ČIA TIKRAI mano, mano vienos butas, pastatytas už mano tėvų pinigėlius, turiu ir visus popierius. Mudu su mano buvusiu vyru paliekame bendrabutį, keliamės į jį – į tikrus, pirmuosius savo gyvenime namus. Du tušti dažais, kalkėmis trenkiantys – visada, kai užuodžiu šį kvapą, prisimenu tas laimingas akimirkas – kambarėliai atrodo tokie dideli, šviesūs tarsi kokie rūmai. Aš vis dar netikiu, kad jie tikrai mūsų, kad mes juose gyvensime – kažkas ims ir pasakys: čia ne jums, apsirikome, sukite atgal. Naujus butus gauna viršininkai, jų giminaičiai, draugai, o daugybė paprastų žmonių trinasi bendrabučiuose, pusrūsiuose, ankštose palėpėse – argi mums gali šitaip pasisekti?
       O daiktų turime tiek nedaug, galima sakyti, beveik nieko, esame tikri vargšai: nešėme, dėjome, bet tiedu nedideli kambariukai vis tiek tušti. Ir tie daiktai, kuriuos turime įsigiję, kuriuos, nebereikalingus, kas nors atidavė, besikraustant trupa, dūžta. Kai vienas iš talkininkų iš rankų išmetė nedidelį vestuvių proga padovanotą kavos indų rinkinį, apsiverkiau. Kažin kas guodė ir juokėsi – šukės neša laimę, bet man tai atrodė būsimų nesėkmių ženklas.
       Naujuose namuose iškart imu šluoti šiukšles, rinkti, dėlioti indus, klijuoti duženas, virtuvėje jau padengtas įkurtuvių stalas. Ateina trumpa vasaros naktis, esu tokia nusivariusi, kad nebepakeliu rankų ir atgulu. Jau labai vėlu, ir klausydamasi iš virtuvės sklindančių balsų užmingu. Rytą pažadina pro langą besiliejantys saulės spinduliai: pats vasaros vidurys, prašvinta labai anksti, saulė, vos pakilusi, ima pašėlusiai kepinti. Markstausi nuo šviesos ir galvoju, kad pašokusi tučtuojau valysiu aptaškytus langus, kabinsiu užuolaidas. Toji ankstyvo, kaitraus vasaros ryto šviesa, aliejinių dažų, kalkių kvapas, iš lauko plūstantys žmonių balsai, mašinų ūžesys mane džiugina ir nuteikia dirbti: tokia šviesi ir smagi atrodo naujo mūsų gyvenimo pradžia.
       Ištiesiu ranką – guliu ant čiužinio viena, greta – sujauktas apklotas. Tuščiuose kambariuose viešpatauja tyla, ji man kelia keistas, negeras nuojautas. Kur jis? Jau apsirengęs, stovi tarpduryje. Veidas iškreiptas kančios, ir aš pati pajuntu, kaip jam neapsakomai bloga – kamuoja troškulys, dega galva, spaudžia širdį. Nusipirks, išgers alaus, praeis troškulys, pašviesės akyse, o pasaulis, užlietas ryto spindulių, suspindės tokiomis skaisčiomis spalvomis, kokias gali išvysti tiktai pagiringas žmogus. Ir pats bus šnekus, kai pravers lūpas, vis kalbės ir kalbės, kaip mes čia gyvensime, ką pirksime, kokius draugus kviesime į svečius. Keliuosi, siekiu prie galvos padėto rankinuko. Atsegu, surandu nedidelį sučiurusį popierinį pinigą. Delsiu, tarsi kažin kas kuždėtų, jog negerai darau. Bet jo ranka pati griebia pinigą, akyse suspindi būsimos atgaivos džiugesys.
       – Paskutiniai, – sakau.
       – Ak, – sako jis, – bus tų pinigų…
       – Bus, bus, – mėgdžioju priekaištaudama. – Tiktai greit pareik, niekur neklaidžiok.
       Jis neatsako, tik kaltai šypteli ir gniauždamas saujoje pinigą išeina.
       Keliuosi, pripuolu prie praviro lango, matau jį einantį per kiemą – traukia per saulės nušviestą plotą, greit įžengs į vėsa dvelkiantį ryto šešėlį.
       – Ei! – šūkteliu įkandin tarsi sakydama, kad netrukus jam bus geriau, tarsi primindama, kad greičiau pareitų.
       Jis atsisuka, pakelia galvą ir skaudžiai, per jėgą šypsosi. Man kažin kas vėl pakužda, jog reikėjo eiti kartu, bet esu neapsirengusi, laukia darbas, kita vertus, priekaištauju sau pačiai, kodėl juo taip nepasitikiu. Drąsinamai pamoju ranka ir imuosi darbo. Kai leidžiu iš čiaupo švaraus, šalto vandens čiurkšlę, juntu, kaip netrukus į jo degantį skrandį įsilies gaivinantis alaus gurkšnis ir kaip iš pasitenkinimo suinkš.
       Plaunu aptaškytas duris, valau prišnerkštą virtuvę, laukiu jo pareinant – atsukios langų varžtus. Tai ne moteriškas darbas, bet aš negaliu ilgiau laukti ir imu į rankas atsuktuvą. Stovėdama ant palangės žvilginu stiklus ir vis dairausi į lauką, kur už namo kampo išnyko jis. Bet jo vis nėra. Na neiškentė, atkimšo alaus butelį ir išgėrė stačiai krautuvėje. Jam jau pasidarė geriau. Antrą atsikimš namie – pagiringas jis geria alų neskaičiuodamas butelių ir ne tik numalšina deginantį troškulį, bet ir įšyla kaip reikiant.
