Gerbkime mažutėlius!

       Apie ką kalba įgėrę vyrai? Apie politiką, moteris... Taip jau atsitiko, kad kartą pakalbėjom apie „mažumas“. Ne, mes nebuvom labai įgėrę – čia juk Amerika. Bet taip jau pokalbis pasisuko, tiesa, trumpam, epizodiškai. Mano pašnekovas amerikonas nukrypo į gyvūnų temą... Kad jei dabar homoseksualams oficialiai leidžiama tuoktis, tai nėra jokio pagrindo vėliau jiems drausti tuoktis ir su gyvūnais. Paprieštaravau jam, kad gyvūnus užstos įvairios gyvūnų apsaugos ir jų teisių draugijos. Gyvūno sutikimo tuoktis juk negausi! (Nors pats sau tada pagalvojau: kai šuo trinasi įsikibęs tavo kojos – tai ir bus jo sutikimas. O šunų advokatų visada atsiras – būtų tik poreikis. Juk gyvename kapitalizme...)
       Mūsų kritišką nuomonę apie seksualines mažumas nugirdo šeimininko duktė, paauglė. Ji sureagavo keistai: išpūtė akis, prunkštelėjo ir ėmė nuoširdžiai stebėtis dėl tokio mūsų tamsumo bei atsilikimo. Net pasibaisėjo – mes vis dar laikomės tokių primityvių pažiūrų?! Kaip galime XXI amžiuje neigti laisvę, demokratiją ir žmogaus teises? „Mažumas“ juk reikia gerbti, tai juk tas pats, kas tarsi kita tautybė... Ir iš viso, apibendrino ji, gerbti mažumas dabar yra madinga!
       Taip, atsakiau, tai iš tikrųjų madinga, ir aš pats gal toks esu – prijaučiantis madoms, – bet dabar mėginame išsiaiškinti mažumų santuokos įteisinimą. Kam ji reikalinga? Tai pagarbos žmogui pripažinimas, – tokia buvo naujosios kartos atstovės nuomonė. Taip jau mokoma ir mokyklose.
       Iš dalies turėjau sutikti: tokia santuoka pirmiausia yra juridinis tolerancijos užsitikrinimas. Mažumoms reikia palankaus socialinio klimato. Bet santuoka (kaip juridinis formalumas) paprastai grindžiama ekonominiu faktoriumi. Asmenims reikia suderinti turtinius santykius, kurie vienaip ar kitaip darosi svarbūs jiems gyvenant kartu, – kad ir galimų skyrybų atveju. Toliau – turto palikimo juridinis įforminimas. Taigi tuoktis verčia pats gyvenimas (jei būsim kiek skrupulingesni – kapitalistinis biurokratiškumas). Juk ne gyvuliai esame, kad gyventume ignoruodami civilizaciją ir jos įtvirtintus atitinkamus juridinius ekonominius asmenų santykius.
       Tai galima suprasti, tačiau viskas tuo nesibaigia. Santuokai reikalingas dar ir bažnytinis patvirtinimas. Viena tokio patvirtinimo priežasčių – moralinis dviejų asmenų gyvenimo kartu įteisinimas. Iš lytinių paskatų kylantis poreikis gyventi kartu – nei liga, nei yda, nei blogis. Tai netgi ne žmogaus kryžius, jei kas norėtų taip vertinti. Tai – norma! O jeigu ta norma reta (kaip seksualinių mažumų atveju), tai dar labiau vertintina! Retą augalą juk reikia globoti...
       Taigi mažumos... Kaip tik šis kiekybinis aspektas ir nulemia mūsų pagarbą! Kaip gaila, kad jų tiek nedaug, – jie verti užuojautos! Būtų daug – nekiltų jokių problemų. Bet pasaulis moka spręsti problemas!
