Neringa Mikalauskienė. Sidhartos rūbas „prasmių medžiotojui“ (Vytautas P. Bložė. Papildymai, 2006)

bloze_papildymaiVytautas P. Bložė. PAPILDYMAI. – Vilnius: Vaga, 2006.

Ak, tas amžinasis žmogaus troškimas įrašyti savo gyvenimą į istoriją, į religiją, į kultūrą! Sekti dievišku kultūrinio herojaus pavyzdžiu − keliu, kuris jau kadaise kažkieno buvo patikimai pramintas, tačiau papildant savomis patirtimis... Toks galėtų būti pirmasis įspūdis skaitant Vytauto P. Bložės eiliuotą poemą „Papildymai“ ir galiausiai atsivertus bibliografinę jos anotaciją − „Sidhartiškas dvasinis Kelias sieja skirtingas pasaulio kultūras ir religijas. Bložė meistriškai seka Gautamos istorijas, apmąsto dabarties žmogaus prasmės ir dvasingumo paieškas“. Tik ar iš tiesų tas „sidhartiškas dvasinis Kelias“ sutampa (yra lygiagretus) su poeto kelione? Ar, susiedamas skirtingas kultūras (šiuo atveju orientalistinę ir mūsų, lietuvišką), šis Kelias susisieja ir su menininko, poeto ieškojimų keliu? Ar, įvilktas į asmeninį poetinį rūbą, naujomis prasmėmis papildomas kolektyvinis mitas, ar galbūt sukuriamas visiškai kitoks tekstas, kuriame jau Sidhartos istoriją galime laikyti papildančiąja? Šie klausimai reikalauja atidesnio įsiskaitymo. Tik kokius atsakymus surasime?..

„Papildymuose“ V. P. Bložė atpasakoja budizmo pradininko indų princo Sidhartos Gautamos istoriją. Didelė dalis poemos skirsnių-eilėraščių ir yra skirti jai. Lėta kalbos tėkme, ilgais sakiniais neabejotinai išlaikoma meditatyvi pasakojimo galia. Šie tekstai ištisai (ir pagrįstai) konstruojami iš budizmo filosofijos įžvalgų:

kol tu dar Kelio pradžioj ir nesi visiškai laisvas −
grožis tau yra grožis, o bjaurastis
yra bjaurastis, nieko gilesnio
rimtesnio neįžiūri, tačiau vos tik

išsilaisvini iš troškimų, iš materialių
prasmių, iš jausmų tenkinimo − nieko vienareikšmiško
tau nebėr, apibrėžtumų taip pat: jei tu laisvas
tu grožyje įžiūri ir ribotumą ir

paviršutiniškumą... 

