albertas_zalatorius       XX a. slenkstį lietuvių literatūra peržengė aukštai iškėlusi socialinio teisingumo, nacionalinių teisių ir žmogaus dorovinio tobulinimo vėliavą. Kitos vertybės atrodė antraeilės. Nei intymieji dvasios rūpesčiai, nei savitas reiškinių supratimas, nei originali vizija ar svajonė, nei pasąmonės turinys, nei būties mistiškumo ar absurdiškumo problema, nei daugelis kitų su individo egzistencija susijusių dalykų beveik nieko nedomino. Visa tai atrodė niekis prieš tautos ir visuomenės interesus. Jeigu gležni individualizmo daigai ir prasikaldavo, jiems buvo lemta greitai nuvysti rūsčių pilietiškumo vėjų pagairėje.

       Pasiaukojimas visuomenei ir tarnavimas idėjai, atklydęs kartu su Vakarų Europos Švietimu, rusų narodninkyste, lenkų pozityvizmu, socializmo idealais ir moters emancipacijos programomis, Lietuvoje surado itin palankią dirvą. Tą dirvą paruošė istorinės aplinkybės. Ištisą šimtmetį carinės Rusijos pavergta Lietuva virto Dievo užmiršta provincija, jos kultūrą ir švietimą nuskurdino imperinė niveliacija ir rusifikacija, pasireiškusi žiauriomis formomis, iš kurių pati nuožmiausia — lietuviškos spaudos ir mokyklų uždraudimas. Todėl XIX a. Lietuvos šviesuomenei per akis buvo visuomeninio patriotinio darbo, ir galvoti apie subtilesnius dvasios reikalus atrodė tiesiog šventvagiška. Net XX a. antrajame dešimtmetyje, kada individui buvo rodomas kur kas didesnis dėmesys, vyresniosios kartos rašytoja G. Petkevičaitė-Bitė vis tiek kategoriškai teigė: „laimė ir tobulinimas atskiro žmogaus — kaipo tikslas — niekuomet negali būti visuomenės gerovės pamatu” (1). Tikslas esąs visos žmonijos tobulinimas.

       Paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais suaktyvėjus tautinėms aspiracijoms, įsižiebė nepriklausomos valstybės atkūrimo viltis, kiekvieną inteligentą versdama rūpintis pirmiausia tuo, kas galėtų bent kiek tą viltį sukonkretinti (tautinio orumo žadinimas, kova dėl lietuviškos spaudos, savų socialinių ir ekonominių programų sudarinėjimas ir t. t.). Visų strategija buvo maždaug ta pati, tačiau taktika skyrėsi. Pastaroji ėmė skaidyti visuomenę į grupes ir partijas. Iš čia kilo grupiniai interesai ir ambicijos. Jos reikalavo papildomos energijos ir taip pat stūmė tolyn nuo aukštesnių metafizinių ir gilesnių psichologinių klausimų.

       Netenka stebėtis, kad literatūra irgi pakluso bendriems gyvenimo dėsniams. Kita vertus, ta literatūra dar buvo labai jauna, vos vos išėjusi iš sporadiškos būklės, kurioje egzistavo keletą šimtmečių, vos vos pradėjusi reikštis kaip visą tautą apimantis fenomenas, todėl jai itin sunku buvo emancipuotis. Niekam nė į galvą negalėjo ateiti (o jei kam ir atėjo, nedrįso viešai pasakyti), kad literatūra — suverenus dalykas, vertybė, kuri negali būti visiškai subordinuota jokiai kitai vertybei (pvz., socialiniam teisingumui ar valstybės suverenumui).

       Tam tikrą antspaudą uždėjo ir skaitytojas. XIX a. antrosios pusės rašytojai iš esmės orientavosi į valstiečių luomą, skaitlingiausią, etniškai gryniausią ir moraliai tvirčiausią visuomenės dalį. Religinė lektūra ir tautosaka šios kategorijos skaitytojus buvo įpratinusios prie atitinkamos struktūros pasakojimų,.kur dominavo pamokančios istorijos, pretenzija į tikroviškumą ir apeliavimas į užuojautos, meilės ar neapykantos jausmą. Užtat šitokioje atmosferoje labai lengvai prigijo realistinė kūryba, įgaudama kai kurių specifinių bruožų: iš vienos pusės ją maitino stipri didaktizmo srovė, einanti dar nuo A. Tatarės ir M. Valančiaus, iš kitos — folkloro dvasia: tautosakai būdingi kontrastai, priešpriešos, melodramatiškos intonacijos.

       Visų didžiųjų XIX a. pabaigos rašytojų (nesvarbu, kad kai kurie aktyviai rašė ir XX a. pradžioje) Maironio, V. Kudirkos, P. Vaičaičio, Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos kūryba, nepaisant idėjų, temų ir stilių skirtumo, turi vieną bendrą vardiklį — visuomeniškumą, kuris reiškiasi orientacija į liaudį, tautinių, socialinių ir švietėjiškų idealų propagavimu. Vienur propagavimas prasikiša atvirai, kitur labai užmaskuotas, bet tai esmės nekeičia. Svarbiausia, kad rašytojas sąmoningai siekia tas idėjas padaryti kūrinio branduoliu, siūlo skaitytojui jas išlukštenti, pamaitinti jomis širdį ir protą, kad po to šis galėtų atitinkamai tvarkyti savo gyvenimą.

       Įtikinti skaitytoją, kad tai, kas vaizduojama, yra tikroviška, ir suformuoti tokį nusiteikimą, kokio pageidauja autorius, buvo pagrindinė kūrybinė nuostata. Pakanka bent trumpai žvilgterėti į XIX a. pabaigos kritikų ir rašytojų pasisakymus.

       „Aušros” laikų romantikai dar bandė šiek tiek apginti kūrybos (ypač poezijos) autonomiškumą ir prestižą, teigdami, kad ten, „kur poezijos nėra, ten ir tautiško gyvasties jau bus galas” (2) (J. Zauerveinas), diferencijuodami prozinį ir poetinį žodį (proza „parodo tikrą teisybę”, poe­zija — „išmislytą, poetišką teisybę” (3) — S. Dagilis), bet viršų greit paėmė tezė, kad menas yra tikrovės paveikslas, kad jis turi būti naudingas ir orientuoti žmogų aiškia kryptimi. „Knygos turi būti parašytos suprastina kalba, pigios ir, kas; svarbiausia, naudingos”. „Duokite mums knygų, kurios pamokintų gyvenimą pagerinti ir žmonėmis tapti” (4), — agitavo J. Andziulaitis-Kalnėnas.

       O nuo „Varpo” laikų prasidėjo tikra literatūros ataka iš vieno šono. „Medega dėl apysakų tapo pasemta iš gyvenimo lietuvių ir netrūksta niekur geros pamėklės ir gerų pasargų dėl mūsų kaimiečių” (5) (J. Šliūpas); „Toks knygelės turinys. Ar jis patiks kam, ar nepatiks, bet turime pripažinti, kad paveikslai imti iš gyvenimo” (6) (V. Kudirka); „<...> kuonoteisingiausioje šviesoje parodęs mums mūsų gyvenimą, duodai progą pamatyti mums mūsų klaidas, prasižengimus, o pamačius ir pažinus, pataisyti savo gyvenimą” (7) (A. Milukas); „Norint eiles rašyti, pirmiausia reikia žinoti, apie ką rašyti, reikia turėti mįslį, vertą aprašymo” (8) (S. Matulaitis); „<...> skaitydamas gali užmiršti, kad turi rankose raštą, rodos, visą tą paveikslėlį matai savo akimis kaip gyvą” (9)  (P. Višinskis).

       Taip kalbėta 1892—1903 metų laikotarpiu. Įdomu ne tai, kad vertinimo kriterijai kone identiški, įdomiausia, kad kitokių, galima sakyti, ir nebuvo. Vertintojai galėjo labai piktai ginčytis dėl kūrinio idėjų, dėl to, kiek tame kūrinyje teisybės, bet estetinė nuostatai buvo ta pati: paveikslus (vaizdus) reikia imti iš gyvenimo ir jais mokyti bei tobulinti žmogų.

