BJ nuotrauka       Profesionaliems rašytojams pragyventi vien iš savo plunksnos dažnai būna sunku – ne vienas, kad nemirtų badu, imasi kitų darbų, o prie kompiuterio sėda tik laisvalaikiu. Tačiau yra ir kitas kelias – rašytojas gali tapti „šmėkla“. Vadinamasis „ghostwriting“ yra senas būdas talentingiems, bet nežinomiems rašytojams prisidurti prie kuklių honorarų.

 

       Jeigu kokia nors skandalinga įžymybė, nugyvenusi palaidą gyvenimą, sugalvoja pamaloninti gerbėjus savo įspūdžiais ir autobiografijoje aprašyti egzistencines dilemas renkantis drabužius į vakarėlį arba pagiriojantis po jo, gali paaiškėti, kad plunksna nėra jos draugas.

 

       Tokiu atveju ji nusisamdo profesionalą – rašytoją šmėklą („ghost writer“) – kuris už ją parašo knygą, kurioje rišliai nupasakoja jos nuotykius. Už darbą rašytojas paprastai gauna padorų atlygį, tačiau ant viršelio puikuojasi knygos personažo atvaizdas ir vardas, o tikrąjį autorių sutartis įpareigoja tylėti ir nepretenduoti į kūrinio nešamą pelną.

 

       Amerikietis Grantas Blackwoodas dvylika metų bandė tapti profesionaliu trilerių rašytoju ir šitaip užsidirbti duonai. Kai pagaliau išleido pirmąjį romaną, apsidžiaugė – pagaliau tikslas pasiektas. Tačiau greitai vyras suprato, kad rašytojo kelyje laukia dar daug kliūčių.

 

       „Kai nusprendi prisėsti rašyti knygos ir tą padarai, pasieki nedidelę pergalę. Kai pabaigi knygą – pasieki dar vieną. Susirandi agentą, leidėją – dar viena pergalė, - sako G. Blackwoodas. – Įveikęs visas šias kliūtis, galvoji: gerai, man pavyko, perlipau paskutinę sieną. Tačiau liūdna tiesa tokia, kad atsidūrei tik priešais dar didesnę sieną“.

 

       Toji siena – parduoti knygą. O vėliau parduoti antrąją. Taip pat trilerius rašanti Jenny Siler puikiai pradėjo karjerą – už pirmą romaną leidykla jai sumokėjo 150 tūkst. JAV dolerių avansą. „Jis man leido pradėti profesionaliai rašyti ir iš to gyventi, – prisimena J.Siler. – Tačiau bėgant laikui mano knygos darėsi sudėtingesnės, o avansai mažesni“. Už pastarąjį savo kūrinį J. Siler tegavo 20 tūkst. JAV dolerių. Nors jos vyras turi darbą ir jie gyvena kukliai, šios sumos nepakanka gyvenimui, nes parašyti knygą užtrunka 12–18 mėnesių.

 

       G. Blackwoodas ir J. Siler nusprendė šiek tiek prisidurti prie honorarų tapdami „šmėklomis“. Kai leidykla atmetė ketvirtąjį G.Blackwoodo romaną, redaktorius pažadėjo padėti rasti darbo. „Nepraėjus nė šešiems mėnesiams jis man paskambino ir pasakė: „Turiu tokią knygą. Kaip tik tau. Labai tau tiktų ir mes tau sumokėsime“, – prisimena rašytojas.

 

       Taigi G. Blackwoodas šiuo metu rašo populiarios įtempto siužeto trilerių serijos – kurios pavadinimo, savaime suprantama, negali atskleisti – knygas: „Man duoda personažus ir pasaulį, kuriame jie gyvena bei dirba, o aš padarau visa kita“.

 

       G. Blackwoodas jau parašė penkias tokias knygas ir nors labai smagu rašymu užsidirbti gyvenimui, rašytojo šmėklos darbas ne visada malonus: „Ant viršelio nėra tavo vardo. Negauni autorinių honorarų, – sako jis. – Tai darbas pagal užsakymą. Parašai, atiduodi ir nuo tos akimirkos tavo ryšys nutrūksta. Be to, nesi pats sau šeimininkas“.

 

       J. Siler šiuo metu atlieka pirmąją tokią užduotį. Pasiūlymą gavo parašiusi knygą kartu su meno vagimi Mylesu Connoru. Darbas ėjosi puikiai, be to, ant šios knygos viršelio puikavosi jos, bendraautorės, vardas. Rašytoja nebesitikėjo grįžti prie panašių užduočių, tačiau sulaukė pasiūlymo, kurio negalėjo atsisakyti.

 

       Abi knygos – tikrų žmonių biografijos. „Jaučiu, kad turiu gerbti to žmogaus istoriją. Aš galiu abejoti faktų tikslumu ir turiu pasirūpinti, kad jie atitiktų tikrovę. Bet negaliu pati komentuoti. Mano darbas – juos aprašyti taip, kaip jie nori būti aprašyti“.

 

       Kol kas savo pačios rankraščius J.Siler padėjo į stalčių, bet ketina prie jų grįžti vos baigs šį projektą. Jos teigimu, šitaip ji nusiperka laiko rašymui ateityje: „Aš į rašytojo šmėklos ir bendraautoriaus projektus žiūriu taip: kuo daugiau turėsiu finansinės nepriklausomybės prisėsti prie savo pačios knygų, tuo geresne rašytoja ir menininke tapsiu“.

 

       G. Blackwoodas taip pat neturi laiko dirbti prie savo paties romanų. Dirbti rašytoju šmėkla jam patinka, bet, jo manymu, ne visiems toks darbas būtų malonus: „Privalai paaukoti visišką kontrolę. Privalai būti pasiruošęs nusilenkti skirtingiems šeimininkams, kurie kartais prieštarauja vieni kitiems. Tuomet turi rasti aukso vidurį – ir tą padaryti diplomatiškai. O kūrybingą gyvenimą gyvenantiems menininkams tai gali būti sunku“.

 

       Abudu rašytojai sutinka, kad nors toks darbas nėra tai, apie ką jie svajojo, užsidirbti duonai iš rašymo yra gana malonu.

 

       Npr.org / lrytas.lt

       2009-08-10