Pranešimas, skaitytas Poezijos pavasario 2009 konferencijos metu
Poezijos pavasaris konferencinį pokalbį rengia jau daug metų, kasmet tam pokalbiui pasiūloma kokia nors tema. Ir kasmet konferencijos pradžioje daug kas pasako, kad tema netikusi – ištariau korektiškiausią žodį.
Bet nei eilėraščiui tema yra labai reikšminga, nei kalbėjimui apie eilėraščius.
Taigi su tema, kiek pamenu, pasiūlyta tartum žaidžiant aktualią dabartinio laiko kalbą, ramiai sutinku ir jai paklūstu.
Gamybos smukimas arba jos augimo lėtėjimas – tai viena iš žodžio recesija reikšmių. Kai kalbama apie ekonomiką.
Ką mums reiškia, – galime paisyti ir šios reikšmės.
Manau, kad poezijos „gamybos“ ir augimo recesijos nėra.
Bet yra poezijos suvokimo, jos vertybės pajautimo recesija. Ir labai skaudi. Po okupacijų laiko Lietuva tebeserga pradine vartotojų visuomenės liga, ir dabar meno, kaip pramogos bei žaidimo, ji nori labiau negu tikrosios kultūros. Gera poezija tūno savo tyloje. Matoma tik tų žmonių, kurie žino, kad yra ką matyti. Ačiū Dievui, jų yra.
„Gamybos smukimo“ nėra, yra perteklius. Nepriklausomybės metais daugybei žmonių atsirado galimybių skelbti savo eiliavimus, ir jie tą daro. Demokratija gerai, perteklius blogai. Žmonėms darosi sunku suprasti, kas yra poezija, kas – ne. Ir kaip priekaištauti senolei, kuri per LTV išgirdo savo vaikaičių sueiliuotą sveikinimą? Ir Poezijos pavasario skaitymų virtinėje pasitaiko tokių vakarėlių, kai poetai, atvykę į miestelį N., tampa vietinių eiliuotojų klausytojais, ir tik po jų gali įsiterpti su vienu kitu eilėraščiu bei labiausiai laukiamais mandagiais pagyrimais minėtiems poezijos mėgėjams.
Sąvokos dažnai konotuojamos. Tarkim, dekadansas paprastai konotuojamas neigiamai. Esu pasvajojęs, kad ši sąvoka įgytų neutralią, konstatavimo reikšmę. Būtų gerai, bet turbūt nesulauksiu. Konstatavimo intonacija praverstų ir recesijai, jeigu jau vartojame šią sąvoką, kalbėdami apie kūrybą. Čia užsiminčiau apie kitą šio žodžio reikšmę, ji siejama su kalbotyra. Tam tikrų kalbos normų nykimu, pasitraukimu arba išstūmimu iš vartosenos.
Kas traukiasi iš šiandieninės poezijos?
Patetiškas stilius. Iškilmingos būsenos. Atvira emocija. Rimas traukiasi. Droviau jaučiasi poetas kaip legenda. Regis, pradeda trauktis lyrinio išgyvenimo išlydis – eilėraštis vis dažniau ką nors pasakoja, žinoma, sava trūksminga kalba. Daugiau kasdienės leksikos.
Pasakojimo intarpai, žiūrint lyrikos istorijos ir teorijos atžvilgiu, yra problemiški, bet, viena vertus, kelia susidomėjimą, tartum konkretina, išskiria eilėraštį; antra vertus, gali būti vertinami kaip sąlytis su ritualine poezijos prigimtimi. Pirmieji poezijos tekstai, užrašytieji, ką nors pasakojo. Šiandien į literatūros rūšių ir žanrų ribas turėtume žiūrėti kaip į apytaką. Jeigu veikia, jaudina, atveria reikšmes ir paslaptis – tai ir ačiū.
Yra dar viena žodžio „recesija“ reikšmė. Iš biologijos. Apibrėžia tokį reiškinį: vieno geno veikimą stelbia kitas, dominuojantis genas.
Su didžiausiu nerimu esu priverstas tiesiog konstatuoti, kas vyksta. Poezijos geną stelbia politikos, žiniasklaidos ir popso genai. Manau, kad šis antpuolis dabar yra agresyviausias šalyse, panašiose į Lietuvą. Šalyse, kurios išsikovojo savąjį kapitalizmą neseniai.
Pritariu tam iškovojimui. Liūdžiu dėl to antpuolio. Žinau, kad toliau gyvensiu su tuo pritarimu, su liūdesiu ir su poezija.