       Saulė jau palipa virš kaimyninio, tokio pat kaip mūsiškis, blokinio namo, į kurį tebesikrausto laimingi gyventojai, aš jau nuploviau langus, žvilgčioju pro skaidrų kaip oras stiklą. Vakarėja, ateina šviesi, tartum skystutė prieblanda, naktis, bet oras ne kažin kiek atvėsta – naktys kaip ir dienos karštos, prakaituotos. Klausausi nenutylančių balsų, žingsnių, girtų dainų, šūkavimų. Ir vis dar viena. Dar niekada taip nebuvo, kad nepareitų, bet gal šį kartą kažin kas ištiko, kremtuosi, kad išleidau vieną. Galbūt guli kur nors sumuštas chuliganų, gal paguldytas į ligoninę, o gal jau ir nebegyvas, tik aš nieko nežinau. Nei kur ieškoti, nei ko paklausti. Dairausi kokio nors darbo, kad nusiraminčiau ir nebūtų taip baisu laukti – visada, kai kokia bėda, mane tarsi apima įniršis, aš puolu valyti, tvarkyti namus. Taip darydavo ir mano motina. Jau visai vėlu, nebegirdėti žmonių balsų, tik šviesią vasaros naktį dar sudrumsčia iš kažkurio naujo namo sklindantis persigėrusio vyro bliovimas.
       Atgulu, stengiuosi užmigti, prisnūdusi tiesiu ranką, kad jį pasiekčiau. Bet aptikusi tuštumą krūpteliu ir prisimenu mudviejų vestuves. Iš svečių veidų suprantu, jog kažkas negerai: visi akylai stebi, kaip mano jaunikis nepraleidžia nė vienos taurelės – visas išlenkia iki dugno, jei niekas nepasiūlo, įsipila pats – ir vieni palinguoja galvas, kiti keistai šypsosi, o treti ragina, norėdami visai jį nugirdyti ir pasijuokti. Man smilkteli, kad tai blogai, bet nežinau, ką daryti. Ir naktį – ši tik simboliškai turėjo būti mūsų pirmoji, kaip ir visiems šiais laikais mums viskas jau buvo – ištiesiu ranką – lova greta tuščia, ir aš pravirkstu.

       – MENTAI tikėjosi: ji paverkšlens, o aš susigraudinsiu ir atkišiu jiems rankas – šekit, dėkite antrankius… – jis vėl pradėjo niršti, nebetramdyti nė balso.
       – Bet su ja vis tiek galėjai kalbėtis! – priminiau. – Nuraminti.
       – Apie ką kalbėtis?! – jis ir pyko, ir tartum teisinosi. – Kai jie klausysis kiekvieno mano žodžio, paskui panaudos prieš mane patį. Ne, tokiais fokusais jie manęs neprigaus. Ir motina nesugraudins, nepamesiu dėl jos galvos. Aš – joks Saulius, aš Paulius, taip ir pasakiau jai, ar ne? Aš jokio Sauliaus nepažįstu, nežinau, kas tu tokia. Jie tave apgaudinėja! Ak, netikėjau, bliamba, kad ji dar gyva. O ji, pasirodo, tebėra! – jis nepiktai iš pačios krūtinės gilumos atsiduso. – Man jau trys dešimtys su puse, nebe tie laikai, kai augau vaikų namuose, kai pasiilgdavau jos, laukdavau atvažiuojant, o nesulaukdamas kentėdavau. Ne, aš jos nesmerkiu, kad taip nė karto ir neaplankė. Nors ir laukdavau, ir niekam nematant verkdavau, bet nesulaukęs galvodavau: gerai, kad ir neatvažiuoja. Ne tik dėl to, kad buvau jai sunkiai prasikaltęs ir bijočiau pamatyti, bet ir dėl to, kad būčiau nežinojęs, kur dėti akis, jei būtų įėjusi pro duris tokia apsileidusi ir dar – išgėrusi. Turėčiau bėgti slėptis kaip ir ne vienas vaikas, sulaukęs girtų, su mėlynėmis ant veidų gimdytojų. Ne, kaip vėliau supratau, laukdavau ne jos, tikros, bet tarsi kitos, visai kitokios savo motinos – tokios, kokią norėjau turėti. Man būdavo gera žinoti, jog ji yra, jog galiu apie ją galvoti, laukti, nors ir nesulaukdavau, tačiau atrodydavau sau laimingesnis už kitus vaikus, kurių motinos mirusios arba kurių nebuvo nė matę – gimdytojos juos buvo palikusios ligoninėje, pametusios laiptinėse, prie svetimų durų, tiesiog gatvėje.
       – Taip, tai baisu, bet vis tiek – ji tavo motina, – ištariau.
       – Taip, motina, ir aš internate negalėjau apie ją negalvoti ir nesapnuoti! Kartą, šiek tiek paūgėjęs, nutariau bėgti ir pareiti namo. Kad ir kokie blogi būtų namai, kiekvienas vaikas jų pasiilgsta, viliasi, gal juose kas nors pasikeitė į gerą. Kai kiti auklėtiniai išvažiuodavo per šventes namo, kur jų kaip ir manęs niekas nelaukdavo, pavydėdavau jiems. Mano ilgesys stiprėjo, tad nebeištvėriau ir pabėgau. Kai išlipau iš traukinio ir žingsniavau plentu į savo miestelį, mane apėmė toks džiaugsmingas virpulys, kad visai nebebijojau dėl kadaise namie padaryto prasižengimo. Kai pasiekiau miestelį, jau buvo vakaras, tamsus vėlyvo rudens vakaras, vėjas ūžavo medžiuose, tuščiuose laukuose, tas šaltas, dygus ūžesys ėjo man per širdį – jis tarsi priminė, kad manęs niekas čia nelaukia. Bet aš nepaisiau to priminimo, nes troškau kuo greičiau išvysti sodybos, užsiglaudusios už kalvos, pamiškėje, žiburį. Ir kai pamačiau, širdis taip suspurdėjo, jog niekas nebūtų galėjęs manęs sulaikyti. Tuoj tuoj!..
       Prisiartinus prie namų sulojo šunys, aš pažinau jų balsus, tebebuvo tie patys, ir kai atbėgo, kai užkalbinau, abu – ir didysis, ir mažasis – ėmė gerintis, pažino saviškį! Paglosčiau, pakedenau, net pauosčiau kaip kadaise jų kailį ir ėmiau sėlinti prie didelės, tamsoje skendinčios, tik dviem šviesiais langais į seną sodą, laukus ir kelią tvieskiančios sodybos. Užsiglaudžiau už storos, kaži kada čia gyvenusių žmonių (sodyba buvo ne mūsų, mus čia atkėlė kolchozas) pasodintos, obels ir ėmiau spoksoti į vidų.
