– Kurį laiką rašyti eilėraščius galima tarsi netyčia – iš to netyčinio rašymo paprastai atsiranda pirmosios knygos. Vėliau vis dėlto tenka savęs paklausti, ką tu darai ir dėl ko darai, ir tenka apsispręsti – likti poezijoje, jau žinant, ką nori pasakyti, ar tiesiog daugiau neberašyti. Ar ne su šiuo apsisprendimu grūmeisi tą ilgoką savo tylos laikotarpį?

      – Ne. Ta tyla nieko nereiškė, tiesiog taip susiklostė. Per „tylos laikotarpį“ aš taip pat rašiau eilėraščius, skaičiau poezijos knygas, ir man pačiam skirtas, vidinis poetinis gyvenimas buvo nė kiek ne mažiau intensyvus, nei rašant pirmąją knygą. Taip sukaupiau daug teksto ruošinių, eskizų, iš jų daug kas vėliau virto naujais eilėraščiais – būtent nauja knyga.

      Be to, nesutinku su tavo kategorišku teiginiu, kad žmogus privalo apsispręsti, likti poezijoje ar ne. Greičiau jau poezija apsisprendžia, ar likti autoriuje, naudotis juo, ar ne. Jokių apsisprendimų nedariau ir nedarau, tiesiog norisi – rašau eilėraščius, nesinori – nerašau. Netikiu, kad kažkaip labai rimtai apsisprendus tampama poetu. Kaip, – nežinau, bet ne taip.

      – Tuomet leisk pacituoti tavo eilėraštį iš naujos knygos: „Su šimtas pirmuoju eilėraščiu pienas nuo lūpų nudžiūvo...“ Melavai? Vis dėlto nenudžiūvo?

      – Pirma – netiksliai cituoji, o antra – kartoju: pajutimas, kas esi poezijoje ir ką nori kalbėti, neateina staiga it perkūnas iš giedro dangaus. Negi manai, kad aš iki praėjusių metų antrosios pusės abejojau, o paskui vieną rytą pabudau ir tariau: „Vis dėlto būsiu poetas“.

      Ne, knyga formavosi natūraliai, iš lėto, pirmiausia pavieniai eilėraščiai, tarsi šonkauliai, paskui – visas stuburas... Tik rašymo intensyvumas buvo netolygus: maždaug trečdalis knygos parašyta per dešimt metų, o du trečdaliai – per pusmetį ar net šiek tiek mažiau, nors nei kokaino uostyti nepradėjau, nei įsimylėjau. Nebuvo jokių psichologinių lūžių, kuriuos galėčiau įvardyti kaip poezijos atsiradimo priežastis. O tas nudžiūvęs pienas – ne autobiografinė, o multibiografinė eilutė. Pats žmogus juk niekada negali spręsti apie savo brandą – jam viskas vienaip atrodo, iš šalies – kitaip. Kelerių metų vaiko dažniausi žodžiai „aš pats“, bet kiek tas noras ir apsisprendimas viską daryti pačiam sutampa su tikruoju gebėjimu? Grįžtant prie poezijos – žinau, kad pats rašau, kad dar noriu rašyti ir rašysiu, jeigu Dievas duos, ir toliau taip pat neieškosiu kūryboje jokių lūžių.

      – Pačiam – jau trisdešimt šešeri. Esi suaugęs žmogus, susikūręs kažkokią materialinę gerovę, gyvenimo patogumą, turintis darbą, visiškai nesusijusį su poezija... Kam tau poezija? Kokia tavo poezijos ir apskritai šių dienų poezijos misija?

      – Labai lengva atsakyti apie poezijos socialinę misiją: manau, poezijos paskirtis – būti pačia savimi, taip suteikiant kasdieniam gyvenimui dieviškumo, nemirtingumo ar panašią dimensiją. Darant gyvenimą gražesnį, išmintingesnį – ir ne tik man vienam. Tas bendrystės ar universalumo momentas labai svarbus: manau, kiekvienas tikras poetas fiksuoja savo išskirtines, autentiškas patirtis ir kartu tiki, kad jos vertingos ir svarbios daugeliui kitų, jaučiančių kažką panašaus, tik negalinčių to įvardyti kalba.

      – Būtent kuo šiandien fiksuojamos tos patirtys? Išmintimi, intelektu, jausmais, pilietine branda? Kas yra visų šių patirčių hierarchijos viršuje?

      – Manau, kad rašant – nuoširdumas. Ne sentimentaliąja, o sąžinės, sąžiningo ir atviro santykio su pasauliu prasme. Jeigu ši nuoširdumo kapsulė įeina į kūrybą, jeigu tu sugebi ją iš savęs ten permesti dievaižin kokiais kanalais, tada eilėraštyje ir gyvena poezija. Žinoma, kūrybai kartu būtinas ir amatas, nes nuogas nuoširdumas, nuoga emocija ne tiek paveiki, kiek isteriška, kuri jau ne poezijos, o greičiau psichiatrijos sritis.

