Įvairūs geriausių knygų rinkimai arba literatūros premijų skyrimas kai kam kelia nepasitikėjimą ar net susierzinimą. Tokį nepasitenkinimą lengva pašalinti – tiesiog nereikia įsivaizduoti, kad kas nors pretenduoja į objektyvų ar oficialų hierarchinį suskirstymą ir medalių išdalijimą – kaip kokiam sporte. Tada tokie sumanymai atrodys visai įdomūs ir naudingi – kaip bandymas atkreipti visuomenės dėmesį į gerą literatūrą, skatinti diskusijas.

Lietuvoje metų knygos rinkimai kelia asociacijas su kai kuriomis garsiomis užsienio šalių literatūros premijomis, pavyzdžiui, Goncourt’ų, Bookerio arba pagal pastarosios pavyzdį neseniai įsteigta Vokiečių knygų premija (Deutscher Buchpreis). Šios premijos gerai žinomos visame pasaulyje, Bookerio iš tikrųjų yra tarptautinė, skiriama visų anglakalbių šalių (išskyrus JAV) autoriams (per pastaruosius dvylika metų premiją gavo tik du britų autoriai), minėta vokiška premija tenka ne tik vokiečių, bet ir šveicarų bei austrų rašytojams. Visos šios premijos skiriamos tik už romanus. Informacija apie premijų kandidatus ir laureatus patenka į tų šalių pirmuosius didžiųjų dienraščių puslapius, ir tai, be abejo, labai padeda geros literatūros sklaidai. 

 

Lietuvoje (žemėje) truputį kitaip negu danguje (Vakaruose): čia taip pat esama įvairių literatūros premijų, bet jų atgarsis ne toks platus, kokio norėtųsi. Ne toks didelis ir naujosios akcijos – Metų knygos rinkimų – atgarsis, bet sumanymas tikrai vertingas. Į akciją gražiai įsijungė bibliotekos, bet abejingi liko knygynai (o į juos buvo kreiptasi), o juk, atrodo, bet kokia papildoma galimybė knygynams pareklamuoti parduodamas knygas būtų naudinga.

Šios naujos akcijos panašumas į minėtas garsiąsias premijas yra tas, kad procesas ištęsiamas ir šitaip tikimasi palaikyti skaitytojų susidomėjimą ilgesnį laiką. Vakarų šalių teikiama premija nenukrenta iš aukštos tribūnos per vieną dieną – prieš tai paskelbiamas, tarkime, Bookerio premijos atveju, finalinis, arba trumpasis, sąrašas (shortlist): šeši romanai, kurie pretenduoja į premiją. Tai daroma prieš mėnesį iki premijos paskelbimo ir įteikimo. Per tą mėnesį žiniasklaidoje aptariami paskelbti kandidatai ir ne tik svarstoma, kuris jų labiausiai nusipelno laureato vardo, bet taip pat polemiškai aptariamas komisijos sprendimas.

Per mūsų Metų knygos rinkimus taip pat iš pradžių paskelbiamas finalinis sąrašas (penketukas), o tik paskui nugalėtojas, – skirtumas tas, kad laureatą pas mus renka jau nebe komisija, o skaitytojai. Iš principo tokia mišri sistema, manau, ne visai vykusi (apie tai dar kiek vėliau), bet dabartinėmis sąlygomis, kol ši akcija neturi savieigos prestižo, leisti skaitytojams spręsti yra tiesiog gera jų sudominimo ir skaitymo skatinimo priemonė.

Tas trumpasis sąrašas Bookerio premijos procese egzistavo nuo pat pradžių (1969), o, beje, pati premija tam tikrą prestižą įgijo tik vėliau, po kelerių metų, dar vėliau įteikimo ceremoniją ėmė tiesiogiai transliuoti televizija, juolab kad tik tada ir paaiškėja laureatas. O prieš keletą metų sugalvota dar viena naujovė – vadinamasis longlist (t. y. ilgasis pretendentų sąrašas, apie aštuoniolika romanų, iš kurių po mėnesio atrenkamas finalinis šešetas).

Šiemet ši praktika ekspromtu, per pirmąjį komisijos posėdį, vieno nario iniciatyva buvo įgyvendinta ir pas mus. Žinoma, tas ilgasis sąrašas būdavo sudaromas ir anksčiau, tik jis likdavo nepaviešintas – tiesiog komisijos nariai susitaria, kurias knygas įtraukti į galutinį balsavimą renkant penketuką. Turiu abejonių, ar apskritai Lietuvoje per metus gali pasirodyti, tarkime, penkiolika dėmesio vertų grožinės prozos knygų, kurias verta skelbti visuomenei. Na, bet gal ir taip.

Vis dėlto, imdami pavyzdį iš Bookerio, matome, kad nors preliminarūs sąrašai paskelbiami iš anksto, tai daroma gana glaustais terminais, kad būtų išlaikomas žiniasklaidos ir visuomenės dėmesys, tam tikras proceso intensyvumas. Lietuvoje tie išankstiniai sąrašai paskelbiami prieš keturis mėnesius – gal ir per ilgas laikas. Manau, kad užtektų dviejų mėnesių (panašiai iš pradžių ir buvo).

