Norint į Binkio kūrybą pažiūrėti bendros to meto Europos literatūros šviesoj, visų pirma iškyla klausimas: ar jis iš tikrųjų buvo futuristas? Jei taip — kokiam futurizmui jis atstovauja? Skirtumas tarp Marinetti Italijoje sukurto ir tuo vardu pavadinto poezijos sąjūdžio ir tarp Rusijoj rašiusių futuristų yra nemažas. (2) Jie abu kyla iš žodžio "ateitis", bet tai ne jų išradimas. Jau Paul Verhaeren skelbė: "Ateitie, tu mane jaudini, kaip kadaise mano Dievas!". (3) Įvairūs tipografiniai eksperimentai, laikomi vienu iš futurizmo būdingų bruožų, taip pat jau anksčiau poezijoje pasirodė: jau Mallarmė savo "Un coup de dė" beveik tiek pat svarbos skiria žodžių išdėstymui puslapyje, kaip jiems patiems. Juo seka Apollinaire. Gi aktualusis pasaulis su visomis savo prozaiškomis įmantrybėmis pasirodo jau pas Baudelaire — keliais dešimtmečiais anksčiau, negu futuristai pradeda rašyti. Žiūrint kitoj perspektyvoj, kai Binkis ir "keturvėjininkai" pradeda eksperimentuoti Lietuvoje, visoje Europoje futurizmas yra jau beveik atgyvenęs dalykas. Ten tuo metu vyrauja surrealizmas bei Dada. (4) Taigi, atrodytų beveik teisingiau šį sąjūdį Lietuvoje vadinti paprastų paprasčiausiai avangardo poezija.
Visi to meto poetai įvairiuose kraštuose turi daug bendro: reikalauja visokeriopos, absoliučios laisvės; nori išsilaisvinti iš tradicinių formų: tiek eilėdaros, tiek tropų, tačiau smarkiai domisi folkloru. (5) Visi jie griežtai pasisako prieš bet kokį sentimentalizmą. Daugelio troškimas — surasti "sutrumpintą" formą. (6) kuri remtųsi analogija bei įvaizdžių pakeitimu. Taip pat nemažai eksperimentuojama su garsais, neologizmais, "sutrauktais žodžiais". Jų visų idealas — rašyti dinamišką poeziją su greit, lyg kaleidoskope, besikeičiančiais įvaizdžiais ir vaizduoti modernios civilizacijos pasaulį.
Binkis, tiek savo pasisakymuose, tiek bandymuose, niekad nebuvo toks radikalus kaip italų ar rusų futuristai. Jis nereikalauja, kaip Marinetti, (7) visiškai panaikinti sintaksę, vartoti veiksmažodžius tik bendraties forma, kurti su nuo visko atskirtom būdvardžių ar prieveiksmių grupėmis. Nebandė jis rašyt nė eilių, susidedančių iš paskirų skiemenų ar vien balsių, kaip Kručenych ar kiti, paskelbti „Slovo kak takoe“ ar „Kochlaja luna“. (8) Sunku įsivaizduoti, kad jis būtų norėjęs įpiršti rusų futuristų rekomenduojamą "zaum" kalbą, kuri, pasak jų, prašoka supratimą, ar kad būtų naudojęs Marinetti "paroliberizmo" principus, kuriais remiantis parašytas Zang Tumb Tumb. (9) Tiek pačioje poezijoje, tiek jos išviršiniame apipavidalinime (išleidžiamuose rinkiniuose) lietuviai poetai buvo kur kas mažiau ekstravagantiški. Sunku būtų tvirtinti, kad Binkio pagrindinis akstinas kūrybai buvęs "ėpater le bourgeois" ar "antausis publikai". Jo poezija niekad netampa vien tik žaidimu, mįsle ar matematikos ženklų junginiu. Pas lietuvius daug mažiau dėmesio skiriama
Marinetti taip akcentuojamam erotiniam elementui; antra vertus, jų kūryba mažiau nukrypsta epinėn linkmėn, negu rusų.
