Avangardizmas neatsiranda bet kada ir avangardistu nepasidaroma, vien užsigeidus rašyti ne kaip visi.
Tai krizės epochos, episteminio lūžio, visuomenės psichikos pokyčių išdava. Susidariusią avangardistinę situaciją labiausiai ženklina laisvės dvasia. Avangardizmas iškyla kaip permainų griūtis, kai novatoriškos idėjos ir supermodernūs raiškos būdai formuojasi į sistemą (ar principinę poziciją), kuri ima reikštis kaip savita šio pervartos judėjimo doktrina: atmeta prieš tai buvusį meną, griauna autoritetus, pasenusį mąstymą ir sukalkėjusias vaizdavimo priemones, kardinaliai keičia normas ir t. t.
Avangardizmo terminas („pralenkti, būti kitų priekyje“) ir apskritai avangardistų leksika (dažnos metaforos: mūšis, frontas, kova...), o ypač jų diktatoriški manifestai turi karinį, puolamąjį pobūdį ir beatodairiško pirmavimo siekį. Avangardistai bus sugalvoję ir priešakines meno pozicijas. Griežta konfrontacija jūs ir mes, radikalus antagonizmas yra šito judėjimo skiriamasis bruožas.
Avangardizmas gana grėsmingas, bent jau įžūlus. Skleidžia anarchiją, brutalumą, iškelia absurdą, grįžimą per meną prie barbaro ir žvėries, yra bedieviškas, ciniškas ir t. t. Sukilėlio avangardisto sąmonę ir elgseną Vytautas Kavolis siejo su Šėtono archetipu. Tai alternatyvios savimonės bei gyvenimo būdo kūrėjas, besirūpinantis, kad juo būtų sekama ir nepaliaujamai stebimasi. Specifinės šėtoniškumo ypatybės – konkrečios atsakomybės išsižadėjimas, savo ribų bei patologijų nesuvokimas, pasitenkinimas nešama destrukcija. (1)
Bet tai stebėtojo iš laiko perspektyvos požiūris. O žvelgiant iš karštų paties avangardizmo pozicijų svarbiausia būtų – moderni pasaulėjauta, XX amžiaus civilizacijos kaip Progreso suvokimas ir atsivėrimas naujausiai realybei (urbanizacija, technicizmas, dinamika ir pan.), didžiulis noras skverbtis į pačią gyvenimo tirštumą, rasti joje naujovių daigus. Iškeliama gyvenimo virsmo idėja, suformuojamas novatoriškumo kultas. O avangardistų karingumą galima suprasti ir kaip puolimą iš priekio, kai peršokama į ateitį, ir jau ji diktuoja savo reikalavimus. Taigi avangardizmas veikia ne vien kaip „tradicijų duobkasys, bet ir kaip ateities matrica, ir kaip naujos eros aušra.“ (2) Pati avangardo sąvoka išreiškia polėkį, viltį, optimizmą.
Literatūros istoriko požiūriu, avangardizmas yra dėsningas meno raidos etapas, kurį suformavo daugelis XX amžiaus pradžios aplinkybių, o mene jį išreiškė stipri, kūrybinga to laikotarpio Europos revoliucinių protų generacija.
Šią epochą buvo paženklinęs perversmas mokslo srityje. Genialus Alberto Einšteino atradimas – reliatyvumo teorija – atskleidė visai naują nei lig šiol tikrovės ir Visatos (laiko, erdvės, judėjimo) sampratą. Subyrėjo klasikinė fizika, lūžo mokslo tiesos ir normos, pasirodžiusios laikinos, o kartu vėrėsi svaiginančios perspektyvos. Reikšmingi buvo ir kiti atradimai: materijos atominės sandaros, radioaktyvaus spinduliavimo ir kt. „Niekada tiksliųjų mokslų srityje nebuvo dirbama su tokia nervine energija (reikia skubėti), niekada filosofinė mintis nesiblaškė taip į visas puses, ieškodama išeities,“ (3) – pažymi Jurijus Tynianovas.
Pasaulis keitėsi iš esmės. XX amžiaus pradžia – intensyvus kapitalizmo vystymasis ir atsiskleidę jo prieštaringumai (didmiesčių išaugimas, mašina – amžiaus stebuklas, paradoksalūs mokslo ir technikos pažangos rezultatai, ekonominės krizės, prabanga ir skurdas, kova už pasaulio perdalijimą, karai, revoliucijos, civilizacijos ir kultūros prieštaros, pagaliau – neramios pranašystės dėl Europos ir žmonijos likimo). Pasaulis buvo giliai dramatiškas, jo muzika disharmoniška (madingas džiazbandas), filosofų veikaluose – vertybių perkainavimas, nihilizmas, antiintelektualizmo ir iracionalizmo idėjos. Pirmojo pasaulinio karo, revoliucijų laikotarpiu buvo sutryptas humanizmas, tradicinis gyvenimo būdas ir dvasios vertybės (religijos, moralės, kultūros normos), paseno romantiško heroizmo bei siauro tautiškumo idealai.
