Latvių poetas E d u a r d a s  A i v a r a s  (1956), tikr. Aivaras Eipuras, yra išleidęs penkis eilėraščių rinkinius – „Šokiai“ („Dejas“, 1991), „Taip“ („Jā“, 1996), „Gamtovaizdis rėkia“ („Ainava kliedz“, 1996), „Vasaros sniegas“ („Vasaras sniegs“, 1999) ir „Praėjau“ („Es pagāju“, 2001); šis pelnė „Spaudos namų“ („Preses nams“) konkurso apdovanojimą (2001) bei Poezijos dienų (Dzejas dienas) metų apdovanojimą (2002). Autorius rašo ir esė bei prozą, yra vertęs literatūros kūrinių iš rusų, anglų, prancūzų, italų ir ispanų kalbų. E. Aivaro eilėraščių versta į lietuvių, estų, suomių, vengrų, rusų, prancūzų ir anglų kalbas. E. Aivaras jau septyniolika metų daug laiko skiria alkoholikų sveikimo problemoms, yra grupinės psichoterapijos specialistas. Šiuomet dirba Latvijos rašytojų sąjungoje literatūros konsultantu ir rašo skiltis, esė ir recenzijas „Kultūros forumo“ („Kultūras Forums“) laikraščiui.


       Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas


***

Te ašaros išgraužia skruostą iki kaulų
Kaip nors parsiramstysi pusnių kaip sienų ligi pavasario
Su paltu paliks šilta
Eketėn įmerktą galvą atloši

Saulė virš tų, kurie nenori dar vieno eilėraščio apie mirtį
Kruša, jaunuoli, dideli grumstai
Kas juos sėja?
Kursuoji nuo Didžiojo ketvirtadienio Didžiajan Penktadienin
Tada ūmai atgal mažajan trečiadienin
Iš baimės, kaip pildosi Raštas

Iš nevilties šventųjų mėšlungiškai įsikabinam

 

it podėlio spynos pakabinamosios

Kad tik jie mus palytėtų
Prie Jėzaus kojų basųjų pomada pasileidėlės gniūžta

Likusie žongliruoja pamokslais kaip dešimčia krepšinio kamuolių



Žalias eilėraštis

Tamsiajame vandeny atsiveria ir užsiveria mano meldimai
Ten taip gera
Romi mano širdis
Nemyliu gyvatės, kur drėgnoje žolėj
Žali žali obuoliai
Nuoga, nuoga Ieva, gundanti mokslininkė
Geriau atversim dėžes pinigų
Jie ne kompartijos pinigai
Veikiau inkų auksas
Meistre iš Ekso
Tavo žali obuoliai taip pat, žiū, produkuoti!
Puikuojas, koteliai irgi
aš įsirausęs greitajame traukiny
Paradis – Paradis
laimingai, bet baugščiai



Praėjau

Pakilo smarki muzika, prasidėjo lyg proto vėtra
Įsikirto į nervų šaknis ir drebino širdį
Laikiau mintį, kad Dievas nėra atsarginis žaidėjas
Ir taip jau slidus nuolydis nebelaikė

Taip, laikas tai šulinys, ir aš garmu

baimė išsisklaidė, ir džiūgaudamas vėl išvydau save

Pradėjau rašyti iškart po Keatso mirties
Kokie milžiniški saulėtekiai

1821


Išdegusi krūtis

Net kandonų turėjom savo kuprinėse
Ekspedicija į moters krūtį galėjo būti pradėta
Pasirinkome upės sausvagę
Uogautojai nežinojo kelio, nors gyveno čia visą amžių
Ėjom apgraibomis, patys nežinodami, jaudrinam krūtį ar dar ne
Apie vidurdienį spindinti saulė pakėlė mus į viršūnę
Krūtis buvo be smaigalio – su krateriu

Kondoras ūmai leidos prie žemės, pastvėrė nagais

 

Robertą Grantą

Ir pakilo aukštai į orą kaip pusė vėjo malūno
Amjene toksai vyras, vardu Žiulis Vernas, tą minutę pravirko

 



Kai užliejama pieva

Nebežinojai, kokią suknelę vilkėjai
kai ėjai čion
Pieva buvo pasislinkus į jūrą, ne pakraštin, o į vidurį
Mes buvom milžiniškoj akvarelėj
Sakiau, kad jau per vėlu
Sakei nemokanti plaukti
Tada balsas iš dangaus tarė: Jūs nieko nežinot abu!

Mes rėkėm, kol prarėkėm balsus
kol galėjom vien tik šnabždėti: mylim


***

Neatėjai kartą, dar kartą

 

jau kažkelintą kartą

nėra Tavęs
uola guro, vis guro, kol nuvirto
Nebebuvo jau nieko, vien tik

 

tyra meilė

ji kaip lengva rūkana vakarais bėgo pro dvi vienišas širdis

 

bėgo pro dvi vienišas širdis

pro maniškę arčiau, pro taviškę toliau
ir atgal – pro taviškę toliau, pro maniškę arčiau


***

Tarpekly užšalus šviesa
Žibintai susidaužia, kai einama dviese
Apglėbęs tamsos valandą, negali
Pakviesti šviesių paukščių
Išmesk iš galvos
galvą

ritinėju it geltoną kiaušinėlį
tavo krūties viršūnėlę tarp pirštų
jonvabaliai pražingsniuoja prošal
praslenka
tyliai besišaipydami it lyriškai išderinti
rojalio klavišai

Eliziejaus laukai ne pati ta vieta
mums, šį kartą norintiems mirti
todėl ėjom atgal
prisiėmę pranašingus
būvius

Žibintai susidaužia, kai dviese
išeinama


Žaidžiame kamuoliu

Guminio kamuolio tankus garsas
Dar ir šiandien tebeskamba ausyse
Nereikia net ir kriauklės
Būtų įdomu: priglaudi prie ausies akmenį
Ir girdi kiemo triukšmą, vištų kvarksėjimą

Guminio kamuolio tankus garsas
Saulkrastų paplūdimy liekam vėlai vienu du
Pesoa ir aš
Kokios spalvos kamuolys?
Su juosta per vidurį, tai tikrai
Žalias su raudona?
Žydras su žalia, tikriausiai
Be piešinio

Guminio kamuolio tankus garsas
Dabar jau vėl sviedžiam per daržinės stogą
Man penkeri
Pesoa penki slapyvardžiai