       Troboje plieskė plika, be gaubto, elektros lempelė. Po ja prie stalo sėdėjo žmonės – keletas nepažįstamų vyrų, matyt, svečių, kurių niekada netrūkdavo namuose, su jais ir motina. Kraipėsi apšviesti linksmi veidai, prasiverdavo lūpos. Motina juokėsi – ir tą akimirką man ausyse suskambėjo jos šauksmas, girdėtas sapne, o širdį skaudžiai dilgtelėjo! – ir kaip visada juokdamasi prisidengė delnu tuščią burną – jau žinojau, kad jos dantys ne tik šiaip iškritę, išmušti, bet ir išbyrėję nuo daugybės gimdymų. Mano motina jau nebebuvo graži kaip kadaise, kai kentėdavau ne tik todėl, kad jausdavausi jai nereikalingas, bet ir todėl, kad ji patikdavo svetimiems vyrams, tačiau tokia sunykusi, susenusi, jog ir gailėjausi, ir bjaurėjausi. Bet ji kaip ir anksčiau vaišino savo svečius, girdė – pati gerdavo gudriai, apgniauždama stiklinę, praleisdama savo eilę. Galimas daiktas, ir vaišės vyko ne šiaip sau – ateiviai buvo nudirbę kokius nors darbus – ji ne tik viliodavo vyrus, bet ir priversdavo jai darbuotis ir atnešti šio to nugvelbus iš ūkio arba iš savų namų.
       Kodėl motina – kaip dabar galvoju – jau ir nebegraži, ir sunykusi – vis dar taip traukdavo vyrus, kad, mums kur nors apsigyvenus, kitos moterys imdavo jos neapkęsti, grasindavo padegti namus, mus pačius išdanginti į kitas pasvietes, – nė šiandien negaliu suprasti. Turbūt vyrams, ir dar – išgėrusiems, kai sužibdavo kibios jos akys, kai droviai, kaip mergaitės, išrausdavo skruostai, ji atrodydavo graži, ir jie lipdavo kaip širšės prie medaus. Kas yra mano brolių, seserų, taip pat ir mano tikri tėvai, niekas nežinojo, gal tiktai ji. Vos tik pajusdavo, kad ,,užtaisė“, sugyventiniai išnykdavo ir neberodydavo akių. Kiti pradingdavo ir po vienintelės nakties. Vieni mano broliai, seserys – tarp jų ir aš – buvome panašūs į ją, kiti turbūt atsigimę į savo pasprukusius tėvus. Gal todėl, kad ir iš išvaizdos, ir iš būdo buvau į ją panašus, man ne kartą pasidingodavo, jog viską matau taip, tarsi žvelgčiau jos akimis, o savo paties balse nejučiom išgirsdavau suskambant jos balsą. Todėl ir jos skausmą jusdavau kaip savą, ir – baisus daiktas! – dėl to jos taip neapkenčiau. Iš tiesų mano meilė jai, jei ją mylėjau, galėjo tuo pat metu pavirsti neapykanta, ir atvirkščiai.
       Tik kodėl, galvodavau vėliau, tada negalėjau pasijudinti ir vis tebestovėjau neatitraukdamas akių nuo šviečiančio lango? Kodėl, klausdavau save ir paūgėjęs, jau būdamas zonoje, bet negalėdamas pamiršti ano sugrįžimo, išvydus iš arti svetimus, nelaukiančius savo namus, kažin kas prie jų taip traukė, jog tartum laikė surištą, ir aš vis negalėjau apsisukti, nueiti? Gal netikėjau savo paties akimis, vaizdu, kurį mačiau pro langą? Gal norėjau išvysti kokį nors gerą ženklą, kuris pradžiugintų man širdį? O gal priešingai, vyliausi pamatyti dar kažin ką, dėl ko pasibjaurėčiau dar labiau ir pajusčiau dar didesnę pagiežą? Bet gal mane sulaikė smalsumas, – kur manasis patėvis, jei prie stalo – kiti, svetimi, vyrai, o jo nematyti? Galbūt jau pasigėrė, atsigulė, pasitaikydavo, kad jis pasigerdavo, nueidavo į lovą, o motina linksmindavosi su svečiais. Galėjo ir namuose nebūti – kartais jis kažin kur išeidavo, nepasirodydavo ilgoką laiką.
       Tai gal dėl jo, svarstydavau, nesitraukiau, norėjau jį pamatyti, tartum todėl ir būčiau pabėgęs iš internato, keliavęs tokį ilgą kelią? Gal tą vakarą man pasivaideno, kad jau esu nebe vaikas, bet suaugęs, stiprus vyras, kuris gali jam už viską atkeršyti? Iš tikrųjų buvau nebe tas, kurį motina išvarydavo į lauką, išsiųsdavo į miestelį ko nors nupirkti, o pati su patėviu – jie negalėdavo palūkėti nakties! – užsikabindavo kambariuko duris, suguldavo į lovą. Išvarytas niekur ir neidavau – priglusdavau prie lango ir pro užuolaidos plyšelį spoksodavau į vidų. Buvau matęs, ką daro vienas ant kito užlipę gyvuliai, iš draugų buvau girdėjęs, kaip atsiranda vaikai, esą juos tokiu pat būdu padaro suaugusieji. Kai savo akimis visai iš arti pamačiau, ką daro ne kokie svetimi žmonės, bet patėvis su motina, mane apėmė ne tik smalsumas, nuo kurio burnoje telkėsi lipnios seilės, bet ir dar nepatirtas įsiūtis. Man darėsi gaila skriaudžiamos, paniekintos motinos, troškau ją išvaduoti, o patėviui – atkeršyti.