Specifinis Binkio bei "keturvėjininkų" poezijos bruožas galėtų būti aiškinamas, atsiremiant į istorinę aplinką, kurioje ji kilo. Įmantriausi eksperimentai gimė laisvuose Europos kraštuose, kurie dar nebuvo sukrėsti karo. Lietuva gi tuo laiku (apie 1909 metus) tebekovojo
"Keturvėjininkų" pirmas atsišaukimas pasirodė 1922 metais. Jame protestuojama prieš tuometines poetines tradicijas. Lietuvoje, kaip ir Rusijoje, tuo laiku vyravo simbolizmas, nors dar tebesigirdėjo nemažai romantizmo atgarsių. Iš tiesų, poetas, susilaukęs didžiausios kritikos iš "keturvėjininkų", buvo Maironis — didysis tautiškumo dainius, rašantis nusistovėjusiam formom bei ritmais, idealizuodamas vis tą pačią tematiką. Apie 1920 metus net ir labai Maironį mėgstantiems ar labai "patriotiškai" nusiteikusiems tokios eilės pradėjo atrodyti jau atgyvenusiomis. Jos betgi buvo taip įsisunkę kiekvieno pasąmonėn, kad net pats Binkis, oficialiai prieš jas protestuodamas ir jas parodijuodamas, neretai pasiduoda Maironio ritmams bei skambumui.
Pats Binkis yra įdomus įvairių kultūrų mišinys. Išmokęs rusų kalbos būdamas vos devynių metų, anksti susipažino su rusų literatūra ir vėliau savo namuose svečiais priėmė tokius žymius poetus, kaip Balmont ar Bielij. 1920–1923 betgi jis studijavo Berlyne, kur susipažino su naujaisiais Vakarų Europos literatūros sąjūdžiais. Tokiu būdu jis galėjo tapti tikru centru, ir vienas didžiausių jo nuopelnų buvo "literatūrinių popiečių" suorganizavimas savo namuose nuo 1922 metų. Ten buvo diskutuojamos naujos srovės, skaitomi kitų kraštų naujųjų poetų kūriniai, daromi vertimai. Ten pat pasirodė ir apie jį susibūrusių jaunųjų plunksnos mėgėjų pirmieji bandymai. Galima teigti, kad tai buvo pirmas pilnai sąmoningas — ir dalinai pasisekęs — bandymas pakelti Lietuvoj kuriamą literatūrą iki "Vakarų kultūros" lygio: išeiti iš siaurų parapijos ribų, nenustojant būti lietuviškais savo esme.
Kai bandoma kalbėti apie svetimas įtakas Binkio kūryboje, dažniausiai minimas vienas vardas: Majakovskis, pridedant, kad galima atrasti ir vokiečių ekspresionistų pėdsakų. (11) Būtų nelogiška galvoti, kad Binkiui rusų futuristų kūriniai buvo nepažįstami — greičiausiai, beskaitydamas juos, jis pats panūdo ieškoti naujų poetinės išraiškos kelių. Tačiau kai reikia paminėt tik vieną poetą, tai kažkaip, paskaičius juos kelis, nelabai norisi apsiriboti Majakovskiu. Man pačiai "bendra dvasia", atrandama Kamens-kio eilėraščiuose, rašytuose prieš 1920 metus, beveik giminingesnė su Binkio atrodo. Kamens-kis ne toks aštrus, ne toks "tamsus", ne toks "partiškas", kaip Majakovskis. Jo entuziastiškas pasaulio pripažinimas, jo dainos saulei ir pavasariui, glaudus gamtos pajutimas — visa tai išreikšta įspūdžiais, pasikartojimais, kartais vien tik garsais remiantis sukurtom eilutėm, bet neatsisakant tradicinių, liaudies dainų ritmų, — turi daug panašumo su Binkio poetiniu pasauliu. Tiek Kamenskis, (12) tiek Binkis visų pirma nori dainuoti, išreikšti savo jausmus šviesią pavasario dieną — nebūtinai ką nors pasakoti ar perduoti kokią nors "svarbią mintį". Ir pas vieną, ir pas kitą skamba džiaugsmas, jaučiasi oro skaidrumas.