Viena kita išvada

Nors bene prestižiškiausia ir solidžiausia Lietuvoje yra per Tris Karalius teikiama Rašytojų sąjungos premija (neminint dviejų poezijos festivalių laureatų), Metų knygos rinkimus turbūt labiau tiktų lyginti su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija, nes ten irgi paskelbiamas išankstinis sąrašas – dvylikos knygų. Ten dalyvauja ir poezija, tad truputį kitoks pats principas, be to, nesutampa ir laikotarpis, nes Metų knygos rinkimuose dalyvauja knygos, išleistos per metus nuo rugsėjo iki kitų metų rugsėjo. Bet šiaip šiuose sąrašuose kai kas neišvengiamai sutampa, ir manau, kad jie įdomiai vienas kitą papildo.

Instituto sąrašą formuoja veikiau akademinio profilio žmonės, o mūsų aptariamos akcijos komisija sudaroma iš kultūrinės žiniasklaidos deleguojamų žmonių – tai, manau, irgi geras sprendžiančiųjų kontingento praplėtimas (nors Instituto profesionalai gal ir skeptiškai žiūri į mus).

Šiaip ar taip, metų knygos komisiją sudarydavo, regis, nuo septynių iki devynių narių, ir tam tikras reprezentatyvumas akivaizdus, tad galima daryti vieną kitą išvadą apie pastarojo meto literatūrinės prozos aspektus apskritai. (Čia kalbu tik apie suaugusiųjų knygų rinkimus, o dar renkamos vaikų bei paauglių knygos, visa informacija čia: http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt.) Per ketverius metus į penketuką du kartus pateko trys autoriai: Andrius Jakučiūnas, Kęstutis Navakas ir Sigitas Parulskis. Visus ketverius metus į sąrašą būdavo įtraukti ne daugiau kaip du romanai. Tai rodo, viena vertus, kad novelės žanras dar toli gražu nėra miręs, kaip kai kas skelbia, antra vertus, kad vis tebėra gyva mūsų įspūdingoji meninės eseistikos tradicija, nors, kaip rodo bent 2008-ųjų patirtis, esė ir novelės žanrai šiek tiek susilieja.

Skaitytojų renkamą laimėtoją trejus pirmuosius metus buvo galima nesunkiai prognozuoti – juo tapo tiesiog populiariausias autorius: 2005 m. – Jurga Ivanauskaitė, 2007 m. – Sigitas Parulskis. 2006 m. buvo padarytas nevykęs eksperimentas – tai vėliau pripažino ir organizatoriai: vieną iš penketuko knygų buvo leista išrinkti skaitytojams: savaime aišku, toji knyga vėliau laimėjo ir „galutinėje įskaitoje“: Galinos Dauguvietytės „Post scriptum“, nors ji, regis, ir žanro reikalavimų neatitiko.

Šias eilutes rašau dar nežinodamas 2008-ųjų laureato, ir čia intriga didesnė, nes aiškaus favorito nesimato (t. y. man asmeniškai matosi, bet čia kalbame apie skaitytojų pasirinkimą).

Ir aš ten buvau…

Mane, tarkime, kaip skaitytoją, labiau domina ne vienas laureatas, o penki pretendentai. Vienos knygos dominavimas būna subjektyvus, kartais kompromisinis (tai liudija ir minėtų Vakarų šalių romanų premijos), o iš penkių yra ką pasirinkti įvairių pomėgių skaitytojams, ir čia reikia paminėti dar vieną svarbią ypatybę, būdingą ne tik šiems mūsų sąrašams, bet ir apskritai visai šiandienei lietuvių literatūrai: nepaprasta įvairovė.

Yra ir dar viena priežastis, kodėl mane labiau įtikina komisijos renkamas sąrašas negu skaitytojų daugumos renkamas vienetas. Kad nebūčiau įtariamas arogancija, pabrėšiu, jog specialistų, o ne visuotinės daugumos, vertinimais labiau pasitikiu visose srityse: renkant geriausius sportininkus, geriausius dainininkus, dailininkus, kino filmus ir t. t. – visada labiau remsiuosi ne kokiais nors „bestselerių“ sąrašais, bet žinovų vertinimais. Eurovizijos dainų konkursas man nepriimtinas ne tik dėl to, kad ten jau pagal renginio profilį neišvengiamai vyrauja plokščia muzika, bet ir dėl to, kad nugalėtoją renka ne žinovų komisija, o Rytų (ir šiek tiek Pietų) Europos liaudis.