       Tačiau nespėjo prabėgti dešimt metų ir atsitiko keistas dalykas: pasipylė visiškai kitokie reikalavimai ir kitoks literatūrinės padėties bei meno prigimties aiškinimas.

       „Poezijos dvasia — tai Dievo įkvėpimas, o ne mokslo nuopelnas! <...> Tikras poetas nesibijo išreikšti savo individuališkus jausmus savo individuališkoje formoje, nors jį „ponai daraktoriai” išpravardžiuotų „dekadentu” (10) (J. A. Herbačiauskas); „Realizmas — tai svetimų se­kimas, tai vėjo atneštas supratimas” (11) (S. Čiurlionienė); „Poezija negaminama mąstymu. Sielos pilnumas, plūsdamas iš vidaus, gamina vaizdus” (12) (Vydūnas); „Perskaitęs nesąmoningosios dailės veikalą, nežinai, ką rašytojas norėjo juo išreikšti (jis ir pats nežino), nežinai, kokia veikalo idėja, bet užtat lieka viduje visas veikalas, ir tada kiekvienas reikalingų išvadų gali ir privalo pasidaryti” (13) (B. Sruoga); „Kalta toji klaidinga nuomonė, kurioji liepia dailios raštijos rašytojams žiūrėti į dailiąją raštiją kaip į agitacijos įrankį, kaip į tribunolą” (14) (S. Šilingas); „;<...> nereikia suprasti, kad dailės tikslas yra vesti žmoniją prie doros. Ne. Dailė neturi to tikslo — ji yra pati sau tikslas” (15) (Šatrijos Ragana); „Dailininkas, darydamas savo savitą darbą, mažiausiai turi daboti, kaip tinka kitiems ir ką jie mano. Jeigu jis taikintus prie visų, tai žūtų. <...> Dailės srityj, o ji nepaliečia visuomenėj sugyvenimo santykių, negali būti jokių imperatyvių reikalavimų” (16) (I. Šeinius); „Dailėje vieno jausmo nelbužtenka, dailės veikalas iš visų pusių turi būti dailės veikalu” (17) (L. Gira).

       Tokių minčių, pasakytų 1908—1918 metais, galima pririnkti begales. Jos diametraliai priešingos anksčiau cituotoms ne vien savo sudėtingumu, gilumu, bet ir esme. Tačiau aplinka, kurioje tos mintys funkcionavo, jau buvo visiškai kitokia: jos nesijautė viešpataujančios ir absoliučios. Priešingai, joms teko gana sunkiai skintis kelią pro senųjų tiesų klodą. Turbūt neapsiriksime teigdami, kad XX a. pradžioje tradicinis ir naujoviškas požiūris turėjo kiekybinę pusiausvyrą: tiek pat rašytojų stovėjo ir senose, ir naujose pozicijose. Tik pirmiesiems buvo lengviau, nes juos rėmė jų autoritetas,, o antriesiems smagiau, nes jie veržėsi į viliojančią nežinią. Tiek pat karščiavosi ir ambicijų rodė ir viena, ir kita pusė. Visuomenininkė ir realistė G. Petkevičaitė-Bitė išvadino S. Čiurlionienę „gryno vandens dekadente”, apkaltino ją individualizmu ir šalinimusi nuo) visuomeninių reikalų, nors S. Čiurlionienės kūryboje dekadentizmo reiktų su žiburiu ieškoti, o ir pati rašytoja buvo ištisai pasinėrusi į visuomeninę — pedagoginę ir patriotinę — veiklą. Jaunieji atsigriebdavo kitaip. Arogantiškasis Krokuvos auklėtinis J. A. Herbačiauskas visą ligtolinę lietuvių literatūrą pavadino „klasicizmo beždžionybe”, nuobodžiu skaitalu, kurį paėmus į rankas „miegas stačiai marina”. Jam visai buvo nesvarbu, kad toje literatūroje egzistuoja tokie šedevrai kaip Maironio lyrika ir J. Biliūno novelės.

       Jeigu išsakytume vienos ir kitos pusės kategoriškus kaltinimus, būtų galima sukurti įspūdingą diskusinį dialogą, kuriame ne tiek ieškoma tiesos, kiek siekiama karštai įrodinėti savo teisybę, oponentą laikant a priori neteisiu. Bet tai natūralus reiškinys, į kurį nereikėtų per daug kreipti dėmesio ir iš to daryti didelių išvadų: visais laikais tokių perlenkimų pasitaiko. Svarbiau suvokti, kaip ir kodėl įvyko lūžis kūrėjų sąmonėje, gal ne tiek pačių kūrėjų (retas išgyveno tą lūžį asmeniškai), kiek visos literatūros sąmonėje, jei taip galima sakyti. Ar jis buvo natūralių ir palaipsnių ieškojimų rezultatas, ar jį paskatino kokios išorinės priežastys (savos ar svetimos), ar tai tik naujos rašytojų kartos poza siekiant įtvirtinti savo originalumą?

       Vieno ir trumpo atsakymo neįmanoma rasti. Neįmanoma todėl, kad nėra vienos svarbiausios priežasties. Priežasčių daug, ir neaišku, kuri svarbesnė. Greičiausiai svarbiausios ir nėra, jeigu neskaičiuosime labai bendros ir todėl nieko nesakančios taisyklės: literatūra visais laikais egzistuoja paneigdama tradicijas ir ieškodama būdų naujai prabilti į skaitytoją.

       Bet keisčiausia, kad ir ši taisyklė Lietuvai nelabai pritaikoma. Nėra jokių duomenų, kad XX a. pradžios skaitytojas jau būtų išsiilgės naujoviškos literatūros, kad tradicinė jam būtų nusibodusi. Teisingu V. Krėvės pastebėjimu, „tuo metu ir skaitančiosios visuomenės Lietuvoje buvo nedaug”. Dėl ilgalaikio mokyklų ir spaudos draudimo didžioji visuomenės dalis tiesiog jėga buvo nustumta nuo galimybės naudotis savąja literatūra. Vadinasi, kalbėti apie vienokią ar kitokią, tegul ir netiesioginę, skaitytojų sugestiją nėra pagrindo. Kai S. Čiurlionienė teigė, jog „randasi troškimas ko nors gilesnio negu gili žmogaus psichologija, randasi troškimas visa apimančių simbolių, neišaiškinamo, aukštesnio, mistiško”, ji turėjo galvoje toli gražu ne lietuvį skaitytoją, oi didžiųjų Vakarų Europos literatūrų situaciją ir savo kartos norą prie tos situacijos derintis, daryti staigų šuolį, kad paskui nereikėtų „pergyventi visa tai, ką jie [Vakarų Europos rašytojai] pergyveno per kelis metų šimtus” (18).

       Tokie šuoliai mene ne visada rezultatyvūs, geriau, kai jie natūraliai subręsta, bet Lietuvoje susidarė padėtis, kad visur reikėjo skubėti: per keletą dešimtmečių Lietuva, bent išoriškai, bent paviršutiniškai, turėjo išgyventi tai, ką kitos literatūros per porą šimtmečių. Užtat viskas susipynė: klasicizmas, sentimentalizmas, švietėjiškas racionalizmas, romantizmas, realizmas, modernizmas — grūste susigrūdo į XIX a. pabaigą—XX a. pradžią, viskas atrodė įdomu, perspektyvu ir tuo pat metu — nebemadinga, pasenę.

       Šį paradoksą nesunku paaiškinti, pasitelkus skirtingą skaitytojų ir rašytojų psichologiją: skaitytojams viskas tiko, o rašytojų ambicijos vertė eiti koja kojon su didžiųjų kaimynų literatūrine patirtimi. Todėl natūralu, kad vos užsimezgusią vieną tendenciją greitai keitė kita. „Aušros” laikų romantikus, nespėjusius nei sutvirtėti, nei įgyti daugiau pasekėjų, po keleto metų aktyviai nuo arenos pradėjo stumti „Varpo” pozityvistai — realistai, visai neįtardami, kad greitai juos paneigs kita karta, nusivylusi visokiomis pozityviomis socialinėmis ir politinėmis programomis.