      – Galbūt kaip tik todėl knyga ir vadinasi „Rentgeno nuotraukų albumas“? Gal kaip tik todėl tavo poezijoje į pasaulį jau žiūrima daug mačiusio senio žvilgsniu? Kad ir to paties jungos iš tavo eilėraščio – kūnu jis dar vaikas, visi mato jame tik baikštų berniuką, neįtardami, kad jo patirtis didesnė ir skaudesnė nei senų jūros vilkų? Nesijauti per anksti tapęs...

      – Seniu? Gal. Buvau iš tų vaikų, kurie daugiau laiko praleisdavo prie knygų nei kieme – jau tuomet apie mane sakydavo, kad skaitau kaip senis ir t. t. Bet, manau, metams bėgant viskas išsilygina, todėl būtent tokie žmonės visą gyvenimą išlieka šiek tiek vaikai. Ir man tai labai patinka.

      – Tavo poezijoje į vaikystę žvelgiama iš dviejų varpinių – tai tavo paties sovietinės vaikystės išgyvenimai ir tavo sūnaus Kristijono vaikystė, kurią tu stebi iš šalies. Eilėraštyje „Mama, išmesk kamuolį“ tos vaikystės tarsi pinamos į kasą...

      – Vaiko amžius apskritai man vienas įdomiausių dalykų šiame gyvenime. Ypač – giluminės, egzistencinės problemos, matomos vaiko akimis ir bandomos suprasti vaiko logika. O vaikų logika išgryninta, kartais ji būna labai žiauri.

      Negaliu pasakyti, kad myliu savo vaikystę ir jaučiu daug sentimentų mokyklai ar gimtajam miestui. Žiūrėdamas į visa tai dabar, randu ten daug peno eilėraščiams, bet žiūrint mano, dešimtmečio, akimis džiaugsmo ar ramybės – tik mažos pavienės salos. Gal taip mąstyti ir reiškia per anksti tapti seniu? Vladimirą Vysockį vertinu labiau kaip reiškinį nei kaip poetą, bet man labai patiko jo žodžiai, kad kūrėjas turi mokėti jausti už kitą žmogų, gyvenantį, gyvenusį ar gyvensiantį bet kur ir bet kada. Todėl ar poetas rašo apie antikos laikus, ar futuristinį kūrinį apie ateitį – ne taip svarbu, detalės...

      – Tavo poezijos knygoje gausu tam tikro laiko kultūros, istorijos ženklų, sovietinių realijų – tai fonas poezijos kibirkščiai, bet nemanau, kad tas fonas pasirenkamas atsitiktinai. Kad ir rezistencinis motyvas eilėraštyje „Ėdžios“...

      – Tokie realybės inkliuzai man patinka ir kaip rašytojui, ir kaip skaitytojui. Labai patinka Jurgio Kunčino proza ir iš jos atpažįstamas Užupis. Arba Aido Marčėno Vilnius, kurį dar spėjau atrasti ir akies krašteliu pamatyti, atvažiavęs čia 1989-aisiais. Patinka žiūrėti, kiek sutampa matomoji, fasadinė ir gilioji pasaulio pusės. Rentgenas tuo ir įdomus, kad fotografuoja matomus dalykus, o parodo tai, kas nematoma. Tai ima jungtis, ir atsiranda kažkokia poetinė radiacija.

      O kodėl mano eilėraščiuose atsiranda to, o ne kito laiko atpažinimo ženklų, iki galo ir man pačiam neaišku. Bet poezija nebūtų poezija, jei joje būtų viskas aišku, sąmoninga ir racionalu. Manau, bet koks menas turi būti aiškus, paprastas, „iš gyvenimo“, bet su nuodo priemaiša – juk šiurpas per nugarą neina nei nuo racionalių, paprastai paaiškinamų dalykų, nei nuo visiškų nesąmonių, o eina nuo jų jungties. Poezijoje viskas – per pusmetrį nuo realybės, todėl jai būtinas ir realybės momentas, nuo kurio galima atsispirti, ir tas begalinio pusmetrio nuotolis.

      – Kaip tik dėl tos realybės tavo „Rentgeno nuotraukų albume“ dominuoja naratyvas?

      – Naratyvas man – palyginti neseniai atrastas kalbėjimas. Pirmoje knygoje nemokėjau jo valdyti ir elgiausi labai atsargiai, prisibijodamas. Kai pamačiau, kad galiu taip kalbėti – pagavo azartas, kad turiu sukaupęs daugybę dalykų, kuriuos galiu pasakyti būtent taip.

