Prisipažinsiu, apie knygas suprantu nedaug, bevelyčiau rašyti, ir taip vizualiai, kad nereikėtų jų skaityti. Pavyzdžiui, taip, kaip tai daro “Vario burnos” (toliau – “VB”), – kuria viršelius ir jų popierinių sielų dizaino maketus. Juos galima pamatyti ir rankų darbo knygas nors akimis “pavartyti” Klaipėdos dailės parodų rūmuose surengtoje idėjų dirbtuvių “Vario burnos” parodoje “Šuns kojinės”.

Viršelis – kad “užkabintų”


      Tarp pažįstamų burnų sutikau čia Čarlį Bukovskį, tik ne varinės, o tikrai auksinės burnos turėtoją. Žiurint į jo seną, mielą patirties išvagotą fizionomiją, iš tiesų norisi išgerti. Maždaug vieną standartinį butelį degtinės. Nei daugiau, nei mažiau. Tiek laiko užimtų “Pašto” skaitymas. O su geru draugu – visus du. Bet su draugu nepaskaitysi. Tektų tik gerti. Daug gerti, mažne visą gyvenimą, kaip tėtušis Čarlis ir darė. Nes tai būtų tik forma, paviršius būties, taip sakant, arba ne tai, prie ko norime prisiliesti vartydami, gilindamiesi knygų puslapiuosna. Ir kai kas gal priešingai – norėtų, paėmęs knygą, viršelyje rasti visus atsakymus. Ar tai būtų detektyvas, ar buities matronų romanų aperityvas, ar koks nors avangardinis negatyvas (snobų ir tųjų matronų nuomone)…

      Aš gi pučiu į tą pačią vario dūdą, t.y. svarbiausia intriga, kad jus “užkabintų”, jus dar ant viršelio parketo, o jūs tartumėt sau, visai nekaltas tartumėte - atsiprašau, lyg būtumėte pastūmęs, o ne pastumtas, ir įklimptumėte iš lėto. Įklimptumėte į skaitymą ir mąstymą, analizę, pavyzdžiui, seniai perskaitytos knygos. Kaip antai, ar jos viršelis vis dar byloja apie turinį skaitytą, ar priešingai, jūs net negalite pasakyti, iš kur ta knyga. Nebūtinai viršelis asocijuosis su geru turiniu, jei toksai buvo. Nebūtinai. Tiesiog puiku, jei ir toliau norisi žiūrėti į knygos viršelį. Apskritai gerai, jei ko nors apskritai norisi… Bet tai jau kita istorija.

Vario orkestras, lankytojų solo


      “Vario burnų” knygų pavyzdžiai priešingi kai kurioms aukščiau išvardintoms mintims. Turinys juose atitinka formą. O ji – eksperimentinė, ir dėl jos surengta ši paroda. Paroda įdomi, bet nelabai ypatinga, nors jeigu dėl jos susikimba... Taip, dėl jos romią šeštadienio popietę susikibo lankytojos ir PR (t.y. parodų rūmų, bet šiuokart šiuodvi funkcijos sutapo) darbuotojos. Pirmosioms nepatiko minimalistinis siurrealistinis parodos plakatų (ne parodos, nes apie ją ir taip turėjo papasakoti plakatai) įvaizdis, vizualinis sprendimas ir pavadinimas. Be abejo, pavadinimas, kuriame figūravo frazė – šuns kojinės... Jo majo! Ar matėt šunį su kojinėmis ir apskritai užsieniuose kitaip viskas sprendžiama, ir niekas čia neis (suprask – lankytojai), – sakė jos.


      Eis, neis, bala nematė, tačiau dauguma “VB” knygų potencialiai yra skirta vienam, ar galėtų būti skirta vienam profesionaliam lankytojui, jos turėtojui ir savo bibliotekos prižiūrėtojui. Labai jau tai specifinis produktas, arba, kaip sakė prof. A.Kliševičius, “knyga – kaip objektas”. Kaip kirviu nukirto. Amen.

