Kas yra „krizė“? Ar tai ir finansinis, ir moralinis nuosmukis, kai skaudūs kirčiai kertami kultūros srityje? Literatai laidoja knygas prie Seimo. Paradoksalu, bet tai primena, kaip kažkada didžioji dalis literatūros kūrinių buvo deginama svetimšalių. Tada visi smerkė įsibrovėlius, slapta gabeno ir rašė knygas. Štai jau dvidešimt metų esame laisvi ir nepriklausomi, bet staiga pradingo noras puoselėti savo kultūrą, tęsti tradicijas, rūpintis savos tautos gerbūviu. Nejau, tik didvyriškumo pojūtis leidžia aršiai kovoti už savo vertybes?
Kaip gyvena šių laikų Lietuvos rašytojai, nematantys prasmės garsiai rėkti ir dejuoti apie savo sunkią padėtį, tylintys – rašantys. Juk save gerbiančiam literatui nedera panikuoti, nedera ir užsiimti „popsu“, reikia išlikti oriu meno atstovu, valgančiu tik duoną su sviestu, o dar geriau, kad galėtų pasitenkinti tik kūryba – penu ne tik sielai, bet ir kūnui. Populiari nuomonė yra tokia, kad menininkas, mąstytojas ar rašytojas – turi gyventi iš idėjos, juk tam ir pasirinko tokį gyvenimo kelią. Sakoma, kad sotus kūrėjas, nieko doro nesukuria. Bet ar tikrai taip?
2002 metais literatūros kritikas Valentinas Sventickas, laikraščio „Literatūra ir menas“ straipsnyje atvirai pasakė, kad „pragyventi iš kūrybos nuo pat studijų baigimo iki amžiaus pabaigos pas mus neįmanoma, Lietuvoje nėra nė vieno tokio menininko“. Kaip pavyzdį, jis pateikė 20 rašytojų, bandančių pragyventi vien iš rašymo: „20 dar ne pensinio amžiaus rašytojų bando gyventi vien iš kūrybos (10 iš jų – grožinės literatūros vertėjai, jų honorarai geresni negu kuriančiųjų), 15 nurodė savo pajamas, kurių vidurkis per 2001 metus truputį peržengė 5 tūkstančius litų”. Įsivaizduokime gyvenimą už 5 tūkstančius litų per metus, t.y. apie 416 litų per mėnesį. Taip buvo prieš 8 metus, kai ant kiekvieno kampo netykojo žodis „krizė“, tai kas vyksta dabar?
Galima tik įsivaizduoti, kokias pasekmes turi rašytojų finansinis „nuskausminimas“, kai panaikintos pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatos leidėjams – nuo 5 proc. mokesčio jis šoktelėjo iki 9 procentų.
Leidyklos „Tyto Alba“ direktorė Lolita Varanavičienė tinklapiui Alfa.lt pasakojo, apie leidyklų ir rašytojų sudaromas sutartis – „Jos labai įvairios. Viena jų – procentinė, kai rašytojas uždirba „algą“ iš gaunamų pajamų, pardavinėjant jo knygą. Tokios sutartys populiariausios. Rašytojui atitenka nuo 8 iki 15 procentų už knygą gautų pajamų.“ Paskaičiuokime, broliai kurmiai! Kiek lieka pačiam svarbiausiam asmeniui – rašytojui? Leidykla pasiima savo dalį, o stambiausią davinį susišluoja knygynai, užsidedantys nemenkus antkainius, kaip rašoma, jau minėtame straipsnyje – „atkeliavusi iš leidyklos knyga knygyne pabrangsta 35 procentais”. Kas lieka kūrėjui, galima įsivaizduoti…
Aišku tik tai, kad pragyventi iš rašymo yra tikrai nelengva, o jei dar nori ir sviesto ant duonos užsitepti – tai iš viso neįmanoma. Yra keletas alternatyvų, kurių griebiasi rašytojai. Viena iš jų (arba dvi vienoje) – tapti rašytoju „šmėkla“, tiesiogine arba perkeltine prasme. Mes kalbėsime apie pastarąjį variantą. Rašytojas šmėkla (anglų k. -„ghost writer“) rašo žymių žmonių „įspūdingas” biografines knygas, karjeros pasiekimų kelius ir kelkraščius, laisvalaikio nuotykius, nepaprastus moralinius lūžius ir kovas. Šou pasaulio atstovai dažniausiai nėra geriausi plunksnos draugai, todėl tokiam darbui samdomi profesionalūs rašytojai, kad sklandžiai ir lengvai išguldytų įžymybių gyvenimo istorijas. Už tai atseikėjama nemaža pinigų suma, o visa kita atitenka knygos personažui – šlovė ir procentas nuo pardavimo (ne paslaptins, kad tokios knygos itin populiarios). Rašytojas lieka ne tik kad šešėlyje – jis iš viso turi išlikti nežinomas, bet finansiškai tai apsimoka. Kaip bebūtų, jei autorius atsiskleistų, tai būtų įvardijama kaip, „moralinis nuosmukis“, „parsidavinėjimas“ ar net „prostitucija“, juk panašiai apšaukiami ir teatro aktoriai dirbantys televizijoje. Apie realią situaciją tokiu atveju retai pagalvojama, o derėtų.
