Accessibility Tools

 

vyresnioji egzodo kartavyresnioji egzodo kartaTai vėliausiai sužydėjusi arba dar tik pumpurus beskleidžianti publikacijomis ir gimimo metais pati jauniausioji mūsų egzilinės poezijos šaka. Šaka, kurios šaknys galbūt jau labiausiai yra prisitaikiusios prie svetimųjų laukų dirvožemio, bet vis tiek žydi ir mezga vaisius, kvepiančius dar viena nauja lietuviškojo skiepo atmaina. Tai išeivijos augintinių atmaina, kuri toli gražu nesibaigia vien Algimantu Mackum ir Liūne Sutema, kada daugelio kitų gimta­dieniai pabyra kone nuo trečiojo iki septintojo šio amžiaus dešimtmečio.

 

*   *   *

 

 

Vitalija Bogutaitė (g. 1934) buvo pirmoji iš egzode augusios ir brendusios, vidurinį ir aukštąjį mokslą čia baigusios kartos poečių, svetur išleidusių pirmąjį eilėraščių rinkinį. Jos Veidrodis jūros dugne (1960), jeigu vietomis dar įtaigojamas Jono Aisčio ar Kazio Bradūno kūrybos, tiek tematika, tiek ir forma rodė gana savitą ir pakankamai ryškų braižą, piešiantį jei ne visai naują, tai gerokai kitonišką pasaulį, skirtingą nuo to, kurį matėme savojoje žemėje augusių ir jos praradimą stipriai išgyvenusių kūryboje.

 

Nors savo eilėraščių pavadinimais Veidrodyje Vitalija Bogutaitė siekia apimti plačiau ir skverbtis giliau, iš esmės jie lieka egocentriški: „Buitis“ yra pačios poetės buitis, „Likimas“ yra jos pačios likimas. Ir sunkesnį minties krūvį suponuojantys ar niūresnėm įvaizdžių spalvom tapyti posmai dažniausiai savo forma ir skambumu lieka grakštūs ir žaismingi:

 

Kai vakaras ims vasaros dienas

Šalna barstyti

Ir liūdna bus laukuos klajot

Sustingę piemenys palaidos

Rudenį lietingą

Ir vėl skambės daina laiminga

Vaikystės vakaro varpuos.

 

Skambiai surikiuoti žodžiai rodo, kad Vitalija Bogutaitė, nesilaikydama įprastų rimavimo taisyklių ar simetrijos, vidiniu rimavimu pasiekia gal net geresnį efektą. Eilėraščio skambumas dažnai jai turi pirmaeilės reikšmės, todėl ir parinkdama žodį poetė yra perdėm rūpestinga, nežiūrint to, kad jos, kaip ir daugelio išeivijoje brendusių kūrėjų, žodingumas yra daugiau ribotas, ką rodo ne tik pirmajame, bet ir vėlesniuose rinkiniuose dažnai besikartojančios duonos, vandens, vaško ar velėnos metaforos.

 

Antrajame rinkinyje Lietus ir laikas (1969) Vitalija Bogutaitė bando išeiti iš savęs, daugiau užgriebti laiko dvasią, žmogaus susvetimėjimą, jo atšiaurumą savo bendrakeleiviui. Išgyvendama tos pačios kartos poeto Algimanto Mackaus žuvimą, jam dedikuoja ciklą „Dainuoki, broli, savo likimą“, kuris, kritikės Ilo­nos Gražytės žodžiais tariant, „iš esmės yra Mackaus poetinė parafrazė“ (Ai­dai, 1969, Nr. 7). Atrodo, jog Bogutaitė, norėdama nusikalti sau raktą į dvasia artimo žmogaus kūrybą, savaip interpretuoti jo simbolius ir metaforas, patenka šio poeto kūrybos orbiton, iš kurios nebepajėgia išsimušti ne vien kituose šio rinkinio cikluose, bet iš dalies ir trečiajame rinkinyje Po vasaros (1976), kuriame, dabar jau su daugiau sarkastiška šypsena, vietomis ji dar kartą atsigręžia į ką tik išgyventą maištingąją epochą, tardama: „Ačiū už valkatas,/ pastatų sprogdinimus./ Ačiū už nieką./ Juoksiuos, kad nebūtų/ graudu“.