       Tokiomis akimirkomis kildavo neaiški pajauta: reikėtų papasakoti savo tėvui, kaip tas svetimas į mūsų namus atsibastęs vyras – vieną rytą pabudęs pamačiau jį begulintį su motina – jį nuskriaudė, o iš manęs atėmė ir motiną, bet aš jo nepažinojau ir nenumaniau, kur ieškoti. Kai žinodavau esant juos užsikabinusius mažame kambarėlyje, mane apimdavo toks įniršis, kad visas drebėdavau, gerklę gniauždavo bejėgiškumo ašaros, tik negalėdavau pravirkti. Norėdamas išlieti pyktį, susirasdavau lazdą ir daužydavau viską – sienas, kieme riogsančius rakandus, medžius. Mano smūgių dūžiai skambėdavo sodyboje, atsimušdavo miškelyje ir sugrįždavo aidu – aš tartum daužydavau savo patėvį, nuskriaudusį mano tėvą, atėmusį iš manęs motiną.
       Ne, jei ir būčiau tąsyk jį pamatęs, nieko nebūčiau padaręs: buvau mažas, jaučiau jo rankų kietumą. Jei ir norėjau jį pamatyti, tai tik tam, kad atidžiai į jį pasižiūrėčiau, – kartais ne vienas mūsų norime stebeilyti į kokį nekenčiamą žmogų, daiktą. Sunku apsakyti, koks tas jausmas, kurį patiriame bežiūrėdami, – gal mėgaujamės savo pačių neapykanta, gal kenčiame dėl trokštamo, bet neįvykdomo keršto, o gal paprasčiausiai – smalsu. Bet patėvio neišvydau, tik paskui sužinojau, kad jis vėl atsidūrė kolonijoje.
       Man taip bestovint ir neišdrįstant įeiti į vidų, svečiai ėmė keltis iš užstalės, slinkti į lauką. Atsidarė priemenės durys, per kiemą, sodą, toli į laukus – iki pat miestelio – nusidriekė ilgi šešėliai. Pabūgau, kad pastebės, užsiglaudžiau už obels. Vyrai neskubėjo lįsti į tamsą, sustojo čia pat, ėmė daryti mažą reikalą. Bedarydami šnekėjosi, juokavo, drumstė orą – toks reikalas vyrus sujungia kaip ir butelis arba tabako dūmas. Vienas liejo tiesiai ant obels, už kurios aš slėpiausi, ir pūstelėjęs vėjas užtėškė ant veido kelis lašus. Bet aš bijojau išsiduoti. Greitai dviese atsisveikino, pasuko į keliuką, trečias, ką tik daręs ant manojo medžio, sugrįžo į vidų, apkabino per pečius motiną – supratau, kad turiu naują patėvį.
       Nors mintyse kartojau: ateis laikas, jums visiems atkeršysiu, bet juo toliau nuo namų, juo labiau mano maudulys ir ašaros ėmė rodytis nebe tokie kartūs, pyktis atsitraukė ir tarsi pavirto skaudžiai salsva, net malonia nuskriaustojo ir bejėgio gėla. Štai, sakiau ar sau pačiam, ar kažkam kitam, gal tam šaltam, per laukus lekiančiam rudens vėjui, kuris, man atrodė, nebuvo vien tik vėjas, bet kažin kokia gyva, girdinti ir matanti, nors ir šalta dvasia, aš niekam, visai niekam nereikalingas, niekada, netgi bloguoju, neprisimenamas, bet man taip gera būti su savo vienatve ir skausmu, kad iš gerumo sąla širdis, ir aš visas apmirštu nuo savos kančios ir jos sukelto alpulio! Taip gera – gaila, tiktai trumpą akimirką, kai patiri kokį didelį skausmą, pavyzdžiui, kai plaktuku nusimuši pirštą, – visas aptirpsti ir bejunti tik stingdantį saldumą. Netrukus pervers aštrus skausmas, bet kol kas taip gera, svaiginamai malonu, tarsi vienu mauku išgėrus stiklą degtinės. Man tarsi nušvito protas, ir aš sakiau sau: kaip gerai, kad parėjau į namus, kad viską, kas juose dedasi, pamačiau pats, dabar galėsiu užsisklęsti savyje ir kentėti į valias, ir niekas neįtars, kaip man, visų atstumtam, nuskriaustam, nereikalingam, yra gerai.
       Šitaip mėgaudamasis – tada, sakau dar nė pats to nesuvokiau, – savo kančia priėjau miestą, atklydau į geležinkelio stotį, tartum ketinčiau kažin kur važiuoti. Stotys – visų benamių, valkatų, zekų namai, kelio pradžia ir pabaiga. Kažin ko belaukdamas, galbūt kokio traukinio, užsnūdau ant kieto suolo, ten mane „supakavo“ ir parvežė į internatą.

       – KADA mačiausi su ja paskutinį kartą? – perklausė. – Ne, ne tada, kai, pabėgęs iš internato, spoksojau į ją pro trobos langą, bet dar seniau, kai išėjau, tiksliau, išbėgau iš namų visiems laikams. Traukiau keliuku į miestelį, tartum eičiau į mokyklą. Gyvenau bendrabutyje, gaudavau nemokamus pietus, bet kartais parsirasdavau ir namo. Buvo ankstyvas pavasaris, laukuose dar bolavo sniego lopiniai. Šėmas, sunkus dangus kabojo žemai virš nuplikusių geltonų molio kalvų, sustingusių medžių, trobų. Nors viskas atrodė kaip visada tokiu metų laiku, o pačiam dingojosi, jog tikrai einu į mokyklą, – tiesa, man patikdavo tiktai kelias iki jos, bet ne ji pati, brr, nupurtydavo, kai prisimindavau… Bet ėjau ne į mokyklą, tai gal todėl ir buvo taip liūdna. Tarsi keistas, nesuprantamas maudulys smelktųsi iš visų pašalių, gniaužtų širdį. Rodos, manęs jau nebeviliojo nė laisvė, laukusi tenai, už dunksančių miškų, kur driekėsi plentas, šaunantis į kitus, nematytus, didelius, miestus, kur, kaip pasakodavo patėvis, buvo ir zona, į kurią patekdavo stiprūs, drąsūs ir teisingi vyrai, kai jiems nepasisekdavo. Ar priėjęs miestelį nepasuksiu kaip visada į bendrabutį, nepatrauksiu, atsilikęs nuo visų, į baltą mokyklos mūrą?