Kazio Binkio poezija man dar labiau — labai plačia prasme — primena kai kuriuos "1927 metų kartos" ispanų poetus, ypač Rafael Alberti, dar nepasiekusį surrealizmo, (13) o savo asmenybe — Garcia Lorca. Garcia Lorca buvo toks. kaip Binkis: linksmas, visus "užburiantis" savo pasirodymu, entuziastiškas, kiekvieno susibūrimo "siela", nuolat organizuojantis ką nors naujo. Jie abu rūpinosi, kaip "nunešti žodį į kaimą" (14) ir per jį netiesiogiai pakelti ir ten kultūros lygį. Garcia Lorca tai pavyko su jo sukurtu "keliaujančiu" teatru: kas vasarą mažų kaimelių aikštėse jis traukė žmones aukšto lygio pastatymais, specialiai parinktais, visiems prieinamais veikalais. Binkis į kaimą nuėjo savo satyriniais eilėraščiais — "Alijošiaus dainuškomis". Abu turėjo palinkimą muzikai: Garcia Lorca dažnai savo deklamacijoms akomponuodavo pianinu; Binkis visur nešdavosi mandoliną. Tiek vieno, tiek kito eilėraščiams vėliau buvo sukurta muzika. Abu, šalia ypatingo muzikalumo pajutimo kalboje, turi ir nepaprastai plastiška vaizduotę ir taip sukuria ypatingai vaizdžius posmus. (15)
Pirmosios Alberti knygos: „Jūrininkas žemėje“, „Mylimoji“, (16) kaip ir Binkio „Eilėraščiai“ (1920), tvirtai remiasi liaudies dainų tradicijom, eilėdara (į kurią jau bandoma primaišyti naujovių), liaudies vartojamais įvaizdžiais bei formomis. Abu dažnai vartoja mažybines formas. Tose knygose dar nesigirdi protesto, nesijaučia revoliucionieriškos dvasios: jos buvo sukurtos poetų noro dainuoti. Ir tikrai tai yra daugiau dainos, negu formalios eilės. Kadangi abiejų kraštų folkloras gerokai skirtingas, nenuostabu, kad jose atrasime nemaža ir visai nepanašių elementų. Alberti su nostalgija dainuoja apie gimtąjį pajūrio krantą; pas Binkį kvėpuojame tikro lietuviško kaimo oru. Negalima šiuo atveju nė bandyt kalbėti apie bet kokią įtaką: Binkio pirmoji knyga pasirodė keturiais metais anksčiau, negu Alberti. Tačiau jose išreikšta dvasia labai daug bendro turi. Tiek vieno, tiek kito poezija skaidri, giedra, lengvutė, pilna tyrumo. Abu glaudžiai susiję su gamta; abu kiekviename žingsnyje prisimena pilną šviesos vaikystę. Pas abu dinamiškai keičiasi įvaizdžiai; abu atrodo beskrendą ant nepažaboto vėjo sparnų. Net ir tematikoje kai kurie bruožai labai panašūs: priėjimas prie meilės temos pas abu toks, koks randamas jų krašto liaudies dainose — paprastas, pilnas ilgesio, atitinkantis pačių seniausių "frauenlieder" ar "jarchas" dvasią. Bet daugumoj eilėraščių virpa tik vėjavaikiška dvasia, kylanti iš gryno džiaugsmo. Futuristai, ypač Marinetti, daug kalbėjo apie "aero-poeziją". Šis terminas itin taikliai nusako tiek Alberti, tiek Binkio kūrybą: ne
Net ir vėlyvesnė šių poetų raida turi daug bendro: tiek Binkis, tiek Alberti ir Garcia Lorca nukrypsta į satyrą, tačiau ji ne kandi, o pilna žaismingo jumoro. (17) Atveria jie duris ir proletariato temai. Visi pradeda rašyti teatrui, bet ir čia jie turi daug daugiau panašių bruožų tarp savęs, negu su Marinetti proklamuojamu "teatro della simultaneita" ar su visas tradicijas radikaliai griaunančiais Majakovskio ar Kru-čenycho bandymais. Socialinės kritikos yra tiek pas Binkį, tiek pas šiuos ispanus, bet ji lieka dar gana tradiciniuose rėmuose. Jų teatras nėra pro visur prasiskverbiantis aštrus šauksmas ar žiūrovo vaizduotę dirginantis naujas išradimas; (18) jų veikaluose visuomet lieka vietos ir lyrizmui. Ir vėl noris pastebėti, kad tiek ispanai, tiek Binkis pasilieka daug nuošaliau nuo politikos, negu rusai ar italai. Pagaliau reikia priminti, kad jie visi rašo ir vaikams — Binkis ištisas knygas, ispanai lopšines, įjungiamas į bendrus poezijos rinkinius, ir atranda panašų priėjimą, žiūrėdami į pasaulį vaiko akimis, klausdami "vaikiškus" klausimus.