 

Trečiajame rinkinyje, atrodo, sąmoningai ir atkakliai bandydama išsivaduoti iš Algimanto Mackaus kūrybos poveikio, ji nejučiomis pagaunama dabar bežemių kartą dominuojančios poetės Liūnės Sutemos įtakos sūkurin, užsikrėsdama jos kalbėjimo maniera, nuotaikom, parafrazuodama jai būdingus išsireiškimus, atspindėdama jos vidinę paskirų posmų ritmiką. Pastangos įtakų išvengti Bogutaitę, atrodo, vargina ir alina. Ji darosi per daug proziška, sausoka ar net banali. Daugiau pauzėmis nei žodžiais bylojanti retorika svyruoja tarp autoironijos ir didaktikos. Auga hermetiškumas, savo tikruosius jausmus bandant fiksuoti vien sau pačiai besuprantamais slaptaženkliais. Gyvybės įpučia ir paspirties duoda sugrįžimas prie žemės, prie folklorinio palikimo ir gal nesąmoningo noro dar kartą susirasti kadaise paskandintą Veidrodį jūros dugne... Ir paskučiausia Bogutaitės knyga Kelionė išleista Lietuvoje 1989 m. Tai visos kūrybos rinktinė su naujausių eilėraščių pluoštu.

 

Tais pačiais Vitalijos Bogutaitės debiutavimo metais kuklų, nepretenzingo vardo rinkinuką Pirmoji sėja (1960) išleido ir Romualdas Kisielius (g. 1932), taip pat keletą metų eilėraščius rašęs Ateityje. Jo primityvaus sukirpimo ir daugiau tradicinės tematikos posmeliai dar stokojo ne vien originalumo, bet ir ryškesnio talento.

 

Metais vėliau išleistas irgi Ateities bendradarbės Danguolės Sadūnaitės (g. 1931) rinkinėlis Vasaros medžiuose (1961), sutelkęs, iš parašymo datų sprendžiant, vos ne dešimties metų derlių. Pagrįstų vilčių čia kėlė didesnis tematinis ar stilistinis originalumas, laisviau vartojamos ritmo ir rimo nesuvaržytos formos, išryškėjusios antrajame jos rinkinėlyje Kai tu arti manęs (1965).

 

Kūrybinio formavimosi amžių praleidusi Anglijoje, kur baigė vidurinę mokyklą, o taip pat vokiečių ir anglų kalbų bei literatūrų studijas, Danguolė Sadūnaitė, atrodo, buvo paveikta ten šio amžiaus pradžioje klestėjusio imažistų sąjūdžio, kurio principai iš poezijos reikalauja koncentracijos, neįprastų žodžių, vaizdų, jungiamų tarpusavyje ne tiek minties ar reikšmės giminingumo, kiek rimų, sąskambių, asonansų ar aliteracijų. Jos trečiąjį rinkinėlį Tu esi mano žemė (1968), recenzavusio Kazio Bradūno žodžiais tariant, Danguolė Sadūnaitė „iš karto kažkaip susigriebė savąjį, mūsuose beveik be pavyzdžio kelią, kuriuo ji knyga po knygos ir toliau eina vis tvirtesniu ir tvirtesniu žingsniu“ (Draugo kultūr. priedas, 1968.XII.21).