       Estetinės sąmonės lūžis buvo vertybinio lūžio rezultatas, bet tik taip jį vertindami, susiaurintume problemą. Lūžis vyko ne tik rašytojų pasaulėžiūroje ir estetinėse nuostatose, bet ir pačios meninės kalbos sferoje: keitėsi ne tik kūrėjo santykis su pasauliu, bet ir su pačiu savimi — kūrybos procesu ir įsivaizduojamu adresatu. Rekonstruoti visus šio lūžio motyvus ir konkrečias jo apraiškas galima tik specialiame darbe. Čia bus nusakyta keletas ryškesnių momentų.

       Sunkiausia paaiškinti, kaip lūžis brendo, kur jo užuomazgos, kas jo pradininkai. Lengviau konstatuoti akivaizdų pasireiškimą. J. A. Herbačiausko redaguota „Gabija” (1907) ir jo esė knyga „Erškėčių vainikas” (1908), S. Čiurlionienės straipsnių rinkinys „Lietuvoje” (1910) rodo, kad lūžis jau įvykęs. Bet kaip tai galėjo atsitikti, jeigu dar tik prieš keletą metų realistinė literatūra parodė pirmuosius brandumo požymius ir jeigu dar visiškai neseniai ja džiaugėsi tokie sąžiningi, plačios erudicijos ir gero skonio literatai kaip V. Kudirka, P. Višinskis ir J. Biliūnas.

       Turėdami galvoje tai, kad J. A. Herbačiauskas ir S. Čiurlionienė studijavo Krokuvoje, kur vyko intensyvus moderniojo meno propagavimas ir jau buvo pasiekta šioje srityje našių rezultatų (S. Wyspianskis, S. Przybyszewskis ir kt.), galima galvoti, kad mūsų tėvynainiai tiesiog užsikrėtė jų idėjomis, kad tai buvo daugiau sekimas mada negu vidinis poreikis. Bet jeigu būtų buvę taip, jų balsas Lietuvoje būtų nuskambėjęs kaip tyruose ir užgesęs. Tuo tarpu įvyko priešingai: jis ne tik buvo išgirstas, ne tik susilaukė prieštaringiausių vertinimų, bet ėmė plisti, susirasdamas vis daugiau simpatikų. Vadinasi, dirva buvo pasiruošusi sudaiginti tam tikros rūšies sėklas.

       Aiškinti, kad tos sėklos tėra jaunosios kartos noras protestuoti prieš tradicijas ir įtvirtinti savo originalumą, irgi nerimta, nors atsirastų daug duomenų tokiai tezei paremti. Tuščia literatūrinė poza visada greitai subliūkšta, jeigu ji neturi atramos visuomenės nuotaikose ir interesuose. O jaunieji lietuvių rašytojai, pakėlę balsą prieš tradicijas, ne tik nepasitraukė nuo arenos, bet priešingai, davė toną literatūros ateičiai, ypač naujų krypčių — simbolizmo, impresionizmo, avangardizmo — susiformavimui, kurios paskui gerą dešimtmetį dominavo Nepriklausomoms Lietuvos padangėje. Vadinasi, jų nuostatos buvo gyvybingos, savalaikės, nulemtos gilesnių priežasčių, kitaip tariant, estetinės sąmonės lūžis buvo objektyviai subrendęs ir reikėjo tik drąsaus, bekompromisiško postūmio. Kas jį subrandino?

       Dėmesys pirmiausia krypsta į bendrą dvasinių ir intelektualinių ieškojimų atmosferą, apėmusią kaimynines lenkų, rusų, ukrainiečių literatūras, kurių traukos laukas tuo metu stipriausiai veikė lietuvių rašytojus. Krokuvos, Varšuvos, Peterburgo, Maskvos, Kijevo literatūriniai rateliai ir salonai, ten vykstančios diskusijos, literatūrinė spauda, teatrai ir koncertai, rusų ir lenkų filosofijos bei estetikos veikalai, o svarbiausia — pati literatūra darė didelį įspūdį lietuvių jaunimui, čia atvykusiam studijuoti iš atkampių Lietuvos vietų, kur vyravo siauros tautinės problemos ir perdėm utilitariškas meno supratimas. Tai patyrė ne tik minėtieji J. A. Herbačiauskas ir S. Čiurlionienė, bet dauguma: Z. Gėlė-Gaidamavičius, V. Krėvė, A. Ląstas, K. Jurgelionis, I. Šeinius, B. Sruoga, V. Mykolaitis-Putinas.

       Po 1905—1907 metais vykusių maištų nuslopinimo visą Rusijos imperiją (taip pat ir Lietuvą bei Lenkiją) užgulė apatijos ir nusivylimo banga. Ta banga pirmiausia smogė socialiniams, visuomeniniams, net tautiniams idealams, ne tik pastūmėdama juos į šalį, bet ir sukeldama abejones jų pačių prasmingumu bei vertingumu. Susidarė vakuumas, kurį labai greitai pradėjo užpildyti modernioji Vakarų Europos filosofinė bei estetinė mintis: A. Bergsono intuityvizmas, F. Nietzsche'ės individualizmas ir skepticizmas, S. Freudo psichoanalizė, savita Rytų religijų kosmologija ir moralinis maksimalizmas, o šalia to — Vakarų Europoje stiprėjantis reliatyvizmo ir nuotaikos kultas. Ant šių pagrindų Vakaruose augo ir klestėjo meninės kryptys — simbolizmas, impresionizmas, neoromantizmas, futurizmas ir t. t.

       Jauniesiems lietuvių literatams, pakliuvusiems į tokią aplinką, kur viskas kunkuliavo, tiesiog svaigo galva. Tai, ką jie iki tol buvo patyrę savo krašte, negalėjo neatrodyti provincialu ir mizeriška. Todėl visiškai suprantamas jų noras atsigriebti, išsiveržti iš provincialumo. Pateisinamas ir jų kategoriškumas, ir emocinis polėkis, kuris juos valdė, ir pranašų ambicijos (pranašų ir teisuolių balsais kalbėjo ir J. A. Herbačiauskas, ir S. Čiurlionienė, ir B. Sruoga, ir L Šeinius). Bet tai greičiau psichologinė reikalo pusė. Kad ir kokios pranašiškos, sugestyvios atrodytų deklaracijos, jos negalėtų duoti rezultatų, jeigu nebūtų sąlygų joms prigyti.

       Ypač svarbia sąlyga reikia laikyti tuometinį Lietuvos kultūrinio gyvenimo suaktyvėjimą, pasireiškusį po spaudos draudimo panaikinimo. Gal ne tiek patį suaktyvėjimą, kiek jo paskatintą kultūros diferenciaciją ir profesionalizaciją.

       XIX a. lietuvių rašytojas buvo verčiamas griebtis visko, kas bent kiek susiję su literatūra — rašyti publicistinius straipsnius, knygų recenzijas, net žinutes iš savo parapijos. Viskas tada įėjo į jo, kaip rašytojo, kūrybinį aktyvą.

       XX a. pradžios rašytojas atsidūrė kitoje situacijoje. Gausėjantys laikraščiai ir žurnalai, o su jais ir žurnalistų skaičius, patenkino skaitytojo suinteresuotumą aktualiesiems visuomeninio gyvenimo klausimams. Iš pradžių rašytojai labai džiaugėsi spaudos draudimo panaikinimu, laikraščių pagausėjimu, bet greitai sutriko, pajutę, kad tai savotiškas išbandymas: laikraštininkai iš panosės nunešdavo aktualias socialines temas, publicistai kur kas greičiau ir aiškiau išdėstydavo tai, kas anksčiau buvo maskuojama  siužetinėm peripetijom ir metaforom.

