vladas_braziunas_fotoSunkiai beapsakyčiau pirmosios pažinties su Vladu Braziūnu dieną, momentą, netgi metus. Aiški tik viena aplinkybė – susitikimo vieta buvo Vilnius. Gal tikra ir tai, kad išvysti jį galėjau pirmosiose Vlado darbavietėse – gal „Gimtojo krašto“, gal „Vilniaus“ žurnalo redakcijose? O vienoje iš sostinės redakcijų – „Literatūroje ir mene“ – susitikome kaip bendradarbiai ir abudu čia buvome ilgokai nuleidę savo „tarnybos laivų“ inkarus – aš dešimčiai metų, Vladas penkiolikai. Atsitiko net taip, kai po eilinės redakcijos struktūros reformos aš patapau literatūros skyriaus vedėju, Vladas kažkurį laiką net buvo mano pavaldiniu. Bet tuomet, kai jis atsisėdo į vyriausiojo redaktoriaus kėdę (1993 05 17–1995 02 07),aš jam jau nebepaklusau – redakcijoje nebedirbau...

 

Jeigu dabar ryžtuosi parašyti apie Vladą Braziūną – kaip apie žmogų, kaip įvairiašakę kūrybinę asmenybę – vadinasi, nei per mudviejų bendrą darbą „litmene“, nei apskritai per greta, o vėliau ir gerokai tolėliau vienas nuo kito nuvingiavusius gyvenimo Vilniuje metus nebuvo nutikę tokių tarpasmeninių dalykų, kurie verstų mane gerbiamam „Žiemgalos“ redaktoriui Vytautui Didžpetriui atsakyti neigiamai į jo prašymą parašyti straipsnį apie šį kūrėją, kilusį iš šiaurės Lietuvos. Tai sakydamas, turiu omenyje ne vien tiktai mudviejų pačių pažinties ir bendradarbiavimo spaudoje faktą, bet ir kai ką daugiau. Bendraujant visuomeniškai (kolektyviai, kaip būna redakcijoje), vadinamieji asmeniškumai neišvengiami, kadangi esame žmonės, dar paprasčiau tariant, esame gyvi padarai. Gal todėl ir Vladas kažkur užantyje galbūt turėjo paslėpęs akmenuką, paruoštą sviesti į mano daržą, kadangi aš, berods, vienerius metus buvau redakcijos profsąjungos pirmininku, o būnant šitokiame „naudingame“ poste nejučia gali pridaryti klaidų, ką nors įskaudinti – pavyzdžiui, taloną „Moskvičiui“ ar „Žiguliams“ paskirti ne tam, kam jo labai reikia ir kas yra tikrai jo nusipelnęs, o tam, kuris tau pačiam kada nors padarė „blatą“. Anuometinė profsąjunga buvo daug galinti – skirstė materialines gėrybes, organizavo darbuotojų poilsį, keliones, vaišes. Gerai, kad labai trumpai tebuvau šitame poste, todėl ir akmenukų nei Vlado, nei kitų kolegų užančiuose, atrodo, daug nesusikaupė.


Tačiau maloniai keistesniu dalyku šiandien atrodo tai, kad per keletą bendro darbo viename skyriuje metų jokio dydžio „riedulių“ neprireikė nei man, kaip vedėjui, nei Vladui, kaip korespondentui, santykiaujant daug subtilesniame nei profsąjunga darbo bare – literatūrinės žurnalistikos ir spaudos. Gal dėl to, kad tai buvo jau Sąjūdžio ir Atgimimo laikai, kai politinė ir visuomeninė Lietuvos padangė keitėsi ir giedrėjo kas dieną. 1988 metų rugpjūčio 25 dieną su sąrašu rankoje vaikščiojau per skyrių kabinetus ir kalbinau kolegas įsirašyti į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio rėmimo grupę. „Pritardamas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio programai, svarbiausiais dalykais laikau: viešumą, demokratiją, suverenitetą“, – skelbė to sąrašo antgalvis. Dauguma tą dieną redakcijoje buvusiųjų darbuotojų noriai į grupę įsirašė, šiek tiek paabejoję, įstojo ir likusieji. Neabejoju, kad ir Vladas būtų į ją įsirašęs, tačiau tomis dienomis jo redakcijoje kažkodėl nebūta. O gal tautos sąjūdinis pakilimas jam buvo nebeaktualus, kitaip tarus, pavėluotas reiškinys, kadangi jau nuo 1969 metų Vladas „judino“ ir savo, ir kitų inteligentų sielas gražia veikla Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvoje. Liaudies kūryba, etnologija – ir jaunystėje buvo, ir tebėra ligi šiolei neatsiejama jo kūrybinių interesų sritis. Aš pats dainą mėgęs nuo mažumės, dainavimui skyręs keletą metų ir profesionaliojoje scenoje, iš karto pajutau Vlado dainų ir jų atlikimo savitumą, kai jis, būdavo, literatų susiėjimuose ar Rašytojų sąjungos klubo renginiuose „ištraukdavo“ dainą iš mums dar negirdėtos skrynelės.

