lietuviu_rasytoju_takais_sveicarijoje       LIETUVIŲ RAŠYTOJŲ TAKAIS ŠVEICARIJOJE: SUGRĮŽIMŲ APYBRAIŽOS. AUF DEN SPUREN LITAUISCHER SCHRIFTSTELLER IN DER SCHWEIZ: SKIZZEN EINER RUECKKEHR. Sud. Jūratė Caspersen. – Šveicarija–Lietuva, 2009.

 

       Gavome dovanų knygą. Lietuvių ir vokiečių kalbomis, kietais viršeliais, su nuotraukomis. Kaip pratarmėje rašo sudarytoja: „Šios knygos pasirodymas – tai Šveicarijos lietuvių bendruomenės narių dovana Tėvynei jos vardo paminėjimo 1000-mečio proga.“ Kadangi bet kokios dovanos tikslas – pasidalyti bendruomeniškumo energija ir sutvirtinti ryšius tarp žmonių, rašyti recenziją šiai dovanai būtų netinkama. Dera dovaną dėkingai priimti ir ja džiaugtis.

 

       Taigi visų pirma ačiū Šveicarijos lietuvių bendruomenei ir knygos autoriams –­ Jūratei Caspersen, Audriui Alkauskui, Virginijai Siderkevičiūtei, Gražinai Staniūtei-Hagopian, Dianai Brunner, Eglei Kačkutei, Jurgitai Kopitkovienei ir Janinai Irenai Survilaitei už gražų darbą. Kartu su knyga dovanojama ir kruopelė tikėjimo, kad įmanoma lietuviams susitelkti ir, pasidalijus darbus, šį tą nuveikti. Žinau, ir knygoje matyti, kad per šią dovaną yra pertekėjęs ir ją į knygą suklostęs didžiulis Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkės Jūratės Caspersen energijos srautas. Knyga patraukia ir tuo, kad ją rengti autoriams buvo ir įdomu, ir kiekvienam savaip svarbu. Susidomėjimas, o kai kur – beveik detektyvinė intriga, su kuria sekama jau pamirštais ar neaiškiais lietuvių rašytojų pėdsakais „stebuklingai gražioje“, kaip rašė Maironis, „Alpių šalyje“, užkrečia, įtraukia ir, atitokus, šiek tiek su nuostaba skatina mąstyti apie tai, kur šie rašytojų takai minami, o kur negailestingai „užžėlė tie vieši keleliai žalia žolele...“ Kaip ir iš knygos sklindanti akivaizdi, kai kur atvira patriotiškumo emocija, Lietuvoje jau senokai pasireiškianti labai retai, nuskamba kaip pamirštas kalbos tonas, – pavyzdžiui, laisvė taip džiaugsmingai rašyti „Tėvynę“ didžiąja raide, knygą įvardyti kaip „teisėtą galimybę ir būdą didžiuotis savo tautos garsiais žmonėmis“ (p. 9). Iš tiesų – tarsi turime teisę didžiuotis savo tautos žmonėmis, bet poreikį, galimybes ir būdus reikia patiems susikurti; tai svarbus šios knygos priminimas.

 

