Poezijos pavasaris 2009        Tik dėl to, kad eilėraščių rašymas nėra susijęs su pinigais ir netrūksta žmonių, mylinčių lietuvių kalbą, poezija tebeklesti kaip ir anksčiau. Kokia introspekcijos prabanga! Kiekvienas savaip sklandžiai rašo, narplioja psyches mazgelius ar išgyvena akistatas su pasauliu. Ir tam poetai suranda marias brangaus laiko. Parafrazuoju neseniai iš savaitraščio ištrauktą mintį: anot Ciorano, gausaus laisvalaikio turėjimas yra pagrindas metafizikai, juo labiau – poezijai. Siela nenori būti neveikli. Kadaise skaičiau Aristotelio „Etikoje“: sielos esminė veikla nukreipta į žmogaus laimės kūrimą. O žiūrint darvinizmo akimis, ta linkme evoliucijos keliais žygiuoja ir gyvoji gamta.

 

Kiekvienam poetui svarbu įtvirtinti savo stilių. Surasti jam būdingą formą, priglaudžiančią kiekvieną jo sielos virptelėjimą. Tai natūralu, jei esi talentingas, siekiantis ko nors nauja. Tad daug kur dingsta skyrybos ženklai – kratomasi pakilios, dainingos išraiškos varžtų. Tų ženklų nebuvimas daug kam visai nekliudo, o kitiems tampa paika maniera, kai norima nustebinti skaitančiuosius. Štai Žilvinas Andriušis (p. 78) vietoj taškų sakinio pradžios ir pabaigos žodžius spausdina kursyvu. Taškų nėra! Pavadinsiu jį moderniu „antitaškininku“. Gerai, kad dar vietomis toleruoja kablelį ir brūkšnį. Ar jo metodas palengvina skaitymą? Bent man – visiškai ne! Juk vykęs eilėraštis kuriamas ne vien formos triukais, bet kur kas vaizdingiau reiškiamos tikrovės ir nušvintančios tiesos sulydymu.

 

Tik ne sintaksės mįslėmis. Imkime dvasingą postromantikę Aldoną Ruseckaitę (p. 162). Pirmojo, neturinčio pavadinimo, eilėraščio pradžioje kablelių nebuvimas aptemdo šiaip neblogą religinę temą. Cituoju: „Per šalta čia šiaurėj ledynai basos pėdos apdaro menko beturįs.“ Iš antros eilutės sužinau, kad čia šnekama apie Dievo Sūnų, poetės vaizduotėje atsidūrusį šalčio ir pūgų šalyje, „nors ne koks palaidūnas“. Argi tik palaidūnams ten vieta?

 

Skaidriaus Kondratavičiaus (p. 163) aliteracijomis ir sąskambiais vertikaliai „kraunamos“ eilutės pravers norinčiajam lavinti balso stygas. Taigi – naudinga eilėdara. Minčiai – nulis. Daug kur akrobatika užsiima ir Dovilė Zelčiūtė (p. 165). Puiki minčių mankšta. Čia skyrybos ir nereikia, nes visos žodžių sandaros yra daugiaprasmės arba nedaug ką ir reiškiančios. Glotni kalba. Prie D. Zelčiūtės stilistinio žaismo glaudžiasi ir man nežinoma Živilė Gaidukaitė (p. 167) miniatiūriškai lyrišku kūriniu „Ne laiku gimusi deivė“. Tai tiesa – mūsų laikas nėra jau toks dieviškas, bet jos akimis – spalvingai mielas.