 

Vlado kruopštumas, pasinėrimas į tekstų organizavimą, jų redagavimą, bendravimą su autoriais buvo pavydėtinas. Taip ir menu jį, kaip fotografijoje: erdviose „Aliumnato“ (Universiteto g.) trečiojo aukšto patalpose įsitaisiusi „Literatūros ir meno“ redakcija, mūsų skyrius įsikūręs kairiajame rūmų fligelyje; du pereinamieji kambariai, pilni laikraščių komplektų, knygų, rankraščių, rašomųjų mašinėlių. Prie vieno iš stalų sėdi nedidukas, tamsiaplaukis, akiniuotas, vešlia barzda korespondentas ir įsikniaubęs į naują tekstą skaito, taiso, redaguoja. Savo darbą Vladas Braziūnas išmanė puikiai. Menu, puikiai „susidorojo“ ir su vienu aikštingiausių savaitraščio autorių – Eduardu Mieželaičiu. Vladas ruošė spaudai eilinį šio aukščiausius laurus pelniusio poeto eilėraščių ciklą. Kažkas publikacijos redaktoriui užkliuvo, nepatiko – ne idėjos ar tendencijos, o kažkas iš poetinės technikos srities. Išdrįso ir paskambino... Turbūt neklystu – gal pusę valandos Mieželaitis laikė Vladą „ant laido“ įrodinėdamas, kad viskas jo pateiktoje publikacijoje teisinga, nuklysdamas į tolimus dešimtmečius, primindamas bandymus ir susidorojimus su juo kaip su poetu, kaip su žmogumi ir pan. Vladas klausėsi, tolerantiškai linksėjo galva ir šiek tiek ironiškai mirksėjo mums. Publikacija pasirodė, nepasigirdo jokių skundų, jokių skambučių.


Bet apie Vladą, kaip redaktorių, parašyti daug ir profesionaliai nesugebėčiau, ir visų pirma todėl, kad nors keliolika metų dirbau keliose redakcijose, šį amatą pats prastai teišmanau. Tad tegul apie tai jis pats papasakos kitomis progomis, arba tegul apie tai parašo ilgiau su juo šiame bare bendravę kolegos. O keli pabiri įspūdžiai iš mudviejų bendro darbo laikų „Literatūroje ir mene“ tebūnie kaip asmeninė interliudija šiam rašiniui...

 

***

Metams bėgant į pakalnę ir didinant pragyvento laiko kiekį, mažėja kontaktų su jaunąja bei naująja rašytojų karta. Žinau, jog ne visi vyresnieji palaipsniui tolsta nuo jaunųjų, tačiau šių eilučių autoriui pažintys, santykiai su jais klostosi būtent taip – krentančia kreive. Suprantu, kad ne vien nuo amžiaus priklauso bendravimo su jaunimu intensyvumas, bet šis faktorius, ko gera, tarp kitų būtų lemiamas. Su Vlado Braziūno (jis išvydo pasaulį 1952 metais Pasvalyje) amžiaus literatų karta turbūt ir baigsis mano pažinčių, draugavimo, bendravimo, bendro darbo riba. (Aš esu gimęs 1940 metais). Paklaida čia irgi galima, bet nedidelė – dveji, treji metai arba daugyn, arba mažyn. Jauniausiąją kartą būtų sunkiau suprasti dėl to, kad, ateidama į literatūrą, su biografiniu faktoriumi ji atsineša didelį estetinį bei pasaulėžiūrinį skirtingumą.

 

