Accessibility Tools


       Daugirdas R. TRYS METRAI UŽ NIEKAD. - V.: Vaga, 2005.


       Dažniausiai šiuolaikinėj poezijoj. Iš tiesų, jos visiškai suknežinti neįmanoma: kiekvienas atskiras žodis yra prasmingas, net viena raide parašytas. Todėl eilėraštyje keistai iškreiptas vaizdinys ar įvykis yra dėmesio vertas dalykas. Struktūra. Sakyčiau, devynpirštės metaforos pagimdymas. Juolab dabar, kai esame gerokai apsipratę su naujos technologijos priemonėm rodoma virtualia tikrove, su išradingais triukais filmuose.


       XX amžiaus antrame dešimtmetyje T.S.Eliotas garsioje "Alfredo Prufroko meilės dainoje" vakarą palygino su eterizuotu ant stalo pacientu, tad nė kiek nesistebime, kai XXI amžiaus pradžios lietuvių poetas Romas Daugirdas (g. 1951 Vilniuje) savo naujausią rinkinį "trys metrai už niekad", išleistą 2005 m. Vilniuje, sudėsto iš eilėraščių, kuriuose stulbinantys įvaizdžiai skaitytoją paverčia eterizuotu pacientu.


       Daug nesirenkant, štai ketureilis "Raida": "Įauga bėgantis / į stovintį / tarsi akmuo / į burną ateities" (p. 10). Štai verlibras "Iškyla": "Neužtruko mieste / kurio gatvės / pynės į špygą / užkando kampais / išlinkusio skliauto / pasikinkė dulkėtus / žaislus / ir jausmais ištekėjo / į viršų / ant užvirusio oro / strėlės / vis toliau / nuo laukų / užnuodytų / viešpaties rankdarbiais / kad pagyvintų / juodą paveikslą / nematoma juoda / anga" (p. 64).


       Suprantama, šiuos kūrinius labiau dera cituoti vertikaliai, kaip jie išspausdinti. Deja, tokiu būdu rašinys pareikalautų per daug spaudos ploto. O cituotinų vietų - nebūtinai flirtuojančių su avangardiška nesąmone - yra apsčiai. Kad ir toks subtilus, berods meilės paslaptimi alsuojantis "Nagatyvas". Pirma strofa: "Nematau aš tavęs / nudažau kreivą šaką / baltai / ir į dugną duriu / ir neskamba - atsarginėm dalim / išdalintas dangus / priplotas prie žemės pakaušio" (p. 65). Sakykite, ar nesame eterizuojami tai skaitydami? Prieš kokį dešimtmetį Los Andželo lietuvių radijo pranešėjas sakydavo: "Siunčiame žinias eterio bangomis".


       Ieškau trumpo apibūdinimo šiai energingai kubistinio braižo eilėraiškai. Gal ir tiktų amerikietiškas "painterly alertness" (poeto Roberto Pinsky'o). Tapybiškas gyvastingumas, išlaikantis melodinę slinktį, ritmą, su malonumu skaitomas balsiai. Imkime "Šokio" pirmą strofą: "Kai kalvis dangiškas / sumano lopyt / skliautą, suardytą CO2 / jo dėmesį / patraukia / šokantys / ant smėlio / ir moterys vazonuos / nepalaistytos…" (p. 102).


       Aišku, kad čia menamas Hefaistas, ir jo dėmesys moterims yra perdėm tikras. Kaip sakiau, ir prasmę gniuždančioj poezijoj glūdi prasmė. Skaitytojas savo patirtimi sulopo mįslingus plyšius. O literatūrologės viską išgliaudo metafiziškai.


       R.Daugirdo sąmojis nėra atvirai nuogas, bet įsitvirtinęs vaizdyno keistumuose, sukeliąs ne juoką, bet šypsnį. Kad ir 112 puslapyje: "Ant patirties suplyšusio apsiausto / jau be kaitros liepsnojančios žolės / pakimba dulkės kryžium / ir neturėdamos ką apkabinti / ir negalėdamos sujungti / suploja rankom vien iš meilės tiems / jauniems / kurių aistra išmintingesnė". Ar nepanašu į veržlią H.Radausko fantastiką?


       Norint suprasti ankstesnį lietuvių poezijos avangardizmą, užsimezgusį XX a. trečiame dešimtmetyje, atliepiantį anuometines sroves Europoje, pravartu paskaityti Dalios Striogaitės knygą "Avangardizmo sūkuryje", išleistą 1998 m. Vilniuje. Skyriuje "Išlaisvinančios žaismės darymas" autorė rašo: "Rimtas, sakralus nusiteikimas avangardistui yra banalus. O žaidimas, valiukavimas, t.y. nerimtumas, - patrauklus". Taip maždaug būta visais kultūrą puoselėjančios žmonijos amžiais. Juk pati gamtiškoji prigimtis reikalauja kaip nors atsverti žmonių gyvenimą užgulančią rimtį, ligas, tragedijas. Man įstrigo žodis "valiukavimas" ir frazė "išlaisvinančios žaismės darymas".


       Kažkaip nelinkstu į išdaigautojų gretas įrikiuoti poetą Romą Daugirdą. Jo eilėraščiuose, kad ir traiškančiuose tikrovės logiką, nėra to andainykščio valiukavimo. Jis kuo rimčiausiai iš žodžių ir samplaikų dėsto kubistinį vaizdą. O jei kas kai kam atrodo juokingai nerimta, tai jau ne poeto "kaltė", bet skaitytojo linksmas imlumas tokiai poezijai.

       Literatūra ir menas
       2005 11 11