Juozas Aputis. Vieškelyje džipai: novelių knyga. – Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

       Perskaičius naujos Juozo Apučio knygos „Vieškelyje džipai“ pavadinimą, kilo gana skirtingos asociacijos. Tai nuskambėjo ir kaip dviejų laikotarpių jungtis, ir kaip skirtis. Žodis „vieškelis“ nuaidi lyg anachronizmas, praeities liekana, labiau skirta arkliams, o ne džipams (iš čia kyla jų skirtybė). Kita vertus, juo važiuojantis džipas padaro vieškelį mūsų laikų realija ir susieja skirtingas epochas. To tikėjausi ir iš knygos: klaidžiojimo po praeitį moderniais (postmoderniais?) džipo ratais.

       Knygą sudaro trys skyriai: „Atverstinės novelės“, „Atminų novelės“ ir „Rudeninės novelės“. Kiekvieną jų derėtų aptarti atskirai.

       „Atverstinės novelės“ – lyg atversti esamo ir buvusio laiko puslapiai, kuriuos reikėtų perskaityti abu – ir dabartinį, ir buvusįjį, – teigia autorius.

       Tokiu principu ir konstruojama pirmoji knygos dalis. Pirma novelė – veikėjų dabartis, antra – praeitis. Kaip nuorodą skaitytojui prieš pirmą novelę autorius pateikia epigrafą – dažniausiai ištrauką iš antrosios. Taip kuriamas spirale bėgančio ir tarp visko ryšį atskleidžiančio laiko įspūdis.

       Pirmosios dalies pagrindinė tema – Lietuvos kaimas, patyręs melioracijos žalą, saugojęs prigimtines vertybes, išauginęs inteligentų kartą. Ir nors ši patirtis lietuvio sąmonėje suvisuotinta („Pasakojama apie tave, tik vardas kitas“, – teigiama knygos moto), tačiau kartu ji išlieka ir be galo intymi, perleista per kiekvieno veikėjo suvokimo prizmę.

       Novelė „Prisiminimai prie nematomos jūros“ žavi vidiniu kalbėjimu, monologu. Tai dažniausiai pirmuoju asmeniu perteiktas sąmonės srautas ir nuolatinis fiksavimas to, kas vyksta dabartyje, bei asociatyvinis grįžimas į praeitį: „Beje, sako, kad kurorte šiemet atostogauja didžiuma Lietuvos valdžios. Ne kartu, žinoma, tiktai viename kurorte. Retai taip sutampa, kad Lietuvoj, dažniausiai kaip kokie paukštyčiai išskrenda į tolimus kraštus. Tenai, kur mūsų anūkėlė...“

       Pasakotojas iš pradžių atrodo sutapęs su pagrindiniu veikėju ir fokusuotoju Gvildžiu – senu viena akimi nereginčiu žmogumi, kuris iš kaimo atsikėlė gyventi į kurortą. Tačiau pabaigoje išorinis pasakotojas atsiskiria nuo veikėjo, viską persmelkia gilesnis žinojimas: „Kad žmonės gražiai gyventų... Kad būtų vieni kitiems gražūs, pradžioje... kuriais nors laikais turi susibadyti!..“

       Susibadymo motyvas (netgi tiesiogine prasme) perkeliamas ir į antrą novelę „Horizonte bėga šernai“. Joje pasakojama, kaip dėl žmonos kaltės Gvildys viena akimi apanka. Pasirinktas kitoks kalbėjimo būdas – pasakotojas tampa išoriniu fokusuotoju, perteikiančiu veikėjų veiksmus, jausmus, mintis: „Buvo gailu žmonos, namų ir vaikų, gailestis buvo kone šventas, o neaiškus miglotas ir skausmingas ilgesys varė Gvildį vis tolyn ir tolyn, sakytum, jis būtų sumanęs išvažiuoti į vaikystę, kur visi esame buvę dievai“. Tačiau vaikystės pasaulio šernai bėga horizonte, o horizonto neįmanoma pasiekti. Vietoj šernų kaip svetimkūniai ropoja traktoriai. Ir vis dėlto lieka gražaus gyvenimo viltis. Tik viena akimi apakęs Gvildys pamato „beržą, kuriame tupėjo išsigandusi gegužė“.