Metų knygos rinkimų akciją organizuoja LRT, Kultūros ministerija ir Nacionalinė M. Mažvydo bib­lioteka, o asmeniškai veikliai koordinuoja Rūta Kačkutė. Prie nuostatų sistemos ir organizavimo sprendimų nesu prisidėjęs, bet iš esmės jiems pritariu ir netgi džiaugiuosi, kad atsirado tokia iniciatyva, todėl tris kartus sutikau dalyvauti komisijoje. Vienas iš iššūkių yra tas, kad pripažintiems autoriams lyg ir nesunku patraukti vertintojų dėmesį, bet visada yra pavojus pražiūrėti ką nors iš mažai girdėtų arba visai nežinomų naujų talentų. Lietuvoje per metus išleidžiama per du šimtus knygų, kurios pagal kriterijus galėtų pretenduoti į suaugusiųjų knygų penketuką. Savaime aišku, jų visų perskaityti neįmanoma, o ir nereikia, nes vien statistiškai nesunku nuspėti, kad vyrauja šlamštas. Antra vertus, komisijos narių realios galimybės aiškiai ribotos. Štai Bookerio premijos komisija gauna nominacijų sąrašą, kurį sudaro per šimtą romanų, ir ten jau skaitymo reikia imtis kuo rimčiausiai. Bet kiekvienas komisijos narys (jų būna penki) už darbą gauna septynis tūkstančius svarų. Tokiu atveju gali sau leisti paimti mėnesį neapmokamų atostogų ar pan. Šios mūsų komisijos nariai gauna nulį ir, tiesą sakant, niekada finansinio klausimo nekėlė ir nieko neprašė – galų gale juk tai yra malonumas: skaityti knygas ir jas vertinti. Bet galimybės nėra beribės. Vis dėlto galima pripažinti, kad į penketukus pateko ir tokių autorių, kurie nebuvo visiems žinomi ir pripažinti rašytojai: Sara Poisson, Dalia Staponkutė, Regimantas Tamošaitis – tai buvo lyg ir atradimai, nors ir nebe jaunimas. O ir Andrius Jakučiūnas iki „Servijaus Galo užrašų“ nebuvo labai žinomas rašytojas.

Dalyvaudamas komisijoje, žiniasklaidoje esu susilaukęs priekaištų – daug mažiau negu būčiau norėjęs. Tai yra būčiau norėjęs ne tiek pats gauti pipirų (nors tai ir paglosto aštrių pomėgių koserę), bet kad kritikai būtų atvirai pareiškę: štai šita knyga čia be reikalo įtraukta (dėl viens du trys priežasčių), o vietoj jos reikėjo paimti va šitą (dėl viens du trys priežasčių). Bet kritikuojama dažniau buvo pati penketuko sudarymo idėja nepasiūlant jokios alternatyvos. Arba kad per mano užgaidą pateko kokia nors knyga (nors komisijos pirmininkas turi tik vieną balsą). Renkant 2006-ųjų vargšą ketvertuką, savo preferencijas buvau numatęs iš anksto, bet neketinau jų skelbti, juolab kad balsavimas visada būna slaptas. Bet Kęstutis Navakas posėdyje pareiškė, kad galutiniam balsavimui į Vilnių atvykti negalės, todėl iš anksto (viešai) pateikia savo sąrašą. Aš šiek tiek nustebęs išsitariau, kad tai sutampa su tuo, ką buvau numatęs pats. Kadangi tas sąrašas galiausiai ir laimėjo, iš to vėliau buvo padaryta išvada, jog mes su Navaku įvykdėm sėkmingą sąmokslą.

Jeigu ši gera tradicija bus tęsiama, – o, kaip minėjau, išleidimo laikotarpis yra nuo rugsėjo iki rugsėjo, – tai kitiems metams jau dabar šviečia trys solidūs kandidatai: Lauros Sintijos Černiauskaitės „Benedikto slenksčiai“, Renatos Šerelytės „Mėlynbarzdžio vaikai“, Sigito Parulskio „Murmanti siena“. Gal dar kas atsiras. O kaip su dar nežinomais naujais autoriais? Šį klausimą teks spręsti naujai komisijai, kurioje šį kartą neketinu dalyvauti (tegyvuoja rotacija), žiūrėsiu į tai, kaip sako anglai, „nuo tvoros“ ir kritikuosiu sprendimus.

Gintaras Beresnevičius, Pabėgęs dvaras
Laura Sintija Černiauskaitė, Artumo jausmas
Jurga Ivanauskaitė, Miegančių drugelių tvirtovė (Metų knyga)
Kęstutis Navakas, Gero gyvenimo kronikos
Sigitas Parulskis, Miegas ir kitos moterys

Andrius Jakučiūnas, Servijaus Galo užrašai
Herkus Kunčius, Nepasigailėti Dušanskio
Sara Poisson, Šmogus
Alvydas Šlepikas, Lietaus dievas
Galina Dauguvietytė, Post scriptum (Metų knyga)

Donaldas Kajokas, Kazašas
Jaroslavas Melnikas, Pasaulio pabaiga
Sigitas Parulskis, Sraigė su beisbolo lazda (Metų knyga)
Dalia Staponkutė, Lietumi prieš saulę
Renata Šerelytė, Balzamuotojas

Andrius Jakučiūnas, Tėvynė
Danutė Kalinauskaitė, Niekada nežinai
Grigorijus Kanovičius, Šėtono apžavai 
Kęstutis Navakas, Du lagaminai sniego (Metų knyga)
Regimantas Tamošaitis, Vitaminų pardavėjas

„Knygų aidai“ | Alfa.lt