 

Straipsnyje „Egzodo poezijos šuoliai“ aptardama Danguolės Sadūnaitės poeziją kritikė Viktorija Skrupskelytė randa, kad, nežiūrint unikalumo savosios kartos poetų tarpe, ji yra gal net lietuviškiausia „ne tik todėl, kad poetė kartais gyvena vaikystės reminiscensijomis, bet taip pat savo žodynu, vaizdų parinkimu, nuotaika ir išskirtinai šiltu gamtos pajutimu. Nors Sadūnaitė subrendo svetur, ji savo vidinį gamtovaizdį pavadina lietuviškais vardais, nejausdama konflikto tarp savo pergyvenimo ir lietuvių poezijos lyrinių tradicijų“ (Lietuvių poezija III, p. 43).

 

Danguolės Sadūnaitės eilėraščiai gan tirštai iškaišyti religinių simbolių užuominomis. Juose banguoja lengva melancholija, ramus liūdesys ir užsisvajojimas. Poetė kalba intymiai, tartum sau pačiai, atsiminimuose įsirėžusių vaizdų skeveldromis, iš jų retai kada tesudarydama atbaigtą paveikslą, tuščiuosius tarpus, sakytum, palikdama skaitytojo vaizduotei. Štai, kad ir „Taikos hieroglifų“ fragmente:

 

Sugerdamas

Dundėjimą saulės,

Tamsus atoplūdis nakties — —

Ir imeta langan

auksinę gėlę — — — — — —

ugnį,

Tylųjį šauksmą — — — — —

(„Vakaras“)

 

Ketvirtojo savo rinkinio pavadinimu Laiškai Dievui (1970) Danguolė Sadūnaitė išreiškia ir visos savo poezijos tematinį centrą. Kaip pastebi kritikė Birutė Ciplijauskaitė, Danguolės Sadūnaitės eilėraščiuose „gėlė, lapai, medis yra jos bendravimas su Dievu. Tai beveik grįžimas į Bibliją ar krikščioniškąjį renesansą, kur žmogus taip pat visoje jį supančioje aplinkoje matė Dievo atspindį“ (Aidai, 1973, Nr. 7).

 

Tąjį sugrįžimą į Bibliją poetės kolegė Sesuo Ona Mikailaitė, recenzuodama Sadūnaitės penktąjį poezijos rinkinėlį Pakeliui į Emmaus (1974), taip aiškina: „Emmaus istorijoje evangelistas Lukas, pats buvęs jautrios ir meniškos sielos žmogus, stengiasi atskleisti Dievo–žmogaus bendravimo paslaptį, kurioje nuostabiai figūruoja apčiuopiami žemiški daiktai, įgavę nežemišką galią – duona ir vynas, žodis ir raštas. Mokiniai pažino Dievą žmoguje, kuris jiems kalbėjo tokius žodžius, kad jų širdys degė, ir kuris laužė duoną prieš jų akis, kaip niekas kitas“ (Aidai, 1974, Nr. 10).

 

Komunikuojant su Visažinančiu ir Visamatančiu, kuriam mūsų mintys ir nuotaikos yra aiškios, dar nė burnos nepravėrus, žodis nebėra svarbiausioji priemonė, nes:

 

Ką mes galim Tau pasakyti?

Mūsų kalba dar savo vaikystėje.

Vargšai neūžaugos žodžiai!

Kasdien —

jie sugrįžta, subyra į mus,

kaip sniegas,

kaip lietaus lašai.

 

Todėl Danguolė Sadūnaitė ir tevartoja žodžių tik „nuogą minimumą“, juos ne kartą pakeisdama ilgesnių ir trumpesnių brūkšnių, dvitaškių ar taškų eilutėmis, o dar dažniau—baltomis tuštumomis šaukiančia tyla.