Dvylikos–penkiolikos metų skirtumų tarp kartų riba, matyt, dar laikytina tokia dvasine terpe, kuri leidžia pakankamai normaliai funkcionuoti skirtingoms, bet ne genetiškai priešingoms, kūrybinėms programoms, platformoms, estetiniams-etiniams manifestams ir t.t. Taigi, taip bemintydamas, suradau dar vieną argumentą, leidžiantį atsakyti į klausimą, kodėl sutikau redaktoriaus raginimui parašyti apie už save gerokai jaunesnio literato asmenybę bei jo kūrybą. Rašyti apie Vladą Braziūną būtent šia linkme nebūčiau išdrįsęs, nepaisant anksčiau minėtų paskatų – kelerių bendro darbo metų, keliolikos literatūrinių renginių, kelių kelionių ir pan., – jeigu ne dar viena, bet pagrindinė, paskata. Kokia ji? Ji kyla iš dvasinės sferos, iš tų gelminių tautos, istorijos, valstybės klodų, kurie sunkiai apibūdinamais šimtmečių, penkiasdešimtmečių, dešimtmečių raiškos būdais apsigyvena skirtingų kūrėjų kartų, plejadų, kohortų atstovų sielose. Esminis mano apsisprendimo motyvas bus tas, kad Vlado Braziūno poezijoje, jo išvarytame vertimų bare, jo publicistikoje ir eseistikoje, jo etnologijoje ir dainose, jo fotografijose, jo kūrybiniame bendradarbiavime su kompozitoriais jaučiu mano mentaliteto literatams itin patrauklų kūrybos ir veiklos variklį – glaudų ryšį su gimtąja žeme, su gimtuoju kraštu, pagarbą ir meilę gimtajam žodžiui, juo kalbantiems gentainiams, sakralinį dėmesį gyvybei, grožiui, humaniškumui. Visa tai jaučiu ir aš, tačiau Dievulis nedavė meninio talento tai savijautai išreikšti, užtat visada mielai imuosi rašyti apie tuos rašytojus, kurių kūryboje pajuntu būtent panašius dvasinius „fluidus“, nematomais filtrais paliečiančius ir Kito dvasią. Panašių motyvų vedamas, su malonumu „Žiemgalai“ prieš trejetą metų rašiau apie dar vieno šiaurės Lietuvos „aborigeno“ – Mykolo Karčiausko – poezijos patriotinius, tautinius motyvus.


V. Braziūnas chronologiškai nuo M. Karčiausko kartos dar labiau nutolęs nei nuo manosios, tačiau genetiškai jis sukasi toje pačioje, kaip ir jo garsusis kraštietis, etinėje-estetinėje orbitoje. Žinome gerai visi, kad etinių ar estetinių programų manifestavimas pasiteisina ar atneša apčiuopiamą rezultatą tiktai tuomet, kai poetų /rašytojų/ užmojus atitinka jų talentas, jų meistriškumas. Kai V. Braziūnas eilėraštyje „Kartojasi poetų kartos“ (rink. „Suopiai gręžia dangų“, 1988 metai) skambiai deklaravo savo estetinę programą:

 

Mes tie kuriuos poezija priims
vaikai šunyčiai vabalai lėliukės <...>


kurie atgims iš skiemenų ištrūkę
kuriuos atgal – poezija priims //
poezija mumis apsiginkluoja <...>


vaikai šunyčiai ir ant mūsų niršta
ir jais poezija apsiginkluoja –

 

arba, kai po metų pasirodžiusiame rinkinyje „Užkalbėti juodą sraują“ (1989), eilėraštyje „Žiūrėti nuo aukščiausių aukštumų“, ragino save ir retorinį skaitytoją –

 

„Žiūrėk nuo Varpo, nuo Aušros, Tėvynės sarge“, –

 

tai, manau, ne vienas skaitytojas, ar tuo labiau kritikas, pakraipė galvą, suabejodamas, ar autorius tesės savo maksimalistinius pažadus? Šiandien V. Braziūno talento gerbėjai džiaugiasi, kad šis poetas garsiais pažadais lengvabūdiškai nesisvaidė, kad žinojo ar intuityviai jautė, kas ir kokia atsakomybė slypi už lakių metaforų, skambių rimų bei fonemų. Debiutavęs kaip poetas spaudoje 1974 metais ir nuo pirmosios knygos „Slenka žaibas“ (1983) iki šios dienos išleidęs dvylika savo poezijos knygų, V. Braziūnas nė vienoje iš jų nebuvo nutolęs nuo savo etiškai-patriotiškai angažuotos programos. Knygos įvairios teminiais motyvais, idėjomis, margos stilistiniu-metriniu požiūriu, bet visose jose ryškus braziūniškai originalus minėtų etinių-humanistinių vertybių pabrėžimas, iškėlimas bei potekstinis niuansavimas.