Nervingas kataklizmų žmogus (naujas dvasinis tipas) kitoniškai jautė pasaulį. Jo išgyventa perversmų destrukcija ir alogika skatino įtūžį, pašaipą, skepsį, net desperaciją. Ypač vokiečiams teko sunki karo našta; ilgokai užsitęsė ir liguista pokario nerimastis:
Karą jautėme dar iki kaulų smegenų, ir sielą tebedraskė išgyvenimai, kurių protas negalėjo visiškai išsiaiškinti. Nepajėgdami nieko išspręsti, šaukėm ir raitėmės iš skausmo. Tai buvo ekspresionizmo, taurės persipildymo, išsivadavusios lyrikos ir dramatinių maištų žydėjimo laikas. [...] Visos Europos jaunuomenė buvo persunkta to nerimastingo rūgimo. (4)
Jiems – „netikusio“ pasaulio vaikams – reikėjo prisikelti naujam gyvenimui. Smarkūs vyrukai sausakimšose miestų kavinėse ir pigiuose kabaretuose buvo atsinaujinti pasiryžusi karta, jaučianti atsiveriančias plačias kūrybines galimybes. Jie buvo atsisakę gyventi pagal tradicijas. Tai lyg aukštesnio laipsnio suvokimas, praaugęs tą sąmonės lygi kuris inertiškai sutampa su praeitimi. Sąmoningai šiuolaikinis žmogus, Carlo Gustavo Jungo teigimu, yra neistoriškas giliausia šio žodžio prasme, tad ryškiai atsiskiria nuo tradicija gyvenančiųjų masės. (5) Jie netroško įsiamžinti istorijoje, išpažino tik dabar, aktyviai veikė trumpalaikėse grupuotėse.
Bendrais bruožais avangardistai daug ką asimiliavo iš anuomet madingų filosofinių mokymų, pritaikė savo estetikai: tiko „gyvenimo filosofija“ ir Arthuro Schopenhauerio voliuntarizmas, Henri Bergsono intuityvizmas, o ypač bekompromisiškojo Friedricho Nietzsche's iššūkis protui, jo Dievas mirė ir antžmogio teorijos, Martino Heideggerio skverbimasis į būtį, Sigmundo Freudo pasąmonės tyrinėjimai bei seksualumo teorija, Jungo iškelti kolektyviniai archetipai, markizo de Sado kūrybos „renesansas“, Karlo Marxo klasių kovos teorija, Internacionalo raginimas griauti pasaulį ir atstatyti jį iš naujo, komunistų idėjos apie lygybę žemėje ir t.t. O svarbiausia – radikaliai žvelgdami į gyvenimą ir ateitį, matydami chaosą, Europos kultūros krizę bei nesusigaudymą kur link sukti, avangardistai v e r ž ė s i v e i k t i, akcentavo darbą, organizuotumą, konstruktyvumą. Energinga jaunystė, turinti daug vitalinės jėgos, kategoriškumo ir aplombo. Jose Ortega y Gassetas anksti nusakė naująjį epochos profilį:
dabar Europa orientuojasi į jaunatviškumą. [...] Nesunku pastebėti, kaip istorija ritmiškai supasi nuo vieno polio prie kito, vienoms epochoms palikdama vyrišką, kitoms – moterišką kultą, vienur iškeldama nekaltą jaunystę, kitur – brandų amžių ir senatvę. Taigi dabar Europoje – patriarchato ir jaunystės metas. Moterys ir seniai turi atsitraukti, ir nenuostabu, kad pasaulis atrodo beprarandąs tvarką. (6)
Avangardizmas suko jau ankstesnių modernistų pramintu keliu – ne kopijuoti ir aprašinėti esamybę, o kurti visai nauja. Menas – subjektyvus kūrėjo matymas bei originalus rašymo būdas. Avangardizmas reikalavo principinio naujumo, skelbė revoliucinius šūkius. Neregėtų formų ieškojimas, apstulbinimas buvo naujojo meno ypatumai. Lyg mėgdžiodami mokslininkus, kūrėjai darėsi išradėjais. „Įmantriausi eksperimentai, – pažymi Ciplijauskaitė, – gimė laisvuose Europos kraštuose, kurie dar nebuvo sukrėsti karo.“ (7)
Prisikėlimo, atsinaujinimo ilgesys buvo didžiulis ir visuotinis. Avangardistinis judėjimas įvairiose šalyse (kubizmas, futurizmas, ekspresionizmas, dadaizmas, imažinizmas, siurrealizmas, unanimizmas, konstruktyvizmas...) ieškojo išeities visai Vakarų civilizacijai, imponuodamas sintezuojančiu mąstymu ir kolektyvine jėga. Avangardizmas – tai visų pirma originalios, ekstremistinės idėjos. Tai skvarbus, atkaklus kolektyvinis protas. (Tarp pasaulio avangardistų ir jiems prijaučiančių buvo aštraus mokslinio proto žmonių, padėjusių generuoti drąsias, originalias idėjas.) „Avangardistai užvaldo XX amžių – kaip visai neapdirbtą žemę, tabula rasa. [...] Kuria naują žemę, rašo savo įstatymus, sukuria savo režimą, – tai gryni revoliucionieriai.“ (8) Šitaip parengtas ir revoliucinis estetikos persilaužimas. Nuoseklus nepertraukiamas vystymasis nebeįmanomas.