       Ir lyg tyčia pamačiau motiną, ateinančią priešais, – būčiau išėjęs ankstėliau, būtume apsilenkę. Ji grįžo iš miestelio, nunešusi į pieninę pieną, apsipirkusi krautuvėje. Tipeno smulkiu, greitu žingsneliu – ji visada tartum bėgiote bėgiodavo, o aš vilkausi vis lėčiau, tarsi ne savom kojom. Šovė mintis patraukti tiesiai takeliu, bet paupio pievoje kaip ir kiekvieną pavasarį tyvuliavo polaidžio vanduo. Arba pasukti atgal, pareiti namo, padėti, ką buvau paėmęs. Kol dvejojau, ji vis artėjo, bet nežiūrėdama į mane, nuleidusi akis, lyg nematytų, ar būtų kuo prasikaltusi. Iš tikrųjų jos buvo tokia maniera – vaikščiodavo, tarsi visų bijotų ar kažin ko gėdintųsi ir tik prisiartinusi pakeldavo akis į sutiktą žmogų, nužvelgdavo jį baikščiomis, bet kibiomis akimis.
       Kai mudu priėjome vienas prie kito ir sustojome, ji pakėlė akis ir nužvelgė pažįstamu, tačiau man, apmirusiam iš baimės, atrodė, įtariu žvilgsniu. Nedaug ir betrūko, kad būčiau čiuptelėjęs už švarkelio kišenės, o ją motina patikrinusi. Netikėtai ji nusišypsojo. Bet šypsnys išėjo kreivas, netikras. Pajutau, kad ne tik aš jos, bet ir ji manęs prisibijo, todėl stengiasi būti gera. Ir baimė atslūgo: ne, neišdrįs man krėsti kišenių.
       Tačiau tas drovus šypsnys priminė ir kitką: motina šitaip, droviai ir baikščiai mirksėdama kibiomis, spindinčiomis akimis, išraudusi kaip šešiolikinė, pažvelgdavo į kokį patinkantį vyrą. Tuomet man kildavo toks pasibjaurėjimas ir pyktis, kad pats nebegalėdavau į ją žiūrėti.
       – Tau dar anksti, – ištarė žiūrėdama į mano sudėvėtus drabužėlius, palaikius sumazgytais raišteliais užvarstytus batus, sučiurusią kuprinę, bet sutikusi priekaištingas piktas mano akis pati nudelbė žvilgsnį.
       – Šįryt – fizinis, reikia anksčiau, – atsakiau iš baimės ir pykčio džiūvančia gerkle rydamas seiles.
       – Ar valgei? – pasiteiravo nedrąsiai.
       – Gausiu mokykloje, – atsakiau.
       – Nupirkau aliejaus, – šnekėjo motina, linguodama maišelį su pirkiniais. – Būčiau iškepusi blynų.
       – Ne, aš einu! – ištariau nekantriai.
       Ji tartum dar ketino kažką sakyti, bet neišdrįso, lyg bijotų manęs. Aš džiaugiausi savo pergale – kaip ir kiekvienas įžūlus paauglys ar vaikas, išgąsdinęs, įveikęs suaugusįjį. Dar vienas prieš kitą pastovėjome valandėlę, tarsi, kaip man atrodė vėliau, jausdami, jog atsisveikiname visiems laikams. Vėliau ne kartą – ir vaikų namuose, ir zonoje visas mano gyvenimas, mažyte, prabėgo tokiose valdiškose vietose! – vis prisimindavau aną, paskutinį, rytą, pažvelgdavau į motiną ir save tartum iš šalies – kaip į svetimus.
       Tarsi pamatydavau, kaip ant vieškelio stypso menkutė, sudžiūvusi kaip skiedra moterėlė, rankoje laiko maišelį su pirkiniais – duonos kepaliuku ir pilstomo saulėgrąžų aliejaus indeliu – vaikams, alaus buteliais ir cigarečių pakeliais – sugyventiniui, mano patėviui, ir jos vaikas – suplyšusia, skirtingomis, ne vienos spalvos siūlais prisiūtomis sagomis striuke, žiemine atlėpusiomis ausinėmis kepure, stingstančias nuo šalčio rankas susigrūdęs į kišenes. Mažas, pašiurpęs kaip žvirblis per speigą, gailiomis, gal nuo nemigos, o gal nuo verksmo paraudusiomis akelėmis.
       Nors jo smulkus, pamėlęs nuo šalčio veidelis atrodė piktas, nors nuo nemigos ar pykčio paraudusios akys degė kaip vilkiuko, bet skaudžios ir karčios ašaros kilo iš vidaus ir smaugė gerklę, o ranka, kurią laikė kišenėje ir gniaužė paslėptus pinigus, atrodė nesava. Tereikėjo motinai tik prisiartinti arčiau, užsegti jam striukę, pataisyti sudriskusią, skersai galvos užmaukšlintą kepurę… Ak, negaliu garantuoti, kad jis, per drabužį pajutęs šykščią jos išdžiūvusių rankų šilumą, būtų šiurkščiai nuo jų išsisukęs, atsitraukęs. Kad, paimtas už rankos, nebūt su ja grįžęs namo, nevalgęs jos saulėgrąžų aliejuje iškeptų blynų ir – prisipažinęs. Be jokių tardymų, be grasinimų, kurių tiek daug pasitaikė jo gyvenime.