Išdykauja su asociacijomis


      Dauguma knygų - hande made production. Grubiai visas knygas galima būti skirstyti į tris kategorijas. Pirmajai atstovautų aukštoji komercija (bet ne todėl, kad brangu ar neprieinama, snobiška, tačiau kitų dviejų kategorijų atžvilgiu). Antroji - tai tarsi tų spalvotojų, mažne kataloginių gražiais blizgančiais viršeliais antipodas, atrodantis kaip studentų užrašėliai. Na, taip, kai kurias iš jų sukūrė strudentai ir jiems prijaučiantys. Štai iš kur pakvaišimas pasaulio juose, štai iš kur trykšta žarnos linksmybės, “prikolnybės”, it pavasarių šimtas kaziobinkio...

      Trečiajai kategorijai priskirtini muziejiniai postmai (ne posmai, o postmodernizmo akronimas čia), kur variagerkliai išdykauja su kažkada liaudies tribūnų spaudine iškalba (būtent spaudine, taigi iš tos pačios liaudies ir išspausta). Išdykaujama, pvz., su Lenino kreipiniu į komunistinį jaunimą. Žodis “Leninas” čia perdirbtas į velnią.


      Tarp kitko. Leninas - tai gal ir velnias, Mao - nesusipratimas, o Stalinas - kraugerys, tačiau revoliucijos spalva vis dar asocijuojasi su raudona. Ar ne? Įvaizdis dar ne viskas. Asociacija yra viskas.

Tekstas apie kontekstą


      “VB” eksperimentiniuose gaminiuose, pavadinkime juos popieriniais, nes padaryti jie a la negrabiai, lengvai, kaip vaikystės aitvarai, padaryti, regis, kelis sykius perlenkus popieriaus lapą (jų - daugiausia parodoje), apsieinama beveik be spalvų. Toninėje monochromijoje – pilkšva / rusva / rudai popierinė, kadaginė / stumbrinė ar dar bala žino (o gal ir balos spalva galima pavadinti?) kokie tonai – dominuoja popieriaus ekvilibristika. Čia, žiūrėk, įspaudas, čia nudrėksta kokiame kampe, čia teksto lapas mirga simboliais, nors iš pažiūros tai galėtų būti faksimilė. Žaidimai kopijuotų, fotonegatyvų įvaizdžių.

Minimalizmas. Tačiau koks kirbantis, asimetriškas, valiūkiškai gajus!.. Lyg ir be spalvos tos knygelės, tačiau visas koloritas nuaustas iš faktūros, tekstūros gijų. Darnių gijų. Čia net tekstai nereikalingi, juk ne visus galima įskaityti, juk ir knygos ekspozicijoje pateikiamos kaip objektas, kai kurios yra tiesiog užklijuotos.


      Literatūriškai kalbant, tekstą susikuria pats žiūrovas žvelgdamas į intriguojamą paviršių. Į paviršių, nenormalios knygos formatą arba neformatą (jūs pasirinkite). O gal tiesiog - kišeninio formato, kuris labai tiktų prie alternatyvios jaunosios kartos (rašau kaip senis, a?) aprangos. Tokios, kaip T.S. Butkaus per atidarymą.


      Kaipgi. Šios knygos nešiojamos, kaip šuns kojinės... mėtomos, jos turi kvapą, jos neišbaigtos, nenukirptos, kaip šuns vilna utėlėta. Lyg standartiškai suvokiamos knyginės kultūros lysvės neravėtos, tarsi tyčia piktžolių sodininkas būtų palikęs, ne dėl selekcijos, o šiaip, kad plotelis įdomesnis lysvėje vėl ir vėl išlįstų.

      Ir nieko čia ne-be-padarysi, kaip sako kazysbinkis.

      autorinės technologijos, šiuolaikinis kultūrinis kontekstas.

      ... ... ... ... ... ...

      Knygos trubadūrės...

      Bet iškenčiau pagundos dūrį

      tęsti

      Nedažnai man šitaip esti

      Baigiau aš šiuom,

      tačiau dar apie pabaigą -

      flash dot

      Flash dot flash dot COM

      arba

      internetinės kultūros raštai nedega.

      Gintaro lašai, 2005 02 23