Gyvenimo perkūrimo nuostatą avangardistai grindė sąmonės bei energijos sprogimu. Entuziazmu, karštlige, įtūžiu reiškė savo maištą prieš pasaulį, prieš melu ir veidmainyste susipančiojusios visuomenės vertybių sistemą, prieš atgyvenusį realistų, romantikų bei ankstesnių modernistų meną. Avangardizmas – tai fronduojantis disidentizmas: maištą jie akcentavo kaip vienintelę išsiveržimo ir išsilaisvinimo galimybę („Mes esame Maišto specialistai“) (9), siekė, kad maištas, įniršis transformuotųsi į esminį egzistencijos būdą. Dar daugiau – maištą suvokė kaip tikrą poezijos šaltinį ir sąlygą („poezija yra maištas, ir visoks maištas yra poezija“) (10). Kaip svarbiausią naujosios estetikos tendenciją ryškino antikonvencionalumą. Desperatiškai skelbė laisvę ir veržėsi į išlaisvėjimą, nes tik laisvo mąstymo pagrindu galima sukurti tai, kas bus iš esmės nauja ir reikalinga kultūrai bei visuomenei. Taigi avangardizmas daug kuo siejosi su romantizmo precedentu (11), nors tai nebuvo istoriškai natūralus paveldėjimas, nes pridengtas programiniu antiromantiškumu (panašiai kaip ir priešiškumu kitoms kultūrinėms tradicijoms).
Avangardistinė egzistencija nebuvo klasinė, tik individualistinė, anarchistinė, veikianti jai būdingoje meninėje aplinkoje. Bet sąmonė buvo politizuota, o socialpolitinė orientacija – dažniausiai kairioji, radikalumu kartais nenusileidžianti politinio avangardo atstovams (italų futurizmas nuėjo kartu su fašizmu). „Naujas pasaulio suvokimas turėjo būti sukurtas. Paprastas, tikras ir todėl gražus.“ (12) Avangardistai – kultūros ir visuomenės opozicininkai – skelbėsi esą pranašai, vedliai, iškeliantys projektus, kuriuos visuomenė turės realizuoti. Menas jiems rodėsi patikimiausia priemonė „įvykdyti absoliutinę mentalinę revoliuciją.“ (13) „Klasikiniame avangarde estetika [...] yra laboratorija, kurianti sumažintus modelius, kuriuos politika pripildys iki reikiamo dydžio.“ (14)
Kadangi užsimota sukurti tokį neregėtai veiksmingą meną, reikėjo nepaprasto pasitikėjimo savo pajėgumu prabilti tikrąja XX amžiaus kalba. Avangardistų kūrybiškumas buvo totalinis -jis turėjo užpildyti vakuumą, atsiradusį atmetus praeities palikimą. Jei dabarties žmogus suprojektavo Mašiną ir jos pagrindu atpalaidavo visuotinį judėjimą,– vadinasi, atskleidė Dievo kūrybos bei galybės paslaptį ir gali identifikuotis su juo: „Jis tik savyje turi ieškoti, ne dėl to, kad būtų „kaip Dievas“, bet kad pats būtų Dievas.“ (15) Tai, ką jie kūrė, turėjo būti gyva ir tikra. Atmetama sausa teorija, nuobodus filosofavimas – pirmenybė teikiama reginčiajai ir į refleksijas nelinkusiai sąmonei. Tikra yra kraujo tvinksniai, nervų spazmai, žemės balsas. Tai buvo moderniojo žmogaus atsivėrimas juodai nežiniai. Avangardistai „nežinojo, kur eina ir ką gali atrasti. [...] Jie leidosi į kelionę be kompaso. [...] žvelgė į ateitį, į nežinomybę.“ (16) Bet skyrė daug dėmesio kūrėjo profesionalumui. Lyg apsivalydamas savo viduje, naujasis menas stūmė lauk ankstesnius neestetinius faktorius (dorovinius, patriotinius ir pan.), kėlė tik modernaus estetinio pažinimo uždavinį.