Išskirtinis V. Braziūno talento bruožas – autoriaus sugebėjimas išgauti dviplanio tikrovės ir istorijos regėjimo vaizdą, kai žiūrima ir nuo „aukščiausių aukštumų“, ir tuo pačiu metu klausomasi iš istorijos gelmių ataidinčių garsų. Pristatydamas skaitytojams originalaus žanro poemą „Karilijonas tūkstančiui ir vienai Aušrai“ (leidykla „Kronta“, 2003), autorius išsakė įsidėmėtiną mintį: „Nacija, tauta, juolab valstybė, nėra itin seni dariniai. Sena yra žemė. Ta žemė, kurioje gyvenam...“ Štai tasai, sąlygiškai tarus, aukštumų ir gelmių sinchronis akordas girdimas V. Braziūno lyrikoje, eilėraščių cikluose, dedikacijose įžymiems Lietuvos kultūros, istorijos veikėjams. Užhipnotizuojančią šio poeto poezijos gaidą girdėjome šių metų ankstyvą pavasarį Rašytojų sąjungos klube, kai buvo pristatoma nauja V. Braziūno eilėraščių knyga „Iš naminio audimo dainos“. Hipnozę didino kompozitoriaus A. Klovos muzikinis akompanimentas, kanklėmis, birbyne, fleita, įvairiais barškučiais, švilpukais, būgneliais palydint autorinį Vlado eilėraščių skaitymą. Nutilus muzikinių instrumentų akompanimentui, skaitymą pratęsdavo poeto ir kompozitoriaus dainavimas. Nuostabu buvo tai girdėti, nes tokia poezijos raiška autoriniuose poetų susitikimuose su skaitytojais dar neįprasta. Manau, kad tokia poezijos pristatymo forma nebus labai populiari, kadangi jai reikia svarbaus „mažmožio“ – gražaus balso ir muzikinės klausos.


Jau pats knygos pavadinimas gana aiškiai apibūdina jos tematiką – taip, tai gimtieji Vlado Braziūno namai, jo tėviškė, jos istorija, praeitis, jos žmonių būvis amžiams bėgant ir dabar, jos gamta, jos dangus ir žemė. Mąstant apie knygos tematiką, apie jos esmę ir dvasią, kyla ir tokia „erezija“ – Braziūnas, peršokęs kelias kartas, originaliai tęsia garsiųjų poetų „žemininkų“, kūrusių išeivijoje 5-ojo ir 6-ojo dešimtmečių sankirtoje, tradiciją. Ji tęsiama šiuolaikiškai: interpretuojama lietuvių tautos baltiškąja-aistiškąja kiltimi, žaviąja mūsų tautosaka, papildoma parapoetiniais komentarais apie šių dienų V. Braziūno kaime pažintus ir gerbtinus žmones (pavyzdžiui, apie Talačkonių kaimo pasakotoją, dainininkę Oną Vaškaitę-Bluzmienę), kitus tautosakos sergėtojus ir teikėjus. Mąstydama apie šį V. Braziūno ir A. Klovos sukurtą fenomeną, literatūrologė E. Bukelienė rašė: „Po Lietuvą lyg žaltvykslė klaidžioja keista švieselė – kultūros įstaigų, bibliotekų rengiamuose vakaruose (nuo Pasvalio iki Punsko, nuo Birštono iki Mažeikių, Vilniaus, Kauno ir Panevėžio teatrų scenose) skamba neįprastas muzikos ir poezijos derinys, kuris praėjusiais metais buvo užfiksuotas poeto Vlado Braziūno, kompozitoriaus Algirdo Klovos ir dailininkės Sigutės Chlebinskaitės knygoje „Iš naminio audimo dainos“. Sukurta stebėtinos darnos ir grožio trijų menų sintezė. <...> Pačios knygos idėja – liaudiškos Tėvynės sampratos sklaida. Tačiau ji toli gražu ne archajiško folklorinio lygmens. Tai XXI amžiaus Tėvynė, nepraradusi istorinės atminties, tradicinio tautinės kultūros paveldo, krikščioniškųjų vertybių, pagarbos ir meilės žemei ir ją dirbančiam žmogui <...> Kaip ir Just. Marcinkevičiaus atveju, V. Braziūno poezijai pamatus kloja toli gražu ne tik folkloro tradicijos, nors didžiulio jų poveikio nenuneigsi. Tai kai kas plačiau, visuotiniau, atsinešta iš senolių gryčios, – kaimo žmogaus pasaulėjauta, žemdirbio gyvenimas pagal gamtos kalendorių, „plaukiant pro plazdantį laiką“. („Poezijos ir muzikos dermė“, Literatūra ir menas, 2006 04 07).