       Viena priežasčių, dėl kurių mažumos siekia bažnytinės santuokos, – moralinis įvaikinimo pateisinimas. Nes juridiškai tokią teisę jos jau turi. Tik kai kuriems senų pažiūrų puritonams vis dar užkliūva, kad ta teisė labai paranki homoseksualams – pedofilams. Bažnytinė santuoka kaip tik ir užčiauptų tokius obskurantiškus fanatikus. Daugelyje krikščioniškų šalių tokia santuoka, tiesa, iš lėto, bet jau yra teikiama.
       Lieka dar viena keistenybė – mažumų teisė į altorių. T. y. jų pretenzijos į dvasininko statusą. Kai kuriose šalyse tai jau irgi nebe naujiena. Patys dvasininkai atvirai gyvena homoseksualinį gyvenimą, tuokia kitus tokius pačius, šventina juos, laimina. Pagrindinis jų argumentas, be sudėtingų teologinių išvedžiojimų, paprastai yra toks: svarbu, kad žmonės sugyvena. Ramiai ir taikiai... „Ramybė jums!“ – juk ir Kristus kadaise taip linkėdavo, dar pridurdamas, kad mažutėlius reikia gerbti ir mylėti...


       Gyventi krikščioniškai

       Homoseksualumo įteisinimo ir pateisinimo priežasčių yra daug, čia jas svarstyti nebūtų vietos – tai jau mokslinės studijos reikalaujantis objektas. Apsiriboti vos vienu kitu sakiniu vertinant tokį reiškinį taip pat negalima – tai būtų tik tendencingas teigimas ar neigimas. Vis dėlto bandau temą pailiustruoti pačių krikščionių teologija, nes ji ir yra tas dvasinis ideologinis pamatas, iš kurio dygsta šis mažumų medis.
       Kas remiasi Senuoju Įstatymu – tas nusideda puikybės nuodėme! – tokia išvada laisvai plaukia iš pauliškosios ir augustiniškosios teologijos, nes jos neigia Įstatymo prioritetą tikėjimo atžvilgiu ir netgi laiko, kad toks prioritetas pražudo sielą! (Pauliaus pozicija). Yra aiškiai pasakyta, kad savo jėgomis teisuoliu netapsi. Teisumą pelnysi nuolankiai pripažindamas savo egzistencijos ydingumą: sugadintą prigimtį, visišką negalėjimą išsigelbėti gerais darbais ir pan. O išsigelbėsi karštai teigdamas Dievo meilę – tokią meilę, kuri naikina pragaro liepsnas ir – uždengdama žmogaus nuodėmes – palaimina ir jo prigimtį.
       O prigimtis sugadinta visų – tiek heteroseksualų, tiek homoseksualų. Čia svarbiausia tai, kad mes visi esame seksualai, taigi visi vienodai puolę, visi nuodėmingi. Tad neteisus čia tik tas, kuris tenkinasi savo teisumu! Nusilenk, išdidusis! Nes tik nuolankiuosius Dievas priima!
       Tokia būtų protestantų teologijos kvintesencija, kuria remiasi šiuolaikinio pasaulio etika. Visa kita – dorybės, tobulumas, padorumas – pavojingas puikybės kelias! Juo reikia keliauti neįsijaučiant, pasitenkinant paviršutiniško mandagumo formomis. Tikro padorumo esmė šiuo atveju būtų tokia: neprimesk savo požiūrio kitiems! Gerbk ir mylėk kitą, kaip pats save. Taigi – gerbk ir seksualą, kad ir kokios orientacijos jis būtų. Šis reikalavimas – tai maždaug jau visos Pasaulinės žmogaus teisių deklaracijos kvintesencija (prireikus ją sutraukti į vieną sakinį, nurodytas teiginys labiausiai ir tiktų). Žmogų reikia gerbti, mylėti, toleruoti, bet ne primesti jam savo požiūrio!