 

Nežiūrint žodžių taupumo, poezijai jautresnį ar iš anksto sąlygotą skaitytoją Danguolei Sadunaitei ne vienu eilėraščiu pavyksta priversti stabtelėti, susimąs­tyti, ne kartą grįžti atgal prie tos pačios eilutės, to paties posmelio. Pavyksta sukelti mūsų būties trapumo, mūsų tikrovės permatomo nerealumo įspūdį, pa­vyksta užkrėsti graudžiai melancholiška, vis dėlto neslegiančia nuotaika, netgi tuo naiviu, beveik vaikišku požiūriu, visur priežastingumą ir gilią prasmę įžvel­giančiu ir surandančiu tikėjimu:

 

atradau Dievą

   žolėje miegantį;

Supantis medyje,

Aukštai ant šakos

:   :   :   :   :

sode,

kur paukščių klegesys; kur vėjas vaikšto,

          pasirišęs

žalią prijuostę,

su perkąsta kriauše

         rankoje.

(„Vasara“)

 

„Sadūnaitės tonas yra visada intymus, natūralus poetei, kurią jaudina kiekvieno vasaros ryto stebuklas, kurios meilė saulei, vėjui, lapo žalumai yra tiek pat natūrali, kiek meilė savo šeimai“, pastebi Ilona Gražytė (Aidai, 1979, Nr. 3), kalbėdama apie paskutinį jos rinkinį Baltas ievos medis (1977), laimėjusį Lietuvių rašytojų draugijos premiją.

 

Ir žodžiais, ir pauzėmis (pastarosiomis laikant ir visaip išdėstytų skyrybos ženklų eiles) Danguolė Sadūnaitė perduoda daug keistų, nekasdieniškų, neįprastų vaizdų, išsakytų paprastai ir kasdieniškai, kurie pirmuoju žvilgsniu gali pasirodyti nesąmonėmis, tik vėliau juose įžvelgiant savotišką logiką, suran­dant prasmę, pajuntant grožį. Suvokiant, kad iš tikrųjų Danguolės Sadūnaitės eilėraščius tikrąja poezija paverčia ne ta nekonvenciska sintaksė, keistas žodžių išmėtymas ar eilučių išstumdymas, bet kad be visų tų išorinių atributų vargu ar ir jos taip nuoširdžiai išgyventos džiaugsmo ir kančios akimirkos būtų skaitytoją tolygiai stipriai paveikusios. Sadūnaitė išleido ir tris angliškai parašy­tų eilėraščių rinkinius: To regions of No Admitance (1968), Recollections of a Childhood (1971) ir And there was the moon throwing stones at birds (1978).

 

Išeivijos augintinių grupei geriau tiktų ir Nerima Narutė (Kazimiera Gaidytė, g. 1928), jau svetur (Vokietijoje) baigusi dar Lietuvoje pradėtą vidurinį mokslą ir čia pradėjusi eilėraščiais reikštis jaunimo ir bendrojoje spaudoje, bet pirmąjį rinkinį Relikvijos teišleidusi tik 1964 metais. Tačiau savo turiniu Nerimos Narutės eilėraščiai žymiai artimesni nepriklausomoje Lietuvoje subrendusiai kartai: jie dvelkia gimtojo krašto nostalgija, kur palikti daiktai prisiminimuose ir tampa rinkinio pavadinime išreikštomis brangenybėms:

 

Jau klūpo dideli seni miškai

Ir eglės tamsiai raudonas žvakes

Įdegę, laiko pavasario dangaus altoriuje.

Juodomis kamžomis varnėnai seka,

Skaitydami arimų knygos puslapiuose

Senąją aisčių žemės paslaptį.

(„Artojas“ iš ciklo „Metų mišios“)

 

Savo nelygaus ritmo ir laisvai surimuotais „lyriniais natiurmortais“, nusags­tytais religiniais terminais, simboliais ir metaforomis Nerima Narutė parodo daug pastabumo, originalumo ir jautrumo, tačiau stokoja šlifo ir tvirtesnio formos ap­valdymo. Pažangos nepadaryta nė antrajame rinkinyje Valandų upės (1981), kuriame irgi dominuoja religiškai tautinė, paliktos gimtinės prisiminimais pagrįsta tematika.