       Lietuvio sąmonėje įaugęs melioracijos metu išrautų žydinčių obelų vaizdas magiškai, poetiškai ir kartu visiškai įtikinamai atgyja novelėje „Skraidančios obelys“: „...sugrįžo į sodybvietę, medžiukai ir medžiai ilsėjosi, parkritę ant šonų, tik penkios obelys staiga atsiplėšė, plastelėjo šakomis, pakilo į orą ir ėmė sukti ratus virš Milašiaus galvos... (...)

       ...Ateina nauji amžiai ir viską rauna su šaknimis... Viską?“ Ši ištrauka yra ir novelės „Vieškelyje džipai“ epigrafas. Kūrinys suskamba lyg atsakymas į epigrafe keltą klausimą. Vaikai, važiuoti džipais, grįžta į kadaise išdraskytas tėvų sodybas pradėti kaimo turizmo verslo. Deja, nesėkmingai, pažeisdami prigimtinį sveiką žmogaus mąstymą, esminius gyvenimo principus.

       Net ir skaudžiuose kūriniuose J. Aputis išlieka žodžio meistras, kur šalia poetinio kalbėjimo, mistikos, realizmo vietą randa ir humoras: „Po biesais! Vasarą juokino germanai, kai prieš guldamiesi daržinėj ėmė mautis šlepetes, o dabar šitie – per pusnis su ratais ir su tais kupriais iš Afrikos... Kad anie negalėjo laimėti, tai aišku, bet kaip šitie gali laimėti?..“

       Pirmojoje dalyje šiek tiek nuvilia novelė „Ak, Benai“, pasakojanti apie rašytojo situaciją. Požiūris į sovietinės ir šiuolaikinės literatūros padėtį išsakytas pernelyg tiesmukai ir pompastiškai.

       Nepaisant to, „Atverstinės novelės“ man lieka aiškiu liudijimu, kad iš pirmo žvilgsnio į negrįžtamą užmarštį pasitraukusi praeitis, žmogui pačiam nė neįtariant, ir toliau lemia kitus jo gyvenimo žingsnius. Naujasis laikas plaukia iš senojo ir vėl į jį sugrįžta: „(...) jeigu kartu su tuo, ką vadiname laime, neužsimegztų ir kitas vaisius – praradimo!

       Nelaimingi būtume savo laimėje!“

       „Atminų novelių“ pluoštelis – ploniausias, pasakojantis apie istorinio laiko rėžius: rezistenciją, kolektyvizacijos pradžią. Tema jau daug kartų aptarta mūsų literatūroje. J. Aputis randa savitą raiškos formą, niuansus, pirmiausia atkreipdamas dėmesį į konkretaus žmogaus patirtį. Labiausiai įstrigo triptikas „Ateina!“ Net ne triptikas, o pats žodis „ateina“. Kai novelėje nuskamba šis šūksnis, kartu su veikėjais patiri baimę, nerimą ir nežinomybę. Nežinai, kas ateina – stribai ar partizanai, nežinai, ką jie darys: „– Ateina! – uždusęs sušunka vaikas, ir motinai iš rankų iškrenta medinis samtis“.

       Novelių fokusuotojas dažnai vidinis, į pasaulį žvelgiama veikėjų akimis, tačiau pasakoja išorinis pasakotojas, kuris viską vertina jau iš laiko ir patirties perspektyvos: „Greitai visi ima rengtis, kabina milines ant vinių sienoje. Vinys kada nors galėtų nemažai papasakoti – daug kartų ir daug kas ant jų kabino savo drabužį!“ Pasakotojas neaukština ir nesmerkia, o greičiau atskleidžia žmogiškąją prigimtį. Partizanai puldinėdavo ne tik svetimus, bet ir savus, o rusų kareivis galėjo nusisukti ir „nematyti“, kaip iš tremtinių traukinio gelbėjama dvejų metukų mergytė.

       Be galo jautriai atskleidžiamos detalės. Į vaiko sąmonę rėžte įsirėžęs atsiminimas, kaip nėščia rezistencijos kovotoja, gavusi į laikraštį suvyniotų lašinių gabaliuką, paskutinę minutę prisimena ir nuplėšia skiautę, kurioje parašytas laikraščio savininkas: „Ji atrišo maišą, nuvyniojo lašinius, atplėšė nuo laikraščio skiautę (...). Ant laikraščio dryžio gerai pažįstama vienarankio paštininko ranka buvo parašytas pavardės vardininkas: Globys“.  Iš tokių detalių ir kuriama tikroji istorija.

