Šiemet minime jau 105-ąsias iškilaus lietuvių poeto Jono Aisčio metines – poeto, įtraukto ne tik į visas lietuvių literatūros studijų programas, bet ir į lietuviškų mokyklų vadovėlius. Galima drąsiai teigti, kad be šio savito ir originalaus braižo kūrėjo ne tik išeivijos, bet ir visos Lietuvos literatūros peizažas būtų nepilnas, neorganiškas, netgi – „nelietuviškas“. Tarp Lietuvos poetų sklando netgi toks posakis – „aistiška dvasia“, apibūdinantis ilgesingo liūdesio, grakštaus dainingumo, elegiškos harmonijos kupiną ir romansiniu tonu pasižyminčią poeziją – tokią, kokią kūrė J. Aistis. (Beje, vienas iš Lietuvos regionų netgi teikia J. Aisčio premiją poetams, kaip prioritetą įvardydamas „aistiškos dvasios puoselėjimą“). Gimęs 1904 m. liepos 7 d. Kampiškėse (Kauno raj.), dirbęs ir studijavęs Grenoblyje, Nicoje, Paryžiuje, gyvenęs ir triūsęs JAV, dabar jis ilsisi toje pačioje žemėje, išauginusioje „ilgesingo liūdesio“ poeto talentą – Rumšiškėse, Kaišiadorių raj., netoli Kauno (perlaidotas 2000 m.).
Vargu ar reikia skaitytojams priminti poeto biografiją – ji detaliai pateikiama ir „Lietuvių egzodo literatūroje (1945–1990)“, redaguotoje Kazio Bradūno ir Rimvydo Šilbajorio, ir, pavyzdžiui, 2001 m. Vilniuje išleistoje „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ (redaktoriai – Vytautas Kubilius, Vytautas Rakauskas, Vytautas Vanagas). Nesunku susirasti ir sužinoti poeto biografijos, gyvenimo, kūrybos faktus, parašytų knygų datas ir pavadinimus, premijas ir visa kita. Kur kas mįslingesnė – poeto kūrybos paslaptis. Tai, kas neleidžia jai pasenti, susmulkėti, išsikvėpti (kaip dažnai atsitinka su vidutinio talento rašytojais), o priartina poeto kūrybą prie mūsų dienų, nepalieka abejingų, užgauna tą širdies stygą, kuri yra jautriausia, ploniausia, kuri atsiliepia į subtiliausius žodžio virpesius.
Itin svarbu yra tai, kad Jonas Aistis – poetas, kurio eilėraščiai, parašyti „dideliamsielvarte“, graudume, netgi – agonijoje, remiasi antikine katarsio teorija: lyrika gimsta iš kančios, liūdesys ir grožis – neatskiriamos poezijos sąvokos. Aisčiui eilėraštis buvo įstabumo, stebuklo apsireiškimas – galbūt dėl to jo eilėraščiuose toks dažnas žodis „pasaka“, o pasakoje, kaip žinia, tikrai nepritrūksta įstabių stebuklų. Stebuklo momentas – Aisčio eilėraščio viršūnė. Grožio akimirkos suvokimas ir nuostaba. Pasak „Lietuvių literatūros enciklopedijos“, J. Aistis, perėmęs iš prieškarinės lyrikos (K. Binkio, B. Sruogos) „glostančio žodžio stilistiką“, suteikė „poetinės kalbos švelnumui subtiliausio virpėjimo“. Aisčiui nebuvo svetima nei lietuviškoji dainiškoji poezijos tradicija, nei Europos poezija – ir senoji, ir tuometinė. Poetinė Europos kultūra išugdė ne tik precizišką J. Aisčio formos jausmą (sonetas, rondo), bet ir kompozicijos grakštumą ir skaidrumą, klasikinį aiškumą ir skaidrumą. Tikras poetas turi įveikti formą, turi jausti kalbos ritmiką ir tvarką, nesiremti verlibru kaip poezijos rašymo pagrindu – Aistis yra iš tų poetų, kuriems šis apibūdinimas tinka. Tai turėtų būti svarbu ir šiuolaikiniams poetams, kurie, deja, neretai nueina lengviausiu keliu, pamiršdami, kad eilėraščio forma tokia pat svarbi, kaip turinys, o formos įvaldymas – poeto meistriškumo ženklas.