       Kai jau kiekvienas buvo žengęs žingsnį į savo pusę, ji netikėtai atsisuko ir žiūrėdama į akis paklausė:
       – Gal duoti kapeikų? Nusipirksi bandelę…
       Vis dirsčiodama į namų pusę, lyg ko bijodama, krapštėsi sučiurusioje piniginėje ieškodama smulkių. Ir tarsi tik dabar jis pamatė jos paakyje – kažkodėl mušančiojo smūgis visada pataiko į akį – mėlynę. Gal dėl to ji ir suko nuo jo akis? Ji suskaičiavo ir įbėrė jam į delną keletą šlapių – kaip man atrodė – kapeikų, ir šitaip susimokėjusi, o gal – išsipirkusi, bėgte nubėgo į namus.

       NORS ir supratau, kad turiu kuo greičiau dingti iš šio kampo ir viską, kas buvo, išmesti iš galvos, tačiau pasiekęs miestelį negalėjau atsikratyti nei pamiškėje dunksančios sodybos, nei skubančios motinos vaizdo: vis mačiau, kaip ji tolsta, mažėja, tarsi bėgdama mano paliktomis pėdomis – giliomis, sustingusiomis provėžomis išduobtu keliuku, takeliu per kiemą, pro žemą šulinio rentinį, kol šmurkšteli į tamsią priemenės angą. Aš jos nematau, bet akimirką stabteliu, tarsi norėčiau pasižiūrėti į ją paskutinį kartą. Štai ji jau troboje, šaltoje ir nekūrentoje, kur prieblanda tvyro ir dieną, kur sujauktame guolyje apsisiautę antklodėmis kiūto mano broliai ir seserys ir spokso į televizorių. Motina nedirsteli į juos, numeta pirkinius, eina į mažą uždangstytais langais kambarėlį, kur stovi jųdviejų su patėviu lova, juoduoja sena, kaimiška spinta. Tartum jaustų, kad kažin kas ten ne taip. Pasižiūri į pučiantį sugyventinį, į praviras spintos duris – tarp jų įstrigęs kažkoks drabužis – ir stengiasi prisiminti, ar jas išeidama uždarė.
       Spartinu žingsnį, kuo tiesiau į stotelę, bet vis dingojasi, jog tebesu tame mažame, tamsiame, troškinančio tvaiko pilname kambarėlyje, į kurį įsėlino motina, ir negaliu iš jo ištrūkti. Negaliu, nors pinigų gniužulėlis – mano rankoje. Stabteliu, pažvelgiu į miegantįjį – tamsus jo veidas juoduoja ant pagalvės, iš atsegtų marškinių kyšo kaklas, gauruotos krūtinės trikampis. Apima bauginanti, tačiau nesuvaldoma pagunda jam kažką padaryti – tereikia žengti tiktai keletą žingsnių.
       Buvau sugalvojęs visokiausių keršto planų: tai matydavau save trenkiantį jam kirviu, kai kapodavo iš alksnyno parsivilktus žabus, kirvis stirksodavo įkirstas į kaladę, o jis pats rūkydavo, tai sugriebiantį už kojų, kai semdavo vandenį, ir įstumiantį į šulinį, tai užverčiantį žemėmis duobėje, kai įlįsdavo bulvių rinkti… Kartą aptikau nuvirtusį paupio krūmuose, ir kažkas ėmė kuždėti į ausį: padaryk jam tai dabar, daugiau tokios progos nepasitaikys. Akimirką stovėjau svarstydamas, ko man griebtis. Mintys greitai skriejo, o širdis skaudžiai daužėsi. Galėjau tvoti, bet neturėjau kuo – arti nesimatė nei pagalio, nei akmens. Akys užkliudė atsegtą kelnių praskiepą, ir šovė mintis – nurėžti peiliuku tą daiktą, kuriuo jis skriaudžia motiną. Buvau matęs, kaip jis senu skustuvu mažiems ėriukams, paršeliams išpjaudavo kiaušinėlius: baisėdavausi, bet taip traukdavo pažiūrėti. Kartą jis mane pamatė bežiopsantį kūtės tarpduryje ir, valydamas į rankovę skustuvą, paklausė:
       – Nori, ir tau taip padarysiu? Eikš!
       Juokėsi, akyse žvilgėjo pikti, pašaipūs žiburiukai. Jam tai jokia naujiena: jis tai darydavo kolchozo fermoje, kur, kol apsivogė, dirbo sanitaru. Atsisuko ir motina, kuri irgi sukiojosi kūtėje, ir jos akyse suspindo tokie pat žiburiukai.
       – Matai, kas tau bus, jei neklausysi! – gąsdino jis.
       Mane apėmė dar niekada nepatirta baimė, ėmiau trauktis atbulas, o kai išėjau iš kūtės, nuskuodžiau į miškelį, kur slėpdavausi nuo visų bėdų. Nuo to laiko ėmiau patėvio bijoti. Kartą sapnavau, kad jis mane, norėdamas padaryti tai, ką darė gyvuliukams, vejasi: bėgu nuo jo, bet negaliu pabėgti, šaukiu motiną, kad gelbėtų, ši juokiasi iš manęs, o jos akyse spindi tokios pat ugnelės kaip ir andai, kai jis mane gąsdino skustuvu.
       Tačiau tą kartą, kai stovėjau krūmuose prie drūnyjančio patėvio, kai jau laikiau rankoje didoką akmenį, bet nesiryžau trenkti, pajutau, kad kažkas tarsi sučiupo mane už rankos. Ir išvydau motiną, greitai atbėgančią takeliu. Ji matė mane, sakytum, girdėjo mano mintis, todėl mojo ranka, kad nieko nedaryčiau. Atbėgusi neištarė nė žodžio, tik pasilenkė prie sugyventinio, tarsi norėdama įsitikinti, ar šis – gyvas. Paskui užsagstė praskiepą, ėmė kelti. Aš tebestypsojau rankose iškėlęs akmenį. Kai mudviejų akys susidūrė, ji galėjo perskaityti mano prašymą: mama, jei tu negali, tai galiu aš, ir jo daugiau pas mus nebeliks. Ir pamačiau, kaip iš karto jos akyse šmėstelėjo baimė, paskui – pyktis, ne, ne pyktis – neapykanta. Ji tyliai iškošė pro dantis:
       – Neišdrįsk! Mesk, sakau!..