Gražiai ir pagrįstai E. Bukelienė pavadino V. Braziūno eilėraštį „kalbos archeologija“. Žodį, jo istorines ištakas, jo etninę spalvą, jo skambesį ir jo... kvapą V. Braziūnas jaučia, regi, girdi itin jautriai. Jis prisipažįsta, iš kur šią dovaną yra gavęs: „Aš gimiau su tais motinos žodžiais, kuriems užrašyti bendrinės mūsų kalbos rašmenų dažnai nepakanka“... Seniai Braziūnas jautė tą nepakankamumą, todėl ir su Vilniaus universiteto ramuviais, ir su įvairių kraštotyros ekspedicijų dalyviais (yra ne kartą buvęs ir tų ekspedicijų ar jų grupių vadovu) rinko, lasiojo tuos žodžius, dainas, padavimus, patarles, o Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, Lietuvos konservatorijai (dabar – Muzikos akademijai) yra įteikęs daugiau kaip tūkstantį tautosakos vienetų. (1976 metų Kvėdarnos ekspedicijos Vlado ir Almos Ylekytės rinkiniai respublikinėje kraštotyros parodoje pripažinti geriausi). Turėdamas apriori turtingą žodyną, Vladas tuos turtus kaupė dėl kitų, dėl ateinančių kartų, taigi buvo labdariškai dosnus ir kūrybiškai nepavydus... Beje, ko jam būti pavydžiam, nes vargu ar kuris nors plagiatorius sugebėtų atkurti, imituoti, simuliuoti itin etiškai koloritišką Braziūno poezijos žodyną, jo eilėraščių subtilią tropiką. Na, pagaliau, jeigu kam ir pavyktų nukopijuoti šitą regimąjį poetikos klodą, tai atkurti mitinėmis-tautosakinėmis šaknimis mintantį, pagoniškus ir krikščioniškus reliktus sulydantį, laiką ir erdvę metafizikai juntantį Braziūno talentą – niekaip. Dažnai sakoma, kad patys kūrėjai nelabai suvokia, ką kuria ir nelabai gali racionaliai paaiškinti savo talento galių. Skaitydami štai šitas Vlado mintis, kurias neseniai suradau jo internetinėje svetainėje, taip nepasakytume: „Gali būt šimtaprocentinis kalokagatijos adeptas, gali davatkiškai nukapot eilėraščiui rankas ir išlaupyt akis – jis liks šimtarankis ir šimtaakis – lytintis ir regintis kaip tik tomis nukapotomis ir išlaupytomis: Išluptoji akis tave regi ir nukirstoji / ranka tave lyti, – tai toks mano Kalno pamokslas. Šitas judesys be veiksmo, šito judesio įtampa kuria eilėraštį. Lytėjimas ir rega.


Regėjimai, vaizdinių slinktys yra nematomojo, esmingojo pasaulio įvaizdijimas – gan įprastas daiktas, ypač jei čia priskirsim ir sapnų regėjimus. Eilėraštis yra šito nematomojo, bebalsio pasaulio įvaizdijimas visatos virpesių ritmu, tavo sielos ritmui su juo sutapus. Tu esi šitų dviejų pasaulių mediatorius, nuo tavęs pareina jų pokalbio tapatumas, skaidra, nuo tavęs – nuo tavo dvasios patirties ir būklės. Tu turi būt pasirengęs, gyvas ir nesusiteršęs – va čia yra prasmė šnekėti kad ir apie Dekalogą. Kaip apie tavo dvasios – instrumento, laidininko – profilaktiką. Kitkas poezijai nesvarbu: jai nerūpi tavo sielos išganymas. Juo labiau profesija, tarnyba ar dienos režimas“. O dabar pažiūrėkime, kokioje originalioje Braziūno vizijoje iškyla sena kaimo gryčia:

 

apmečiau tavo žvilgsniu jaukų duonkepės turtą:
moliniai dubenys, bronzos ar žalvario piestas
beržo pliauskigalis žiūri į ugnį užburtą
burną pražiotą ir žiaubere tęžtantį sviestą

 

inkščiančią ugnį pašėriau ir tyliai sėdėjau
žvelgdamas valtį burtažodžių plaukiant pro plazdantį laiką
žiemiškas jūras, keleivį jų vienišą Dievą
nešant į atvirus vandenis, plynus ir nebesulaikomus

 

niūrūs šviesų atvašynai šliaužė sienojais ir siekė
tinklą raudoną užmesti, nuskęsdinti duonkepės valtį
bet suliepsnojo pakluonėj beržynas, ir sietas
septyniažvaigždis atėjo šeimynos pakelti


(Eil. „senojoj gryčioj“ iš rinkinio „ant balto dugno“, LRS l-kla, 1999).

 

Simptomiška tai, kad tuos „motinos žodžius“ aktualizuodamas, perkeldamas į savo lyriką, Braziūnas dirba su muzikais profesionalais. Tai daryti gal skatino didelė tautosakininko patirtis ir, matyt, ramybės neduodančios išgirstos liaudies melodijos, pažinti etniniai „siužetai“, „libretai“. Su kompozitoriumi, dirigentu Vaclovu Augustinu jis parašo roko operą, o su Algirdu Martinaičiu – veiksmo operą vaikams... Su šiais ir kitais kompozitoriais parašyta nemažai chorinių dainų. O kūrybinė draugystė su Algirdu Klova, matyt, žada mums dar ne vieną dvasinę šventę.