„V. Grožio sūtra“, p. 36

Daugiau cituoti neverta. Šie eilėraščiai iš tiesų ¬yra budizmo pradžiamokslis. Ir Sidharta lygiai toks, kokį jį pažįsta kiekvienas, bent minimaliai domėjęsis budizmo istorija. Kur kas įdomesni pasirodė inkliuziniai − papildantys − tekstai. Apie poetą. Radęs juos (pradedant antruoju − „II. Žiemos prirašyti lapai“, p. 13), suvoki, kad iš tiesų knygoje pasakojamos dvi istorijos: Sidhartos ir kalbančiojo, papildanti indų princo istoriją. Paties kalbančiojo istorija susijusi su kūryba − ji kuriama ir įrašoma į mitinę Sidhartos istoriją, kuri aprašoma, perrašoma. Sidhartos mito laukas pajėgus apimti visas po jo sukurtas individualias istorijas, tarp jų ir kalbančiojo. Tai galima teigti ir palyginus erdves, kuriose skleidžasi šiedu pasakojimai: Sidhartos erdvė atvira − tai giria, laukai, kalnai, o kalbančiojo, atvirkščiai, uždara −¬ namų aplinka, sodas. Kalbantysis brėžia aiškias ribas: „žiūriu pro langą: kur jie? mano / ąžuolas, uosis, išstybus vyšnaitė“ (p. 13), jis yra „lange įrėmintas“ (p. 14). Į meninį tekstą V. P. Bložė įaudžia ir grynai asmeninių patirčių, prisiminimų apie žmonos ligą: „Barbutė dar tebeserga, ji Vilniuj, ligoninėj / ją smilkina chemija“ (p. 14). Atmintis taip pat įrėmina, nes ji − individuali, kiekvienam sava. Tačiau būtent kūrybos procesas įgalina peržengti visas ribas: „Bet juk (čia jau mano gudragalviavimas) pasaulio kapinės − plėsis? Tad ir tvorą / perkels: per patvory miegantįjį, ir tvora buvus anapus −¬ taps šiapus? kaip toj vienuolio Gautamos / pasakėlėj apie šarkelę varnelę, elnią ir vėžlį, apie mane, t. y. / prasmių medžiotoją“ (p. 19). Kalbantysis pavadina save „prasmių medžiotoju“, ir tai mus grąžina prie pirmojo perskaityto skirsnio-eilėraščio „I. Persirengėliai“. Atpasakotas jo siužetas atrodytų maždaug taip: Sidharta, vienuolio dvasios ir princo išorės, sutinka medžiotoją vienuolio drabužiais, kurie šiam yra kaukė, klaidinanti žvėris: jie nebesislapsto ir leidžiasi nušaunami. Princas išmaino savo brangiuosius drabužius į medžiotojo dėvėtą vienuolio apdarą. Žmogus čia rodomas akistatoje su Ieškojimu. Užsimetęs kitą drabužį, imi elgtis pagal jo vestimentarinį kodą. Pasirinkimas tapti vienuoliu taip pat yra savotiška kaukė, drabužis: „negi visa tai tik / vaidinimas, po kurio publikai skirstantis, liksiu nenusimetęs (kartu su persirengėlio drapanom) nenusimetęs / pasirinkimo?“ (p. 12). Sidharta kelia klausimą: ar tai, kas priklauso nuo pasirinkimo, nėra naujas vaidmuo, kurį tebevaidini, publikai išsiskirsčius? Sidhartos atveju šis pasirinkimas yra pirmasis žingsnis į naujos religijos −¬¬ budizmo − steigtį. Tačiau persirengti, t. y. prisiimti naują vaidmenį, nepakanka. Skirsnis „III. Budizmas“ − apie tai, kad turi numirti šiam pasauliui ir prisikelti kitam („Praminkite jį Nubudusiuoju“, p. 29). O kas gi lieka medžiotojui? Arba „prasmių medžiotojui“ − poetui? Karališkasis princo drabužis. Ir klausimai.

Prie kalbančiojo, kaip poeto, vėl grįžtama Sidhartos istoriją atpasakojus dvylika netrumpų skirsnių (III−XIV). Penkioliktasis, kurį vėlgi galėtumėm pavadinti tarpiniu, − jau nebe apie Sidhartą: šis tekstas, parašytas pirmuoju asmeniu, yra tarsi vienuolės Patačaros eilėraštis − anot kalbančiojo, jo „laisva transkripcija“, „literatūrinė parafrazė“. Skirtingai nuo to, kaip kalbantysis vertina savo paties „skubraščius“, ši kūryba gimsta iš meditatyvaus santykio su pasauliu, kurį pats kalbantysis dar tik pradeda atrasti.

Tolimesni „Papildymų“ tekstai akcentuoja kal¬bančiojo situaciją. Nors šešioliktasis dar seka Gautamos istoriją, jo pavadinimas − „XIV. Gal tai iš ankstesniojo mano gyvenimo? − klausia savęs šių eilučių skrebentojas“ − byloja apie asmeninį santykį su tuo, kas pasakojama. Šio eilėraščio siužetas − apie Mokytojo Gautamos susitikimą su šūdvežiu Sunita, neliečiamuoju. Pavadinimu kalbantysis-poetas prisiima neliečiamojo vaidmenį −¬ žemiausio amato žmogaus, kuris puola slėptis išvydęs vienuolius, kad „pačiu savo buvimu nesuterštų jų, nesang / drapanos jo − mėšluotos ir jis pats / dvokte dvokia“ (p. 89). Paskutinės eilutės liudija, kad sutinkama su budizmo skelbiama lygybės idėja „vargšas Sunita sutinka: meta viską ir čia pat upėje apipraustas ir įšventintas / nueina su jais“ (p. 92).

