Balsai pavasario lietuje

Vos praaušus, su visa gamta,
               kuri tokia neaprašoma,
               su tuopa, su boba, kuri rausias
               šiukšlynuos ir kosčioja.

Viskas pilka, šiurkštu, netašyta.
O!
               kokia tamsraudonė kaštono suknelė,
               po žiemos ištraukta iš po žemių,
               kokios žėrinčios nuolaužos, nuoplaišos
               gleiznoto gegužio prausykloj!

Ir aš tenai būsiu
               raudonšonis kaštonas,
               akmuo…
               o!

Aukštai šv. Petras su Povilu:
               – per vėlu!
               – per anksti!
               – esi mums neaiškus,
               neįprastai apsireiškęs
               žemės augmuo.

2004. III. 22



 

Vėlyvo rudens parašas

O jūs, rudosios žvirblės, žvirblaitės
baltomis prijuostytėmis,
vėl suskridusios į klevus, –
kad bent minutei
įsileistumėt mane į savo namus,
tarpšakes, šakumus,
kur šilta, jauku,
kad užmirštum žmogus visą graužatį,
rūpestėlį!

Darykite alų, pilstykit žalią vyną,
krimskit klevų sėkleles,
šaltekšnio šaldytas uogas,
kelkite, susidaužkite raudonom gudobelių taurėm,
lakit lig dugno, –
tai jums viską sergėjau,
šviesoj ir tamsoj klejodamas
vasarų vasaras
stačiom upių pakrantėm,
kol ežerai neužšalo.

O ir man neužmirškit pakišti
kokį stiklą, kokį samtelį!

2004. XI. 19




Užrašiau kitoj bilieto pusėj

Prisiekiu – tuopos lapu
ir tuo – tekančiu vandeniu,
maitinančios moters krūtim, papu,
tuo, kas atleidžiama neatleidžiama,

Prisiekiu – gatvių sliekais,
išsikabariojusiu po lietaus – pumpotaukšliu,
visom ežero aukšlėm,
daugiaaukščio langais, durimis, kambariais,
tuo namo kampu, ta kerte, kur kabodavo Viešpats,
nupaišytas arba išraižytas.

Gaidžio plunksna, varnėnais,
ypač vienu, tuo, kur apipešiotas,
vakar parskrido iš Albanijos, Kosovo,
iš Juodkalnijos, – ištrūkusiu iš burnų,
kurios kosti ir vemia.

Prisiekiu savo dantim, kuriuos išnešiojo pelės,
kastuvu ir kirmėle iš varnėno snapo:
nereikia man jokio rašto, skruzdės, moliūgo,
nereikia man jokių priesaikų buvusių!

Tatai greičiau užkeikimas, vasaros ir žolės,
išnokusio riešuto, traukinio bei lėktuvo
(Laukimas Diuseldorfo aerouoste
2002 metų rudenį bei pavasarį).




Vieno profesoriaus paskaitos

       Neniekinkit dievų, laikykitės teisybės! – mėgo linkčioti galva Vergilijus, raišuodamas vynuogynuose, o Vycei iš Rudaminos geriausia degtinė – tai Russkaja!
       Mano svainis, kirsdamas rugius prie Dusios dar smagiai gadindavo orą, tai ėmėjos, rišėjos nešiodavos už ančio degtukų, kad pribėgusios spėtų uždegt tas dujas. Nemokamai blykčiodavo iš subinės baisiai mėlynos liepsnos!
       O… tas… basas ėjo… viršum Genezareto?.. Ar sėsdamas vakarienės sakydavo: „Jeigu sodinsiu ką prie stalo šalia savęs, iš dešinės ir kairės, tai nespjaudykit į priešais sėdinčius ir nebraukite snarglio į mano maišinius marškinius!“
       Kas iš jų prieš du su puse milijono metų – Kenijos kalnuose preparuodavo kaukoles deimantiniais grąžteliais?

1997. I. 27




Kriminalinio šuns balsu

Nebūk kaip ta rujojanti kalė, leisk ir man pajot ant rū…os, – tiktai šito prašiau tiek kartų!
Kaip tatai atsitikdavo parkuose prie Buivydiškių? Geltraudonėj spalio šviesoj, degant nendrėms, švyluojant…
…vartomoms vėjo suknelėms… Prirėmiau prie rūdyjančios lauko tvoros, šunys dar skalijo. Aišku, ne jiems visos tos mėsos, smeigiamos melsvos geležtės…
Šviesraudonėj nendrių šviesoj, beveik išprotėjusios antys kriokė ant vos užtraukto ledelio.

2000–2001




Epileptinis vasaris

taip iš lėto iš lėto iš lėto
griuvo sniegas ir buvo baisu
šuliniai sklidini violeto
peržiemojusių debesų
visa tai iš vaizduotės atgijo
iš po vasaros po žiemos
buvo kvapas senų lelijų
leokadijų žydrumos…

taip rytietiškai nesivaržyti
anei moterų nei namų
burbulų kurie švyti
geidžiamų mylimų.



Kada laikas sustoja

Tą vasarą pūtė vėjas,
Lelijos baltos žydėjo,
O tu ėjai nuėjai,
Debesis debesį vijos.

Ir aš ėjau nuėjau
Paskui tas lelijas,
Paskui debesis,
Lelijos baltos žydėjo…
Dėl to dabar žmonės stebisi!

Paskui jau ruduo – neatėjo,
Viskas buvo tas pats,
Molžemis žalias žydėjo,
Vieversys – dieversėlis spurdėjo.

Viskas buvo tas pats.

Nei ruduo, nei žiema neatėjo.

2004. VI. 16




Tai, kas apstulbino

Ir aš norėčiau įsidarbinti skruzdėlių
pasiuntinybėj…

Saulėkaitoj giedojo mano zylė,
prie daugiabučio, skystose alyvose.
Sučiulbo man praeinant,
lyg sveikintųs.
Jos posparnės tokio žalumo,
nepaliaujančio mainytis,
žalsvio, kurs pereina į juosvį,
į melsvumą…
Taip žiūri raganos, žebenkštys,
žoliautoja iš Uchtos
ar sentikis ties Bobriškėm,
kai rėkia:
– Ravėti miežius reikia į vidurdienį,
kai saulė virš galvos!

Aš taip ir mirsiu, net nesužinojęs,
kam man reikėjo
švaraus vandens ir girių glūdumos.

2004