       Tiesa, iš didelės pagarbos mažumoms jiems taikomos subtilios, kartais kiek kurioziškos išimtys. Antai civilizuotuose miestuose galima išvysti policininką, draudžiantį bučiuotis įsimylėjėlių porelei, bet visiškai neliečiančio mūsų mielų mažutėlių. Tie gali viešai trintis, kiek tik nori: pabandyk jiems ką nors pasakyti – diskriminacija!!! Dar gausi už tai baudos arba viešųjų darbų. Arba bent sulauksi niekinančio žvilgsnio iš naujosios kartos atstovų.
       Mažumų požiūriu katalikų teologija nėra tokia įmantri – ji paprastesnė, bet taip pat laviruojanti, prisitaikanti, nes ir katalikybė nori kalbėti su žmonija modernaus pasaulio kalba. Kataliko pozicija galėtų būti išreikšta maždaug taip: aš valgau sakramentus kas sekmadienį kartu su atgailos malda – tai ko dar iš manęs norite?
       Neteisus šiuo atveju gali būti ne dėl katalikams nepriimtinos (kol kas) seksualinės orientacijos, bet jei būsi nesakramentuotas! O atgaila... Atgailauti privalo visi vienodai – tiek hetero-, tiek homoseksualai. Atgailauti reikia visada, kitaip nė vienas negaus išrišimo. O gyvenimas teka sau, ir žmonės gyvena įvairiai. Ir didžiausios pagarbos žmogus sulaukia ne dėl savo „teisingos“ seksualinės orientacijos, bet dėl teisingos apeiginės praktikos – tiesiog priimdamas sakramentus.


       Avelių ganymas

       Taigi protestantų religijoje mažumų klausimas nors ir ne tiesiogiai, bet yra išreikštas konkrečia teologine nuostata, o katalikų pusėje šis procesas vyksta apeinant ar nutylint galimus teologinius interpretavimus, tačiau de facto vyksta! Tam procesui palanki aplinkybė – celibatas, privaloma viengungystė. Žmogus su mažutėlio orientacija tūno už altoriaus kaip katinas už pečiaus arba, dar sakoma, kaip Dievo ausy. Jokie artimieji neįgris jam priekaištais, kad lenkiasi moterų, kad neveda, nekuria šeimos...
       Tokiu, sakyčiau, pritvinkusio pūlinio pavyzdžiu galėtų būti 2004 m. Austrijos Sankt Pölteno miesto katalikų kunigų seminarijos skandalas. Apie jį buvo skelbiama žiniasklaidoje, išsamiai rašyta Austrijos savaitraštyje „Profil“ (2004 m. liepos 12–17).
       Policija, užuodusi kažką negero, patikrino seminariją ir aptiko homoseksualų ir pederastų lizdą, disponuojantį įvairiausiais atitinkamo turinio videoįrašais, dešimtimis tūkstančių fotografijų, kurios liudijo seminarijoje vykusias dažnas homoseksualines orgijas. Pažymima, kad vaizdinės medžiagos turinį sudarė ir zoofilijos bei sadomazochistinės scenos, taip pat intymios scenos su mažais vaikais.
       Pirma klerikalų reakcija buvo įprasta: visa tai esą žiniasklaidos skleidžiamas melas! Seminariją ėmęsis tikrinti Sankt Pölteno vyskupas Kurtas Krennas po reikšmingų pareiškimų apie reikalo ištyrimo svarbą – kad niekas nebūtų nekaltai apšmeižtas ir t. t. – pateikė išvadą: tai tebuvęs nekaltas jaunuolių išdykavimas kalėdiniame vakarėlyje, ir čia nesą nieko smerktino...
       Tiesa ta, kad Bažnyčią rūpima rodyti pasauliui kaip Dievo dvasios ypatingai globojamą, neklystančią, šventą ir t. t. Tačiau šiais laikais faktus paneigti sunkoka. Vyskupo disputas su žurnalistais ir net su politikais nebuvo itin sėkmingas. Tad reikalui dar kartą ištirti popiežius buvo priverstas skirti specialų inspektorių, Austrijos vyskupą Klausą Kuengą. Apaštalinio vizitatoriaus skyrimas, tos pačios žiniasklaidos nuomone, jau buvo neeilinis įvykis, reiškiantis bent jau galimą kaltės pripažinimą.
