„Iš literatūros fondų“ – vakaras tokiu pavadinimu vasario 20 d. surengtas Vilniuje, Rašytojų klube. Šiuo renginiu paminėtos Viktoro Miliūno (1916–1986) – dramaturgo, prozininko, vertėjo, aktoriaus – 90-osios gimimo metinės.
       – Jį mėgome ne tik kaip rašytoją, bet ir kaip žmogų, – sakė vakarą vedęs poetas Algimantas Baltakis.
       Literatūros kritikė Aušra Martišiūtė kalbėjo apie V. Miliūno sukurtus scenos veikalus. Būsimasis dramaturgas brendo lankydamas Balio Sruogos studiją. Jis rašė tiek profesiniam teatrui, tiek saviveiklai. Analizuodama V. Miliūno pjesę „Karuselė“ (1970), kalbėtoja pabrėžė, kad autoriui nesvetimos Vakarų dramaturgijos tendencijos. Mokėjimas pasakyti tiesą į akis, stiprus emocinis pradas, likimų dramatiškumas, jautrūs žmogiški santykiai – visa tai, kritikės nuomone, būdinga šio dramaturgo kūrybai.
       V. Miliūno novelistiką apžvelgė literatūros kritikas Stasys Lipskis. Į prozos žanrą rašytojas pasuko jau įpusėjęs gyvenimo kelią. Pirmas jo apsakymų rinkinys „Pirmoji meilė, arba Nusikaltimas“ pasirodė 1968 m. Jam gyvam esant, išleisti septyni rinkiniai. V. Miliūno prozininko „arkliukas“, anot kritiko, siužetas ir dialogai. Kūrinį ilgai palaikydavo ant stalo, vis šlifuodavo. Nuo paskutinio apsakymų rinkinio „Koncertas muziejuje“ pasirodymo prabėgo jau porą dešimtmečių. Dabartinė skaitytojų karta mažai pažįsta šį talentingą prozininką. Kritiko manymu, vertėtų parengti V. Miliūno apsakymų rinktinę. Kalbėtojas išreiškė viltį, kad iki 100-ųjų rašytojo metinių tai bus padaryta.
       Beje, vakaro dalyviai vieną V. Miliūno apsakymą – „Duobkasiai“ – išgirdo. Jį perskaitė Juozas Šalkauskas.
       Ypač šiltomis spalvomis savo atsiminimus apie V. Miliūną piešė rašytojas Kazys Saja. Amžiaus skirtumas – šešiolika metų – netrukdęs gražiai draugystei. V. Miliūnas išvis mėgęs dirbti su jaunais literatais. Kai 1957 m. K. Saja buvo puolamas už pjesę „Septynios ožkenos“, V. Miliūnas, tuo metu dirbęs Rašytojų sąjungoje konsultantu, iš tribūnos irgi neva barė jaunąjį dramaturgą, bet neoficialiai prisipažino: Kazy, aš negalėjau kitaip. Man tiesiog įspraudė tą tekstą“. Tai buvo žmogus, neturėjęs nė kruopelytės pavydo. Išgyvenęs daug skaudžių dalykų (kibo saugumas; sirgo tuberkulioze), į viską žvelgė su humoru.
       Rašytojas Mykolas Sluckis atkreipė dėmesį į V. Miliūno rašytas inscenizacijas. Sakysime, pateikęs scenarinį „Marčios“ variantą (1945), jis labai išpopuliarino Žemaitės kūrybą. Taigi – aktualino klasiką. M. Sluckis sakė, kad itin daug kūrybinių impulsų V. Miliūnui davė gyvenimas Nidoje, kur rašytojas turėjo nusipirkęs namelį. Čia jis sutiko daugelį savo apsakymų veikėjų prototipų.
       Renginyje dalyvavo ir V. Miliūno žmona Angelė.
       Vakaro dvasią atitiko klube skambėjusi subtili Roberto Schumanno muzika. Fortepijonu skambino Eglė Kirkaitė, griežė smuikininkė Rusnė Mendeikaitė ir violončelininkas Mykolas Rutkauskas.