***
Atsistoti ir išstovėti dešimtis valandų iš eilės
į tolumas žvilgsnį įsmeigus
atsiribojus nuo savęs ir visų
nepajudėti iš vietos vienatvėje
kraustytis palengva iš galvos
siaubo kraupiam virpuly
nesugebėti savęs suimti į nagą
merdėti bet nenumirti
griūti ant lovos
įsikniaubti veidu į pagalvę
naktį ir dieną dieną ir naktį
padėties nepakeisti
atitokus vizginti uodegą
godžiai duonos riekę apžioti
viskas gerai viskas mums turi būti gerai
be saiko kartoti


***
Mūsų rankos lyg surištos būtų
nepasileidžia
kaip ant delno mes vienas kitam
pirštai skiriasi glaudžiasi
susipina vienyje
nepailsdami beria klausimus atsakinėja
tyli į save įsiskliaudę
sako tiesą
viltį žadina prisirišimą
primena kas seniai pasimiršo
ligi juoko privaro
ligi džiaugsmo pro ašaras
tokie saugūs mes esame
kūdikystėn išėjome
maudulys kažkur dingo
gal į apsnigtą girią išsėlino
sumaišties nebėra
vientulystėje
kraujas gyslomis teka į širdį
iš širdies kaimynystėje
eina rankon gyvenimas


***

Stoviu prieš veidrodį
saugumo pojūtis
gaubia tyla

man viskas prieky
prieky man viskas

lekiu į kiemą saulė maloniai
šildo viršugalvį

ratu sustojame žiedą dalijame
akimis spindinčiom laukiu
kad jį įspraustų į mano delnus

minutės slenka valandos metai
delnai tušti
man vis vaidenasi kad netoliese
kvėpuoja svetimas

ant senos skrynios guli maldaknygė
susidėvėjusi pasklidi lapai
netvirtas popierius jis pasiduoda
gamtos įstatymams

vaikystės soduose ieškau pažįstamų
ieškau pažįstamų vaikystės soduose
jie nesugrįžo jie nesugrįžta

stoviu prieš veidrodį
įdėmios akys veidas sukritęs
mirštu iš baimės neatpažįstu

galvą, slepiu po baldakimu



Viską lemia akimirka

Jaunuos metuos
užmigti ilgai neįstengdavau
iki šimto skaičiuodavau
iki tūkstančio
pasimesdavau skaičiuose
irealūs jie darėsi
neigė loginį ryšį

sukapota smulkiai į šiaudus
somnambulė virtau
ėmiau laipioti medžiais
pakaušiu užšalusiu bėgau
tarp vilko ir lokio

burnos nepravėrusi
garsiai rėkiau
rūbą spintoje po senais skarmalais
pasislėpusi
vis ieškojau už ko nusitverti

viskas slydo iš rankų

ropojau keturiom grindimis
kamaros tamsoj
kiaurą naktį kėpsojau
taukų kubile

po padurkais senelės palindusi
iš plėšriųjų šaipiausi
visus juos laikiau po padu

somnambulė iš manęs dar ilgai nesitraukė
tvirtai laikė už delno nutvėrusi

gal iš nuobodžio sviedė ant vieškelio
kur driūksojau lyg vėjo išverstas medis

viską lemia akimirka

nepažįstu savęs atsigręžusi


***

Panevėžys geležinkelis
traukiniai bilda pro šalį ištisą parą
senelis Kazimieras sėdi turgely
ridikėliais prekiauja

raudoni dantyse gurgžda
atrinkti kruopščiai surūšiuoti pundeliais
pagal didumą pagal dailumą
vaikiškais iltiniais triauškinu vieną po kito

vakaro metą pro kambarėlį savo senelių
slenku į kibirą
guli abudu mano seneliai siauroj lovelėj vienas prie kito
įdubon meiliai sukritę

duokš moč nusisėdėjau turgely
žmona jį gėdina
skiauterę rodo lyg koks drigantas
lova atgijo lova dainuoja

krentu iš padų
nebeįstengiu nė pasijudinti
kad tokiuos metuos kad tokiuos metuos mano seneliai
paibarą muša vadžias atleidę tarsi jaunikliai
nuvargę miega kaip padrožti

aišku kaip dieną mieli seneliai
esu į jus panaši