       Šis vyskupas buvo griežtesnis ir rado nors vieną atpirkimo ožį! Vieną seminaristą iš tos seminarijos išvilko, t. y. pašalino. Ir net teismui atidavė! Tačiau kaltinimą pateikti nebuvo taip paprasta, kaip gali atrodyti. Iš visų juodų pornografijos džiaugsmų (seksas su gyvūnais, su žmonių kankinimais ir pan.) nusikalstamu rado tik seksą su vaikais. Šį atvejį ir pritaikė, kadangi tokios medžiagos, laimei, taip pat rado. Nes visa kita Austrijos įstatymai leidžia! O jeigu jau leidžia, kodėl diskriminuoti kunigus? Dėl panašių linksmybių jie būtų sulaukę nebent tokio teisinio kazuso – skandalo, už kurį nebaudžiama...
       Atleistasis seminaristas buvo nuteistas šešiems mėnesiams. Lygtinai ir be pavardės paskelbimo. Visai gražu!.. Vadinasi, net atpirkimo ožiu vadinti jį nėra tikslu. Tai tik paklydusi avelė, kuri, tikėkimės, greitai grįš į savo šiltą vietelę.
       Bet kadangi policininkai su žurnalistais vis vien nerimo, šniukštinėjo aplinkui kaip kokie skalikai, seminariją dėl šventos ramybės uždarė...
       Seminarija iki tol buvo garsi avelių ganytojų kalvė, įkurta daugiau nei prieš 200 metų, vos už 50 km nuo Vienos. Ir dabar – toks praradimas! Tiesa, uždarė tik laikinai – kol aprims aistros, kol įvykį užgoš kiti skandalai, kurių tik spėk dairytis. Tačiau visgi, atrodo, pats laikas peržiūrėti kai kuriuos katalikų teologijos postulatus. Kad visokie bloga linkintys Bažnyčios priešai kitą sykį nerastų progos kabinėtis. Tad galima tikėtis, kad juridinis neordinarinių avelių ganymo atvejų įteisinimas ne už kalnų.
       Šiuo požiūriu geru pavyzdžiu ir Bažnyčios gelbėtoju iš keblių padėčių galėtų būti australų protestantų pastorius nudistas Robertas Wrightas. Anot kai kurių interneto tinklų ir Australijos laikraščio „Daily Telegraph“ informacijos, kurortiniame miestelyje Brisbane jis celebruoja mišias nuogas. Na kaip motina pagimdė. Tik jis jau solidesnis nei anas seminaristas – jam penkiasdešimt vieni metai. Savo keistą tarnystės būdą teisina kaip tik teologiniu argumentu. Tokiomis savo mišiomis aš ne propaguoju krikščionis tapti nudistais, bet patarnauju krikščionims nudistams, – aiškina pastorius smalsuoliams žurnalistams. Išties, nieko neprikiši. Juk reikia gelbėti paklydusias Dievo aveles, vesti jas iš tamsos į šviesą. Taigi malonėk, kaip tai darė Kristus, pirma pats nusileisti į nuodėmingą gyvenimo dugną.
       Deja, nuodėmingas gyvenimo dugnas – tai tik mano asmeninė interpretacija. Iš tikrųjų yra kiek kitaip: dabar nuodėmingu jo niekas nebelaiko. Arba, dalyką pasukus kitaip, visi mes esame dugne (tokia protestantų teologijos nuostata, ir čia taip pat nieko neprikiši). Misteris R. Wrightas jau buvo viešas nudistas, tik paskui pašventintas pastorium. Ir jis savo aveles ne atkalbinėja nuo nudizmo, bet priešingai – veda jas pas Dievulį sau pačiam priimtiniausiu keliu...