Taigi sidhartiškas dvasinis Kelias bendras visiems. Nuo čia vėl grįžtama prie asmeninės kalbančiojo-poeto dramos. Išgyvenantis tragediją (eilėraštis „XVII. Apleistieji“) – artimo žmogaus, žmonos, ligą ir netektį („naminė mano mūza darbščioji, atkaklioji − mirtimi vaduojasi, nežinia / kuo tai baigsis, lieka tik malda, bežodė meditacija“, p. 94), savo gyvenimą matęs neatsiejamą nuo giminės istorijos, kurią įkūnija daiktai − knygos, kadaise iš Rusijos dar jauno tėvo parsivežti instrumentai, perrašytos natos, kalbantysis staiga suvokia, kad visa tai yra prarandama („teko bėgt viską palikus / basam, plikam, o paskui viską suvokt ir perprast / priprast, susitaikyt: nusižemint“, p. 95). Asmeninė patirtis susiejama su tautos likimu: „eisiu pasimelst už palūžusius, už / krosny sudegintus, už taikiai / pasikorusius, kaltai nusišovusius: už tave, už save, už / žmonių apleistus mirštančiuosius“ (p. 96). Pasaulis pradedamas regėti kaip praeinantis, mirštantis, tačiau kartu bandoma į jį pažvelgti kaip į visa ko vienį:

nieko nėra gamtoj absoliučiai
savito, nepriklausomo, atsiskyrusio, užsidariusio, nėra
ir negali būti
daiktų savy (anot filosofijos
sampratos) yra tik
non-self, taigi anatman (sanskritiškai), t. y. niekas nėra
patybė (toks mano terminas, reiškiąs
uždarą atsiribojimą nuo visko
kas tik ateitų į galvą) 

„XVIII. Beprasmė ir betikslė“, p. 98

O jeigu taip, jei „uždaras atsiribojimas“ nepriimtinas, − ką reiškia poeto, kūrėjo individualumas? Nejau „tai tik / protinių spekuliacijų išdavos / dogmoms, popieriams, ugniai (rašalui, čiaudalams, spjaudalams mano)“ (p. 99)? Eidamas savo pasirinktu, poeto, keliu kalbantysis nuolat grįžta prie klausimo − ar tai pras¬minga? Ko vertas poeto kalbėjimas ir kas jo klausosi? Varnai, voveraitės, „visi visi padarėliai“ ima maistą vos ne iš rankų, gamta gyvena savo gyvenimą šalia žmogaus, kuris, anot suvoktų tiesų, pats yra neatsiejama tos gamtos dalelė, tačiau šios tiesos gamtai nerūpi.

Paskutinius du „Papildymų“ eilėraščius („XIX. Su tavim“ ir „XX. Kaip ir pernai“) punktyriškai galima sieti su „XV. Eilėraščiu“. Gyvenimas juose sudėliojamas iš kasdienių veiksmų, vaikščiojimo po pažįstamą teritoriją − namus: „įkvepiant keturi žingsneliai / iškvepiant šeši, o svarbiausia labai dėmesigai turi sekt savo eigastį“ („XV. Eilėraštis“, p. 85); „vaikštau po sodybėlę, rankioju / vėtros išdaigas“ („XIX. Su tavim“, p. 102). Kūrybos tikslas tarsi ištirpdomas šiose kasdienėse patirtyse ir atsiminimuose. Lieka malda ir savo silpnumo pripažinimas:

šviesos ir šilumos
duok visiems, kosmine Sąmone, visiems
identifikuotis su Tavim: nes sunku be sąmonės
gulėt parblokštam
kurmiui, paukšteliui, vabalui, žmogui
p. 105

Šios eilutės ant knygos nugarėlės išskiriamos kaip reprezentuojančios skaitytojui „Papildymus“. Vadinasi, tai būtų paties kūrėjo atsakymas į visus esamus ir būsimus klausimus. Gyventi susitaikius su žmogaus silpnumu, kartu su budizmo sekėjais pripažįstant, kad visi individualūs tikslai − pasmerkti, o ramybė ateina tik susiliejus su kosmine Sąmone. Čia jau prasideda nebe meno, o tikėjimo dalykai. Tačiau, net ir užsivilkęs Sidhartos rūbą, V. P. Bložė lieka „prasmių medžiotojas“ − visa tai perteikia eiliuota forma. Orientalistinė tematika, įvilkta į lietuvišką meninės kalbos rūbą, liudija asmeninio „persirengimo“, pasirinkto vaidmens prisiėmimo galimybę. Ir nenuostabu: juk pagrindinė budistų tiesa – gyvenimas yra kančia − taip gerai dera prie Lietuvos pakelėse rymančių rūpintojėlių dvasios.

Literatūra ir menas, 2007-11-23