       Ji žvelgė į mane ne kaip į savą, ne kaip į vaiką, bet kaip į svetimą suaugusį, – dėl to aš taip išsigandau, – kažin ką baisaus sumaniusį žmogų. Ir pats supratau, jog tai, ką ketinau daryti patėviui, nebe juokai, ir kad tas ant žemės gulintis, mane skustuvu gąsdinęs vyras jai artimesnis, reikalingesnis už mane. Mano ranka ėmė svirti, akmuo dunkstelėjo ant žemės.
       Ir tą rytą, kai jis šnopavo kambaryje, o manęs niekas nematė, galvoje ėmė suktis daug visokių fantazijų, staiga prisiminiau atsitikimą paupyje, motinos perspėjimą. Šitaip bestovint ir nesiryžtant mane pradėjo imti baimė. Ne taip bijojau jo, miegančiojo, kaip motinos, kuri ir nebūdama šalia tartum mane matė ir girdėjo mano mintis. Supratau, jog uždelsiau. Taip yra visada, – jei ko nepadarai staigiai, kai protas aptemęs, kai visai nieko nebegalvoji, tai, žinok, ir nebepadarysi. Tartum kažin kas į tave pažiūrėtų ir pasakytų: stok, ką darai!
       Prisiminiau, kad turiu skubėti: juk motina galėjo sugrįžti kiekvieną akimirką, galėjo nubusti ir patėvis – gal jau ir nebemiegojo, viską matė ir jautė, pro sumerktas blakstienas stebėjo ir laukė. Ir dar viena, iki tol nepatirta, baimė apėmė mane ir tartum kažin kas protino: ką tu padarei, greičiau padėk į spintą, ką paėmei!.. Nežinau, iš kur sklido tokie žodžiai – paimti ką nors ne savo būdavo nenaujiena, manydavau, ne nuodėmė. Kai reikėdavo pasikasti šviežių bulvių, pasirauti morkų, nusikirsti kopūsto galvą, motina paprasčiausiai mus, vaikus, pasiųsdavo į kaimynų daržus. Imdavo baimė, tačiau ir įdomu būdavo: sulauki sutemų, eini palaukėmis, paskui imi šliaužti tarpuežiu, po plastunski, kasi, rauni gulėdamas, pasiklausydamas, pasižvalgydamas, – esi jautrus kaip zuikis! Kai krežis ar maišiukas pilnas, slenki atgal, o kai pavojus nebegresia, pašoki ir skuti kiek tik įkabindamas.
       Bet paimti ką nors iš svetimų – vienas dalykas, motina mus padrąsindavo, o pagautus gindavo, visiems draskydavo akis: jūs mūsų neapkenčiate, mano vaikus, kol maži, skriaudžiate, bet palaukite, jie užaugs, užmokės jums už viską, žinokite! Tačiau kitas dalykas, kai rankose laikai jos pačios pinigus, ir dar tokius didelius.
       Jei ir būčiau norėjęs padėti, nebebūčiau galėjęs: pačios kojos jau nešė mane pro duris, aš nesipriešinau, pirštų galais ištykinau iš kambarėlio, praslinkau pro mažųjų guolį – jie, suvirtę kaip paršeliai garde, tebemiegojo – ir atsidūriau kieme. Išėjęs į lauką pagalvojau, jog dar turiu laiko, galiu sugrįžti, padėti, tačiau rankos grūdo pinigus giliai į švarkelio kišenę, ir aš pasileidau keleliu iš sodybos. Greitai visos mano abejonės, visos baimės pasiliko už nugaros ir vis tolo, o šaltas, bundančia žeme kvepiantis pavasario oras dvelkė tokia laisve, kad mano širdis aptirpo iš neramaus, bet saldaus jaudulio.
       Pajutau, jog tebelaikau saujoje motinos įduotus smulkius pinigėlius. Ir dėl jų man pasidarė jos gaila, labiau nei dėl anų, paimtų iš spintos, – tikriausiai ji atidavė paskutines savo kapeikėles, tačiau nežinojo, kad paėmiau visas santaupas! Ar manai, kad vagiui negaila jo apvogtojo, ir dar – artimo, saviškio žmogaus? Bet ką jis begali padaryti – tiktai gailėtis, netgi pravirkti ir pasitaikius progai vėl apvogti! Kai paskutinį kartą jau nuo kelio, pro autobuso langą pamačiau kalvą, sodybos medžius, įlinkusius stogus, prisiminiau pažįstamą mūsų vargo, skurdo ir ašarų – tarsi iš toli atplaukusį ataušusio ugniakuro – kvapą, man suspaudė širdį.
       – Kur dėjai tuos pinigus – iš spintos? – paklausiau, kai jis nutilo.
       – Pinigus? – nusijuokė jis. – Juos tuoj pat praradau. Vos tik spėjau nusipirkti cigarečių, saldainių, kai apipuolė miesto vaikai ir atėmė. Aš greitai juos ir pamiršau. Tik, sakau, vis galvodavau, kas dėjosi namuose tada, kai motina pagaliau išnaršė spintą ir pinigų nerado? Kas galėjo paimti? – svarstė. Svetimas? Ne, niekas nebuvo užėjęs, mažieji vaikai, jau atsibudę ir žiūrėję televizorių, nieko nematė. Tai – namų vagis, jis – visų baisiausias. Patėvis?.. Bet šis vis tebedrybsojo tokia pat poza, gal nebuvo nė nuslinkęs prie kibiro, į kurį visi naktį darydavome. Kita vertus, jis paimtų tik tiek, kiek reikia tam kartui. Vadinasi… Šis, paskutinis, įtarimas šmėstelėjo jai mintyse, tik negalėjo patikėti, kratėsi jo kaip begalėdama. Paskui prisiminė, kad aš ant keliuko pasirodęs toks keistas: nervinęsis, piktai atsikalbinėjęs, trypčiojęs. Gailėjosi taip greit mane paleidusi, skubėjusi. Kai jau nebeturėjo kitokios, kaip sako tardytojai, versijos, vis tiek neskubėjo pranešti patėviui, bet svarstė, ką daryti, kad jis nesužinotų. Na, sakė, sau, jam alui ir cigaretėms užteksiu visada, bet ką sakysiu, jei paprašys daugiau? Arba ateis laikas pirkti karvę?
