Rašant pirmąjį tekstą į naują rubriką, norisi pradėti nuo pradžių. Kadangi nėra taip aišku, kas yra pradžia, tai nutariau pradėti nuo kokių nors pradžių – panašiai, kaip ieškant pasaulio krašto, pasėdėti nukorus kojas nuo artimiausio skardžio.
Bene pirmas tekstas, kuri aš perskaičiau „Naujojo Židinio-Aidų“ žurnale, buvo Manto Adomėno „Prieš kalbininkus“ (NŽ-A, 1995, Nr. 1, p. 1–4). Tekstas politiškai labai nekorektišku pavadinimu iš karto patraukė mano dėmesį. Ir nenuvylė – turinys patiko net labiau už pavadinimą. Taip ir liko mano dėmesys su „Naujuoju Židiniu-Aidais“.
Nors ilgai pati su kalbos kontroliuotojais tesusidurdavau netiesiogiai, kalbos reguliavimo reiškinys man visada atrodė neteisingas, neprasmingas ir apskritai kažkoks itin bjauriai žeidžiantis. Kartais laisvos vertėjos statusu versdavau tekstus, bet leidybos procese nedalyvavau ir nebuvau atsakingas asmuo, tad negalėjau būti nubausta už netinkamą kalbos vartojimą.
Kadangi verčiau ne pieštukų naudojimo instrukcijas ir ne darbo sutarčių šablonus, tai gana dažnai tekdavo pasukti galvą, kaip išversti vieną ar kitą subtilybę, lietuviškai dar neaprašytą ar nesuprantamai aprašytą reiškinį ir pan. Manydama, kad vertėjo nuolankus darbas yra kuo tiksliau perduoti autoriaus mintį, versdama laikausi tiesos (tikslumo), aiškumo ir grožio kriterijų. Kaip tenka patirti, tokių pat ar labai panašių kriterijų laikosi ir profesionalūs vertėjai (žinoma, kalbu tik apie tuos, kuriems jų darbas rūpi).
Kalbos reguliuotojai nereikalauja, kad žmonės kalbėtų tiksliai, aiškiai ar gražiai. Jie reikalauja, kad žmonės kalbėtų taisyklingai, o tai yra toli gražu ne tas pats. (Naujausias pavyzdys: į parduotuvę atėjusi kalbos inspektorė piktinasi, kiek daug pavadinimuose vertimo klaidų: „Kokia nepagarba pirkėjui pavadinti gaminį „lėtas užkandis““. Kyla klausimas, ar nėra dar didesnė nepagarba gamintojui, kai net jo sugalvoto gaminio pavadinimo (beje, su gilia ir sveika mintimi) neleidžiama išversti?) Akivaizdu, kad kriterijų, kylančių iš kalbos vartotojo perspektyvos, kalbančiajam ir rašančiajam esti labai daug. Ir po vieną, ir keliese šia tema bendraujant vis tekdavo nusistebėti tekstų redagavimo praktika. Pastebėjau, kad itin dažnai šokiruoti ir papiktinti būna siaurų dalykinių sričių tekstų autoriai bei vertėjai, kurie, skaitydami savo tekstą po redagavimo, patys jo nebegali suprasti.
Ar taip blogai dirba redaktoriai? Iš pradžių aš irgi taip maniau. Maniau, kad redaktoriai tiesiog patys nesupranta, nes neišmano kalbamos srities, o gilintis nėra laiko ir (ar) noro. Tik ilgainiui supratau, kad šuo ne visada redaktorių darže pakastas.
Šiandien redaktoriaus padėtis man labai panaši į įmonės buhalterio arba mediko, kurie dirba ne skaitytojui, įmonės savininkui ar pacientui, o tos srities reguliuotojui. Kaip įmonės buhalteris skaičiuoja tą ir taip, kaip nurodo mokesčių taisyklės, gydytojas gydo tuo ir taip, kaip nurodo Sveikatos ministerijos reglamentai, taip ir redaktorius redaguoja pagal kalbininkų nurodytas taisykles. Ir visai nesvarbu, ar tie skaičiavimai prasmingi buhalterio įmonės savininkams, ar pacientas nuo tokio gydymo patiria daugiausia naudos (jei apskritai patiria), ar autorius norėjo pasakyti tai, ką skelbia suredaguotas tekstas, ir ar skaitytojas jį teisingai supranta. Maža to, sistemoje niekam neįdomu, ką apie įmonės finansus iš tikrųjų mano buhalteris, ką apie tokį gydymą mano medikas ir ką apie tokią kalbą mano redaktorius. O svarbiausia, kad šiuos reiškinius aktyviai reguliuojant, po kurio laiko minėti asmenys nieko nebemano. Tiesiog norintys analizuoti finansus nebeina dirbti buhalteriais, norintys gydyti išvažiuoja svetur arba tampa odontologais, o ką daro norintys išlaikyti gyvą kalbą redaktoriai, nežinau. Jie turi būti arba neįtikėtinai talentingi, idant patenkintų kalbos tvarkytojų reikalavimus jos pačios nenuskurdindami, arba dirbti labai turtingiems leidėjams, kurie galėtų sumokėti visas baudas. (Bet kurioje srityje taikomos baudų sistemos esmė tokia: jei gali – legaliai arba ne – susimokėti baudas, tai gali nepaisyti (kelių eismo, reklamos, kalbos) taisyklių.)