       Rašytojui teko rinktis: arba grynąją literatūrą ir sunkų kelią į pripažinimą, arba aktualius rašinėjimus, užtikrinančius greitą skaitytojų reakciją ir kartu moralinę kompensaciją. Ne vienas praktikavo ir tai, ir tai, o kai kas ir labai sėkmingai (pvz., Vaižgantas), bet esmę sudarė ne tiek išorinis pasirinkimas, kiek vidinis nusistatymas: grynoji literatūra vis dėlto pradėta traktuoti kaip kažkas tauresnio ir amžinesnio, kaip veikla, reikalaujanti daugiau kūrybinės energijos ir Dievo dovanos. Net J. Biliūnas, šiaip jau ne itin simpatizavęs J. A. Herbačiausko stiliui, žavėjosi jo mintimis apie profesionalios literatūros būtinybę, „jo idėja prikelti poeziją, nuvalyti nuo jos visus tendencijos ir politikos purvus ir pasodinti ją ant aukuro švarią, gražią ir liuosą” (19). Pirmasis lietuvių literatūrinis žurnalas „Vaivorykštė” (1913) redaktoriaus lūpomis trumpai ir aiškiai sušuko: „gaminkite mums tokių dailės veikalų, kurie duotų vien aistetikos pasigerėjimo: tik tokiems veikalams bus vietos „Vaivorykštėje” (20).

       Prieiti prie tokios išvados teoriškai gal ir buvo nesunku, dar lengviau ją iš kur nors pasiskolinti, bet pateikti kaip savo idealą ir rizikuoti, kad būtent ji privilios žurnalui autorius, vadinasi, tikėti jos teisingumu ir populiarumu, jausti, kad situacija iš esmės pasikeitusi, kad jau yra žmonių, kuriems ta situacija padėjo iškilti, kad lūžis įvyko ne tik sąmonėje, bet ir kūrybinėje praktikoje.

       Nors naujajam požiūriui į meną iš esmės atstovavo jaunoji karta, o vyresnioji beveik jokios evoliucijos nepergyveno (Žemaitė ir liko Žemaite, o Maironis — Maironiu; pastarasis net demonstravo atvirą nepasitenkinimą moderniąja poezija), tačiau lūžio problemą apriboti tik kartų kaita netikslu. Jeigu tai būtų tik kartų problema, tektų kalbėti apie tradicinį ir amžiną reiškinį, kuris būdingas visoms literatūroms ir kuris daugiausia susiformuoja antitezės principu be gilesnio ontologinio pagrindo. Lietuvoje, deja, buvo kitaip: lūžis ėjo iš gilumos, kardinaliai keičiantis pasaulio ir žmogaus sampratai, gyvenimo tikslo ir prasmės suvokimui, skausmingai nusivylus vienais dalykais ir ieškant atramos kituose. Tai gali parodyti du pavyzdžiai — J. Biliūno ir K. Jasiukaičio evoliucija.

       Abu rašytojai iš pradžių buvo tendencinės kūrybos šalininkai, radikalesni net už Žemaitę, G. Petkevičaitę-Bitę ir Lazdynų Pelėdą. Tačiau per porą trejetą metų abu ne tik nutolo nuo savo pozicijų, bet pasuko priešinga kryptimi. J. Biliūnas kaip ugnies pradėjo bijoti tendencijos, iš entuziastingo socialdemokrato pasidarė tolerantišku Dievo ieškotoju, kūryboje laikėsi principo „mažiau, bet dailiau”. K. Jasiukaitis, iki 1906 m. rašęs revoliucingus ir retoriškus vaizdelius, 1908 m. pareiškė, kad politikos ir ekonomikos klausimų vaizdavimas tiek pakenkė rašytojų darbui, kad „mes dailiosios literatūros neturėjome ir neturime” (21).

       K. Jasiukaičio estetinių nuostatų lūžį dar galima aiškinti situacija, susidariusia po 1905—1907 m. įvykių, nors jis tiesiogiai tos situacijos nepatyrė — jau gyveno užsienyje. Tačiau J. Biliūno posūkio nepaaiškinsi nei spaudos draudimo panaikinimo, nei revoliucijos nuslopinimo sukeltais reiškiniais, nes jau 1904 m. jis iš esmės atsisakė žiūrėti į literatūrą kaip į visuomenės tarnaitę ir daugiau buvo linkęs joje matyti autentišką saviraišką.

       Kad estetinės sąmonės lūžis brendo dar prieš spaudos atgavimą ir 1905 m. maištus, rodo ir kiti faktai. K. Puida grynai individualistinio turinio besiužetinių vaizdelių rinkinį „Ruduo” išleido 1905 m. — pačiame politinių įvykių karštymetyje. V. Krėvė, kūrybinį kelią pradėjęs lenkiškais eilėraščiais, 1902—1906 m. juose beveik visiškai nelietė socialinių visuomeninių temų, o dėmesį koncentravo į metafizines problemas ir autoanalitinio pobūdžio apmąstymus. Šatrijos Ragana, vos tik užsimiršdavo esanti patriotė ir moralistė, iš karto pasinerdavo į asmeninių išgyvenimų demonstravimą, kuris itin patraukliai ir sklandžiai susiklostydavo poetiškom frazėm (neatsitiktinai jos impresija „Dėl ko tavęs čia nėra?”, paskelbta dar 1898 m., taip visus sužavėjo, o S. Čiurlionienė tą kūrinėlį pavadino pirmu individualizmo šešėliu, perbėgusiu per „Varpo” puslapius). Žodžiu, naujos literatūros daigai kalėsi savaime ir laukė tinkamos atmosferos.

       Pats derlingiausias podirvis, maitinęs tuos daigus, buvo visoje Vakarų Europoje išryškėjusi scientizmo, kolektyvizmo, pilietiškumo, socialinių ir moralinių utopijų krizė, ypač sustiprėjusi XIX ir XX amžių sandūroje, kai humanistinės vertybės, iki tol užgožtos gamtos ir ekonomikos mokslų, vėl sėkmingai susigrąžino prarastą autoritetą, kai į žmogų vėl pradėta žiūrėti kaip į integralią būtybę, vertybę savaime, Vydūno terminu, „žmogų sau”, kuris pats atsako už savo veiksmus ir sprendimus, kurio didysis tikslas — vidinė harmonija, o ne santarvė su aplinka ar laimingas žygiavimas laimingoje, unifikuotoje minioje.

       Užtat F. Nietzsche'ės reiškiama individo apoteozė ir panieka miniai pasidarė tokia užkrečiama. Prieš ją negalėjo atsilaikyti nė vienas jaunosios kartos lietuvių literatas. Tegul ir ne visi jo mintims besąlygiškai pritarė, bet visi domėjosi ir laikė, kad šis autorius išreiškia slaptąsias kiekvieno menininko ambicijas būti savarankišku ir originaliu. Reto XX a. pradžios lietuvių rašytojo sąmonėje nerasime nyčeizmo pėdsakų. J. A. Herbačiauskas ir S. Čiurlionienė gėdino visuomenę, kad ši nežino F. Nietzsche'ės vardo. V. Krėvė šio filosofo mintis nusirašinėjo į užrašų sąsiuvinį, jų veikiamas kūrė ankstyvuosius lyrinius vaizdelius, iš dalies „Rytų pasakas” ir net „Dangaus ir žemės sūnus”. I. Šeinius vertė fragmentus iš F. Nietzsche'ės veikalo „Šitaip kalba Zaratustra”, o „Pirmasai baras” juos publikavo garbingesnėje vietoje negu paties I. Šeiniaus straipsnius.

       Dėmesio perkėlimas nuo minios į asmenybę literatūroje keitė vaizdavimo objektą ir vertybių hierarchiją. Rašytojo žvilgsnis krypo į intymiąją gyvenimo sferą; sąžinės sąskaitos ir vidinis individo prieštaringumas pasidarė kone privalomas kūrinio požymis. Taip atsirado autoanalitinės J. Biliūno novelės, kuriose pasakotojo išgyvenimai svarbesni negu herojų, taip atsirado J. Lindės-Dobilo psichologinis romanas „Blūdas”. Iš šios situacijos kilo su-įsidvejinę, savigraužos kupini A. Vienuolio apsakymų inteligentai, vidinės harmonijos, dvasios laisvės siekiantys ir asmeninę atsakomybę prisiimantys Vydūno dramų „žmonės sau”. Su tomis pačiomis koncepcijomis sietinas V. Krėvės Šarūnas, išdrįsęs mesti iššūkį dievams ir aplinkai, bet pasiklydęs tarp prieštaringų vertybių ir nerandantis atramos savyje. Toje pačioje dirvoje išdygo subtilius nuotaikų niuansus demonstruojantys I. Šeiniaus apysakų veikėjai, momento įspūdį ir asociatyvų įsąrnonės žaismą fiksuojanti A. Lasto, K- Jurgelioniu, B. Sruogos, K. Binkio ankstyvoji lyrika.

