Leonardas Gutauskas       Laimingi žmonės, kurie daiktus myli kaip žmones. O gal net labiau, nes daiktai juk nebylūs: jie negali pasiskųsti, kad juos subraižo, supjausto, sudrasko, suskaldo, galiausiai išmeta kaip namams nereikalingą šlamštą arba nukiša į tamsią palėpę, kur jie liūdnai baigia savo gyvenimą. Laimingi daiktai, kurie jaučia žmonių meilę. Apie daiktus ir žmones pasakoja naujausias Leonardo Gutausko romanas „Daiktai“, kuriame rašytojas lyg rožinio karolėlius per skaitytojų jausmus ir sąmonę perleidžia mylimų vaikystės žaislų, senų namų mielų daiktų ir daiktelių pasaulį. Per daiktus jis neskubriai pasakoja savo herojų Luko ir Margaritos gyvenimo istorijas – nuo kūdikystės iki žilo plauko, kai dvasia nuskaidrėja, nusvidinta permainingo, bet kūrybingo gyvenimo žaizdre.

 

Daiktų kalba romane yra labai jauki ir rami, iš kiekvieno sakinio, nutvieksto kvapą užimančiu nostalgijos tvyksniu, sruvena širdingumas ir šiluma. Ir toje šilumoje, toje graudulingoje prisiminimų elegijoje tik gėriu pulsuoja kiekvieno daikto ar net popieriaus skiautelės širdis. Romaną „Daiktai“ galima vadinti literatūrine gėrio sala, smarkiai išsiskiriančia iš žurnalistinių, modernistinių, miesto, buitinių ar kitokių romanų, kuriuose skaitytoją stengiamasi priblokšti, nustebinti, išgąsdinti ar bent įstumti į neviltį ir pesimizmą.

 

L. Gutauskas „Daiktuose“ yra toks pat nušvitęs kaip ir pastarojo meto savo tapyboje. Sakytum, Dievo angelas jam numetė baltą savo plunksną lyg ženklą kaip atrodo Dangaus karalystė. Ir ne veltui, o labai užpelnytai, Leonardas Gutauskas laimėjo 2008 m. romano konkurso Liudo Dovydėno premiją, kuri yra trečioji Lietuvoje pagal finansinį solidumą – po Nacionalinės ir Vyriausybinės...

 

Šių metų vasario 12 d. Rašytojų klubo salėje, Vilniuje, vyko tos premijos įteikimas. Premijos laureatu tapo dailininkas ir rašytojas Leonardas Gutauskas už romaną „Daiktai“. Tai jau antras kartas, kai vertinimo komisija išrenka geriausią metų romaną ir jo autoriui L. Dovydėno sūnus Jonas įteikia premiją. (Pirmuoju laureatu už geriausią 2007 metų romaną tapo Romualdas Granauskas.)

 

Rašytojų klubo aplinka visų čia vykstančių renginių metu būna pakili ir šventiška, bet šį kartą ji buvo itin šventiška, nes salės sienas puošė septyni religinės tematikos Leonardo Gutausko paveikslai. Renginiui vadovavo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyr. redaktorius Valentinas Sventickas, prityręs įvairių renginių vedėjas. Taip ir turėjo būti, juk knygą „Daiktai“ išleido LRS leidykla, o ramų, elegantišką jos drabužį „pasiuvo“ dailininkas Romas Orantas. Be pagrindinių premijos įteikimo veiksmo dalyvių L. Gutausko ir J. Dovydėno, čia dar išsirikiavo ir vertinimo komisijos nariai: Juozas Aputis, Danielius Mušinskas (pirmininkas), Solveiga Daugirdaitė, fotomenininkas Antanas Sutkus. Premijos teikimo dalyviai buvo ne tik Leonardo paveikslai, bet ir Liudo Dovydėno raštų tomai, gražiai išrikiuoti ant prašmatnios koklinės krosnies atbrailos.

 

Jonas Dovydėnas, tądien švenčiantis savo gimtadienį, yra keliaujantis fotografas, fotografavimo aistros blaškomas po pasaulį. Neseniai jis grįžo iš Afganistano, kur šešetą savaičių praleido tarp Amerikos karių. Iš dvylikos tūkstančių fotografijų, kauptų nuo 1985 metų, jis rengiasi atrinkti vertingiausias – būsimai knygai apie šį dramatišką kraštą. Lietuvos literatūrai jis dosnus mecenatas, nes, anot V. Sventicko, tarp užjūrio tautiečių nedaug rasi tokių, kurie iš savo santaupų sutiktų paskirti 17 tūkstančių litų literatūrai pagerbti. (Beje, sūnus Jonas iš savo finansinių išteklių per LRS leidyklą leidžia savo tėvo Raštus.)

 

Teikdamas šiemetinę premiją, J. Dovydėnas sakė, kad lietuviškos knygos jam yra to paties lygio kaip geriausi didelio pasaulio kūriniai. Be abejo, taip kalbėjo jo lietuviškos šaknys ir lietuviška šerdis. Ir dar jis sakė, kad lietuviai savo kūrybos esmę semia iš giliausių gyvenimo šaltinių. Gutausko daiktai esą kalba per žodį, o jo fotografijos – per akis... Keletu sakinių angliškai jis kreipėsi į savo dukrą Eleną, kuri sėdėjo salėje tarp susirinkusiųjų.

 

O dienos klajonių, šviesa aš jus užrašysiu,/ šviesa, kurioj slypi žalčio kiaušinis./ Svetimkalbiai laikrodžiai, jūsų valandas sulesa vėjai,/ ir turėtieji klajonių daiktai pašauks vienišą savo poetą...“ – taip Gutauskas dėkojo mecenatui ir auditorijai, paskirdamas jiems savo poemėlę „Išėjusiems sugrįžti“.

 

Solveiga Daugirdaitė sugrįžo prie Liudo Dovydėno kūrybos, kuri brangi ir tuo, kad rašytojas mokėjo stilingai ant vieno siūlo suverti senųjų ir pokarinių išeivių istorijas, taip apimdamas kelių kartų gyvenimus. Jos nuomone, Gutauskas per vienos šeimos daiktų monologus išskėlė emocinę kibirkštį, kurios išraiška ir šiuolaikiška, ir labai savalaikiška.

 

Juozas Aputis atkreipė dėmesį, kad rašytojai pradeda grįžti prie dalykų, kurie yra ramūs ir pastovūs šiame dirgliame skubėjimo pasaulyje. „Šį romaną skaitydamas, pasidarai sau šventę“, – teigė rašytojas. Labai aktuali jo pastaba, kad Liudo Dovydėno premijos garsas yra per silpnas. Per siaura jo sklaida. Gal laureato apdovanojimo ceremoniją reiktų perkelti kitur – į L. Dovydėno gimtinę arba į Kauną?

 

Šiame renginyje dar kalbėjo Rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas ir Fotomenininkų sąjungos pirmininkas Antanas Sutkus. O virš susirinkusiųjų sklendė lengva ir skaidri Leonardo Gutausko angelų ir šventųjų aura, žadindama atsiverti giluminius atminties klodus ir lyg rožinio karoliukus suverti brangiausius savo gyvenimų prisiminimus.

 
Draugas
2009-02-28