Klausimas, kodėl apskritai kalba turi būti sunorminta, nėra jau toks akivaizdus. Lygiai taip pat neakivaizdu, kodėl kalba turi apsieiti be tarmybių ir vadinamųjų svetimybių. Dar neakivaizdžiau, kodėl žodžių negalima vartoti įvairiomis prasmėmis, jeigu skaitytojui nuo to aiškiau. Kad lietuviai nuolat jaustųsi nemokantys gimtosios kalbos ir kas kelerius metus kartotų kursą? Ar kad būtų iš ko baudas surinkti?
Gerai bent tai, kad kirčiavimo tekste nesimato. Jei matytųsi, net elektroninius laiškus rašant tektų jausti diskomfortą. Mane tėvai pavadino žemaitišku vardu Guoda, ir šį vardą aš nešiojau kokius 35 metus. Kol nesužinojau, kad pagal suvalkietišką tradiciją tokių moteriškų vardų yra kirčiuojamos galūnės, – ir praradau savo vardą. Kalbant viešai, į mane būdavo vis kreipiamasi ne mano vardu. Neturiu nieko prieš suvalkiečius, bet savo vardą norėčiau atgauti. Vardo skambesio keitimas nėra toks jau nekaltas jį nešiojančio asmens atžvilgiu. Ir taip atsitiko ne vienam mūsų ausiai įprastam ir kultūriškai įsišaknijusiam vardui, pavyzdžiui, Ana (ta ar ana?).
Gal mano vardas yra ne mano? Ši mintis man labai nepatinka, bet tenka pripažinti, kad ji nėra be pagrindo. Tęsiant geriausias sovietines tradicijas, nenuostabu, kad tavo žemė yra ne tavo, kai ji reikalinga keliui, karjerui ar LEZ (laisvai ekonominei zonai), tavo vaikų dantys yra valstybės (kaip yra pareiškęs vienas sveikatos ministras), pavardė priklauso Teisingumo ministerijai, o tavo vardas yra kalbininkų. Ką jie nori su juo, tą ir daro. Kaip ir su mūsų kalba. Kyla klausimas, kokiu pagrindu tam tikra žmonių grupė reguliuoja mūsų visų kalbą?
Kalba yra vienas iš reiškinių, apie kuriuos dažniausiai girdime kalbant išeiginiu tonu: filosofine, istorine, pilietine ir pan. prasme. Vaikai mokykloje girdi, kad kalbą turime branginti ir puoselėti, kad ji yra mūsų tapatybės dalis. Šie diskursai nėra mano šiandienių nustebimų objektas. Man įdomu, koks yra kalbos ir bet kurio atskiro normalaus žmogaus santykis. Kiekvienas žmogus yra kalbos vartotojas (ne (iš)naudotojas, bet vartotojas normalia žodžio prasme). Tada esminis klausimas – kam kalba priklauso? Bet kurio objekto nuosavybė nurodo asmenį ir asmenis, kurie teisėtai gali tuo objektu disponuoti: naudoti, keisti, parduoti ir pan. Jeigu aš turiu obuolį, tai galiu jį suvalgyti, galiu bjauriai apkandžioti ir išmesti, galiu sudžiovinti ir pasidėti kitai dienai. Jei jūs turite sodą, tai galite suvienodinti visų medžių aukštį, palikti augti rožes bei lelijas, o visa kita išrauti. Bet kaimyno sode jūs negalite rauti nieko, netgi dilgėlių. Nesvarbu, kad jums tai atrodo negražu ir netvarkinga, – labai tikėtina, kad jūsų kaimynas iš jų sriubą verda arba jam tiesiog taip patinka. Taigi klausimas paprastas – kam priklauso kalba? Abejoju, ar kas sutiktų, jog kalba priklauso kalbos komisijai ar kitai reguliavimu užsiimančiai institucijai. Paklausiu tiksliau: ar kalba priklauso tautai, ar valstybei?