Moderni sąmonė reiškėsi tapyboje, poezijoje, architektūroje, teatro mene. Anksčiausiai šį kelią nužymėjo kubistinė dailė: įtvirtino naują pasaulio matymą (išsyk iš daugelio taškų), drąsią deformaciją, natūros suraižymą plokštumomis ir linijomis, daikto jutimiškumą. Geometrizuoti kubistų darbai vertinti kaip skandalas, bet iš esmės tai buvo gilesnė rega – proto išlaisvinimas iš tikroviškumo, minties žadinimas, vadavimasis iš visuotinai priimtos grožio sampratos. Taip buvo atsiliepta į gyvenimo ir mąstymo abstraktėjimą: kuriamas konceptualus menas, įteisinama meno fikcija. Kubizmo erdviniai atradimai, o vėliau futurizmo neregėto dinamizmo principas, ekspresionizmo – suprimityvintas ir plakatiškas tikrovės perkūrimas vedė vis tolyn nuo įprastų meninio vaizdavimo būdų.
Tikrovė avangardistų drastiškai ardoma, deformuojama, perkuriama ir sumontuojama. Kuriami įvairūs būties chaoso ir aukštyn kojom apvirtusio pasaulio vaizdai. Kultivuojami radikalūs formos naujumai, labai vertinamos dirginančios ypatybės, kraštutinybės.
Menas nujausminamas. Sentimentai esą senojo meno požymis: jausmais dangstėsi melagingas idealizmas. Naujam estetiniam jautrumui būdingas sveikas statumas ir šiurkštumas. Avangardistinis stilius pabrėžtinai vyriškas (dominuoja jėga, agresyvumas, troškimas vadovauti).
Išgyvendinama statika ir pasyvumas. Menas stipria valia, smūgiu, agitacija turi kurti naująją būtį, įdiegti savo požiūrį, atmesdamas bet kokį kitą. Prievartinis, revoliucinis būdas čia vertinamas „kaip įtaigus išsiveržimo ir išsilaisvinimo aktas, kaip psichologiškai nemotyvuotas, neracionalus „šuolis“ nuo „netikros“ būties į „tikrąją.“ (17)
Stipriai veikė ir mados faktorius – avangardizmas su jo anarchistinio maišto dvasia, kategoriškumu bei skandalingo iššūkio stiliumi tapo madingas. Mada diktavo jo išplitimą ir standartiškumą.
Tradicionalistams atrodė, kad tai yra Europos kultūros nuopuolis, meno ir dvasinių vertybių diskreditacija, savotiška beprotybė. „Absoliučiai neigiamai vertinamas senas pasaulis [...], absoliučiai teigiamai vertinamas blausiose vizijose kylantis naujas pasaulis.“ (18) Nebėra amžinųjų tiesų nei vertybių. Kuriamas naujas menas kaip surogatas, net ir pačių kūrėjų kartais nelaikomas menu. Dvasingoji Europos kultūra jauniesiems nebeįdomi, jie stengiasi iškelti patį gyvenimą, t.y. technicizmą, neapdorotą gyvenimo magmą, tamsius sąmonės užkaborius, grubius instinktus, vaiko lemenimą ir pan. Šie kūrėjai buvo pažinę gyvenimo beprotybę, ir sveikas protas jiems neatrodė nei vienintelis, nei svarbiausias tiesos pažinimo būdas. „Kaltinimas „bepročiai“, kuriuo novatoriai dažnai apšaukiami, norint juos nutildyti, yra kilnus ir garbingas titulas“ (19), – skelbė „Tapytojų futuristų manifestas“.
Daugelį baugino šio meno pabrėžtai materialistinė nuostata: „atsidarė kažkoks naujas, nežinomas iki tol gyvenimas – gyvenimas materijoje! Mašinos ir laužtos linijos aiškumas ir gaivumas, materialistinis optimizmas! Tai yra paskutinė Europos mirimo stadija“ (20) (Petras Juodelis).
Nors konceptualiai orientuojamasi į šuolaikiškumą, žemiškumą, kasdienybės kalbą, remiamasi demokratizmo ir voliuntaristiško kairuoliškumo principais, tačiau su naujuoju menu įvyksta kažkas labai savotiška – tai, ką Ortega y Gassetas pavadino meno dehumanizavimo tendencija: įprasti žmogiškieji elementai yra eliminuoti, ir šis menas reikalauja didelių suvokėjo pastangų, yra nesuprantamas, kelia publikos pyktį. „Avangardizmą nuosekliai galima kritikuoti ir kaip galutinį estetikos nuosmukį, ir kaip perdėm rafinuotą estetizmą. Tai save griaunanti sistema“ (21), – teigia avangardizmo tyrinėtojas. Itin problemiškas yra šio istorinio fenomeno vėlesnis išsiveržimas iš meno sferos, perėjimas į revoliucinio judėjimo ir politikos sritį.
