Valdas Gedgaudas. KARIO ŠEŠĖLIS. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.
Prūsų kareivis miršta tik veidu į žemę – maždaug taip neseniai bravūriškai formulavo per LTV2 Vilius Karalius, švęsdamas traktieriuje vėliau pralaimėto karo laikinąsias pergales. Mačiau tą kareivį, krintantį veidu į Rašytnamio trotuarą, vėl prisikeliantį negailestingai taikliems smūgiams ir vėl krintantį… To kario šešėlis klaidžios šiemet po Tanenbergo, Durbės bei Stalingrado mūšlaukius ir bandys diriguoti amputuotom galūnėm policijos kapralų orkestrėliui griežiant „Lily Marlen“.
Valdo Gedgaudo „Kario šešėlis“ vizualiai primena man Ulios Semionovos ūgio ir gabaritų juodaodę Neringą (Valdas – iš Klaipėdos), nuogą klaidžiojančią po apledėjusias Kuršių kopas ir paryčiui sutikto vienišo keleivio prašančią ant smulkiai, bet skoningai tatuiruoto kūno parodyti, kur yra jos Petriukas, šipkartė ir kaip rasti viešbutį „Kopų paunksmė“. Jūs bandysite jai padėti, vedžiosite smiliumi po sniego kristalais nusagstytą kūną, vėliau – sunerimęs nuo klausimų ir perspektyvų – patrauksite pėsčias per stingstančius vandenis Švedijos kryptimi...
Įspūdingas Sigito Gedos dveji metai „į priekį“ parašytas palydimasis žodis šiai knygai, dar įdomesnė jo atsiradimo istorija, kurią sergsti „Šiaurės Atėnų“ redakcijos kolektyvas. Dviejų poetų parašais inkrustuotas, juodai lakuotas sunkiasvorės lyrikos grabelis... Kiekvienam poetui ateina laikas pasirašyti po visais eilėraščiais – ir tais, kurių nesupranti, ir tais, kurių, regis, geriau nebūtum parašęs...
Valdo poezija – greitai stingstanti materija, o šiame rinkinyje tuo pačiu ir pamažu skaidrėjanti. Tai aukštos emocinės ir intelektualinės įtampos lyrika, kurią dėl jos logiškos geometrinės orkestruotės norisi lyginti su didžiųjų germanų ir anglosaksų – Traklio, Dylano Thomaso, W. H. Audeno – tradicija. Ne tik jų ir ne tik su šia, žinoma. Iš lietuvių poetų ji įvairiais kampais glaustųsi prie daugelio – pradedant K. Donelaičiu, H. Radausku, A. Mackumi ir baigiant K. Plateliu, G. Patacku ar R. Stankevičium.
Monumentali Valdo terakota ornamentuota įspūdingai: nuo rekonstruojamų mitų siužetų iki naujausių politinių komiksų. Tekstų geležį ėda lietuviškų raudų graudumas, tačiau archetipinių vaizdinių ir kultūros citatų karkasas yra negailestingai tvirtas.
Valdas Gedgaudas skaidrėja ir rimsta, panašiai kaip tai darė B. Pasternakas, K. Binkis ar iš rusiškosios į lietuviškąją tradiciją išniręs Jurgis Baltrušaitis. Ketureilis čia lengvesnis, o verlibras mažiau šakotas nei ankstesnėse knygose, balso briaunas gludina patirtis, kad šio pasaulio – anot Kornelijaus – pakeisti „turbūt nebegalima“.
Patackiškai daugirdiškus sarkazmo kirčius rinkinyje keičia sruogiškai bulgakoviškas šypsnys, gotikinę architektūrą – maskarado scenografija ir nebaisi art nouveau apokaliptika. Judančius paveikslus lydi jaukus muzikinis fonas (nepamirškime Valdo baigtų aukštų ir aukštesnių kompozicijos studijų). Sintaksė bei stilistinės figūros tapo perregimos, sutilpo į klasikinius ketureilių rėmelius ar neornamentuoto verlibro kanoną. Užuot pliekusios taikliai ir negailestingai, Valdo patrankos ėmė šaudyti pro šalį, bet gražiai.
„Kario šešėlis“ nėra gerų ir blogesnių eilėraščių rinkinys, tai tiesiog Knyga, kurios konstrukcijai būtini ir ketureiliai su linkstančiais keliukais – kaip tai teoriškai bei praktiškai įrodė berods Donaldas Kajokas.
Valdas sės rašyti knygos pagal naują, jam vienam girdimą orkestruotę, o juodaodė Neringa lauks ir klausinės apie Jus, miegos tarpkopyje, kur tebejuoduoja išgulėta Jūsų meilės naktis, paskui beviltiškai bandys skandintis Kuršių jūroje, gadins žvejų tinklus ir galop sustings uosto farvateryje didinga Ceretelio poza. Praplaukdamas begarsiu patrankos šūviu jai saliutuos atsargos komandoras Balys Bukelis iš vaiduokliška trajektorija marias vagojančios „Svetimųjų“ galeros. O prūsų kario šešėlis šlitinės po paradų aikštes ir pagirių traktierius, žvangėdamas visų praėjusio Mileniumo pralaimėtų karų amunicija.
Literatūra ir menas
2010-01-26