       Po sėkmingų ir gausių pamaldų pastorius savo avelėms planavo surengti didžiulį nudistų muzikos festivalį, kur net apsauga turėjo būti be drabužių. Nežinau, kaip jam sekėsi, tai jau beveik istorija. Spėju, kad neblogai. Juk Dievo karalystės plitimas žemėje apskritai vyksta gana pergalingai; įvairių religinių grupuočių lyderiai nespėja registruotis ir girtis savo narių skaičiumi. Griebk visus, gelbėk iš pražūties ką ir kaip tik gali: ką už skverno, ką už rankovės, ką už rankos, o ką už...


       Meilė gyvūnams

       Belieka apsvarstyti ir įvertinti gyvūnų klausimą. Sodomijos ir zoofilijos reiškinių gausu, bet juos irgi kažkaip reikia įrėminti pagal civilizuotos visuomenės kontekstą. Pirmiausia ir svarbiausia – remiantis nuosavybės principu! Jei susigundęs lipi ant kaimyno karvės – pažeidi jau visus įstatymus: tiek pasaulietinius (nuosavybės), tiek dieviškuosius (kurie iš esmės taip pat grįsti nuosavybe: negeisk artimo turto ar jo žmonos).
       Štai Izraelio vedamasis laikraštis „Yedioth Ahronoth“ (2005 m. gruodžio 29 d.) praneša, kad panelė Sharon Tendler – keturiasdešimt vienų metų Anglijos milijonierė – tuokiasi su trisdešimt penkerių metų delfinu Cindy. Prieš tai ji viename iš Izraelio delfinariumų visiškai oficialiai ir teisėtai paprašė sutuoktinio rankos per jo trenerį... Delfino sutikimas taip pat buvo gautas, nors ir nekomentuojama kaip. Yra žinoma delfinų ypatybė atvirai reikšti savo seksualumą vandeny moterų atžvilgiu... Apie šitą Cindy rašoma, kad jis yra labai mielas ir švelnus delfinas.
       Oficiali ceremonija, suprantama, buvo neeilinė. Be kviestinių svečių, dalyvavo žurnalistai, šiaip smalsuoliai. Jaunoji buvo apsirėdžiusi kaip ir priklauso – balta suknele, su palyda. Delfiną lydėjo du pajauniai delfinai. Pažymima, kad jaunoji pabučiavo delfiną į nosį. Po ceremonijos jaunąją jos draugai įstūmė į vandenį pasidžiaugti savo jaunikiu.
       Tačiau užduoti lemiamo klausimo apie tokios santuokos esmę, regis, toje aukštuomenės aplinkoje niekas neišdrįso. Žurnalistai fiksuoja tik vieno vaiko klausimą savo tėvui: kokių jie tikisi sulaukti vaikų? Kaip suprantu, atsakymu į tai buvo nebent pečių gūžtelėjimas: vaikui galima atleisti už tokius netaktiškus, nekultūringus klausimus.
       Vis dėlto jaunoji pareiškė, kad ji nėra iškrypėlė, – ji tiesiog pati laimingiausia moteris pasaulyje! Gal todėl, kad tokiu pasirinkimu įkūnija kokią nors savo romantišką vaikiškų pasakų fantaziją, kur tuokiamasi su varlėmis, meškomis, elniais. Ir gražiai gyvenama...
       Bet jos intencijų nekaltumas čia nesvarbus. Svarbu tai, kad pasaulyje, kaip jau atrodo, padaugės laimingųjų skaičius. Kurie mylisi – atleiskite, jau ir nepatogu lįsti į svetimą patalą – savaip, ir pašaliniams užduoti netinkamus klausimus nederėtų. Labai nepadoru ir netaktiška žmogaus klausinėti: su kuo jis ten knisasi – su nekaltu žmogaus draugu šunimi ar savo intymiems poreikiams randa ką nors kito. Juk toks dėmesys iš šalies įžeistų žmogaus orumą, o tai jau būtų nusikaltimas Dievui ir Valstybei, Biblijai ir Pasaulinei žmogaus teisių deklaracijai. Juk esame civilizuoti žmonės, ne kokie laukiniai.