Tai, kad Jono Aisčio kūryba ne tik nepaseno, bet ir yra įtraukta į lietuvių literatūros „aukso fondą“, liudija ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos (vyr. redaktorius Valentinas Sventickas) leidžiama „Lietuvių literatūros lobyno – XX amžius“ serija, mecenuojama Česlovo ir Ramūno Karbauskių. Jonas Aistis – vienas iš reiklios redaktorių tarybos (Viktorijos Daujotytės, Algio Kalėdos, Česlovo Karbauskio, Petro Palilionio, Valentino Sventicko) aprobuotų autorių. Šalia Bernardo Brazdžionio, Henriko Radausko, Igno Šeiniaus, Antano Škėmos, Antano Vaičiulaičio ir kitų trisdešimties „aukso medaliais“ įvertintų autorių.
Pabaigai – keletas kontroversiškų vertinimų iš „Lietuvių literatūros kritikos“ II tomo, išleisto Vilniuje 1972 m. (redaktoriai – K. Korsakas, K. Doveika). Štai jautri Antano Miškinio recenzija, kurioje Jonas Aistis vadinamas „tyliojo sielvarto poetu“, pasižyminčiu „poetiškąja elegancija“ ir „literatūrine kultūra“ – ir neteisūs yra rašeivos, kaltinantys poetą perdėtu pesimizmu, nes jei Aisčio kūryboje „prasiveržia džiaugsmas, tai dvigubai didesnis už tą jo neaprėpiamą ir tylų sielvartą“ (A. Miškinis, „Tyliojo sielvarto poetas“, „Vairas“, 1940 m.). Juozas Keliuotis, recenzuodamas J. Aisčio eilėraščių rinkinį „Užgesę chimeros akys“, kaip pagrindą mini katarsį, nuskaidrintą, virtusį „muzika ir plastine vizija“, apie tai, kad poetas „tyrajai poezijai“ aukoja viską – „savo jausmus, savo mintis, net savo kraują (...) poezija, gimusi iš nuskaidrintos poeto išgyvenimų medžiagos, jam gali teikti estetinio džiaugsmo, nors ji dainuotų ir apie didžiausią skausmą“. Antra vertus, J. Keliuotis griežtai paneigia, kad Aistis – pesimistas. „Jis tik atidengia gyvenimo tragizmą, bet niekad nenustoja tikėjęs būtimi ir poezijos grožio realumu (...) jis tyrosios poezijos kūrėjas, mistikas, gelmių ir tragizmo poetas“ (J. Keliuotis „Jono Kossu-Aleksandravičiaus „Užgesę chimeros akys“, „Naujoji romuva“, 1938 m.).
Galbūt todėl kitų autorių, šiame tome įvardytų „pažangiosios“ ir „marksistinės“ kritikos flangų atstovais, tezės dabartiniame kontekste atrodo šiek tiek juokingos. Vieni vadina Aistį „nukritusia žvaigžde“, nereikalinga „naujajai sistemai“, jis ir B. Brazdžionis – „labai liūdno veido riteriai“, kurių liūdesys „turi grynai egoistinius ir visuomeniškus motyvus“ (Jonas Šimkus, „Lietuvos žinios“, 1934 m.). Kitiems nepatinka Aisčio mistika „bejėgiškumas, fatalizmas“, su kuriais ryžtingai nekovojama kaip su atgyvenusiais prietarais (A. Maginskas, „Kultūra“, 1938 m.). Betgi šiandien matome, kur nuveda kova su „prietarais“ – o į „prietarų“ sritį neretai patenka ir talentas, kuris nepasiduoda aplinkybėms ir ideologijoms, kuris, duotas Dievo, yra unikalus ir neiškreipiamas. Jono Aisčio kūryba, perėjusi prieštaringų vertinimų ugnį, šiandien atsiskleidžia Lietuvos skaitytojui kaip aukso grynuolis, kaip laiko subrandinta ir patikrinta vertybė. O poeto metinių paminėjimas – proga prisiminti ir patį kūrėją. Poetą, literatūros darbininką, šeimos ir visuomenės žmogų, skaitytoją ir autorių, asmenybę ir legendą.
„Draugo“ šeštadieninis priedas „Kultūra“
2009-07-04