Kita alternatyva pragyvenimo lygiui pagerinti – kitas darbas. Tolygiai atsiradusiam naujam darbui, kūrėjas neturi tiek laiko ir jėgų knygoms rašyti, todėl nukenčia jo kūrybinė potencija ir produktyvumas.
Kitas variantas – rašyti straipsnius, versti knygas, redaguoti kitų rašomus veikalus ir atlikti kitus, su rašymu susijusius darbus, už kuriuos sumokamas bent minimalus honoraras.
Pripažindami savo sunkią padėtį, daugelis rašytojų tiesiog susitaiko – gyvena kukliai ir tyliai dirba savo darbą, ramiai sutikdami su tuo, kad rašytojas, tai gyvenimo būdas, už kurį pinigai nemokami.
Rašytojai apie rašytojų amatą
Prozininkas ir satyrikas Jurgis Gimberis kukliai prisipažįsta, kad „be rašymo dar verčia knygas iš rusų kalbos“. Jis, paklaustas apie rašytojų padėtį Lietuvoje, cituoja Tomą Maną – „Jei jau pasirinkai tiek džiaugsmo teikiančią veiklos sritį kaip kūryba – nevaidink kankinio”. Atrodo, nėra ką ir pridurti.
Į klausimą, kokia tūrėtų būti rašytojų honorarai, kad būtų įmanoma pragyventi J. Gimberis atsako kaip tikras satyrikas: „Čia, kaip angliškai sakoma, „it depends“ – kokio storumo ir kaip dažnai parašai knygą… Bet yra dar toks laikraščių ir žurnalų „skilčių“ rašymas. Tai iš tokio rašymo pragyventum, jei mokėtų kaip Sarai Džesikai Parker iš „Sekso ir miesto“…
Kiek aktyvesne veikla gali pasigirti rašytojas Gintaras Grajauskas, Klaipėdos dramos teatro literatūros dalies vedėjas, dienraštyje „Klaipėda“ sudarinėja literatūros leidinį „Gintaro lašai“, bendradarbiauja su įvairiais leidiniais. Taip pat kita veikla – dalyvauju visokio plauko skaitymuose Lietuvoje ir užsienyje, groja bosine gitara bei dainuoja bliuzo-roko grupėje. Atrodo, kad šiam rašytojui net laiko nelieka, kad gailėtųsi savęs ir dejuotų dėl esamos situacijos.
Vis tik, kaip rašytojas, G. Grajauskas turi tvirtą savo nuomonę rašytojų honorarų klausimu: „Na, paskaičiuokime apytiksliai. Įsivaizduokime, kad knygų rašymas tėra amatas, jame nebūna nei pauzių nei apmąstymo periodų – tiesiog toks mechaninis veiksmas, kaip fabrike. Knygai parašyti reikia mažų mažiausiai metų, dar kokio pusmečio – korektūroms ir leidybai. Kad asketiškai pragyventum ir galėtum tuo metu imtis kitos knygos (čia neskaičiuojant jokių pauzių, grynai mechaniškai) reikėtų už knygą gauti bent jau 18 tūkstančių litų. Po tūkstantį mėnesiui. Jei taip, be pauzių, nutilimų ir atostogų, kaip prie konvejerio artum visą gyvenimą iki mirties ir gautum už knygą bent jau po tuos 18 tūkstančių, galėtum šiaip taip pragyventi. Nors, kaip tame žydiškame anekdote – argi tai gyvenimas? O jūs žinote, kokie honorarai už knygas mokami Lietuvoje iš tiesų? Neišdavinėsiu cecho paslapčių, bet galvą guldau, jog ne vienas rimtą literatūrą rašantis autorius net tų teorinių 18 tūkstančių akyse neregėjęs, gautų priepuolį tokius didžiulius pinigus gavęs. Realybėje sumos daug juokingesnės. Kad galima būtų įsivaizduoti, kokios ten sumos, atskleisiu mažą paslaptį: už laikraščio puslapio apimties publikaciją – t.y. 10-15 eilėraščių arba 500 eilučių prozos teksto mūsų kultūrinė spauda autoriui moka 50-70 litų. O dažniausiai apskritai nemoka.“
Gal tokiu atveju padėtų įvairios premijos? Į tai rašytojas atsako trumpai: „Lietuviškos premijos tikrai neišgelbės, čia ne Nobelis – bet visiškai paskendus skolose, tam kartui, netgi labai padeda. Pasiimi premiją, atiduodi skolas, pasižiūri į veidrodį, gūžteli pečiais ir rašai toliau. Kartais rimčiau gelbsti ne premijos, o menininko stipendijos, skiriamos valstybės metams ar dvejiems. Bet, žinoma, tik retas jas gauna.“
Jei susiklostė tokia situacija, tai ko tikimąsi iš šiuolaikinio rašytojo? Gintaro Grajausko atsakymas nenuteikia optimistiškai: „Ko dar iš jo tikėtis? Skaitymo metai pasibaigė, tai ir gana tų skaitymų ir tų rašytojų. Tikimasi, kad rašytojai bus garbingi, susipras galų gale, jog niekam jie nereikalingi šitoje žvilgančioje mažaraščių karalystėje ir gražiai bei nekomplikuotai išmirs. Kiti, tiesa, pageidauja, kad rašytojas garsintų Lietuvos vardą užsienyje ir būtų toks pats didis kaip tas „Da Vinčio kodo” autorius. Dar kiti tikisi, kad rašytojas bus nuoširdus, paprastas ir gražiai rašys, kad būtų iš ko paverkti. O rašytojas iš savęs, rašytojo, tikisi, jog nebus toks neįtikėtinas mulkis ir nerašys knygų konvejeriu iki pat grabo lentos, kad tik kaip nors pragyventų.”