 

Aldona Baužinskaitė (Kairienė, g. 1929) eilėraščius Ateityje pradėjusi spaus­dinti dar Vokietijoje, besimokydama gimnazijoje, taigi anksčiau už keletą kitų prieš ją knygomis debiutavusių poečių, viename savo pirmojo rinkinio (Detalės, 1968) eilėraštyje, atrodo, bando pasiaiškinti dėl savo ilgo tylėjimo:

 

Rinkau žodžius, kaip virtinę žvaigždžių —

Norėjau pasaką prikelt užgesusios nakties,

O negalėjau rast naujų

— Ir nesakiau.

 

Rinkinys tą autorės liudijimą, sakytum, patvirtina: geriausi eilėraščiai čia tradiciškai klasikinio sukirpimo, matyt, anksčiausiai ir parašyti, tematinėmis ištakomis, atrodo, atremti (jų pavadinimus parafrazuojant) į Baltiją, Gimtinę, Sodelio vartus ar Vaikystės obelaites. Jie kuklūs, nepretenzingi, bet gana sklandus ir rinkinį gal net labiausiai pateisina.

 

Turbūt dėl tų pačių priežasčių ilgam ar išvis nutilo ir A. Baužinskaitės amžininkės, kartu su ja Ateityje nemažai eilėraščių išspausdinusios, o vėliau tik retkarčiais su vienu kitu bendrojoje periodikoje besirodžiusios: Aušra Bendoriūtė, Elena Buračaitė, Genė Buračaitė, Vilmanta Karečkaitė, o taip pat ir įdomesnių prozos kūrinėlių paskelbusios Birutė Empakerytė ir Elona Marijošiūtė. Iš visų jų ilgiausiai, retai, bet gana reguliariai Aiduose ir Draugo kultūriniame priede rodėsi Daiva Nauragytė (g. 1934), 1961 metais dar laimėjusi pirmąją premiją Amerikos katalikų studentų eilėraščių konkurse ir po to bendradarbiavusi amerikiečių spaudoje, o kiek didesnį eilėraščių pluoštelį išspausdinusi Trečiųjų vainikų antologijoje.

 

/.../

 

 

Aldona Veščiūnaitė (Janavičienė, g. 1923) amžiumi artimesnė žemininkų kar­tai, su eilėraščiais periodikoje ir antologijose pradėjo reikštis tik antroje savo amžiaus pusėje, reguliariau keletą metų besirodžiusi Metmenyse, pirmąjį eilėraščių rinkinį Žodžiai kaip salos (1977) išleisdama jau ir bežemių kartai pasiekus ar perkopus kūrybinį zenitą. Galbūt dėl to nė su vienais iš jų veik jokie ryšiai jos kūrybos ir nesaisto. Jeigu pirmajame rinkinyje vienas kitas eilėraštis savo forma ar nuotaika vietomis ir priminė Vladą Šlaitą ar Joną Meką, bet apskritai dominavo ryškus tik jai pačiai charakteringas braižas, išsiskiriantis savita eilėdara (net gramatika ir sintakse), nuotaikos skaidrumu, akvareliškai impresionistišku spal­vingumu, rimą pavaduojančių sąskambių ar mėgstamų įvaizdžių (mergaitės, plaukai, medžiai, etc.) refrenais. Jos eilėraščių pobūdį iš dalies nusako ir rinkinio pavadinimas: juose ne tik žodžiai, bet ir vaizdai, įspūdžiai, mintys, prisiminimų skeveldros kažkaip plūduriuoja ar išnyra paviršiun pavieniui ir atskirai, jungiami (ar skiriami) juos supančios nuotaikos, erdvės ar laiko, kuriuos kartkartėmis veikia stiprūs jausmo impulsai, nebeįmanomi išsakyti įprastinėmis, kasdieninės logikos diktuojamomis frazėmis:

 

Žolė tokia žalia kad

aš dainuoti imu

 

Arba: akys „tokios mėlynos kad/ žemė visa saulėm užsidega“.