 

Aivaras Veiknys (p. 151) – konkrečiai vaizdingas ir muzikalus dainius. Skaitydamas neužkliūni už jokio modernaus pagaikščio. Be vargo įveikiamas ir Benediktas Januševičius (p. 145) su savo ilgoku, per keturis puslapius, „Žodžių“ sąrašu –­ perdėm būdvardžių. Jis įrodo turįs dievišką kantrybę dirbti su žodynu. Kerry’s Shawnas Keysas (p. 149), visada puikiai iš anglų kalbos verčiamas Sonatos Paliulytės, sugeba iš natūralios patirties išgauti gyvybingus eilėraščius, kuriems nestinga ir fantazijos. Modernus. Trūksta mums Lietuvos istoriją moderniai išgyvenančių poetų. O štai Justinas Kubilius (p. 153) nesibaido nei senovės įvaizdžių, nei žemaičių tarmės. Gražus eilėraštis „Proskyna“. J. Kubiliui skiriami net 5 puslapiai. Regina Katinaitė-Lumpickienė (p. 158) ryžtasi rašyti aukštaičių uteniškių tarme. Matosi, kad almanacho sudarytojas Vladas Braziūnas viskam imlus ir nuolaidus: mat R. Katinaitės-Lumpickienės barbarizmai yra originaliai lietuviški, štai: „čėdyjau / viskų čėdyjau / gyvenimui / gal untram / gal pinkioliktam / šindei lopau / dangaus skylas / ir žvaigždžių nerundu.“ O Jono Strielkūno (p. 160) eilėraštyje visada giedra, net ir liūdint.

 

Sugrįšiu prie pirmųjų pastraipų, kurias gegužės pabaigoje parašiau, gavęs šią „Poezijos pavasario 2009“ knygą su dviem skaitomos poezijos diskais. Vienas diskas „44 čiulbėjimai“ paeiliui sujungia visus ligšiolinius Poezijos pavasarių laureatus. Išklausiau ir vėl klausysiuosi. Skaito aktoriai skaitovai. Antrame diske, parengtame Virginijaus Gasiliūno, savo poeziją skaito aštuoni poetai. Malonu klausytis Justino Marcinkevičiaus baritono ar natūraliai niuansuoto Aido Marčėno balso. Tačiau pabaigoje Agnės Žagrakalytės ir Giedrės Kazlauskaitės skaitymas greitakalbe prilygsta Los Andželo radijo žinių pranešėjų skubrai. Greitai, kad kuo daugiau. Anot Ezros Poundo, „poetry is always news“.

 

„Poezijos pavasarį“ gaunu kasmet. Žinoma, ne „už nusičiaudėjimą“ – ačiū. Atsiųstajame pakete buvo ir Sigito Parulskio romanas „Murmanti siena“, satyriko Alekso Dabulskio „Mąstyčios“ ir keli dienraščiai – svorio sumetimais. Kaupas pinigų išleista vien tik persiuntimui. Sekmadienį (birželio 14-ąją), nuvažiavęs į parapijos namus, galvojau kokiam bičiuliui pasigirti, kad gavau šį literatūrinį siuntinį. Apatinėje salėje prie virtuvės stalelio tiesėsi ilgoka žmonių eilė – galima buvo nusipirkti cepelinų. Tokiu atveju apie literatūrą niekas kalbėti nenori. Neužsiminiau. Tik vilniečiui Broniui, kuris laikėsi dietos, pasakiau, kad Lietuvos laikraštyje cepelinai reklamuojami kaip „kenigsbergo kukuliai“. Kodėl kenigsbergo?

 

Pirmas almanacho įspūdis pavarčius –­ daug negirdėtų pavardžių. Bent man. Ir vyrų, ir moterų. Atseit platus demokratiškas leidinio glėbys! Sujungia ne vien tik kritikos išgarsintuosius ar dažnai rinkinius išleidžiančiuosius, bet ir nuošalėj eilėmis į gyvenimą ir pasaulį reaguojančiuosius. Svarbu, kad kalba būtų tobula, sakyčiau, garbingai poetiška. O šio labo yra ganėtinai. Tik neretai šis poetiškumas nepakyla aukštumon. Liejasi subjektyvizmas – gražus, skambiai reiškiamas. Eufoniški verlibrai, blyksniai kaip iš modernių kamerų. Skaitau ir vis tikiuosi ko nors jaudinamai kerinčio, kaip mane šiuo metu apkerėjo keliolika gan senyvo amerikiečių poeto Jacko Gilberto eilėraščių iš naujo rinkinio „The Dance Most of All“, parsinešto iš bibliotekos... Esu suamerikonėjęs. Gilberto skaitymų mėgsta klausytis literatūrą studijuojantis jaunimas. Man ypač įstrigo eilėraštis „Ovid in tears“. Jokio sentimentalumo. Paskutinis sakinys, teigiantis šokio judesį, tapo knygos pavadinimu. Kaip gabiai čia prie konkretaus įvykio prišlieti istoriniai ir kultūriniai faktai ar tas skausmingas poe­to noras būti išgirstam žmonėse... Arba netobulumo reikšmė tikroje kūryboje. Juk, anot Nietzsche’s, tobulumas baigiasi stagnacija – mirtimi.