Jeigu kalba priklauso tautai, tai ji priklauso kiekvienam ja kalbančiam žmogui. Tuomet mes, kaip tautiečiai, kalbą vartojame kaip savo. Ją mes gauname iš tėvų, savo kiemo, kaimo, miesto, mokyklos ir kitos aplinkos. Kintant žmogaus kultūrinei aplinkai (amžiui, užsiėmimams, žinioms, vertybėms), kinta ir jo kalba. Kalba sudaro individo dalį, atspindi jo asmenybę, žymi jo unikalumą. Nėra dviejų vienodai kalbančių žmonių. Jei žmogaus veikla ir (ar) aplinka kalbine prasme esti turtinga, tai ir jo kalba turtėja. Kalba auga ir keičiasi kartu su žmogumi. Negi realu manyti, kad paauglys su paaugliu kalbėsis tokia pat kalba, kokia tarpusavyje kalbasi tų paauglių mokytojos? Arba kad žmonės turguje kalbės tokia pat kalba, kokia diktoriai skaito žinias? O gal šokių mokytojo kalba nesiskiria nuo futbolo trenerio? (Savaime suprantama, čia nekalbu apie žodyno skirtumus.) Taigi jeigu kalba yra tautos, o žmonės, sudarantys tautą, nėra sunorminti (kad ir kaip to kai kam norėtųsi), tai ir kalba negali būti sunorminta.
Jeigu kalba priklauso valstybei, tai mes, kaip piliečiai, ją vartojame panaudos teise. (Džiugu, kad ne nuomos teise – o juk galėtų valdžia apmokestinti ir kalbą. Tik pradeda vaikas kalbėti, jau ir tiksi pinigai į biudžetą.) Teisės disponuoti kalba (ją keisti) tokiu atveju neturime, tik galime laikinai naudotis pagal nustatytas taisykles. Aišku, tada už taisyklių nesilaikymą taikomos sankcijos, o bet kokie savavališki kalbiniai fantazijos protrūkiai ar eksperimentai yra nusikaltimas. Jei trūksta žodžių naujam reiškiniui apibūdinti, tai tiesiog jo ir neapibūdiname, kol kalbos reguliuotojas nepasakys, kaip. Gal per tą laiką ir pats reiškinys išnyks? Kaip koks seksas, kurio Sovietų Sąjungoje nebuvo.
Kaip visada, kai reiškinys valdomas centralizuotai administraciškai (pvz., ekonomika, kalba, kultūra), prarandamas spontaniškumas, judėjimas, įvairovė. Centrinis administratorius yra tiesiog nepajėgus „sukurti“ (sureglamentuoti) tiek kalbos variantų, kiek gyvai tautai reikia. Vienintelis atvejis, kai įmanoma veiksmingai reguliuoti bet kokį reiškinį centralizuotai, yra tas, kai tas reiškinys nekinta. Arba, kitaip sakant, yra negyvas. Kai gyvenimas tampa statistika arba istorija, jį patogiai galima analizuoti sistemiškai, klasifikuoti, norminti ir kitaip dėlioti į lentynas. Nes niekas gyvas lentynose ir normose netelpa: stovintis vanduo pūva, muziejais paversti senamiesčiai griūva, o nusavinta ir centralizuotai reguliuojama kalba miršta. Suprantu, kad mirusi kalba kalbos reguliuotojams yra paranki, bet mums, gyviesiems, jos irgi reikia.
O ką tada daryti su kalbos darkytojais? Žiūrint su kuriais. Su tais, kurie nespėja sekti taisyklių pokyčių arba per gerai išmoko jas mokykloje taip, kad negali pamiršti (pvz., pjauti, spjauti, bjaurus)? Ar tais, kurie vartoja žodį „sekantis“? Su tais, kurie kalba pusiau lietuviškai, pusiau angliškai, nors 10 metų gyvena nebe Amerikoje, o Lietuvoje? Ar tais, kurie 50 metų gyvena Lietuvoje, bet kalba tik rusiškai? Manau akivaizdu, kad nė su vienais iš paminėtųjų administracinėmis priemonėmis nieko pakeisti nepavyks. Ir nelabai matau argumentų, kodėl reikėtų su jais ką nors daryti.
Daryti prasminga tik su tais, kurie patys daro, t.y. mokosi. Jei vaikai mokykloje pajus gyvos kalbos grožį, supras, kada ji plaukia, o kada stringa; išlaikys savo tarmę, jaus, kuris ne lietuviškos prigimties žodis (rusiškas, angliškas, tarptautinis ar pan.) žeidžia kalbą, o kuris – integruojasi, lietuvių kalba tik turtės. Ir, kaip sako ekonomistai, kalbos savininko – tautos – kapitalas didės.
„Naujasis Židinys-Aidai“, nr. 7 / lrytas.lt
2009-08-12