 

***

Poetas, nugrimzdęs į „archeologines“ reikalingo žodžio, originalios metaforos ar netikėto palyginimo paieškas, į savo tautos baltiškosios-folklorinės archaikos poetinius tyrinėjimus, atrodytų, nebegalėtų visavertiškai išgirsti šiandieninio pasaulio gausmo, suvokti moderniosios kūrybos pavidalų. Nesiteiravau poeto apie visa tai, bet manyčiau, kad jo atsakymas būtų toks: „Visa gražu, priimtina ir teisinga, kas talentinga ir prasminga, kas autentiškai paties kūrėjo paliudyta... Galima ir klysti, ir blaškytis, jei toks elgesys kyla iš nuoširdaus bei kankinančio autoriaus noro suprasti save, išreikšti savo giluminį Aš“. Pažįstu poetų, retai tepraveriančių savo buto/namo duris, nemėgstančių rodytis viešumoje, ignoruojančių vadinamąją aktyviąją gyvenimo poziciją. Tai – kamerinio gyvenimo būdo kūrėjai. Vladas į šią kategoriją... kategoriškai netinka. Dar iš „Literatūros ir meno“ laikų Vladą menu besisukantį kaip vijurką – susitelkusį, susimąsčiusį (net prie kavos puodelio), planuojantį ne tik dienas, bet ir valandas. Kai pirmą kartą pamačiau jį į „Alumnato“ kiemą įsukantį su dviračiu, nustebau, paskui prie šitaip ratuoto kolegos vaizdo pripratau, o kiek vėliau suvokiau ir tai, kodėl Vladas daug kur būna pirmas, daug daugiau pamato, išgirsta. Senamadis (tarsi) transportas ir šiuolaikiška sparta, dinamiškumas jo gyvenimo būde šauniai susiderino. Dviratis, fotoaparatas, kuprinė – buvo neatskiriami Vlado Braziūno gyvojo portreto bruožai. Seniai artimai nebebendraujame, tad negalėčiau pasakyti, ar kas nors tame jo portrete šiandien yra pasikeitę. Gal dviratį pakeitė automobilis, o kuprinę nešiojamasis kompiuteris? Taip manyti skatina nuostaba, kurią patyriau, kai kreipiausi į jį leidimo rašyti ir kai pabandžiau jam raštu pateikti keletą klausimų. Dėl teisės apie jį rašyti, atrodo, nepaprieštaravo, o dėl atsakymų į klausimus „atsisakė“, pateikdamas štai tokį akivaizdų pasiaiškinimą (05 12): „Dar šią savaitę turiu užbaigti esė apie savo krašto latvius, karaimus ir gal sentikius tam pačiam Vytautui D., tokio himno (A. Martinaičio muzika) pranciškonams žodžius, baigti versti Jurio Kronbergo eilėr. ciklą, baigti tvarkyti Rainerio Marijos Rilkės eilėr. ciklą, imti rašyti tokį latvišką pranešimą vertėjų konferencijai (06 09 Rygoje), parengti fotoportretų parodą Šilutės bibliotekai, „Poezijos pavasariui“ dar spėti išversti prancūzų poeto Guy Goffette’o eilėraščius ir t.t., ir pan.... O čia dar ant nosies Poezijos pavasario klajonės – žodžiu, esu užsuktas girnelių ir prie jų prirakintas...“


Keliose trumpose eilutėse regiu sufokusuotą pastarųjų metų (o gal ir viso gyvenimo?) Vlado Braziūno darbotvarkės „fotografiją“, iš kurios galima spręsti apie jos autoriaus veiklos intensyvumą, turiningumą. Nemanau, kad kreipęsis į Vladą kitu metu, sakykim, praūžus Poezijos pavasario vėjams, būčiau gavęs iš jo mažesnio intensyvumo „fotografiją“. „Užsuktas girnelių“ ir „prie jų prirakintas“ jis, manau, yra labai seniai, ir nežinia, kada iš jų išsivaduos. Pajuokaujant galima būtų paspėlioti – gal tuomet, kai atsikratys narystės bei pareigų Lietuvos rašytojų sąjungoje (įstojimo data 1988)? Lietuvių PEN centre (įst. d. 2002)? Vidurio Europos poetų judėjime Cap ? l'Est (įst. d. 2002)? Lietuvos literatūros vertėjų sąjungoje (įst. d. 2004)? Lietuvos–Latvijos forume (įst. d. 2005)?.. Tai toli gražu ne visos organizacijos, kuriose Vlado dalyvavimas yra ženklus. Visų jų nevardysiu, idant organizacijų ar pareigybių išskaičiavimas nepakviptų sausu protokolavimu, bet vieną faktą dar išskirsiu: man, kaip dainininkui, buvo įdomu sužinoti, kad Vladas yra ir Lietuvos Dainų švenčių nacionalinės komisijos narys. 2004 metais Vingio parko ar Kalnų parko estradose nedainavau, bet karštai plojau daugiatūkstantiniams chorams, folkloro ansambliams, vadinasi, kartu plojau ir Vladui už jo kūrybinį įnašą į šią šventę.