Nė vienas jų nelaiko savo pagrindiniu tikslu "stebinti skaitytoją". Jiems daug svarbiau subtiliai įteigti.
Avangardo dvasia daugiau jaučiama antrajame Binkio rinkinyje „Šimtas pavasarių“ (1926). Jau pačioj antraštėj jis aiškina, kad tai knyga, labiau pritaikyta naujų laikų dvasiai; išreikštai "bent kiek naujoviškai". Tačiau paties poeto figūra, prasiskverbianti iš šio rinkinio, nedaug tepakito. Dingo tik nostalgiškas kai kurių pirmųjų eilėraščių tonas. Jo vietą užėmė išdaigininkas vėjavaikis. Čia viskas dar labiau dinamiška. Eilėraščiuose gyvumo buvo pasiekiama veiksmažodžių įvairumu. Čia vaizduotė jau kviečiama šuoliais poetą lydėti nuo vieno prie kito įvaizdžio, visai neieškant tiltų jiems sujungti. Poetas nori pabudinti skaitytoją, sukelti įtampą. Šiame rinkinyje randame ir puikiai parsekusių ankstyvesnių poetų, pvz. Maironio, parodijų. Čia Binkis naudoja ir "nepoetišką", kasdieninę kalbą, padrikus vaizdus. Kai kurios eilutės sukuriamos remiantis tik garsų pakartojiimu, be jokios prasmės. (19) Tik šiame rinkinyje pasirodo ir didmiesčio vaizdai, susieti su absurdu. Tačiau net ir "drąsiausiuose" bandymuose Binkis išlaiko bendrą lyrišką siūlą, kuris padeda juos sujungti. Ir čia tikroji versmė atrandama pačiame gyvenimo džiaugsme, vėjuje ir danguje, pavasario įkvėptoje dainoje.
Įdomu pastebėti, kad nors Binkis priima daugelį avangardo poezijos "receptų", kaip atsisakymas bet kokios retorikos, laisva įvaizdžių asociacija, susidomėjimas kuo nors "nepaprastu", (20) jausmo (perdėto jausmo) ištrėmimas, tačiau jo poezijos niekad negalėtumėm pavadinti dirbtina ar šalta.21 Net ir labai futuristiškai praskambantys eilėraščiai išlaiko žmogišką dimensiją tarp savo palaidų fragmentų; ir juose ničiamas tikėjimas poetine kūryba tik tol, kol ji išsako žmogų.
Abi Binkio knygos galėtų būti statomos pavyzdžiais visos 1920-ųjų metų laikotarpyje Lietuvoje pasirodžiusios poezijos, jo paties surinktos į dvi reprezentacines antologijas: „Vainikai“ (1921) ir „Antrieji Vainikai“ (1936). Pirmojoje vyrauja liaudies dainų atgarsiai. Antrojoje daug dažnesni avangardiški bandymai. Kai kurie poetai visgi išlaiko ir tam tikrą tradicinę dvasią. Kiti (Žengė, Rimydis) taip paskęsta staigmenų ieškojime, kad kartais pameta ir lyrišką toną. Antruosiuose Vainikuose, kaip ir Šimte Pavasarių, vėjui tenka svarbi rolė. Visose eilutėse trykšta entuziazmas, jaučiasi nesulaikomas veržlumas. Čia geriausiai atsispindi naujoji futuristų religija — greitis.
Bandant šiandien pasverti šiuos eksperimentus, prieinama jau dažnai kartotos išvados: kas yra tik mada, praeina; kas susiję su tautos bei žmogaus tradicijomis, išlieka. Tad šiandien labiau linkstama sakyt, kad geriausi Binkio kūriniai randami Eilėraščiuose. Juos taikliau apibūdinti, negu J. Aistis savo įvade, būtų sunku: "Taip giedro, taip šviesaus ir aiškaus kito poeto mes tikrai neturime".
______________________
1. Paskaita skaityta užsieniečiams, prileidžiant, kad jie nedaug apie lietuvių poeziją žinių turi.
2. Marinetti manifestas pasirodė 1909; pirmos "futuristines" Chlebnikovo poemos 1908; pirmoji grupė, Hylaea, susiformavo Rusijoje 1909; vienas iš ten daugiausia komentarų sukėlusių manifestų "Antausis publikai" buvo paskelbtas 1912.