Avangardizmas iš tikrųjų „viena įspūdingiausių XX amžiaus avantiūrų (22) (išryškinta – d.s. Čia itin svarbūs abu žodžiai!)
XX amžiaus pradžios jauni lietuvių kūrėjai buvo taip pat lūžio situacijos žmonės, išgyvenę didelę socialinę ir politinę įtampą (karas, kaizerinė okupacija, revoliucija Rusijoje, Lietuvos išėjimas iš imperijos, būtinybė apginti Nepriklausomybę nuo išorės priešų). Jauni Lietuvos vyrai buvo aktyviai dalyvavę istoriniuose įvykiuose – matė žlungantį seną pasaulį, simpatizavo revoliuciniams procesams, entuziastingai sveikino Nepriklausomybę, 1919 metais ėjo savanoriais ginti savo valstybės. Jie žinojo pasirinkimo ir ryžto kainą, kai žygiavo drąsindamiesi Kazio Binkio sukurtomis dainomis: „Ei, kareivi, kaip jos vardas? / Lietuva! / Mano kulka, tavo kardas, – / Na, eiva“ (23) ar jo garsiuoju „Geležinio Vilko maršu“ („Išguldysime kaip šieną / Priešus plėšikus“) (24). Kareivėlis Tyslevas (taip savo pavardę rašė Juozas Tysliava) naiviai eiliavo: „Drąsiai, vyrai, už tėvynę, / Nors numirti mums reikės.“ (25) Ryžtingai skambėjo Žlabio balsas: „Nebijom nieko. Mes – kariai. / Tik žengiame ir žengiame. / Ir priešui mirtį rengiame.“ (26) Tai buvo militarizuota jaunuomenė. Iš apkasų, iš karinių laikraščių redakcijų (Petrėnas, karo valdininkas, kurį laiką redagavo žurn. „Karys“) ėjo busimieji lietuvių avangardistai. Tauta kėlėsi laisvam gyvenimui, Lietuva ėmė reikštis politiškai kaip naujas vienetas Europoje. Laikas buvo kupinas naujų reikalavimų ir kūrybos nerimo, bet literatūroje nebuvo matyti esminio atsinaujinimo: „... ar atsistačius Lietuvos nepriklausomybei lietuvių literatūra ir jos kūrėjai turėjo būti tokie patys, kaip ano laiko, Maironio laikotarpio, klasikai su pačiu Maironiu priešakyje? Aišku, kad ne, nes jau buvo pasireiškęs naujas gyvenimas, kuris reikalavo naujų šūkių“ (27) (Zlabys-Žengė). Suvokę, kas naujo vyksta pasaulio mene, jauni kūrėjai sprendė ryžtingai – kilo į literatūrinę ataką, o karinę metodiką jie išmanė ir drąsos turėjo. Troško veikti – išjudinti inertišką lietuvių literatūrą, gyventi kartu su moderniąja Europa: „Mes jaučiamės tos milžiniškos šeimos nariais ir kartu su visais norime dirbti atskirų tautų jungimo darbą.“ (28)
Avangardizmas – internacionalus, tad, prasidėjus literatūrinei pervartai, dingsta tautiniai motyvai, o tautos, tėvynės sąvokas keičia aptakesni atitikmenys: „žvengiančio Vyties respublika“ (Tysliava), „mylimonija“ (Antanas Rimydis) ar „Anykščių šilelis“ (Žlabys).