       Manau, kad ateityje, jei koks nors vienišius savo namuose turės šunį ar kalę ir jei pasaulis vis dar bus toks pat religingas ir civilizuotas, toks vienišius sulauks smerkiančių kaimynų žvilgsnių: begėdis! – gyvena su savo kale nesusituokęs...
       Dievo ir Valstybės įstatymus reikia gerbti!


       Gyvenkime gražiai...

       Fiureris anuomet irgi pradėjo tarytum „nekaltas“ akcijas. Pirmieji jo eksterminuotieji buvo keli nepagydomi bepročiai iš ligoninės. Kam išties tokie reikalingi? Neverta jų sureikšminti. Kaip ir fakto, kad moteris ištekėjo už jūrų gyvūno. Didelio čia daikto, kad ledi pabučiavo delfinui į nosį! Kuris iš mūsų nebučiuojame tokių mielų savo gyvūnėlių... Santuoka?! Kaip tai žavinga ir net pasakiškai romantiška! Milijonierė teikėsi pajuokauti...
       Bet fiureris nejuokavo. Gal nejuokavo ir ta milijonierė. Nes bučkio jai buvo maža, jai reikėjo santuokos! Fiureriui irgi reikėjo – visko! Mes bijome fiurerio, nes žinome, kad tokiam reikia daug daugiau, nei parodo jo pradžios užmojai. Ir darome viską, kad tik to fiurerio nebūtų, kad nepasikartotų tas jo kumštis!
       Todėl daug ką leidžiame – kad ir kuklias gyvūnėlių santuokas. Ir mažutėlių laisvę. Dar yra ir toks lavonų klausimas – nekrofilija! Gaila, fiureris pasitraukė per anksti – rinkos pasiūla sumažėjo. Bet svarbu būtų paklausa... Kol kas matome tik naujų akcijų pradžią – lavonų meną! Viename meno muziejuje eksponuojamas tikras lavonas, su nulupta oda! Mačiau – sėdi, šachmatais žaidžia. Kitas gyvesnis – rakete užsimojęs. Tokie sportiški lavonai! Anatominis nuodugnumas ir kartu tikroviškas menas! Fiureris irgi mėgo – ir meną, ir sportą! Ir anatomiją taip pat! Buvo šioks toks dailininkas. Sportą, tiesa, tik stebėdavo, anatomiją – gamindavo...
       Ko mokomės iš praeities? Totalitariniai režimai atnešė kiekybinius kūniškumo nuostolius. Šiandien žmonės saugosi – daroma viskas, kad tai nepasikartotų. Užtai ir turime taip visų globojamą demokratiją. Paremtą Teise ir Įstatymu. Vien Bažnyčios šventa išmintim pasikliauti nepavyksta. Kažkaip prisimena jos rūpestinga Inkvizicijos ranka... Tad gal ir gerai, kad Bažnyčia dabar tik velkasi pasauliui iš paskos – sutramdyta demokratiniu pavadėliu...
       Istorija nepasikartos, tuo esam įsitikinę. Mūsų laikas nėra panašus į apskritimą. Jis juda spirale – t. y. pasikartojimas įvyksta tobulesniu, aukštesniu lygmeniu. Tai kokybiniai žmonijos šuoliai. Didelio čia daikto – nužudyti kūną! Fašistinis siaubas! Bet gal tai ir buvo mums pamoka! Pažvelkime atidžiau – gal tai mūsų veidrodis?! Bet ne, tai ne mūsų veidas. Mes nestovime vietoje, žmonijos kūnas vystosi, auga. Dabar jis jau kitas. O dvasiai įžvelgti veidrodžio dar niekas nesukūrė...