Šitoje „fotografijoje“ neatsispindi Vlado Braziūno kūryba meninio vertimo bare (ir ne tiktai meninio). O jis yra tikrai įspūdingas! Kieno akiratis platesnis, tasai žino, kad Braziūnas yra daug išvertęs latvių (ir latgalių) poetų, paskelbęs galybę baltarusių, kroatų, lenkų, rusų, prancūzų (ir bretonų, bet verstų iš prancūziškų pačių autorių versijų), serbų (antologija „XX a. serbų poetai“. – Vaga, 1988), ukrainų, vokiečių (ir Berno vokiečių) poezijos vertimų. Ką reiškia gerai išversti eilėraštį, arba kad ir prozos tekstą (Vladas verčia ir juos)? Visų pirma reikia turėti tą minėtą „mažmožį“ – talentą. Ir dar ką? Reikia mokėti verčiamo kūrinio originalo kalbą, nes vien tik „šlebizavodamas“ kito pažodžiui jau išverstą tekstą, nieko gražaus nepasieksi. Įsimintina Vladui diena turėjo būti šių metų balandžio pirmoji, kai jam Latvijos pajūrio kurorto Majuorų kultūros centre buvo įteikta prestižinė „Metų literatūros apdovanojimo“ premija už viso gyvenimo indėlį į latvių literatūros vertimą, taip pat ir už Janio Ruokpelnio eilėraščių rinktinę „Lyrika“ (išleido „Petro ofsetas“, 2005). Nebežinau kitų premijų už Vlado vertimus, bet ta proga priminsiu premijas už paties Vlado Braziūno originaliąją poeziją. Pirmoji teko už septynerius metus redaktorių „Vagos“ leidykloje vilkintą pirmąją knygą „Slenka žaibas“ (1983) – už ją jau kitais metais jam buvo paskirta Zigmo Gėlės premija. Antroji – Salomėjos Nėries premija už rinkinį „Užkalinėti“ (1998). 2003 metais Poetinio Druskininkų Rudens šventėje jam buvo paskirta Jotvingių premija.


Sakoma – kaip šauksi, taip atsišauks. Tačiau šiuo atveju ši patarlė ne visai tinka: noriu pasakyti, kad ir paties Braziūno poezija yra plačiai verčiama. Bet, aišku, ne už tai, kad jis pats intensyviai verčia kitus. Matyt, vertėjus traukia stipresnis masalas – Vlado Braziūno poezijos savitumas, joje originaliai derantis tradiciškumas ir novatoriškumas. Šią harmoningą dermę seniai seniai, pačioje Vlado jaunystėje, pajuto tradiciškumu garsėjantis, bet niekada nesenstantis Jonas Strielkūnas, pasišovęs recenzuoti pirmąją Vlado knygą ir ją palankiai įvertinęs. Bemaž nuo to laiko Braziūno kūryba yra kitų tautų poetų dėmesio akiratyje – jo eilėraščiai versti į albanų, baltarusių, bulgarų, gruzinų, italų, kroatų, latvių, lenkų, prancūzų, rumunų (ir moldavų), rusų, slovakų, slovėnų, švedų, ukrainų ir kitas kalbas. 2005 m. dvidešimties Europos poetų serijoje „Ars poetica europea XX“ išėjo rinktinė bulgarų kalba: Braziūnas, Vladas. Poezija / Perevod ot litovski: Aksinija Michailova...– Sofija: Nov Zlatorog, 2005. – 128 p. Eilėraščių publikuota ir antologijose lenkų, švedų kalbomis.