       Knygos paantraštė – „Sugrįžimų apybraižos“. Knyga rengėjų suvokiama kaip lietuvių rašytojų, kurie lankėsi, gyveno ir kūrė Šveicarijoje nuo XIX a. pabaigos iki XX a. pabaigos, „takų“ aprašymas ir grąžinimas „Lietuvos literatūriniam, istoriniam ir kultūriniam paveldui“ (p. 6). Sekama Maironio, Jurgio Baltrušaičio, Šatrijos Raganos, Jono Biliūno, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės, Vinco Mykolaičio-Putino, Salomėjos Nėries, Balio Sruogos pėdsakais Šveicarijoje ir Šveicarijos pėdsakais tų rašytojų biografijose ir kūryboje, paminėti čia Nepriklausomybės metais lankęsi rašytojai Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Jurgis Kunčinas; pabaigoje pristatoma Šveicarijoje gyvenanti rašytoja Janina Irena Survilaitė. Šie pėdsakai nuotraukomis, pasakojimu, iškeltais faktais grįžta į lietuvių kultūrą, joje įtvirtinami. Tačiau neabejotinai ši knyga yra ir tam tikras sugrįžimo būdas patiems rengėjams – prie savo šaknų, prie kai kurių savo tapatybės sluoksnių, prie tam tikrų jausmų, sugebėjimų, galiausiai – prie kalbos. Ir laimingas sugrįžimas. Štai straipsnis apie Putiną parašytas tokia sklandžia kalba, tokia laisva pasakojimo tėkme, kad negalėtumei patikėti, jog pagrindinis autorės užsiėmimas gyvenime nėra skaityti ir rašyti. Straipsnis apie Čiurlionienę pulsuoja nemaža empatija tai aristokratiškai, gražiai, iškalbingai, išmintingai, viešuomenėje aktyviai veikiančiai moteriai. Tikriausiai daugelis knygos autorių, jei gyventų Lietuvoje, nebūtų turėję akstino domėtis lietuvių rašytojais, apie kuriuos parašė apybraižas. Veikiama tarsi tiksliai pagal Maironio „šveicariškųjų“ eilėraščių „Rigi Kulm“, „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“ poetinę programą – „pilnos malonės“ mintys iš „Alpių šalies“ grįžta ten, kur „Dubysos atkrančiai žali“. Einama ir emociniais takais, nužymėtais lietuvių kultūroje, literatūros kūriniuose, atkartojami sąmonės veiksmai – tuo ši knyga liudija ir lietuvių kultūros gyvybingumą kaip kartotės galimybę, nenutrūkstantį kūrybinės energijos apytakos ratą. Iš pasaulio per žmones – į literatūrą (kultūros formas), iš jų vėl į pasaulį, į žmones – per juos vėl į raštą, kad galima būtų grįžti. Pagrįstai manytume, kad ši knyga ir išaugo pirmiausia iš Maironio pėdsakų: dar 2007 m. Šveicarijos lietuvių bendruomenės iniciatyva viloje St. Charles Hall prie Keturių kantonų ežero buvo atidengta atminimo lenta, įamžinusi poemos „Jaunoji Lietuva“ pabaigimo vietą šimtmečio proga (apie tai buvo rašyta ir Lietuvos spaudoje).

 

       Knygoje tampa akivaizdu, kaip keliavimas lietuvių rašytojų pėdsakais Šveicarijoje padeda patiems autoriams tarsi kitu, savaip atidesniu žvilgsniu pažvelgti ir į savo naująją tėvynę. Kuo atidžiau žvelgiama į savasties pėdsakus, tuo didesnis dėmesys tenka ir kitai kultūrai. Tai irgi svarbi šios knygos žinia: „didžiavimasis savo tautos žmonėmis“ nebūtinai uždengia ar susiaurina žvilgsnio horizontą. Regis, priešingai – padeda įprasminti ir emigracinę patirtį. Štai apybraižoje apie Biliūną yra skyrelis „XX a. pradžios Šveicarija“, kur brėžiamas tam tikras istorinis-kultūrinis punktyras, o paskui pasirodo toks apybraižos autoriaus A. Alkausko liudijimas, „praėjus rašytojo takais“: „Rodos, tiek kartų būta Ciuriche, tiek sykių po jo senamiesčio gatveles vaikščiota... Bet šįkart viskas atrodė visiškai kitaip“ (p. 86). G. Staniūtė Hagopian, rašydama apie Šatrijos Raganos atvykimą į Ciurichą, atsigręžia į savo dabartį: „Šviesa, džiaugsmas ir stebuklingas gamtos grožis – tai įspūdžiai, kuriuos mums perteikia rašytoja, prisimindama savo atvykimą į Ciurichą. Daugumai šiandienos atvykusiųjų į šį miestą pirmasis sąlyčio punktas – tai oro uostas. (...) Bevažiuojant iš atvykimo E sektoriaus iš garsiakalbių sklinda Alpių rago muzika, karvių mūkimas ir joms po kaklu pakabintų skambalų tilindžiavimas. (Dauguma traukinuke stovinčiųjų žiūri vieni į kitus didelėmis, nuostabos pilnomis akimis ir turbūt svarsto – ir kas pasirašė po šio projekto koncepcija!)“ (p. 96–97). Svarstydama Šatrijos Raganos persikėlimo iš Ciuricho į Fribūrą motyvus autorė nurodo rašytojos biografistikoje neišryškintą motyvą – protestantiškojo kantono pakeitimą katalikiškuoju, ir, remdamasi savo patirtimi, aptaria bendros kultūrinės atmosferos skirtumus juose, aktualius iki šių dienų.