Kaip ir kitų kraštų modernieji kūrėjai, lietuviai kartojo principines avangardizmo idėjas ir raiškos būdus. Adoruojama jaunystė ir jaunieji kaip gyvoji, veiklioji visuomenės dalis: „šaukiame visus, kurie jauni dvasioj“ (29) (Binkis); Šalin, senatvės šmėkla – / nelaisvės sėkla! / Jauna Dvasia žengia – / žaibais taką kloja“ (30) (Herbačiauskas). Atakuojama praeitis – tai vaikai skelbia karą tėvams: „Gyventi jums ir pūti praeity, / O mums gyventi ir žydėti ateity!“ (31) (Tysliava). Moderniam žmogui netinkamą jausmingą poetiškumą keičia familiarumas, pašaipa: „Kam nenubodo su mūzoms laižytis, / Teverda tas lyriką“ (32) (Binkis); „Šiandien – / nereikalingi svajotojai / ir vabzdžių nervų zyzikai“ (33) (Bronys Raila). Moderni sąmonė reiškiama miestiškos civilizacijos vaizdais, o technika ir dinamizmas įprasminami kaip kultūros reiškinys: „Aš miesto paimtas nelaisvėn kaip Verharnas“ (34) (Šemerys); „Mašina – daina naujoji“ (35) (Tysliava). Trykšta vyriška energija, jėga, atžarumas: „Užtenka gavėnios, / Į ateitį / Tiltą!“ (36) (Rimydis). Atpalaiduojamas priešinimasis, ir polemikai su maironinės bei neoromantinės literatūros tradicija pasitelkiamos moderniosios ku– bistinės raiškos priemonės (kampai, kvadratai, prizmės), įsisavinamas avangardistinis apvertimo ar išvertimo principas: „aukštyn kojom drybso“ (Binkis), „kai pasaulis kūliu versis“ (Žlabys), „gyvenimui pro akis išlįsti“ (Rimydis). Efektingą transponavimą pademonstruoja Tarulis novelėje „Peizažas“: žmogus ir arklys sumainomi vietomis. Išbandoma ir sudėtingesnė avangardistinė raiška – pavyzdžiui, objekto ir subjekto sukeitimo principas. Neestetinis subjektas pateikiamas lyriškoje situacijoje (Rimydžio eilėraštyje: „Įsimylėjau jus, prisipažinti drįstu, / Maloninga ponia Rotacine“ (37), – tai saloninis flirtas su ... mašina), o lyriškas objektas – neestetinėje situacijoje („Lakštingala už gryčios/ visokius daiktus dirba;/ lakštingala kai šūkteri – / tarytum metinė telyčia“ (38), – Tilvytis). Akį rėžiantis neįprastumas, lyg įžūlybė, – tai sąmoninga skaitytojo šokiravimo priemonė, estetinio disputo provokavimas.
Jiems rūpėjo universalieji kūrybos dalykai. Norėta kelti literatūrą į aukštesnį lygį, tad skubėta kuo daugiau pasiimti iš Europos moderniojo meno patirties bei laimėjimų. Binkis, kitus užkrėsdamas entuziazmu ir viltimi, tikino: „Bus ir pas mus Eldorado.“ (39) Pirmasis Nepriklausomybės dešimtmetis buvo karšto tikėjimo ateitimi metas.
Lietuviškas avangardizmas savaip įsirašė į tarptautinį šio meno kontekstą – mąstymas nebuvo konvencionaliai modernus, bet gerokai pritaikytas prie vietinių sąlygų, atitinkantis būtent lietuvių pokarinę savijautą. Mūsų ankstyvuosius avangardistus veikė ne tik europietiško modernumo banga, bet ne mažiau ir patriotinis siekis padaryti ką nors svarbaus atsikūrusiai laisvai Lietuvai – prisidėti prie jos kultūros ir žmogaus atgimimo. Binkis, kaizerinės okupacijos metais triūsęs užkampio mokyklėlėje, kartu su visais buvo išgyvenęs okupacijos skriaudas bei pažeminimus ir tvirtai įsikalęs: „Ginti ir saugoti savo krašto Laisvę ir Nepriklausomybę, kad amžiais nė mūsų ainių ainiai nepažintų savo Tėvynėje bet kurių atėjūnų šeimininkavimo.“ (40) Tai nebuvo tik žodžiai: Želigovskiui užėmus Vilnių, Binkis stoja į armiją, reikalaudamas „tik į pirmutines linijas.“ (41) Tad ir moderniausio meno pristatymas turėjo reikšti didį poeto žygį savo tautai. „Keturių Vėjų pranaše“ (1922) daug ironijos ir priekaištų jau ketverių metų sukaktį pažyminčiai valstybei, nesirūpinančiai kultūra, daug pašaipos tiems, kurie „vien pilvas ir mėsa“. Bet reikšminga, kad leidinio pasirodymui buvo parinkta svarbiausios valstybinės šventės – Vasario 16-osios – diena:
Kaip gražiai mums svajonėse atrodė tasai keturvėjiškas pasirodymas – Vasario 16 dieną Kauno gatvėse bus minios žmonių [...] Mes norėjom eiti į savo tautos žmones ir šaukti juos mylėti poeziją, meną, kūrybą. Ir mums atrodė, kad tai visa, apie ką mes anuomet kalbėjom, bus lygiai visiems artima ir suprantama. Tik Vasario 16 diena, mūsų manymu, tiko Keturių Vėjų pirmajam pasirodymui, kuris turėjo būti tikrai nuostabus. (42)