      – Silabotonika jau atsižaidei?

      – Nei taip, nei ne. Tiesiog eilėraštis pats renkasi formą, kad būtų gražiau ir geriau. Tiksliau, renkuosi aš, tačiau beveik instinktyviai – nesvarstydamas, kaip senas vairuotojas keisdamas pavarą. Todėl nežinau, ar silabotonika atsižaidžiau, nežinau, ar ilgam, nes nežinau, apie ką bus kiti mano eilėraščiai, kurių dabar, beje, pusiau sąmoningai nerašau. Nes ką tik išėjusi knyga dar spinduliuoja radiaciją (rentgeną prisiminus!) ir manęs nepaleidžia. Leidžiu sau tokią prabangą – išlaukti, kol viskas nurims ir kartu prisikaups kitomis tonacijomis vibruojančių dalykų. Neabejoju: ateis laikas, ir kaip mane susirado antroji knyga, manau, taip susiras ir trečioji, ir ketvirtoji, ir net Nobelio premija (mąsliai juokiasi).

      – Nebijojai, kad po tokios ilgos tylos skaitytojai ir vertintojai jau bus pamiršę tavo pavardę bei pirmąją knygą?

      – Nebijojau. Nežinau, ar kuris nors autorius rašydamas svarsto apie būsimos knygos santykį su skaitytojais. O kai knyga jau parašyta, tokios abejonės irgi beprasmės. Tiesiog džiaugiuosi, kad knyga atsirado. O dėl užmiršimo – kam rūpėjo, tie matė mano pavienes publikacijas, nors jų ir buvo mažiau. Man viskas atrodo taip, tarsi nuolat klegančioje poetinėje užstalėje aš kurį laiką pratylėjau, bet nuo jos pakilęs nebuvau.

      – Tylint atsiranda galimybė į viską pažvelgti iš šalies. Kaip tau – tyliam stebėtojui – atrodo šiandienė lietuvių poezijos situacija, tavo knygos kontekstas? Kas bus tavo konkurentai, susigrumiant dėl svarbiausių metų literatūrinių premijų?

      – Kaip ir visais laikais: daug gerų poezijos knygų ir dar daugiau – plastmasinių. Yra geros kritikos, yra idiotiškos, yra literatūrinio kalbėjimo ir literatūrinio „minedizmo“, nusikalbėjimo. O grumtis, ypač dėl premijų, su niekuo neketinu. Parašiau knygą, mano misija tuo baigėsi. Jeigu ji grumsis su kitomis dėl populiarumo ar premijų – ne mano kumštelėmis, aš toje kovoje nedalyvausiu. Poetinė erdvė nėra rinka, nesijaučiu atidaręs savo kepyklėlės ir ketinąs vilioti pirkėjus.

      Žinoma, jei ši knyga būtų visiškai nutylėta, it dėmesio nevertas dalykas, man būtų liūdna, o dėl premijų... Aš jomis perdegiau ankstyvoje jaunystėje – turbūt todėl gavęs premiją pirmame ar antrame kurse Vilniaus universitete, kurios fondą sudarė Profesoriaus Vytauto Kavolio asmeniniai pinigai, džiaugiausi labiau, nei šiandien džiaugčiausi gavęs Nobelį. Tai va, jei „Rentgeno nuotraukų albumas“ negaus ir jokios premijos – Viešpatie, tegu negauna. Juk režisierius Martinas Scorsese’ė taip pat...

      – Pralaimėjo Arūnui Mateliui?

      – Ne, ne tai. Scorsese’ė „Oscarą“ gavo būdamas žilas senis, už viso gyvenimo nuopelnus. O tie autoriai, kurie atsitiktinai ar neatsitiktinai gavo „Oscarą“ prieš daugelį metų vietoje Scorsese’ės – kur jie dabar, kas juos žino? Gal todėl, kad apdovanojimas jiems tebuvo tikslas, į kurį orientuojantis ar kurį pasiekus kokybės kūryboje jau nebelieka. Pasaulio literatūros istorija tokia, kad Nobelio premiją gavusiųjų sąrašas nenusvertų Nobelio negavusiųjų. J. Kunčinas irgi išėjo negavęs nacionalinės premijos, o „Tūlą“ aš laikau vienu iš dviejų geriausių visų laikų lietuvių romanų (antrasis, beje, Kazio Borutos „Baltaragio malūnas“ – irgi nebuvo išlepintas premijų). Kai dirbdamas „Mūzų malūne“ beveik to paties paklausiau Juozo Erlicko, tas atsakė: Jėzus Kristus premijų irgi negaudavo. Juokingai, bet teisingai pasakyta. Beje, iš karto po to pokalbio J. Erlickas gavo Nacionalinę...

      Nemunas
      2007 07 07