 

Gilberto mėgstamiausia tema yra vyro meilė moteriai. Labiau jausminis ryšys negu aistra ar nuoga erotika. Kaip tik šitokios atviros meilės motyvų meniško pavaizdavimo nerandu „Poezijos pavasario 2009“ almanache. Nėra sukrečiančio įvykio psichologijos. Žinoma, gudravimo ar šmaikščių sofizmų nestinga. Dėl viso ko dar paminėsiu kelis almanacho dalyvius. Tomas Venclova yra svetur regimos aplinkos vaizdavimo meistras. Įsminga jo, keliautojo, eilutė: „Atmink, kad gėrei iš daugybės upių.“ Neabejoju, tas vanduo buvo distiliuotas. Sugeba jis intelekto įžvalgas paversti poezija. Kornelijus Platelis irgi yra išmintingo vaizdo poetas. Donaldas Kajokas be reikalo skaitytojų atsiprašinėja, jog savo žodžių sandūroje neįžvelgia poezijos. Subtilų paprastumą ir išmintį vertinančiam žmogui jis yra tikrų tikriausias lyrikas. Sugeba pasinaudoti įvairių pažiūrų dvasingumu. Prie jo gretinasi Gintaras Dabrišius. Prieš dvejus metus apie jo sviedžiamą akmenuką (rinkinį) parašiau palankią recenziją, bet Čikagoje nežinia kodėl ji pasimetė redakcijoje. Nemanau, kad jie negavo.

 

Savimi pasitikėdamos, šiuolaikiškai eiliuoja man nežinoma poetė Kristina Aleknaitė, akcentuojanti savo vienatvę, laukimą, ir Agnė Žagrakalytė, sugebanti smagiai žaisti vaizdingomis priešingybėmis. Turiu jos knygą „Visa tiesa apie Alisą Meler“. Išrankios šiandienės semantikos nestinga Juliaus Kelero eilėraščiuose. Taiklus pastabumas. Be to, spausdina jis čia ir esė „Apie gyvąją poeziją“. Tai aktuali visų jo sąlyčių su lietuvių poezija –­ išeivijos ir Lietuvos – trumpa apžvalga. Visa tai padėjo jam bręsti kaip poetui.

 

Lapiūkščiuose dar lieka pluoštas mano komentuojamų „Poezijos pavasario 2009“ poetų. Kol kas pasilaikysiu kitai progai. Maga šnektelėti ir apie „Poezijos pavasario“ almanacho svečių – portugalų, bulgarų, austrų, suomių, rusų, lietuvių, baltarusių, vokiečių – eilėraščius. Jie įvairūs, įdomūs. Turime gabių vertėjų. Knygos pradžioje žiūriu į tuos keistus veidus, įrėžtus įvairiuose žymaus grafiko Sauliaus Chlebinsko paveiksluose. Jis mirė 1999 m., čia apie jį rašo Danutė Zovienė.

 

Jau nuvalkiota tiesa – pakartotinai skaitant tuos visus į būrį sutrauktus poetus, pirmoji ar antroji nuomonė apie juos kartais vėliau esmingai pasikeičia. Reliatyvi yra poezijos įtaiga, nors tikras meniškumas išlieka maždaug toks, koks buvęs. Man, truputį pažįstančiam XIX ir XX a. pradžios vokiečių poeziją, tokio nesenstančio šedevro pavyzdys yra Stefano George’o kūrinys „Der Herr der Insel“. Apie retą paukštį, viešpataujantį saloje, kur daug žemės lobių ir gamtos įdomybių.

 

Literatūra ir menas

2009-07-13