Literatūros kritikui, bent jau mūsų, vakarietiškai lietuviškoje tradicijoje, daug lengviau yra „dirbti“ su „netrumpomis“ formomis. Yra už ko pasislėpti ir kuo maskuoti savo amato, meno, profesijos (vis pavadinimai ir tinkami, ir netikslūs) kompleksus, erudicijos ar interpretacinio jautrumo trūkumus. Paremta sudėtingais metaforų vėriniais, ar, kaip dabar mėgstama sakyti, suproziškėjusi, su ryškias pasakojimo elementais ir kasdienybės inkliuzais, „ilga forma“, komplikuota struktūra atveria platų interpretavimo lauką, kuriame vis tiek ką nors pasakysi apie tekstą, apie poeziją, o ne tik apie save. Mat priklausau prie tų literatūrologų, kurie mano, kad teksto interpretacija yra dialogas, kur interpretatoriaus asmenybė ir mano „privatus skaitymas“ neturi užgožti paties literatūros kūrinio skaitymo.
O kas atsitinka, kai susiduri su „trumpa forma“ – tiesiog trumpu eilėraščiu ar tam tikru trumpo eilėraščio žanru, kad ir haiku? Dažniausi variantai yra šie: susieji šį poezijos „tipą“ su poeto raida (pavyzdžiui, ne vienas poetas, mėgęs ilgas formas, vėliau jas radikaliai „sutrumpina“ – pati tokiu būdu esu interpretavusi „trumpas formas“ Alfonso Nykos-Niliūno kūryboje); griebiesi teorijos ir „transliuoji“ pačias bendriausias žanro taisykles, atmieštas samprotavimais apie nuostabą, vaizdinį piešinį ir panašias banalybes („Gimsta haiku trieiliuose greitas, kupinas prasmės, gamtos inspiracijos vienybės jausmas. Ta akimirka, kuri sujungia poetą su skaitytoju, turi daugiau reikšmių ir žavesio“, – cituoju iš rašyk.lt, tačiau tokių banalybių netrūksta ir rimtais laikomų literatūros kritikų darbuose); svarstai apie prasmių begalybę, iš jų „prisegi“ tekstui kurią nors vieną, išreiški susižavėjimą („Žaviuosi poetės mokėjimu subtiliai pajusti gamtos tyrumą ir jį perteikti japonų haiku forma Lietuvos skaitytojams“), papostringauji apie tylą ir... užsičiaupi. Žodžiu, iš „gryno“ literatūros kritiko (jei tokių būna) tampi arba grynu eseistu (jei tokių būna), arba grynu skaitytoju (tokių tai tikrai būna). Taigi už „trumpos formos“ nelabai pasislėpsi.
Tai buvo linksmoji pranešimo dalis. O dabar pereisiu prie rimtosios, kurioje bandysiu iškelti porą klausimų.
Jei kalbame apie rytietiškas trumpas formas Vakarų literatūrose, tai neabejotinai iškyla ir mentaliteto, ir poetinės vaizduotės skirtumo klausimai. Galima išmokti griežtų rytietiškų formų (turiu galvoj eilučių ir skiemenų skaičių, poetinio vaizdo komponavimo principus). Bet ar visada taisyklingas lietuviškas haiku tikrai bus haiku? Pagaliau ne taip ir svarbu, haiku ar ne haiku. Klausimas, ar tokia taisyklingai išmokta forma (kad čia reikia nors trupučio mokymosi ar amato, turbūt niekas neneigs) jau reiškia ir rytietišką pasaulio matymo ir mąstymo būdą? Ar lietuvių poezijos tradicija (gink Dieve, ne visa, o ta, kuri ateina iš romantizmo) primesti save pasauliui neišnyra sunkiai apčiuopiamu, beveik neįžodintu būdu (nes ką tu ten apčiuopsi trijose eilutėse, jei jos tikrai gerai sukurptos) toje poezijoje, kuri pretenduoja į „tikrąjį“ haiku, ir ar mes vis tiek nekalbame per daug apie save, o ne apie pasaulį ar pasaulį savo akimis?
Kaip minėjau, atsakymo aš nežinau. Esama svarstymų apie archajiško lietuviško mentaliteto sluoksnio panašumą į rytietiškąjį, kuris šią kultūrinio vertimo problemą tarsi panaikintų ar sumažintų. Bet man visada įdomiau kelti problemas nei jas galutinai spręsti. Profesinė liga.
Kitas klausimas, keltas jau „nerimtoj“ daly, šį kartą kiek kitu, „rimtesniu“ kampu. Kaip mums, vakarietiškų teorijų išauklėtiems literatūros kritikams, kalbėti apie „trumpas formas“ ar apie lakoniškus eilėraščius, ypač apie tuos, kurie turi mažai požymių, tradiciškai siejamų su poetiškumu? Turiu galvoje tai, kad tokie eilėraščiai dažnai yra ne metaforiški, ar bent jau nemetaforiški klasikinės retorikos požiūriu, tos retorikos, kurios pagrindu šiaip ar taip formavosi visi šiuolaikiniai vakarietiški literatūros tyrinėjimai. Toks, pavyzdžiui, yra kad ir Nijolės Miliauskaitės eilėraštis, kuriuo prasideda rinkinys „Uždraustas įeiti kambarys“:
rausvi, pilki, beveik juodi
tamsiai lelijiniai, margi
su persipynusiom gyslom, su smulkiais
ir stambiais grūdais, kanapėti ir lygūs
su ženklais, sunkiai įžiūrimais, kiti neužbaigti dar
akmenys
po kojom
Sąmoningai pacitavau šį eilėraštį be paskutinės pusantros eilutės, kad geriau matytųsi eilėraščio figūratyvinis „nuogumas“, kuris, mano galva, ir sieja jį su „trumpos formos“ poetika (nors pats eilėraštis nėra nei kokios klasikinės „trumpos formos“, nei tuo labiau apibrėžto žanro). Tas figūratyvinis nuogumas kyla iš atviro žvilgsnio, kuris, parafrazuojant žinomą A. Nykos-Niliūno frazę apie Henriką Radauską, pakeičia „ilgus amžius kankintas širdies funkcijas“. Akmenys yra akmenys, o ne vidinio pasaulio projekcija. Tad kur čia poezija, jei atmesim formalius poetiškumo kriterijus (suskirstymą į eilutes ir strofas, tam tikrą ritmiką)? Poezija glūdi įsižiūrėjimo į pasaulį, žvilgsnio intensyvume, ir tas žvilgsnis galbūt gali išgelbėti ir literatūros interpretatorių, galintį atkurti „žvilgsnio nuotykį“ (bent jau aš bandžiau taip gelbėtis). Poezija (o ne akmenų aprašymu) šį eilėraštį, panašiai kaip haiku, paverčia mano sąmoningai „nukąsta“ pabaiga – „geriausio juvelyro darbas“. Tai gana tipiška N. Miliauskaitės eilėraščiui pabaiga – viena eilutė ar frazė, ir visas visiškai nemetaforiškas eilėraštis (geriausiu atveju jį galėjome pavadinti metonimišku aprašymu) virsta metatropu, metametafora – „transcendencijos žemėje“ metafora, kaip yra sakęs Vytautas Kavolis.
Kokią išvadą siūlo N. Miliauskaitės eilėraščio skaitymas? Dar vieną klausimą, kuris tarsi paneigtų patį pirmąjį. Ar gali haiku dvasia slypėti eilėraštyje, kuris nėra kanoniškas haiku?
Literatūra ir menas
2009-10-12