Pamenu, kai prieš dvejus metus, penktadienio pavakarę, į Maironio literatūros muziejaus salę Kaune rinkosi Gasparo Aleksos, tada šventusio ir 60-ties metų jubiliejų, kūrybos gerbėjai, pasiklausyti kalbų apie jo knygą „Fabricijus sprogdina arklius“. Vakaro pavadinimas „Herojės ieško autoriaus“ tarsi nieko nesakė, tačiau viskas, kas dėjosi vėliau, buvo netikėta. Rašytojas salėn įžengė apsuptas būrio moterų, kurios vaizdavo Gasparo kūrinių herojes Dorotėją, Adomę, Judę, Kamilę, Margaritą, Mergaitę su dalgiu, Pašautą Vilkę, Grojančią lumzdeliu, skaitė kūrinių ištraukas. Čia pat būriavosi, daužė salės grindis stribų būrelis, irgi atkeliavęs iš praeities.
Į šiųmetį kūrybos vakarą toje pačioje vietoje Gasparas Aleksa kvietė, pavadinęs renginį Rupūžio giesmių improvizacijos. Šį kartą su autoriumi čia dalyvavo poetė ir gyvenimo draugė Violeta Šoblinskaitė, kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė (Vilnius) su grupe džiazuojančio jaunimo. Kokias atrakcijas parengė kūrybingos moterys ir autorius šį kartą?
– Drėgnas juodas varniukas... – Gasparo žodžiais pradeda Violeta maldą, lydimą riedančio per akmenis upelio garsų, smuiko mėgdžiojamų gamtos stebuklų. Greitai pradeda savo eiles iš naujos knygos „Giedantis rupūžys“ deklamuoti ir autorius: „Kokios spalvos motinos akys...“ Blaškosi poetas po gimtąjį kraštą, kur nublukusios praeityj skraido atminties sniegenos, vėjo šešėliai, nutupia ant šypsenos per iškreiptas lūpas, loja pražilęs šunelis baltos mėnesienos sode.
Violeta ir Gasparas poezijos skaitymuose prilygo aktorių kastai, kartais net įtaigiau pabrėždami jausmą, pasakodami apie vandenį, kvepiantį troškuliu ar stiklėjantį kraštovaizdį.
Gasparo Aleksos gimtinė Antkalnėje, netoli Veliuonos (Jurbarko r.). Gydytojas, dirbo chirurgu Šakiuose, Vilniuje dėstė chirurgiją, buvo valdininkas, visuomeninės organizacijos kūrėjas, redaktorius, dėstytojas. Šiuo metu gyvena Veliuonoje. Į mūsų klausimą apie gyvenimo ypatumus Vilniuje ir nedideliame miestelyje sakė, kad jam didelio skirtumo nėra. Jiedu su Violeta neužsidarę Veliuonoje, yra savotiški kosmopolitai. Daug važinėja, Gasparas dar leidžia 2,1 tūkst. egz. tiražu žurnalą „Bičiulis“, nuo 1999 m. yra jo vyriausiasis redaktorius. Šiuo metu sudaro ir rengia spaudai almanachą „Poezijos pavasaris-2008“.
Buvo įdomu dar kartą perskaityti jo interviu „Nemune“. „Net rašydamas paprasčiausią tekstą žurnalui ar laikraščiui vis bijau: ims ir įsivels tarp eilučių kaimyno šuns įkyrus balsas! Jis jau ketveri metai nepaliauja be perstojo lojęs po pat langais. Kvailokas šunėkas. Apsėstas blusų... Sunku paaiškinti, kodėl rašydamas apie kūrybinę drąsą noriu pasislėpti po šuns kauke... Tada, kai nakties tylą drumsčia tik sidabriniai lakštingalų balsai, užmirštu kaimyno šunį. Nebegirdžiu jo. Tačiau šuniška pareiga neduoda ramybės. Šuo pradeda loti manyje pačiame. Loja ir loja... Galiu užmigdyti kompiuterį ir aplankyti kapinaites, kuriose dūli mano artimieji, galiu nusileisti prie Nemuno, braidyti po pievą, pasikalbėti su pirmu sutiktu veliuoniškiu...“ – taip žaismingai į klausimus kažkada atsakinėjo G. Aleksa.
Visą valandą skambėjo kūryba.
Literatūra ir menas
2008 02 01