Binkis ir Petrėnas-Tarulis naujojo meno ieškojimus derino su domėjimusi Lietuvos istorija (drauge išleido knygą „Vilnius. 1323-1923“), su tautosakos rinkimu ir tyrimu (talkino V. Krėvei) (43). Sykiu su „Keturių Vėjų pranašu“ pasirodė Binkio ir dailininko Kazio Šimonio parengta reprezentacinė liaudies dainų antologija, kurios autoriai, gėrėdamiesi dainomis, stengėsi „atkreipti plačiosios visuomenės akį į mūsų tėvų paliktąjį meno turtą.“ (44) Tautosaką yra užrašinėjęs, šiek tiek ją publikavęs ir Tysliava. Nenuostabu, kad folkloras ir tautodailė tapo „Keturių Vėjų“ programos dalimi – moderniausią meną stengtasi kurti neatitrūkus nuo tautos. Petrėnas prisiminimuose rašo:
Mūsų kaimiškas peizažas, mūsų anuometinis neatjungiamas nuo kaimo šviesuomenės būvis, mūsų besikurianti literatūra, mūsų vadinamasis užnugaris bei praeitis buvo visai kitoki negu svetimuos kraštuos. [...] Ir mes darome intuityvinį, bet labai aiškų sprendimą. Atsigrįžtame į savo tautą, į savosios liaudies kūrybą ir pradedame ieškoti čia savo darbui pradmenų. (45)
Tautiškas avangardizmas?! Lietuvai netiko kosmopolitizmas, kuriuo Europos avangardistai tikėjosi atnaujinsią meną: tautinis identitetas tebelaikė pirmosios avangardizmo bangos kūrėjus stipriai įkibusius į savo krašto reikalus ir tebebuvo dominuojantis jų savimonės bei kūrybos interesas. Kaip prisimena buvęs „Keturių Vėjų“ grupės narys Raila, keturvėji– ninkų „lietuviškas patriotizmas buvo itin gilus. Greičiau tiesa, kad jų futurizmas buvo blankus ir netikras!...] Iš tikrųjų ketur– vėjininkai savo pažiūras bei skonius į poeziją ir dailę atkakliai, net drastiškai stengėsi grįsti lietuvių tautinės pasaulėjautos pagrindu.“ (46) Orientuotis į lietuviškumą, į tautos dvasią seniai aistringai šaukė Herbačiauskas. O ir Binkis visada jautėsi atstovaujantis tautai, jos kultūrai – „savo prigimimo gelmėse buvo grynas narodnikas“ (47) (Raila), „vaižgantiška siela“ (48) (Algirdas Julius Greimas).
______________
(1) V. Kavolis, Kultūrinė psichologija: straipsnių rinkinys, iš anglų kalbos vertė R. Naujokaitis, Vilnius: Baltos lankos, 1995, p. 128-153.
(2) Les avant-gardes litteraires au XX siecle (dir. J. Weisgerber): Histoire, Budapest, 1984, vol. 1, p. 71.
(3) Ю.H. Тынянов, Записки о западной литературе. Kино, Mocква: Hayка, 1977, p. 127.
(4) E. Mūller-Kamp, Balys Sruoga Munchene, in Balys Sruoga mūsų atsiminimuose, spaudai paruošė V. Sruogienė, Chicago, 1974, p. 104.
(5) K.Г. Юнг, Проблема души современного человека, Mocква: изд. RENAISSANCE, 1991, p. 206.
(6) J. Ortega y Gasset, Meno dehumanizavimas, in „Metai“, 1996, nr. 1, p. 133.
(7) B. Ciplijauskaitė, Kazys Binkis ir 1920-ųjų metų poetinės tradicijos, in B. Ciplijauskaitė, Literatūros eskizai, Vilnius-Kaunas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos leidinys, 1992, p. 4.
(8) G. Rėginier, Les trois avant-gardes du XX siecle, in Avant-garde et modernite, Paris – Geneve, 1988, p. 58.
(9) Les avant-gardes litteraires au XX siecle (dir. J. Weisgerber): Theorie, Budapest, 1984, vol. 2, p. 635.
(10) Ibid., p. 638.
(11) R. Poggioli, op. cit., p. 47-48.
(12) K. Edschmid, Uber den Expressionismus inder Literatur und die neue Dichtung, Berlin, 1921, p. 53.
(13) A. Nyka-Niliūnas, Nepriklausomos Lietuvos poezija. Keturi vėjai ir keturvėjininkai, in „Aidai“, 1949, nr. 24, p. 113.
(14) G. Reginier, op. cit., p. 59.
(15) L. Pesch, Die romantische Rebellion in der modernen Literatur und Kunst, Munchen, 1962, p. 63.
(16) H. Read, Trumpa moderniosios tapybos istorija, iš anglų k. vertė J. Kazlauskaitė, Vilnius: Vaga, 1994, p. 103.
(17) T. Anz, Expressionismus, in Moderne Literatur in Grundbegriffen, hrsg. von D. Borchmeyer und V. Žmegač, 2, neu bearbeitete Auflage, Tubingen, 1994, p. 150.
(18) Ibid., p. 149.
(19) H. Read, op. cit., p. 41.