       Pasauliui gana tų kūno aukų. Dabar – dvasios metas! Ateina demokratijos, laisvės ir pagarbos žmogui laikai! Evoliucija – tai nelyg akių atmerkimas. Žmonija bunda! Per inkvizicijas, per fašizmus, per demokratiją! Mes atmerkiame akis savo pačių manifestacijai! Savo dvasiai atskleisti. Žmonija – be būties problemų! Kai blogio nebevadinsime blogiu ir nuodėmės – nuodėme. Kai kūnui puotaujant, dvasia laimins... Kai, anot J. W. Goethe's, galėsime tarti – sustok, akimirka žavinga! Arba, jei ne taip poetiškai, proziškiau, užtat šventais evangelijos žodžiais – gyvensime ramiai ir saugiai!..
       Tiesa, abiem čia paminėtais atvejais – J. W. Goethe's ir Evangelijos – po visų tokio gyvenimo malonumų mus žada nusinešti velnias... Bet tai netiesa, moko mus Bažnyčia ir Valstybė. Bažnyčia iš vis nieko blogo nemoko, Valstybė bent jau nelinki. Jie tik kala mums rojų žemėje, įtvirtina jį savo nuostatomis. Mums belieka būti paklusnučiais. Nepurkštauti, neprieštarauti, nesipriešinti. Tiesiog džiaugtis gyvenimu, kuris yra toks kūniškas...


       Bilietas į dangų

       Taigi mes visi – mažutėliai ir šiaip žmonės – turime užtarėjus. Bažnyčią ir Valstybę – šiuos du mūsų žemiškajai egzistencijai būtinus subjektus, kuriuos patys ir sukūrėme.
       Bažnyčia, kaip žinoma, kiauri vartai dangun, bet neatsilieka ir Valstybė. Štai JAV korporacija „Ticket to Heaven“ jau teikia tokius sertifikatus – bilietus į dangų. Kaina – 10 arba 20 JAV dolerių, pagal bilieto apipavidalinimą, jo dailumą, bet ar tai garantuoja ir geresnę vietą danguje – neaišku. Amerikiečiams tokia investicija nėra brangi. Rizikuoti verta, – o kas ten žino, gal ir padės! Bilietai tikrai gražūs – spalvingi, meniški, solidaus formato, ir užrašas rimtas: „Ticket to Heaven“. Bilieto apačioje firmos įgaliotinio parašas – taigi viskas tikra, ne kokia apgaulė. Tokį bilietą įsigijęs pilietis gali jaustis apsiforminęs pagal visus reikalavimus, standartus ir įstatymus. Juk vieta danguje nupirkta teisėtai, pinigai sumokėti! Kaip suprantu, toks bilietas jo savininkui mirus įdedamas jam į kišenę! Ir kas tokiam galės sukliudyti keliauti tiesiai į dangų?
       Korporacija savo veiklą pradėjo XXI a. pačioje pradžioje, kaip jai einasi šiuo metu – nežinau, bet jų idėją jau pasigriebia ir kiti. Pagal civilizacijos žingsnius ir bilietai jau kitokie – elektroninių kortelių pavidalo. Jų galima įsigyti tiesiog vienoje interneto svetainėje, kurioje skelbiama, kad „Jėzus siūlo šią neįtikimą amžinojo gyvenimo dovaną. Jis išpildys mūsų troškimus, poreikius ir viltis. Jis suteiks mums tą amžinybės bilietą į dangų“. Tereikia pasirašyti, patvirtinti savo autorystę, ir teisė į dangų garantuota. Pasirodo, žemiškieji įstatymai ir komercijos mechanizmai yra visagaliai, jie įveikia net mirtį ir valdo antgamtinę sritį, gina į ją persikėlusių, sistemai ištikimų vartotojų interesus. Panašiai kaip Amerikos valstybė gina savo piliečius užsienio šalyse.