 

       Reikia pasakyti, kad savąją emigracinę patirtį buvo įmanoma įprasminti ir todėl, kad rengdami šią knygą jos autoriai patyrė nemaža supratimo ir palaikymo iš šveicarų visuomenės. Sekdami rašytojų pėdsakais Šveicarijoje, jie tiesiogiai ar netiesiogiai susidūrė su lietuvių kultūros žinovais, gerbėjais ar tiesiog palankiais, supratingais žmonėmis. Štai A. Alkauskas aprašė dar XX a. aštuntajame dešimtmetyje Ciuriche indoeuropiečių kalbų seminaro dalyvių surengtą popietę, skirtą J. Biliūnui, kurios metu buvo skaitomas į vokiečių kalbą to seminaro dalyvio Hanso Geyerio išverstas J. Biliūno apsakymas, vyko senų atvirukų paroda, kur vietoj eksponatų komentarų buvo pateiktos ištraukos iš rašytojo laiškų, sumanytas ir atliktas žygis į Uetlibergą. Knygoje minimas ir žymus kalbininkas, baltistas, lietuvių literatūros tyrinėtojas, buvęs Berno universiteto profesorius Janas Peteris Locheris – su juo, jo studentais, seminarais Berno universtitete susijusios Nepriklausomybės meto lietuvių rašytojų viešnagės Šveicarijoje. Įspūdingas faktas, kad privačios nuosavybės – St. Charles Hall vilos, kur vienu metu gyveno ir kūrė Maironis – savininkas be didelių svyravimų leido atidengti atminimo lentą nedidelės šalies neabejotinai plačiau nežinomam rašytojui vien dėl to, kad tos šalies žmonėms tai yra svarbu, ir iškilmių dieną prie savo rūmų iškėlė trispalvę kartu su Šveicarijos ir Liucernos kantono vėliavomis (p. 28–33). Savaip ramu žinoti, kad Fribūro universiteto seife yra saugoma XX a. pr. čia veikusios lietuvių studentų draugijos „Lithuania“ vėliava (gal dėl to, kad išsiūta aukso siūlais, o gal ir ne tik dėl to), kuri pagarbiai iškeliama tik ypatingomis progomis, dalyvaujant ir universiteto vadovybei (pavyzdžiui, per 2008 m. tarptautinę konferenciją Fribūro universitete „Lietuvių kalbos vieta ir reikšmė Europos kontekste“ šią vėliavą atlydėjo universiteto rektorius prof. Guido Vergauwenas, žr. p. 135). Kultūrinio intereso svarba, jo supratimas Šveicarijoje, manytina, palaikė ir knygos autorius; tai iškyla kaip svarbus orientyras čia, kur dažnai reikia įkyriai įrodinėti šio intereso teisėtumą.

 