       Vertybinis lūžis į kitokią padėtį pastatė ir patį kūrėją, supratusį, kad, eksploatuodamas savo individualius išgyvenimus ir vizijas, jis gali būti nė kiek ne mažesnis menininkas, negu domėdamasis globalinėmis problemomis. Be to, šitokia pozicija jį daugiau saugojo ir nuo pasikartojimo, neoriginalumo, savęs prievartavimo. Pasikliaudamas asmenine patirtimi, nesistengdamas pataikauti miniai, jis galėjo parodyti daugiau kūrybingumo ir pasakyti daugiau niekam nežinomų dalykų. Posūkis nuo tariamo objektyvumo į atvirą ir nuoširdų subjektyvumą iškėlė visai naujo tipo kūrybą. Nors tradicijų saugotojai dar bandė atkakliai priešintis, bet jokie argumentai nebegalėjo veikti, nes rezultatas buvo akivaizdus: I. Šeiniaus proza ir V. Krėvės ,,Sarūnas” kėlė visuotinį entuziazmą.

       Rezultatas, žinoma, būtų kur kas menkesnis, ir jaunosios kartos kūryba nebūtų galėjusi konkuruoti su tradicine, jeigu jaunųjų intelektualiniai horizontai nebūtų pa­kankamai platūs ir jeigu jie patys nebūtų pasitikėję savimi.

       XX a. pradžia buvo tas laikas, kai į literatūrą ėjo žmonės, matę kur kas daugiau pasaulio, ragavę daugiau mokslo, priversti gyventi intensyvesnį dvasinį gyvenimą negu XIX a. rašytojai, kūrę savo dvareliuose, seminarijose ir klebonijose. Kurį jaunosios kartos rašytoją beimtum, kone kiekvienas vienokiu ar kitokiu tikslu ilgesnį laiką pabuvojo (dažniausiai mokėsi) Rusijos imperijos didmiesčiuose (apie juos kalbėta anksčiau) arba Vakarų Europos kultūros centruose Leipcige, Ciuriche, Romoje, Fribūre, Insbruke, Stokholme (J. Biliūnas, M. Gustaitis, M. Vaitkus, I. Šeinius).

       Atsitraukę nuo specifinių Lietuvos reikalų, jie galėjo į viską pažvelgti iš atokesnės perspektyvos ir pamatyti, kad tos vertybės, kurios namuose laikomos didelėmis, iš atstumo atrodo visai kitaip, kartais net juokingai. V. Krėvė, studijavęs Kijeve ir Lvove, 1911 m. iš Baku rašė L. Girai j Vilnių: „Pas jus ten labai daug „mokslo vyrų” ir „talentų”, net „genijų”, bet jų niekados toli negirdėti. Parašė kas konspektyvišką, pusiau mokslišką, pusiau mokinišką referatą — pas jus jau „gerbiamasis mokslavyris”, profesorius „in spe” [ateityje]. O tas „gerbiamasis” tuoj uodegą ir papūtė, kaip telias gylio įkąstas, ir kalba nei du, nei vienas, kaip pas mus sako žmonės, ir vis tai „с ученым видом знатока”. Skaitai — laiko gaila, ka treki jį veltui. Suharmonizavo kas dainelę, paėmęs melodiją, iš kur galėjo paimti, — ir jau „talentuotas kompozitorius”, tik tik ką ne Bethovenas. Parašė kas apysakėlę ar dramą, kurios tiktų galui XVIII amžio, bet ne XX, ne dabartiniui laikui, — pas jus jau genijus... Aš nežinau, gal taipo ir reikia, bet man netinka, nes — juokinga” (22).

       Be to, ir problemos, dėl kurių namuose tiek jaudinamasi, pasirodė svetur jau seniai išgyventos, turinčios atsakymus arba tų atsakymų visai nevertos. Užtat paaiškėjo, kad yra daug kitų įdomių dalykų, apie kuriuos Lietuvoje nei kalbama, nei galvojama.

       Žodžiu, prieš jaunosios kartos akis atsivėrė plati pasaulio kultūros panorama — nuo skirtingiausių filosofinių sistemų iki astrologų pranašysčių ir kabalistikos. Tikėjimas, kad viską gali išgelbėti, visus patenkinti klasikiniai laisvės, lygybės, brolybės, tiesos, žmoniškumo idealai, pasirodė ne tik senamadiška, naivu, bet ir siaura paties individo interesų požiūriu.

       Intelektualinių horizontų platėjimas vedė prie išvados, kad gyvenime nėra aksiomų, p yra tik teoremos, nėra absoliučių tiesų, o yra tik reliatyvios, kad viso ko centras yra žmogus. Ne teisingiausios doktrinos ieškojimas, o daugybės požiūrių integravimas į savąjį „aš”, bandymas tuos požiūrius transformuoti taip, kad jie taptų autentiška savastimi, tapo pagrindinė jaunosios kartos nuostata. „<...> nė vieno nevaržyti partyviškais apynasriais ir virvėmis; lai kiekvienas dirba, darbuojas pagal savo noro, patraukimo, dovanos ir dvasios” (23), — dar 1904 m. sušuko J. Biliūnas. Po šešerių metų S. Čiurlionienė atvirai piktinosi lietuviškais meno kritikais, kuriems viskas blogai, ko jie „savo proteliu aprėpti negali”, kas išeina iš jų „katekizmo ribų” (24).

       Jaunosios kartos dvasiniu imlumu aiškintinas jos žavėjimasis (kartais ir perdėtas) viskuo, kas nauja ir madinga: nuo orientalistikos iki tautos dvasios ieškojimo ir mėginimo apibrėžti jos modelį (pastarasis tapo ypač kankinantis). Buvo sulaužyta daug iečių ir išeikvota daug rašalo, mėginant teoriškai suformuluoti sunkiai suformuluojamą ir griežtais terminais sunkiai nusakomą dalyką. Bet tai nenuėjo veltui: išjudintas ne tik susidomėjimas liaudies kūryba (to susidomėjimo pakako ir XIX amžiuje), bet svarbiausia pradėta ieškoti jos esmės, joje slypinčios originalios pasaulėjautos ir būdingiausių tos pasaulėjautos meninių išraiškų. Visa tai teigiamai veikė literatūrą, davė naujų impulsų.

       Tiktai drąsus ir savarankiškas folkloro interpretavimas galėjo sukurti vienus gražiausių lietuvių prozos puslapių — V. Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimus”, kuriuose dainų poetika transformavosi į prozinę kalbą, buvo išsaugoti pagrindiniai liaudies lyrikos elementai, bet integruoti j herojinio epo struktūrą su visais svarbiausiais jo požymiais — fabula, personažais, pasaulio dalijimu į savus ir svetimus, nuotykine intriga ir tragiškais finalais. Tautos dvasios ieškojimas, neišvengiamai atkreipęs dėmesį į pagonybės laikus, leido įžvelgti folklore slypinčius archainės mąstysenos ir moralės tipus, kurie turėjo įtakos etinių ir religinių vertybių traktavimui: buvo bandoma tuos tipus suderinti su įvairiomis filosofinėmis ir teosofinėmis sistemomis. Taip atsirado ne viena stambi literatūrinė misterija, tarp kurių pirmiausia išsiskyrė Vydūno veikalai, darę įspūdį ne tiek menine verte, kiek originalia vizija.

       Tautinės pasaulėjautos ir tautinio stiliaus paieškos, iš esmės susijusios su lenkų ir ukrainiečių neoromantikų bei rusų mistikų sugestijomis, Lietuvoje irgi susiformavo į tam tikrą neoromantinę bangą, kuri XX a. pradžioje pasireiškė daugiau ar mažiau aiškiomis deklaracijomis ar bent madingais pasvarstymais. Dėl to literatūros istorikai to laikotarpio savitumą kartais aiškina būtent šitos bangos sukeltų reiškinių fone. Deja, reikia pasakyti, kad ta banga, labai akivaizdžiai matoma paviršiuje, ypač didelių korektyvų literatūroje nepadarė, o svarbiausia neiškėlė daug tikrai meniškų veikalų, paženklintų amžinumo žyme. Tuo tarpu estetinės sąmonės lūžis tik tada vertas specialaus literatūros tyrinėtojų dėmesio, kada jis duoda reikšmingų vaisių.