       Suprantama, prieš tai reikia sumokėti, bet kaina neskelbiama, nurodomas tik telefono numeris – vartotojas gali pasiteirauti. Išimties iš bendro kapitalistinės komercijos fono čia greičiausiai nebus. T. y. vietų danguje kaina turėtų būti sąlygiška – priklausys, kiek vienetų pirksi. Jei daugiau – gausi nuolaidų! Bet svarbu pati galimybė – amžinojo gyvenimo viltis, kurią iš Bažnyčios perėmė ir komercine verte pavertė išradingas postindustrinis kapitalizmas, įgudęs prekiauti jau ne vien realiais daiktais, bet ir ženklais, simboliais, idėjomis, vertybėmis. Pirkimas paverčiamas džiaugsmingu veiksmu, skatinančiu vartotojo optimizmą, pasitikėjimą savimi, paremto pirmiausia pinigo perkamąja, tiesiog išganančiąja galia. Pinigas šioje sistemoje ir yra pats švenčiausias sakramentas. Minėtoje svetainėje vartotojas nuteikiamas itin viltingai: „Jūs galite tai įsigyti. Jūs galite tai nusipirkti. Visa, ką Jūs galite, priimti tai ir pasakyti: ačiū tau, Jėzau, už išgelbėjimą, už palaimos suteikimą, nes šiandien aš išalkęs ir ištroškęs teisumo“.
       Ir nelabai kur tas Jėzus galės dingti. Juk ant kortelės aiškiai užrašytas jo paties pažadas, kad jis neatstums nė vieno, pas jį atėjusiojo. Tad vartotojui pateikus tokią kortelę juridiškai jis jau ir neatsispirs. Tad malonėk, pone Jėzau...
       Iš pirmo žvilgsnio tokia prekyba gali pasirodyti kaip sektantiška kvailystė, šventvagystė, pasityčiojimas iš bet kokio tikėjimo. Tačiau ar tikrai toks žmogaus išgelbėjimo traktavimas mums yra svetimas ir nepaprastas? Ar jis neišreiškia mūsų tikėjimo esmės, mūsų tikro požiūrio į Dievą? Ir ką mes jam galėtume daugiau pateikti jei ne tai, kuo esame gyvi čia, kuo labiausiai tikime, dėl ko labiausiai stengiamės, triūsiame? Ir kaip kitaip įrodysime savo tinkamumą dangui bei savo sielos vertę, jei ne ištikimybe sistemai, jei ne teisingu savo gyvenimo apiforminimu. O kuo daugiau galėtume pasikliauti – negi savo doru gyvenimu, savo morale, kokiu nors abstrakčiu tikėjimu? Juk žmogaus prigimtis tokia sugadinta, kad apie mūsų dorumą ar nuodėmingumą neverta net sukti galvos! Mes galime išsigelbėti tik prisitaikydami prie mums siūlomų išganymo formų.
       Taigi pateiksime dangui bažnytinius sertifikatus – sakramentus, formą! Mes neverti apeliuoti į jokias žmogiškumo apraiškas – mes esame puolę, mes nepataisomai sugadinti, ir pasikliauti savo asmeniškais privalumais būtų išdidu ir net be galo įžūlu Dievo atžvilgiu! Šiuo klausimu iš esmės visos bažnyčios yra vieningos, nes kitaip jos neturėtų ką veikti.
       Gyvi esame tik iš malonės, kurią mums garantuoja vienokio ar kitokio pobūdžio bilietas! Jei laikaisi visų taisyklių, nemokamą bilietą į dangų gali gauti Bažnyčioje, bet jei turi ir patriotinių paskatų, tokį patį, pasirodo, jau gali pirktis ir Valstybėje. Manai, tas pasaulietiškas negalios? O nuo kada šie du bendrai susipykę? Juk Bažnyčia visuomet šventina Valstybę, – tai iš esmės vienintelis abiejų institucijų skirtumas, šioks toks simbolinės-ritualinės veiklos pasidalijimas...
       Prie dangaus vartų lojalaus vartotojo paklaus: o bilietas kur?! Suglamžytas? Nieko, svarbu, kad jį turėtum. Dangaus tarnai dėl išvaizdos nepriekabiaus, jiems rūpi pats dokumentas. Manykim, kad bilietas – kaip ir pinigas – galios net ir sudriskęs, įplėštas – kad ir nuo dūrio į užpakalį. Žmogiška visa tai...