 

Tada, žinoma, ir kalbinė logika pasidaro, sakytum, varžanti ar net kaustan­ti, ir poetei tenka iš jos išsilaisvinti. Tada Aldona Veščiūnaitė, anot Rimvydo Šilbajorio, „atpalaiduoja kalbą nuo įprastinių sintaksės ryšių ir tuo kviečia skaitytojo vaizduotę susidaryti sau naujus, tartum „užslėptus“, bet kartu ir at­virus naujiems daugiaprasmiams jos poetinės kalbos pasauliams“ (Metmenys, 1977, Nr. 33).

 

Iš skaitytojo Aldonos Veščiūnaitės kūryba reikalauja ir kiek platesnio apsi­skaitymo ar gilesnio meninių vertybių supratimo. Dažnai operuodama svetimų kalbų posakiais ar išsireiškimais, minėdama vietovardžius ar šiandien meno pasaulyje aktualius asmenvardžius, poetė, matyt, siekia skaitytojo dvasioje sukelti nuotaikas, įmanomas tik artimiau susipažinus su jų darbais.

 

Nupasakoti Aldonos Veščiūnaitės eilėraščių turinį įprastinėmis sąvokomis nebūtų lengva ar iš viso įmanoma, jei ir nuvokiant, kad poetė pasakoja apie savo dienos darbus, troškimus, nuotaikas, mintis, įspūdžius, besiklausant muzikos, stebint paveikslus ar tik šiaip stovint „Duryse į sodą“, medituojant „Aidą dainoj“, kalbant antrojo rinkinio Aidinčios upės (1985) eilėraščių pavadinimais, ne kartą nurodančius tematinius kontūrus, juos lokalizuojančius siauresnėje ar platesnėje laiko („Popietė“, „Prieš sutemstant“, „Lyjant“, „Rugsėjo pakrašty“) ar vietos („Firenze“, „Pilėnų kalnas“, „Melburno avietės“ arba — „Biblioteko­je“, „Kalno viršūnėj“, „Upės pakraščiu“) erdvėje. Bent dalis eilėraščių šiame rinkinyje paremta dviejų priešingybių ar kraštutinumų (tylos ir garso, žemės ir debesų, šaknų ir viršūnių) principu.

 

Aldonos Veščiūnaitės eilėraščius taikliai apibūdina Ilona Gražytė-Maziliauskienė, iškėlusi jų žaismingumą, šviesumą, detalių grakštumą ir fantastinius ele­mentus, tardama: „Tai lengva poezija teigiamiausia to žodžio prasme“ (Aidai, 1971, Nr. 8). Nors ir nepasižymėdama stilistinių priemonių įvairumu, Aldona Veščiunaitė sugeba pasiekti jautresnio ir jos dvasiai artimo skaitytojo vaizduotę ir joje savo nesitikėtais žodžių deriniais užgauti reikiamas stygas ir išgauti ten ilgiau skambančius akordus.

 

Australiečių grupei priklauso ir išorinės formos eksperimentavimu išsiskyręs Jurgis Janavičius (g. 1926), eilėraščius pradėjęs spausdinti dar Literatūros lankuose, vėliau — retkarčiais ir Aiduose, bet daugiausia Metmenyse, kur pastaruoju metu dažnai reiškiasi ir prozoje. Savo lyrinėse miniatiūrose, kurių pirmosios eilutės dažnai pakartojamos ir pavadinimuose, Jurgis Janavičius paprastai siekia skam­bumo, momentui charakteringos nuotaikos ar ir gilesnės minties atskleidimo.

 

Balti plaukai

balti rūpesčiai,

sniegas, balti jazminai,

mama, žinau, jau seniai

naktim be vaistų

neužmiega.

(Metmenys, 1963, Nr. 7).

 

Vienintelį savo eilėraščių rinkinį Journey to the Moon (1971) Jurgis Janavičius išleido anglų kalba.

 

/.../

 

Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990. – Vilnius: Vaga, 1997