       Sprendžiant pagal tuos vaisius — pagal XX a. pradžios naujosios literatūros viršūnes J. Biliūną, A. Vienuolį, V. Krėvę, I. Šeinių, ankstyvąjį K. Binkį, B. Sruogą, V. Mykolaitį-Putiną, kitaip tariant, pagal tą kūrybinį rezultatą, kuris išlaikė istorijos bandymą, vis dėlto reikia pasakyti, kad reikšmingesni ir pastovesni pakitimai vyko ne toje sferoje, kurią transformavo tautos dvasios ieškojimai ir neoromantizmo postulatai. J. A. Herbačiauskas, bene karščiausiai kalbėjęs, kad jis ilgisi, ieško ir .nuolat klauso, kur plaka „neregėta, neapsakyta, neaprašyta, neišdainuota Tautos Širdis”, savo deklaracijų menine kūryba, bent jau tokia, kuri turėtų didesnės reikšmės, deja, taip ir nepatvirtino. S. Čiurlionienės atvejis dar paradoksalesnis: stipriausius savo kūrinius ji vis dėlto sukūrė tradicine realistine maniera, neišvengdama net ištęstumo ir nuobodulio, iš kurio, kritikuodamas senąją kartą, kadaise išsityčiojo J. A. Herbačiauskas. Vydūnas, parašęs daug misterijų ir dramų, įdomesnis yra kaip savitų idėjų ir moralinių normų reiškėjas, o ne kaip menininkas, kalbantis daugiaprasmiais vaizdais ir talpiu žodžiu. Nors Vydūno dramos rodo neabejotinas autoriaus pastangas suderinti įdomias filosofinio pobūdžio tezes su simbolistinėmis išraiškos priemonėmis ir apgaubti kūrinius gražia paslapties bei mistiškumo skraiste, vis dėlto harmoningo šių momentų lydinio trukdė pasiekti egzaltuota retorika, koncepcijų miglotumas, o neretai ir interpretacijų eklektika. Kaip rodo gerokai vėliau sukurta jo drama „Pasaulio gaisras”, autoriui geriau sekėsi, kai mintis nusileisdavo arčiau žemės, o problematika ir veiksmo laikas priartėdavo prie gyvenamojo meto.

       Čia paminėti Vydūno ir S. Čiurlionienės atvejai nėra išimtis. Priešingai, tokių atvejų galima pririnkti daugybę. Jie patvirtina labai svarbią to laikotarpio literatūrinio gyvenimo taisyklę — norų ir galimybių disproporciją. Trokštančių išsivaduoti iš tradicijos buvo labai daug, bet tas veržimasis dažnai tik pademonstruodavo, kuria kryptimi veržiamasi ir kad ištrūkti nėra lengva: lyg svarstis prie kojų kliudė nepakankamai ištobulinta meninė medžiaga — poetinė kalba, — iš kurios norėjosi konstruoti naujovišką kūrinio pasaulį.

       J. Lindė-Dobilas, užsibrėžęs tikrai grandiozinį (pagal to meto mastelį) uždavinį, — sukurti romaną, kuriame herojų akimis pavaizduotų bręstančius maištingus įvykius ir žmonių pasimetimą, daug kur žengė tikrai novatorišką žingsnį, sulaužydamas įprastą veiksmo chronologiją, objektyvumo pretenziją, įkyrią pasakojimo ir dialogo kaitą, bet labai sunkiai vadavosi iš monotoniško pernelyg detalaus personažų nuotaikų fiksavimo, pasmerkdamas skaitytoją „klampoti” per vienodą ir nepakankamai išraiškingą tekstą.

       M. Gustaitis, per trejus metus išleidęs net penkis poezijos rinkinius ir dėl aukšto humanitarinio išsilavinimo (pirmasis lietuvis literatas, gavęs daktaro laipsnį už filologinę disertaciją) bei gero užsienio literatūros pažinimo (vertė Vergilijų, Ovidijų, A. Mickevičių, Ch. Baudelaire'ą ir kt.) galėjęs padaryti tikrai reikšmingą posūkį lietuvių poezijoje kreipiant ją intelektualumo ir modernumo linkme, iš tikrųjų to nepadarė, nors pastangų rodė pakankamai. Didieji jo poetiniai kūriniai (poema „Meilė”, oratorija „Aureolė”), orientuoti į teologinę pasaulio sampratą, kupini meditacinių elementų ir noro įžvelgti reiškinių esmę, pasižymintys simbolistiniais įvaizdžiais ir intelektualiu žodynu, atrodė sustingę, retoriški, vienaplaniai. Kur kas tobulesnė buvo jo lyrika, paremta tradiciniu eiliavimu, gamtos motyvais ir liaudies kūrybos dainingumu. Tą patį galima pasakyti ir apie M. Vaitkų, Z. Gėlę-Gaidamavičių, E. Steponaitį.

       Žinoma, daug kas priklausė nuo talento, tačiau šiuo atveju esmė slypėjo kitur. Lietuvių poetinė kalba buvo nepakankamai lanksti, kad ja būtų galima laisvai operuoti kuriant meditacinio pobūdžio intelektualų tekstą. Abstrakčios sąvokos, inkrustuotos į konkretų žodyną, sukeldavo eklektiškumo įspūdį, atrodė lyg išprievartautos, o kartais abstraktumo ir konkretumo derinys sukeldavo komišką efektą. Bet vis dėlto šių pastangų, tegul ir nedavusių tokio rezultato, kuris būtų turėjęs didelės išliekamosios vertės, nereikėtų laikyti bergždžiomis, kadangi jos dėjo pagrindus, ant kurių vėliau galėjo formuotis elitinio tipo poezija.

       Kokias išvadas apie estetinės sąmonės lūžio rezultatą galima daryti iš pačių geriausių to meto literatūros pavyzdžių?

       Bene didžiausią šuolį pamatytume žiūrėdami į dramą. Jeigu palygintume V. Krėvės „Skirgailą”, sukurtą 1918 metais (tiesa, iš pradžių rusiškai), XIX a. pabaigos komedijomis, tai turėtume kalbėti apie neįtikėtiną literatūros išaugimą. Pagal minties gilumą ir universalumą, veikėjų elgesio psichologinę motyvaciją, pagrindinio herojaus dvasios sudėtingumą ir prieštaringumą, konflikto tragizmą ir viso veikalo sceniškumą „Skirgaila” prilygsta geriausiems pasaulinės dramaturgijos pavyzdžiams. Tuo tarpu XIX a. pabaigos komedijos ar šiaip įvairūs scenos vaizdeliai (net ir didesnės apimties) atrodo paviršutiniški, statiški, iliustratyvūs, daugeliu atvejų pataikaujantys banaliam skoniui. Suprantama, ta aplinkybė, kad „Skirgaila” ir panašūs veikalai (pvz., Vydūno, K. Puidos dramos arba kiek vėliau V. Mykolaičio-Putino „Valdovo sūnūs”) buvo rašomi nesitaikstant prie mėgėjiško „klojimo teatro” galimybių, savaime lėmė jų meninį sudėtingumą, bet tai negalėjo nulemti interpretacijų krypties. O kryptis labai aiški: individo asmeninė drama, jo abejonės, vidinio integralumo siekimas, konfliktas su aplinka, slapčiausių sąžinės priekaištų analizė tampa pagrindiniu dramaturgo objektu, o atskiros asmenybės likimas ir laimė pakeliama į aukščiausių vertybių rangą. Skirgaila net pasiryžta paaukoti tėvynės savarankiškumo idealą, dėl kurio tiek kovojo, kad tik Ona Duonutė jį pamiltų ir patenkintų jo įžeistą vyrišką ambiciją. K. Puidos „Stepių” herojus po ilgų abejonių visuomeninį-patriotinį darbą Lietuvoje iškeičia į asmens laisvę — galimybę klajoti Uralo stepėmis su medžiotojo krepšiu.