Nejaugi visi Lietuvos menininkai tuoj kalbės taip, lyg sėdėtų mirtininkų kameroje? Nors pati literatūros kokybė gėrėja, atsikrato įvairių vaiduoklių susijusių su sovietų sąjungos „baubu“. Bet kodėl taip liūdnai skamba rašytojų pasakojimai?
1929-1936 metų ekonominė krizė – Lietuvių literatūros klestėjimas
Kadangi pradėjome nuo „krizė“, tai norime dar keletą akcentų apie tai. Laikraštis „Lietuvos rytas“, šių metų pradžioje, kai buvo pradėtos kalbos apie PVM lengvatos panaikinimą leidėjams, spausdino straipsnį apie 1929-1936 metais vyravusią ekonominę krizę. Paradoksalu, bet tuo laikotarpiu literatūra klestėjo. Smuko pardavimai ir vartojimas, tačiau būtent tada buvo išleistos pačios žymiausios, klasika tapusios, lietuvių autorių knygos. Minėtame straipsnyje literatūros mokslų daktarė Jūratė Sprindytė pasakoja, kad „daugeliui žymių rašytojų šis laikotarpis laikomas produktyviausiu. Be to, klestėjo ir kultūros gyvenimas. Literatūros istorikai net konstatuoja nuo 1933 m. prasidėjusį pakilimo laikotarpį. Literatūrą žlugdo ne ekonominės krizės, o represijos ir cenzūra.” Net ir tada, kai literatūra klestėjo, rašytojai vien iš rašymo nepragyvendavo, tačiau buvo stengiamasi juos paremti, skiriamos premijos. „Dauguma rašytojų dirbo. <…> Valstybė šiek tiek rėmė rašytojus premijomis. 1932 metais įsikūrė Lietuvių rašytojų draugija, kurios rūpesčiu įsteigta valstybinė 5000 Lt dydžio literatūros premija. <…> Leidyklos irgi steigė savo premijas, visuomeninės organizacijos – taip pat. Iš viso tuomet buvo net 10 premijų. Tai buvo nemenkos premijos – po 2 tūkstančius litų. Paramą jauniems studentams ir kūrėjams teikė Lietuvos katalikų mokslo akademija. Knygoms leisti buvo susikūrusios akcinės ir kooperatinės bendrovės („Švyturys“, „Sakalas“, „Spaudos fondas“, „Universitetas“).”
Aišku tik viena, kad krizė krizei nelygu, žinoma, jos akivaizdoje paaiškėja, kurios sritys yra daugiausia palaikomos vyriausybės. Laikui bėgant, knygų poreikį numalšino televizija, kompiuteriai, muzika, gigantiški ir gerai matomi architektūriniai statiniai bei vis greitėjantis gyvenimo tempas. Sunkmečiu žmonės galvoja apie tai, kaip išgyventi, kaip užsidirbti vieną kitą papildomą litą arba kaip greičiau emigruoti. Niekas negalvoja, kad prakentėti sunkų laikotarpį gali padėti ir gera knyga skaitoma prieš miegą ar autobuse, pakeliui į darbą. Nesibaiminama prarasti skaitymo malonumą, nes jų gausa tikrai nesiskundžiama, kitakalbių autorių knygos verčiamos į lietuvių kalbą. Knygų laidotuvės prie seimo taip smarkiai nejaudino nei valstybės galvų, nei pačių gyventojų, juk pastaruoju metu populiariausias pasakymas – „o kam dabar lengva?“.
Pabaigai paklausėme mūsų pašnekovų, ko palinkėtų būsimiems rašytojams.
Jurgis Gimberis: „Gal geriau skaitytojai pasakytų? Aš tai – nieko gero…“
Gintaras Grajauskas: „Ką jau čia bepridursi, viską jau pasakiau. Jei tikrai esate pasmerkti rašyti, jaučiate turintys, ką pasakyti ir jums to žūtbūtinai reikia – nuoširdžiai užjaučiu. Labai suprantu ir labai nepavydžiu”.
Išvadų nepateiksime, norime sužinoti Jūsų nuomonę apie esamą rašytojų situaciją, kaip ją matote iš šalies?
Lina Sabaitytė
MiestoIQ.lt
2010-01-02