3. "Futur, vous m'exaltez comme autrefois mon Dieu!"
4. Andrė Breton paskelbti manifestai 1924 ir 1925. Įvairūs Dada narių pasisakymai pasirodo jau apie 1919-1920. Gi Binkio 1920 metų „Eilėraščiai“ palyginti dar labai nerevoliucionieriški''.
5. Jau Apollinaire labai domėjosi japonų "haikai", Gi Binkis panašiu principu sukuria vienus gražiausių savo perliukų — "utas" — "mikropoezijos bandymus". Jose betgi kaip tik vyrauja tobulai atbaigta forma, ne chaosas.
6. Chlebnikovas siūlo sudurti žodžius, sujungiant dviejų skirtingų žodžių skiemenis: tuo būdu išliekanti jų senųjų žodžių reikšmė ir prisidedanti dar nauja. Kamenskij išranda "gelžbetoninius" žodžius, kurie taip pat "suglaudinti".
7. Manifesto tecnico della letteratura futuristą, 1912.
8. Štai vienas Kručenych eilėraštis: euyu | iao | o a | oaeeieya | oa I euiei | i e e | iiyieii y (Kochlaja luna, 1913).
9. Šios knygos "esmė": įvairių dydžių raidės ir ai tarp jų bei tarp eilučių, garsų kartojimas, noras
„nustebinti" itin smarkiais išsireiškimais.
10. Įdomus faktas, kad panašūs "protesto" principai italus nuvedė į fašizmą (nuo jo atkrito tik po 1920 m.), o rusus į komunizmą. Gi lietuvių politinis neužsiažavimas paaiškina dabartinių sovietinės Lietuvos kritikų atsiliepimus apie juos kaip "dekadentišką buržuazijos poeziją be idealų", pvz., B. Pranskus, „Įvadas į K. Binkio satyrines poemas“ (Kaunas, 1947) ar K. Korsakas, Lietuvių literatūros istorija III (
11. K. Korsakas, op. cit., p. 523; J. Aistis, Įvadas knygai: K. Binkis, Lyrika (Chicago, 1952), p. 19.
12. Ypatingai panašų įspūdį — bendrą dvasią randu eilėraščiuose, kaip "Polden", "Ruskij zveniden", "Cija-cint" (V. Kamenskij, Stichotvorenija i poėmy. Moskva -
13. Su savo 1929 m. pasirodžiusia Sobre
14. Ir rusai futuristai planavo poezijos rečitalius kaimo aikštėse.
15. Štai maža iliustracija, parodanti, kiek daug galima pasiekti su mažai žodžių:
Crotalo. Purienai papieviuose papuro.
Crotalo. Ir vaikigaliai, kaip gervės.
Crotalo.
Escarabajo sonoro. Purienų visiems po pūrą.
Abu poetai naudoja tiek garsą, tiek įvaizdį. Garcia Lorca vaizduoja kastanjetę andalūziškos "segidiljos" ritmu, bet paskutinėj eilutėj prideda: skambantis juodas vabalas — puiki metafora. Binkio posmo komentuoti nereikia — užtenka paklausyt, ko jis pasiekia "p" ir jai priešpastatoma "g" aliteracija bei žodžiu "gūrinėja". (Garcia Lorca iš „Poema del Cante Jondo“, Obras Completa.
16. Marinero en tierra (1924); La Amante (1925
17. Išimtį sudaro Alberti labai aštrios poemos, parašytos pilietinio karo metu.
18. Marinetti siūlo vieną veikalą pastatyti rodant tik kojas.
19. J. Aistis (op. cit.) atkreipia dėmesį į tai, kad ir šiose eilutėse jaučiasi liaudies poezijos dvasia.
20. Vienas eilėraštis, pavadintas "40 laipsnių" ir skirtas haliucinacijų aprašymui, primena Krucenycho Tiflise suorganizuotą "41 laipsnio" grupę.
21. Tas pats pasakytina ir apie Alberti bei Garcia Lorca. Nė vienam nepritaikytinas Ortega y Gasset 1925 m. La deshumanizacion
Aidai, 1971 m. balandis