       Interpretacijos pasikeitimas keitė ir dramos struktūrą, sustiprindamas argumentacijos ir kontrargumentacijos lyginamąjį svorį, dialogų polemiškumą, monologų autoanalitiškumą, finalų dramatizmą ir tuo būdu užtikrindamas katarsio efektą.

       Tačiau estetinės sąmonės lūžį dramoje sunkiau pastebėti, nes per maža galimybių lyginti: ankstesnė lietuvių dramaturgija iš viso buvo embrioninėje būklėje. Kas kita — proza ir poezija. Čia jau buvo išryškėję aiškūs modeliai, kuriuos sulaužyti ar pakeisti reikėjo specialių pastangų: jaunieji autoriai turėjo vaduotis iš sugestijų, rizikuoti — pasiseks ar nepasiseks, priims skaitytojas ar ne.

       XX a. pradžios prozoje stebimi trys ryškiausi poslinkiai, neabejotinai susiję su minėtojo lūžio įtaka. Pirmiausia — autobiografinio elemento sustiprėjimas, o kartu — autentiškumo, nuoširdumo, atvirumo, intymumo, lyrinių intonacijų vaidmens didėjimas. Geriausios J. Biliūno novelės yra parašytos pirmuoju asmeniu, visiškai neslepiant, kad pasakotojas — pats autorius ir visiškai nesibijant rodyti savo reagavimą į tuos dalykus, apie kuriuos pasakojama. Tiktai pasakotojas pakilęs virš privačių interesų į bendražmogišką plotmę, tapęs jautriu kamertonu, kuriame harmoningai derinasi aukštieji humanizmo idealai ir žemiški, kiekvienam skaitytojui būdingi jausmai bei abejonės (sąžinės priekaištai dėl nužudyto gyvulėlio, savos- ir svetimos nelaimės palyginimas, susimąstymas apie būties prasmingumą ir t. t.). Autobiografiškumas — dvasinės išpažinties ar meditacijos situacija — darė pasakojimą vientisesnį ir rišlesnį, „išvalė” tekstą nuo plačių ir detalių aprašymų, taip slėgusių XIX a. pabaigos lietuvių prozą. Geriausiose J. Biliūno novelėse neįmanoma ne tik epizodų išmesti, bet ir žodžių sukeisti vietomis, jeigu nenorime, kad sugriūtų vieningas kalbėjimo ritmas ir dominuojanti elegiška nuotaika.

       Autobiografinis momentas vyrauja gražiausioje I. Šeiniaus apysakoje „Vasaros vaišės”, jis įrėmina šio rašytojo romaną „Kuprelis”. Neslepia savo veido ir V. Krėvė kai kuriose — labiau konceptualiose — novelėse („Bedievis”, „Skerdžius”). A. Vienuolis, tiesa, mėgina dangstytis personažų kaukėmis, bet negalima nepastebėti, kad ir Janulis („Grįžo”), ir Graužinis („Gyvenimo niekniekių niekniekiai”), ir Gudelis („Kūčių naktį”), ir kai kurie kiti jo novelių inteligentai, kankinami gyvenimo beprasmiškumo ir gimtojo krašto nostalgijos, yra tik savotiškos paties autoriaus transformacijos, vienur turinčios daugiau konkrečių biografinių paralelių, kitur mažiau, bet dvasinė jų giminystė su autoriaus išgyvenimais yra neabejotina.

       Be tos įtakos, kurią autobiografiškumas padarė J. Biliūno prozai ir kurią lengvai galima užčiuopti ir kitų minėtų prozininkų kūryboje, pažymėtina dar keletas momentų, akivaizdžiausiai atsiskleidusių I. Šeiniaus apysakose.

       Pasakodamas „nuo savęs” ir savimi viską matuodamas, I. Šeinius vadavosi iš kaustančio erdvės ir laiko diktato, iš veiksmo nuoseklumo būtinybės. Laisvai šokinėdamas nuo vieno dalyko prie kito, darydamas ekskursus ar jungdamas konkretų vaizdą su abstrakčiu, jis vis tiek išsaugojo pasakojimo vieningumo įspūdį, kadangi viską persmelkė savo jutimu ir regėjimu. Net peizažas, kuris ilgą laiką lietuvių prozoje atrodė kaip kažkokia beletristinė puošmena, formali epizodų jungtis ar kūrinio pradžios ir pabaigos rėmas, I. Šeiniaus prozoje netenka suverenumo statuso ir neišsiskiria kaip struktūrinis komponentas. Žemaitės peizažai panašūs į botaniko ar meteorologo aprašymus; I. Šeiniaus peizažai, anot jo paties, tai tik „laukų ūpas ir mintys”. Rašytojui visai nerūpi nupiešti gamtovaizdį kaip konkretų optinį paveikslą. Peizažinės detalės čia nuolat pinasi su žmogaus nuotaikomis ir apmąstymais: pakanka ploniausios smilgos ir per ją ropojančio vabalėlio, kad pasakotojo sąmonėje kiltų įvairios asociacijos. Tą patį galima pasakyti ir apie veikėjų išvaizdos ar buitinės aplinkos vaizdavimo principą.

       Gamtos reiškinių ir apskritai materialaus pasaulio subjektyvizacija — sudvasinimas bei įprasminimas, — be abejo, susijęs ir su, gilesniu metafizinės prasmės ieškojimu aplinkoje. Beveik visuose A. Vienuolio peizažuose slypi lemties, grėsmės, paguodos ar keršto momentas, panteistinė pasaulėjauta ir net kai kurios budizmo tezės nuspalvina V. Krėvės novelių peizažus.

       Kitas ryškus poslinkis to laikotarpio prozoje susijęs su kūrybos profesionalizacija ir iš to plaukiančia orientacija į išprususį skaitytoją. Užuominų, prasmingų detalių pagausėjimas, vaizdo lakoniškumas ir asociatyvumas, retorinio elemento sumažėjimas, išorinių efektų (akivaizdžių kontrastų, iškilmingų frazių, rėksmingų dialogų) pakeitimas paprastu, bet iškalbingu tekstu rodė, kad proza pereina visiškai į kitą kokybę, kad tai kūryba, kuriai pirmiausia galioja meno reikalavimai, o jau paskui gyvenimo aktualijų sugestija. Pasiekti tokios meninės įtaigos, kokią pasiekė J. Biliūnas trumputėmis novelėmis „Kliudžiau” ir „Brisiaus galas”, buvo įmanoma tik lakoniškame sakinyje sukoncentravus semantiniu požiūriu labai šakotą vaizdą ir didelę asmeninio išgyvenimo įtampą.

       Panašiu keliu ėjo ir V. Krėvė. Salia jo puošnių „Padavimų” ir „Rytų pasakų”, kurių puošnumas kilo iš būtinybės suteikti atitinkamą istorinį ir geografinį koloritą.

       „Šiaudinės pastogės” novelistika rodė rašytojo sąmoningas pastangas siekti grakštumo ir skaidrumo, kad pro jį geriau prasišviestų visiškai nauja lietuviško kaimo interpretacija — dorovinio, estetinio ir dieviškojo prado žmogaus prigimtyje akcentavimas.

       Trečias ne mažiau lemtingas prozos transformacijos požymis — jos tematikos ir problematikos išsišakojimas. Gal ne tiek svarbu, kiek išsiplėtė veiksmo geografija (A. Vienuolis, pavyzdžiui, vaizdavo legendinę Kaukazo gadynę, V. Krėvė budizmo formavimąsi Indijoje) ir kiek praturtėjo personažų galerija (šalia tradicinių kaimiečių, dvarininkų ir idealistų studentų dabar atsistojo praeities karžygiai, Rytų išminčiai, marga miesto minia, kontempliuojantys menininkai ir t. t.), kiek pati temų pasirinkimo laisvė. Rašytojas išsiveržė iš galingo farvaterio, kurio srautas jį nešė keletą dešimtmečių — iš socialinių ir moralinių kaimo santykių vaizdavimo. Tas išsiveržimas dar nereiškė, kad savaime bus užtikrinta sėkmė, kad užteks pažinimo ir įsijautimo, kai reikės vaizduoti dalykus, nutolusius laike ir erdvėje, bet pati tendencija reiškė, kad literatūra išeina į tą kelią, kuris jai užtikrina plėtotę ir ateitį.