       Kalbant ne tik apie emocinę (kuri svarbi dovanai), bet ir dalykinę knygos vertę, ją pirmiausia užtikrina tai, kad knygoje pristatomi lietuvių rašytojų takai Šveicarijoje yra autorių praeiti. Knygos autoriai atliko nemažą darbą iš užuominų rašytojų laiškuose, dienoraščiuose, kūriniuose nustatydami kiek įmanoma tikslesnę tų pėdsakų geografiją, ir svarbiausia – apsilankydami ir tose vietose, ir Šveicarijos bei Lietuvos archyvuose, pabendraudami su lietuvių gyventų namų Šveicarijoje šeimininkais. Netgi atliko žygį į Alpes kaip kadaise Balio Sruogos telktos alpinistų mėgėjų, daugiausia studentų, grupės. Taigi knygoje publikuojamose nuotraukose galime matyti, kur Ciuriche gyveno J. Biliūnas, kai rašė „Žvaigždę“ ir „Laimės žiburį“, kur įsikūrė į Ciurichą atvykusi Šatrijos Ragana; kokiame viešbutyje apsistojęs J. Baltrušaitis parašė „Žemės laiptus“, galime matyti, kaip tos vietos atrodė anuomet ir dabar, koks vaizdas galėjo atsiverti nuo Uetlibetgo J. Biliūnui ir Šatrijos Raganai, o ką galėtų išvysti šiandienos keliautojas; kaip atrodė Tautų Sąjungos posėdžių salė, kai joje buvojo Čiurlionienė, ir kokia ji yra dabar. Taigi ši knyga gali būti skaitoma ir kaip vertingas, unikalus kelionės vadovas susirengusiesiems į Šveicariją.

 

       Kai kuriais atvejais „sugrįžimų apybraižos“ pranoksta savąją populiariąją pažintinę paskirtį, kai jose pasirodo tarsi atskiro kultūrinio-istorinio tyrimo fragmentai, pagilinantys turimą biografinį vieno ar kito istorinio asmens palikimo vaizdą. Tokia yra V. Siderkevičiūtės apybraiža apie Jurgį Baltrušaitį, kur smulkmeniškai atsekama jo buvimo Šveicarijoje geografija; atskiru straipsniu Lietuvos kultūrinėje ar mokslinėje spaudoje galėtų tapti E. Kačkutės skyrelis apie S. Kymantaitę-Čiurlionienę, kur nuodugniai, dokumentuotai aprašytas jos dalyvavimas 1929–1938 m. tarptautinėse organizacijose (Tautų sąjunga, „Mergaičių bičiulių sąjunga“), veikusiose Šveicarijoje. Sužinome, kad Čiurlionienė yra dirbusi Tautų sąjungos socialinių reikalų komitete: „viešųjų namų uždarymas ir prostitucijos reguliacijos panaikinimas buvo svarbus jos [Čiurlionienės] visuomeninio darbo baras Lietuvoje, kuris jai dirbant minėtame Tautų sąjungos komitete įgavo tarptautinę reikšmę“ (p. 181–182). Iš Jungtinių Tautų biuro Ženevoje bibliotekos archyvo pateikiamas vienas iš S. Kymantaitės-Čiurlionienės pasisakymų komitete minėtomis temomis (p. 182). Žvilgsnis nuo bendros informacijos, žinučių spaudoje apie jos veiklą, paskaitas nuolat nukreipiamas į plačiai iš archyvinės medžiagos cituojamus šiltus, sąmojingus S. Kymantaitės-Čiurlionienės laiškus ir atvirlaiškius dukrai Danutei, anuomet besimokiusiai Šveicarijoje, Neušatelyje. Atrodo, kad autorei svarbu pabrėžti visuomeniškai veiklios moters ir atsidavusios motinos, geros savo suaugančios dukros draugės bruožus, – lyg ir netiesiogiai diskutuojama su tam tikru stereotipiniu požiūriu į šių skirtingų veiklų derinimo moters gyvenime galimybes. Labai įdomios, nematytos Tautų sąjungoje posėdžiaujančios S. Kymantaitės-Čiurlionienės nuotraukos (greičiausiai iš to paties nurodyto Jungtinių Tautų biuro Ženevoje bibliotekos archyvo).

 

       Visas knygos tekstas pateikiamas paraleliai ir vokiečių kalba (išverstas Markuso Rodunerio), tad knyga turi pažintinę vertę tarptautiniu mastu, prisideda populiarinant lietuvių kultūrą užsienyje.

 

       Baigiant lieka palinkėti Šveicarijos lietuvių bendruomenei nepristigti energijos ir kūrybiškumo, į kurį gali orientuotis tiek kitos užsienio lietuvių, tiek Lietuvos kultūrinės bendruomenės.

 

       Literatūra ir menas

       2009-11-13