Dar darbo „Literatūros ir meno“ redakcijoje laikais buvau liudytojas (teko net pasirašyti, kaip sakydavome – vizuoti) ne vieno Vlado straipsnio, esė kultūros, kūrybos klausimais; tie straipsniai išsiskirdavo savitu stiliumi, problematika. Ir šiame, ir kituose leidiniuose tokio žanro rašinių paskelbta daug, taip pat ir įvairiuose kolektyviniuose leidiniuose, tarp jų ir 1992 metais pasirodžiusiame (leidykla „Danielius“) straipsnių rinkinyje „Užaugau Pasvaly“; čia Vladas Braziūnas skelbia didelę studiją apie savo gimtąjį miestą. Pasakyti „didelę“ – maža. Būtina pridurti epitetus – šiltą, nuoširdžią, parašytą su ne tik su pavydėtinu savo gimtojo krašto praeities ir dabarties išmanymu, bet ir su gilia meile bei pagarba jam. Už gimtinės (tėviškės, Tėvynės) gilų pajautimą, už saitų su jos šaknimis, žmonėmis tvirtumą esu gyręs Mykolą Karčiauską. Tą patį darau ir rašydamas apie Vladą Braziūną. Tarp jų skirtumas tik toksai, kad jaunesniojo pasvaliečio straipsniuose ryškesnis istoriografinis pradas, storesnis faktinis gruntas, manding, rašymo manieroje labiau prižeminti poetinės metaforikos, jausminės idealizacijos sparnai... Skirtumą paryškina ir toji savybė, kad Vladas teksto egzistenciją seniai pamėgo pratęsti iliustracijomis. Jų skolintis iš kitų jam nelabai tereikia, kadangi, kaip sakyta, fotoaparatas nuo seno ant jo peties arba rankose. Kas besuskaičiuos jo nuotraukas, fotoreportažus? Daugėja Vlado fotografijų parodų skaičius (toji minėtoji Šilutėje bus viena naujausių). Nuolat kaupiamas fotografijų ciklas Tiesiog mieli veidai, rengiamos jų parodos. Menu, ir tą minėtą ankstyvo pavasario dieną, pristatant knygą „Iš naminio audimo dainos“, nuo Rašytojų sąjungos klubo sienų žvelgė poetų, prozininkų, eseistų veidai, savitai pamatyti pro Vlado fotoobjektyvą. Jie – iš nuolat papildomo fotoportretų ciklo „Tiesiog mieli veidai“. O kai iš spaudos sužinojau, jog Vlado nuotraukų esama ir naujojoje Viktorijos Daujotytės knygoje „Žmogus ir jo kalnas“ (apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską), puoliau ieškoti jos. Radau ne tiktai monsinjoro gimtąjį Vabalninką, jo tėviškę, bažnyčią, kapines, kryžius, jo – jau garsaus dvasininko – gyvenimo pėdsakus žyminčias nuotraukas, bet ir dar daugiau – išsamius užfiksuotų objektų, faktų, įvykių komentarus. Radau ne tiktai fotografijas – dokumentus, bet pajutau adoracinį Braziūno santykį su iškilia asmenybe. Noras bendrauti su šviesuoliais, su kūrėjais, pažinti jų aplinką ir jų vidinį pasaulį gausina Vlado sukurtų rašytojų ir kitų menininkų fotoportretų galeriją. Džiugu, kad su ja susipažinti turime galimybę ne tiktai mes, kaip sakoma, vietiniai, bet ir užsienio skaitytojai, žiūrovai. Vlado nuotraukų esama leidinyje Lithuania in focus at the Book Fair Göteborg 2005: 17 Lithuanian writers. Books from Lithuania. – atskirų bukletų komplektas).


Dėkoju „Žiemgalos“ redakcijai – jos paragintas, esu priverstas suaktyvinti atmintį, susimąstyti ir apie skirtingus kūrėjų gyvenimo būdus, ir apie skirtingus kūrybos, veiklos rezultatus. Šios paskatos dėka dar kartą patyriau nuostabią etinę-estetinę recepciją, o žmoniška kalba sakant, praskaidrinau savo gana vienodą, pilkšvą literatūros kritiko buitį, pasinėręs į veržlią, kunkuliuojančią, platėjančią Kito literato – poeto, vertėjo, eseisto, etnologo, fotografo – Vlado Braziūno kūrybos upę. Pasinėriau, pasitaškiau, atsigaivinau, aišku, sąlygiškai, arba, kaip dabar sakoma, virtualiai. Bet kažin ar tik virtualiai? Kūnas gal ir nesudrėko, bet siela tikrai atsišviežino, atsigaivino. Geros poezijos (apskritai – meno, kūrybos) estetinis poveikis akivaizdus. Ir dvasinis – taip pat...


Kokia turėtų būti šio rašinio užbaiga? Žinoma, galim? ir tokia, ir kitokia, kadangi rašiau apie Vladą Braziūną p l a č i ą j a  p r a s m e. Bet, manau, tikslingiausia būtų poetinė užbaiga. Tuo labiau kad aukščiau minėtame rinkinyje suradau šiam atvejui tinkamą trumpą eilėraštį, kupiną šviesos, optimizmo, būtent tų bruožų, kurie ypač būdingi mano rašinio herojui...

 

sveika, Aušros žvaigžde šviesi

nėr nė kalbos apie skrydį
stovėjai – ties bedugne
pasibaisėjai išvydęs
toje aukštybėj – mane

širdis prasmegtoji – švyti
žvaigždė, įstrigus šulny
nėr nė kalbos apie krytį
Aušros šviesa – nuožulni


1998. VII.15

 

Žiemgala, 2007/1