       Vidinio išsilaisvinimo jausmas bene našiausius vaisius brandino ir poezijoje. Paneigti tradiciniai logikos, komunikabilumo, minties vientisumo reikalavimai, išklibinta sustabarėjusi strofika ir metrika, atsisakyta standartizuotų metaforų. Kuriamos naujos poetinės priemonės tartum įsiklausius į spontanišką vaizduotės žaismą bei žodžio muzikinį skambesį. Deterministinis priežasties—pasekmės ryšys anuliuojamas arba pridengiamas asociatyvių vaizdų klodu: mūsų valia tą ryšį susikurti pagal savo patirtį ir vaizduotę.

       K. Jurgelionis kiekvieną eilutę pavertė užbaigtu vaizdu arba bent vaizdo kontūru, nesidrovėdamas nukirsti pradėtą rutulioti mintį, peršokti prie kito vaizdo, o nuo šio dar prie kito, visiškai nekeldamas uždavinio ką nors aprašyti ar įvertinti, o tik perteikdamas savo vidinės įtampos bangavimą.

       B. Sruoga, ne kartą atvirai pabrėžęs, kad kūryba — tai nesąmoningas aktas, kuriame „kūrėjo bendroji  sąmonė nedalyvauja”, ypač vertino emocijos gaivališkumą ir intensyvumą, todėl stengėsi išvalyti eilėraštį nuo šaltų intelektualinių abstrakcijų, sukoncentruodamas dėmesį į tokį žodyną ir tokią sakinio struktūrą, kuri geniausiai perteikia nuotaikos niuansus ir kaitą. Poezijos eilutę jis padarė be galo lanksčią, dinamišką, veržlią, kupiną staigių šūksnių, kreipinių, netikėtų semantinių derinių, naujų aliteracijų. Jo eilėraštis — tai kalbėjimas pustoniais, užuominomis, o sukurtas poetinis pasaulis, neturintis aiškių kontūrų, ryškių spalvų ir garsų, artimas to meto Vakarų Europos poetų — impresionistų, iš dalies ir simbolistų poetinio regėjimo specifikai.

       Su simbolizmo estetika neabejotiną ryšį turėjo M. Gustaičio ir M. Vaitkaus kūryba, tačiau tas ryšys daugiau formalus negu susijęs su kūrėjo prigimtimi. Todėl ir konkretus rezultatas nebuvo toks, kokio galima tikėtis. Tvirčiausią atramą simbolizmas rado V. Mykolaičio-Putino asmenybėje, atitikdamas šio poeto pasaulėvaizdį ir jo egzistencinę situaciją. Simbolizmo deklaruojamos priešpriešos, kosminiai įvaizdžiai, užšifruotas daugiaplanis vaizdas, paslapties ir liūdesio motyvas V. Mykolaičiui-Putinui buvo be galo savas, žadinęs kūrybinį polėkį ir vaizduotę. Todėl jam pirmajam pasisekė organiškai suderinti muzikinį eilėraščio skambesį, intelektualinį pasaulio matymą ir originaliai žėrintį žodį. Galimas dalykas, tai atsitiko dėl to, kad poetas, konstruodamas abstrakčias dvasines situacijas ir naudodamas visiems simbolistams būdingus įvaizdžius, išsaugojo ir gyvą ryšį su lietuvių liaudies dainų poetikos tradicija (konkrečiosios leksikos klodas, folklorinės intonacijos, kai kurie liaudiški tropai ir metaforos).

       Folklorinė poetika labai gaivinamai veikė lietuvių lyriką ir XIX a., tačiau pernelyg dažnas buvo išorinis imitavimas, pernelyg akivaizdžios tautosakinės inkrustacijos. Tik tais atvejais, kai autoriai (pvz., A. Strazdas A. Baranauskas, A. Vienažindys) buvo savo pasaulėjauta glaudžiai suaugę su liaudies kūryba, jiems pasisekdavo imitavimo išvengti, nors tam tikras kopijavimo ar sekimo šešėlis vis tiek likdavo. Tai pastebima ir XX a. pradžioje (pvz., L. Giros, Jovaro kūryba), bet tuo metu jau pradėjo atsirasti ir labai kūrybiško, galima sakyti, organiško, nesąmoningo naudojimosi, kada autorius ne tiek kreipėsi į pačią liaudies dainų žodinę išraišką, kiek į jos giliuosius semantinius klodus — pasaulio suvokimą, lyrinio subjekto nuotaikas, dvasines situacijas, santykį su gamta, pačiu savimi ir adresatu. Ta prasme itin išsiskyrė K. Binkio poezija, tartum patvirtindama bendrą laikotarpio tendenciją: tik laisvai išreikšdamas savo individualybę ir jausdamasis nepriklausomas nuo sugestijų, poetas gali tas sugestijas taip ištirpdyti savo sieloje, kad jos tampa jo kūrybinio arsenalo sudėtine dalimi ir pasireiškia spontaniškai.

       XX a. pradžia — sudėtingas, o atskirais atvejais tiesiog dramatiškas estetinės sąmonės lūžio laikotarpis. Jis subrendo veikiamas daugelio veiksnių, buvo neišvengiamas, todėl natūralus ir reikalingas. Jis išvedė lietuvių literatūrą j profesionalios, diferencijuotos, visuomeninių idėjų nekaustomos individualios kūrybos kelią, kuris buvo būtinas norint įsilieti į didžiųjų Europos literatūrų šeimą — procesą, tokį aktualų Nepriklausomybės metais.

 

       ___________________________________

 

       (1) Petkevičaitė-Bitė G. Raštai. — V., 1968. — T. 5. — P. 233.

       (2) Zauerveinas J. Medega ir dvasė // Lietuvių literatūros kritika. — V., 1971. — T. 1. — P. 164.

       (3) Dagilis S. Keli žodžiai apie poeziją abelnai, o ypačiai apie sudėjimą eilių // Ten pat. — P. 160.

       (4) Andziulaitis-Kalnėnas J. Birutės dainos // Ten pat. — P. 195.

       (5) Šliūpas J, Kas teisybė —tai ne melas // Ten pat. — P. 176.

       (6) Kudirka V. Parmazonas, arba baisumas Dievo rūstybės // Ten pat. — P. 209.

       (7) Milukas A. Kas teisybė — tai ne melas // Ten pat. — P. 283.

       (8) Matulaitis S. Dainų skrynelė // Ten pat. — P. 232.

       (9) Višinskis P. Keli žodžiai apie „Ubagę” // Ten pat. — P. 255.

       (10) Herbačiauskas J. A. Erškėčių vainikas. — Krokuva, 1908. — P.  47—48.

       (11) Čiurlionienė S. Lietuvoje. — V., 1910., — P. 56.

       (12) Vydūnas. Mažumas apie poeziją // Lietuvių literatūros kritika. -— T. 1. — P. 427.

       (13) Sruoga B. Maironis //Ten pat.— P. 456.

       (14) Šilingas S. Klaida // Ten pat. — P. 415.

       (15) Pečkauskaitė   M.   [Šatrijos Ragana] Mintys apie dailę // Ten pat. — P. 592.

       (16) Šeinius  I. Duonelaitis // Pirmasai baras.— V.,  1915.— P. 183.

       (17) Gira L. Literatūros pašnekos // Vaivorykštė. — 1913. — Kn. 1.— P. 206.

       (18) Čiurlionienė S. Min. veik. — P. 55.

       (19) Biliūnas J. Raštai. — V., 1981. — T. 3. — P. 432.

       (20) Gira L. Min. veik — P. 205.

       (21) Jasiukaitis K. Raštai. — V., 1959. — T. 2. — P. 330.

       (22) Krėvė V. Laiškas L. Girai (1911 kovas—balandis) // Literatūra ir kalba. — V., 1981. — T. 17. — P. 42.

       (23) Biliūnas J. Raštai. — T. 3. — P. 268.

       (24) Čiurlionienė S. Min. veik. — P. 44.

 

       XX amžiaus lietuvių literatūra: straipsnių rinkinys. Redagavo Vytautas Kubilius. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1994.