       Paskutiniąją knygos dalį sudaro gan daug skirtingų novelių, ir vienijančią temą rasti sudėtinga. „Rudeninės novelės“ išsiskiria neįprastais pasakotojais. Savo istorijas pasakoja katinai, varnos ar netgi kojos. Pastarasis atvejis man buvo pats įdomiausias.

       Novelėje „Kojaitės, porykit!“ dėl keistos žodžio „koja“ priesagos (turinčios aliuzijų ir į moters pavardę) iš pradžių netgi neaišku, kas yra pasakotojas. Tik įsiskaičius supranti, kad daugiskaitos pirmuoju asmeniu moterų (savo šeimininkių) istorijas pasakoja kojos. Kojų nešiotos moterys buvo prievartautos, muštos, neištikimos, mylėtos kunigų ar savo teisėtų vyrų. Dažniausiai tai skaudžios, tačiau tradicinės moterų patirtys. Neįprastai jos nuskamba tik dėl naujo, iki šiol negirdėto pasakojimo būdo. Be to, kojos negali matyti (...mes esame laimingos negalėdamos matyti jos veido...), jos tik jaučia ir girdi. Kreipdamosios į numanomą adresatą (galbūt skaitytoją), pasakotojos mėgina paversti jį fokusuotoju, tarsi priverčia išvysti kuriamą vaizdą: „Jūs, kurie galit, pamatykit, koks gražus Rožės veidas!“ Tokia kalbėjimo forma sukuria intymumo pojūtį ir kartu lemia sąmoningos naracijos atsiradimą tekste, liudijantį, kad literatūra yra fikcija.

       „Rudeninės novelės“ taip pavadintos galbūt dėl to, kad pažadintos skraidančių voratinklių, apgaubtos magijos, mistikos aureole. Vienose tai atsiskleidžia viso labo prakalbus gyvūnams („Baimė baigėsi, bet gali būti...“), kitose veriasi subtilios nuojautos, netikėti pastebėjimai („Pro memoria“). Tačiau žaviausios yra tos, kuriose veikia antgamtinės būtybės ir kuriama postmoderni gyvenimo pasaka. Toks kūrinys yra „Priapo ašaros“, pasakos struktūra atskleidžiantis žmogaus kovą su jo valios, minties suvaržymais. Tarsi stebuklinėje lietuvių liaudies pasakoje ne iki galo suvokdamas, ką daro, muzikantų kvartetas pasirašo sutartį su blogio jėgomis (velnio motyvas įprasmintas ožio vaizdiniais). Pasirašius sutartį, iš jų mėginama atimti valia: „Nuo šiol jūsų valia galios tiktai kaip maželytis biologinis priedas...“ Muzikantai patyrė įvairių išmėginimų. Jų metu įgijo pagalbininkų (paukščius ir mergaitę balta suknele), neleidžiančių jiems pamiršti gyvenimo skonio. Kaip ir pasakose, herojus gali būti tik vienas – juo tampa violončelininkas. Pabaigoje triumfuoja gėris: „Violončelininkas užgrojo. Jo muzikoje buvo girdėti praskrendančių paukščių šlamesys. (...) Būkit laisvi ir niekada neužsidėkit sau antrankių“.

       Knygos „Vieškelyje džipai“ paantraštė byloja, kad tai ne novelės, o novelių knyga. Ir iš tiesų, nors ją sudaro trys skirtingos dalys, daug temų, knyga nėra pabira. Į vientisą audinį ją jungia ne tik pasikartojantys veikėjai, bet ir žodžiais sunkiai įvardijamas virpėjimas tarp eilučių. Pasakojimo būdai, pasakotojai kūriniuose yra skirtingi, tačiau visa persmelkta kažkokios nežemiškos šviesos, aukštesnės (galbūt jau ne pasakotojo, o paties rašytojo) patirties.

       Rašant šią recenziją, nesinorėjo būti postmoderniosios literatūros šakalu, kuriam būtina viską iššifruoti, paaiškinti ir dekonstruoti. Pakako tiesiog būti su knyga, nes pasaulis joje veriasi subtiliai, naujai, netikėtai ir kartu savitai bei natūraliai.

       Ir dar. Baigusi rašyti prisiminiau, kad nepaminėjau, jog ši knyga rašytojui atnešė sėkmę. J. Aputis tapo Lietuvos nacionalinės premijos laureatu. Bet juk ne premija nulemia knygos vertę, o atvirkščiai.

       Nemunas
       2006 01 26