(20) P. J. [P. Juodelis], Kodėl mums nepakeliui su Keturiais Vėjais? in „Pjūvis“, 1929, nr. 1, p. 18.
(21) M. Epšteinas, Apie avangardizmą, in „Literatūra ir menas“, 1993, gruodžio 11.
(22) Les avant-gardes litteraires au XX siecle: Histoire, vol. 1, tekstas ant kn. aplanko.
(23) K. Binkis, Ei kareivi, in Dainuojam: dainų rinkinys kariams, šauliams, moksleiviams ir jaunimui su V. Dapkūno Muzikos pradžiamoksliu, Kaunas: Kariuomenės štabo spaudos ir švietimo skyriaus leidinys, 1935, p. 46.
(24) Ibid., p. 105.
(25) Tyslevas, Drąsiai! in Kariškių kalendorius 1920 metams, Kaunas: Krašto aps. m-jos lit. dalis, 1920, p. 15.
(26) J. Žlabys-Žengė, Lietuvos kariai, in J. Žlabys-Žengė, Pavasarių gramatikos: poezijos rinktinė, parengė L. Gudaitis, Vilnius: Vaga, 1992, p. 175.
(27) J. Žg. [J. Žlabys-Žengė], Lietuvių moderniosios literatūros pradžia, in „Jaunoji Lietuva“, 1939, nr. 1, p. 22.
(28) J. Petrėno pranešimas, skaitytas radio poezo koncerte š.m. gruodžio 9 d., in „Keturi Vėjai“, 1926, nr. 2, p. 8.
(29) [K. Binkis], Mes, jauni iškeltagalviai... in „Keturių Vėjų pranašas“, Kaunas, 1922, p. 2; parašas: „Keturių Vėjų“ kurija.
(30) J.A. Herbačiauskas, Erdvės balsai (Fragmentas), in Sūduva: suvalkiečių poezijos antologija, red. J. Tysliava, Kaunas-Marijampolė: Dirva, 1924, p. 95.
(31) J. Tysliava, Pavasarogirda, in J. Tysliava, Nemuno rankose: poezijos rinktinė, sudarė, įvadą ir paaišk. parašė V. Galinis, Vilnius: Vaga, 1967, p. 73.
(32) K. Binkis, Raštai, sudarė ir paaiškinimus parašė V. Galinis, Vilnius: Vaga, 1973,1.1, p. 91.
(33) B. Raila, Barbaras rėkia: eilės, Kaunas, 1930, p. 39.
(34) S. Šemerys, Granata krūtinėj: rinktinė, Vilnius: Vaga, 1969, p. 28.
(35) J. Tysliava, Nemuno rankose, p. 76.
(36) A. Rimydis, (Knyga be vardo), Kaunas (išl. J. Steponavičius), 1926, p. 32.
(37) A. Rimydis, Miss Rotacinė (Kvietimas šokiui), in Antrieji vainikai: naujosios poezijos antologija, spaudai paruošė K. Binkis, Kaunas: Spaudos fondas, 1936, p. 199.
(38) T. Tilvytis, Kaimiški peizažai, in „Keturi Vėjai“, 1927, nr. 3, p. 2.
(39) K. Binkis, Raštai, 1.1, p. 92.
(40) K. B-kis, Kaip mus vokiečiai švietė, in „Mūsų rytojus“, 1928, geg. 17.
(41) K. Žukas, Žvilgsnis į praeitį: žmogaus ir kario atsiminimai. Medžiaga istorikams, Chicago: Terra, 1959, p. 334.
(42) J. Petrėnas, Prisiminimai apie K. Binkį ir žurnalą „4 vėjai“, in LLTI BR, F 1 – 5969,1. 23.
(43) L. Gudaitis, Laiko balsai: lietuvių literatūrinė spauda 1918-1923 metais, Vilnius: Vaga, 1985, p. 143.
(44) K.B. [K. Binkis], Dainos, in Dainos: žmonių poezijos antologija, tekstas K. Binkio, piešiniai K. Šimonio, Šiauliai: „Kultūros“ b-vė, 1922, p. 10.
(45) J. Petrėnas, Atsiminimai apie K. Binkį, in LLTI BR, F 1-5970,1.10-11.
(46) B. Raila, Kas rusų, kas mūsų, in „Dirva“, 1967, balandžio 14.
(47) B. Raila, Paguoda: akimirksnių kronikos, London: Nida, 1974, d. 1, p. 150.
(48) A. J. Greimas, Binkis – vėliauninkas, in A.J. Greimas, Iš arti ir iš toli: literatūra, kultūra, grožis, sudarė, įvadus ir žodynėlį parašė S. Žukas, Vilnius: Vaga, 1991, p. 101.
Dalia Striogaitė. Avangardizmo sukūryje: naujosios literatūros studijos. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998.