       – Galėjai su ja bent pasikalbėti telefonu, – ištariau.
       – O kam?
       – Gal ji norėjo ką nors svarbaus pasakyti.
       – Atsisveikinti – kaip prieš mirtį? Bet aš nesiruošiau žūti! O gal būtų pamokiusi, kaip iš čia ištrūkti?
       – Nežinau…
       – Tai kam visi man turi kabinti makaronus? Laiką tempti? Tam aš galiu susirasti geresnių pašnekovų.
       – O savo patėviui – atkeršijai? – prisiminiau.
       – Ne, ką tu! – nusijuokė jis. – Ne tik pirštu neužgavau, neištariau pikto žodžio, bet ir padėkojau.
       – Aš taip ir tikėjausi! – sušukau, turbūt apsidžiaugusi, kad jis nepadarė tam žiauriam žmogui nieko blogo. – Bet už ką jam dėkojai?
       – Už mokslą! – pajutau, kaip jis pagiežingai, žiauriai šyptelėjo. – Už tai, kad jis, kai buvau mažas, tiek daug pripasakojo apie koloniją, kurioje pats buvo keliskart sėdėjęs. Kad ir svetimas, kad ir skaudžiai prilupdavo, bet ir man, ir mano broliams ir seserims, vis dėlto buvo tartum tėvas. Kai neturi tikro tėvo, o namie yra koks nors vyras, jis nejučiomis pasidaro tėvu.
       O kai išėjau į laisvę, pirmas pažįstamas žmogus, su kuriuo susitikau, kaip tyčia pasitaikė jis. Kai užkalbinau, manęs nebepažino. Kai pažino, išsigando – buvau suaugęs vyras, dviem galvom didesnis, mano išvaizda rodė, kad irgi esu pabuvęs zonoje. Sugriebiau juokais jį už pečių, ir man pasirodė, kad subyrės – buvo pasenęs, visai be dantų, drabužiai karojo ant jo kaip ant mieto. Jei būčiau iš tikrųjų papurtęs, būt parūkusios dulkės… Tačiau mudu susiradome tašką, išgėrėme, pasikalbėjome kaip giminės, ne, kaip tikri kentai – apie gyvenimą, apie zoną, apie viską. Kai aš jam papasakojau, kaip buvau sugrįžęs į namus, kaip motina linksminosi su kitais, jis skaudžiai šyptelėjo ir kietai sučiaupė bedantę savo burną. Mus abu tarsi sujungė ta pati – mano, nereikalingo, iš lizdo išmesto paukščiuko, ir jo, apgauto, niekam nebereikalingo valkatos, – dalia. Jis jau senokai nebegyveno pas mano motiną – grįžęs iš kolonijos laikėsi mieste ir neturėdamas kur prisiglausti nakvodavo rūsiuose, šiluminėse trasose. Kartais, sakė, jam vis dar kildavusi mintis parvažiuoti pas ją, bet tai neturėdavęs kelionei pinigų, tai šiaip nebejausdavęs noro.
       Išgėrėme, pasišnekėjome ir kiekvienas nuėjome savais keliais. Jis – į lindynę, o aš ieškoti ko nors geresnio, mat tąkart buvau nusprendęs nebegrįžti už spygliuotų vielų. Tik nenujaučiau, kokią bėdą užsitraukiau sau ant galvos susitikdamas su juo. Kartą, kai mane nei iš šio, nei iš to sulaikė – gyvenau kaip ir daugelis išėjusiųjų iš zonos – nedirbau, glaudžiausi tai pas draugelius, tai pas bobas, – ėmė klausinėti apie patėvį: kada su juo mateisi, apie ką kalbėjotės, ar nebuvote piktuoju? Suklusau, – kažkas jam buvo atsitikę. Galiausiai tardytojas pasakė: atrastas pasmaugtas, aš – įtariamasis. Kažin kas mus matė begeriančius, o ir pats ne vienam buvau išsitaręs, jog ketinau užkasti tą motinos ,,diedą“, ir ji pati apie tai pripūtė mentams. Vos išsikapanojau, gerai, kad įrodžiau, jog tuo laiku, kai jis žuvo, nebuvau mieste. Senos mano kalbos – vaikiškos pasakos, argi suaugęs vyras teptų rankas į tokį lochą? – matai, atsigirdo!
       Jis patylėjo, pasiklausė – juodos nakties ramybės nedrumstė joks įtartinas garsas. Supratau, kad pradėjus pasakoti jam sunku sustoti – tokie gyvi praeities prisiminimai
       – Su patėviu man buvo lengviau susitaikyti: susitikome, išgėrėme, iš visko, kas buvo, pasijuokėme. Ir kvit. Kas, kad svajodavau užaugęs atkeršyti – tai tik vaikiški norai… O ji – ne svetima, tikra motina, tai kam nei manęs, nei kitų vaikų nuo jo negynė? Kam mane, dėl jos kenčiantį, atstūmė, galima sakyti, išdavė? Kam mušama ne prie mūsų glausdavosi, bet apkabindavo jam kojas ir prašydavo suvisai pribaigti? Iš meilės? Ar jai sunku, pagalvodavau, sugriebti peilį, durti jam?
       – Bijok Dievo, Pauliau! Kaip tau, vaikui, tokie dalykai galėjo ateiti į galvą?!
       – Vaikui daug kas ateina… Tik jis negali nieko padaryti, užtat fantazuoja. Bet palauk! – jis laisvąja ranka susigriebė už galvos. – Gal ji ir dabar visiems tebešvilpia, kad aš galėjau prikišti prie jo rankas? Ne kas nors kitas, su kuo jis gyveno šiluminėje trasoje, bet aš? Ir dabar, kai jie sujungė ją su manim, laukė, ar ji nekaltins manęs, kad esu jį užkasęs? Juk jiems tai proga išpešti, o paskui – prisiūti!