I

      
Kūrybinė drąsa – kas tai? Kiek ji siejasi su kūrėjo talentu, intelekto galia, vitaline, dvasine, gyvenimiškąja patirtim, vidine stiprybe? O gal tai arčiau troškimo apsinuoginti, atsiverti, parodyti slapčiausias, intymiausias savo minčių, potyrių, „nuodėmingiausių“ vizijų kerteles? Be to, šiais laikais sparčiai populiarėja dar viena „drąsos“ rūšis – narsa neišmanyti amato pagrindų, ignoruoti tradiciją ir kūrybinį palikimą, į šuns dienas išdėti visus autoritetus, arogantiškai manyti, jog tik nuo tavęs ar tavo kartos ir prasideda tikroji kūryba. Ar tai nėra jau meninio chuliganizmo požymiai? Bet gal ir jis, tarkim, saikingai dozuojamas, gali būti perspektyvus bei vaisingas?

       Jau turbūt esu pabodusi, tačiau pakartosiu mintį, jog kūrybinių galių turi ne tik menininkai, bet pirmiausia dvasines praktikas įgyvendinantys žmonės. Tai labai mane dominantys dalykai, juos kapstau iš mitų ir religijų. Juk žinote, kad kiekviena kalendorinė šventė (ne balius!) yra minimalistinis kosmoso kūrimo atspindys, o žmogaus iniciacijos (krikštas, vestuvės, laidotuvės) – antropogoninių mitų fragmentai. Vadinasi, kiekvieną kartą, kai atliekame kokį nors ritualą, mes atkartojame dieviškąją kūrybą (gaila, kad taip mažai tuo domimasi ir taip mažai praktikuojamas teisingas šventimas). Todėl visi, kurie dalyvauja ritualinėse apeigose, yra kūrėjai. Išdrįsti kurti geba ne kiekvienas, nes tai labai sunkus darbas ir atskaitomybės našta. Dievas, sukūręs pasaulį, septintąją dieną skyrė poilsiui – taip labai nuvargo. Ir kliūva gi jam, kad ne taip, ne tą, visaip neteisingai surėdė žmogui esiniją. Kažin ar jam vienam rėdė... Savaitė mums duota tokiai pačiai kūrybai, o paskutinioji jos diena – šventimui. Tiesa, septynetas – lietuviams naujas skaičius, mūsų Dievas būtų ilsėjęsis devintąją dieną, bet sykį priėmėm naują pasaulį, turime laikytis tos tvarkos.

       Tie, kuriuos vadiname kūrėjais, yra tiesiog jautrūs žmonės, gebantys įkvėpti. (Na, juk suprantate apie ką aš?) Įkvėpimo pagautas poetas parašė eilėraštį... Dvasia turi tiesioginį ryšį su kvėpavimu. Išleisti paskutinį kvapą arba dvasią – mirti. Tad tie dvasingieji kūrėjai turėtų kažkaip ypatingai kvėpuoti ar gebėti kažin ko stebuklingo įkvėpti. Bet sakiau, tai kaltas prigimtinis jautrumas. Kvėpuoti drauge su Didžiąja Dvasia, jos įkvėpti gali tikrai ne kiekvienas. Todėl intelektas ar gyvenimiškoji patirtis niekuo dėti. Tikras kūrėjas nieko neapnuogina, jam lyg ir nėra tų intymių nuodėmių, nes jei jau jis aprėpia dieviškumą, ten yra visų laikų visos patirtys. Priėmėjui, kuris skaitys ar žiūrės, kūrinys gali sukelti įvairias reakcijas, bet tai jau kita problema.

       Amato neišmanymas nėra jokia blogybė. Geras amatininkas toli gražu nėra geras kūrėjas. O drąsa ignoruoti, į šuns dienas išdėti... Beje, kas sugalvojo tokius klausimus? Gal klausėjas pats turi kokių nors problemų? Meninis chuliganizmas niekuo nesiskiria nuo kitų pasidraskymų. Jis visų pirma nukreiptas į patį subjektą. Aršiu mostu ir garsiu rėkimu mes drąsiname patys save ir įrodinėjame sau savo tiesas viešumoje. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Nes tikroji kūryba išlieka, o kakučiai iššluojami laiko šluotomis. „Saikingai dozuojamas (meninis chuliganizmas) gali būti perspektyvus bei vaisingas“. Na, ir mintys! Visiška alogika. Pamėginkite dozuoti chuliganizmą ir numatyti perspektyvą. Chi chi... Chuliganizmas gali išjudinti kitus, kurie jau ir nuspręs, ar tai laiku ir gerai padaryta, ar visai be reikalo išsišokta. Bet apie tai geriau supranta Marijus Šidlauskas, analizuojantis socialumą. Taigi aš nežinau, kas yra kūrybinė drąsa. Galiu tik nujausti, kas yra drąsa kurti. Bet dažniausiai amatininkai išdrįsta daryti, reikalaudami pripažinti tuos darinius kūryba.

       II

       O kas yra kūrybinė nedrąsa, sutrikimas, netgi baimė? Ką galėtumėte pasakyti ir apie Lietuvos, ir apie globalizuoto pasaulio provincijos menininko sindromą? Gal toks visai neegzistuoja?

       Apskritai neįsivaizduoju tokio dalyko. Vėl būsiu bjaurybė ir filologiškai kabinėsiuosi prie klausėjo. Kūrybinė nedrąsa ar nedrąsa kurti? Jeigu tu jau kuri, tuo viskas ir pasakyta. Jeigu tik svarstai, ar verta tai daryti, vadinasi, dėl kokių nors priežasčių abejoji. Gali ir nedrįsti. Nes nepasitiki savimi, esi suvaržyta asmenybė. Arba bijai vertinimų. Visi bijome, kai nešame redaktoriui pirmąjį eilėraštį, pirmąją knygą... Vėliau imame savimi pasitikėti, jei įvertinimas atitinka lūkesčius. Bet tai ne kūrybos baimė. Kiekvienas žmogus, nušvitus pavasario saulei ir išsprogus pumpurams, turbūt labai kūrybingai dėlioja mintis galvoje ar mylimam žmogui. Jo nebaugina aplinka, nes jis niekam nepateikia savo širdies kūrybos, kad ji būtų įvertinta. Jau į pirmą klausimą atsakinėdama paminėjau atskaitomybės baimę. Jei nori savo kūrybą atiduoti vartotojui, vadinasi, kankiniesi, ar pripažins tave kūrėju, ar tik saviveiklininku.

       Nėra menininko sindromo. Menininkas arba yra, arba jo nėra. Jei yra kažkokia patologija, apie tai kalbame išsiversdami be provincijos, centro, bažnytkaimio... O kad globalizacija nėra geras daiktas, tai tik mano nuomonė. Gūžtis, trauktis į geografinę provinciją norisi kiekvienam, mėginančiajam neprarasti identifikacijos. Masiškumas ir beribiai masteliai tinka popsui. Kūrėjas popso privengia. Norint klausti „kas aš esu?“ ir išgryninti santykį su savuoju Aš, reikalinga ramybė. Globalizacija kelia triukšmą. Ji aprėpia didelius horizontus. O kūrybai reikia vertikalės. Man labai smagu, kad Kaunas yra toks mažutis, nors kartais ir jo būna per daug. Provincija „veža“ – tokį šūkį siūlau populiarinti šiandieniams akropolių garbintojams. Ji nuramina. Ir baimė apleidžia tavo protą. Kuriame juk ne protu. O bijo tik protas. Taigi kūrybos baimės nėra.

       Nemunas
       2006 06 13