K j e l l i s  A s k i l d s e n a s  (g. 1929) – šiuolaikinis norvegų prozininkas, anot kritikų tėvynainių, „rašytojų rašytojas“, sukrovęs itin kruopščiai parašytų novelių kraitį, kurių pagrindinė tema – skausmingas žmogaus susidūrimas su gyvenimu, dygėjimasis žmogaus nuo žmogaus priklausomybe ir nelaisve.
         Pirmasis K. Askildseno novelių rinkinys „Nuo šiol tave lydėsiu ligi pat namų“ pasirodė 1953 m. Jis buvo literatūros kritikų palankiai sutiktas Osle, tačiau dėl nepadoriai atvirų jaunuolių meilės scenų buvo uždraustas platinti gimtajame mieste Mandale, kuriame vyravo griežtos pietizmo tradicijos. Nuo 1955 m. iki 1976 m. K. Askildsenas parašė šešis romanus. 1982–1996 m. išleido penkis novelių rinkinius. Rašytojas dukart įvertintas Norvegijos Kritikų prizu (1986 ir 1991 m.), apdovanotas Valstybinės kalbos (1987), Švedijos akademijos (1995), Norvegijos akademijos (2004) premijomis.


Iš norvegų k. vertė Agnė Petrauskaitė

 
      

       Sode gėrėme priešpiečio kavą. Beveik nesikalbėjome. Beatė atsistojo ir pastatė puodelius ant serviravimo padėklo. Gal reikėtų kėdes nunešti į verandą, pasakė ji. Kodėl? – paklausiau. Bus lietaus, atsakė ji. Lietaus? – paklausiau. Juk danguje nėra nė debesėlio. Vėjas kyla, pasakė ji, nejunti? Ne, atsakiau. Galbūt aš klystu, tarė ji. Užlipo verandos laiptais ir įėjo į svetainę. Aš dar ketvirtį valandos sėdėjau, paskui vieną kėdę nunešiau į verandą. Šiek tiek pastovėjau žiūrėdamas į mišką kitoje medinės tvoros pusėje, tačiau nebuvo į ką žiūrėti. Pro atviras verandos duris girdėjau Beatę niūniuojant. Žinoma, ji girdėjo orų prognozę, pagalvojau. Vėl grįžau į sodą, nuėjau palei namą iki priekinės jo dalies. Pašto dėžė prie kaltinės geležies vartų buvo tuščia. Uždariau vartus, kurie dėl kažkokios priežasties buvo atviri; tuomet pastebėjau, kad visai šalia jų kažkas buvo vėmęs. Mane tai šiek tiek suerzino. Pritvirtinau laistymo žarną prie čiaupo, esančio prie įėjimo į rūsį, ir atsukau sklendę. Paskui nutempiau žarną iki vartų. Nevykusiai nukreipiau čiurkšlę, ir dalis vėmalų trykštelėjo į sodą, o likusieji pasklido ant asfalto. Šalia nebuvo kanalizacijos šulinio, taigi man pavyko tą gelsvą masę nustumti tik keturis penkis metrus tolyn nuo vartų. Tačiau atitolinus tą šlykštynę vis dėlto palengvėjo.
       Užsukęs sklendę ir suvyniojęs žarną nebežinojau ko imtis. Nuėjau į verandą ir atsisėdau. Po kelių minučių išgirdau Beatę vėl pradedant niūniuoti; atrodė, lyg ji galvotų apie kažką malonaus, matyt, manė, kad jos negirdžiu. Aš sukosėjau, ir ji nutilo. Išėjusi pasakė: Tu čia? Pasidažiusi. Kur nors eisi? – paklausiau. Ne, atsakė ji. Veidu atsigręžiau į sodą ir pasakiau: Kažkoks idiotas privėmė prie pat vartų. O? – nustebo ji. Tikra kiaulystė, pasakiau. Ji neatsakė. Aš atsistojau. Gal turi cigaretę? – paklausė ji. Daviau jai cigaretę ir ugnies. Ačiū, padėkojo ji. Išėjau iš verandos ir atsisėdau prie stalo sode. Beatė stovėjo verandoje ir rūkė. Pusiau surūkytą cigaretę numetė į žvirgždą priešais laiptus. Ką čia dabar darai, pasakiau aš. Sudegs, atšovė ji. Ir įėjo į svetainę. Nenuleidau akių nuo plonyčio dūmelio, beveik statmenai smilkstančio nuo cigaretės, norėjau, kad ji nesudegtų. Šiek tiek vėliau atsistojau, buvo apėmęs jausmas, lyg neturėčiau namų. Išėjau pro medinius vartelius, žingsniavau per siaurą pievos lopinėlį, miško link. Sustojau pamiškėje ir atsisėdau ant kelmo, beveik pasislėpusio už krūmų. Beatė vėl pasirodė verandoje. Ji žiūrėjo į tą pusę, kur aš sėdėjau, ir šaukė mane vardu. Ji manęs nemato, pagalvojau aš. Ji laiptais nusileido į sodą ir apėjo namą. Vėl sugrįžo į verandą. Dar kartą pažvelgė į tą pusę, kur aš sėdėjau. Neįmanoma, kad ji mane matytų, pagalvojau. Ji nusigręžė ir įėjo į svetainę. Atsistojau ir nuėjau gilyn į mišką.
       Mums pietaujant Beatė pasakė: Štai ir vėl jis. Kas? – paklausiau. Vyras, pasakė ji, pamiškėje, prie pat didžiosios... ne, jau nebėra. Atsistojau ir priėjau prie lango. Kur? – paklausiau. Prie didžiosios pušies, atsakė ji. Ar tu įsitikinusi, kad čia tas pats vyras? – paklausiau. Aš taip manau, atsakė ji. Dabar ten nieko nėra, pasakiau. Taip, pradingo, tarė ji. Grįžau prie stalo. Tariau: Juk per tokį atstumą negalėjai matyti, ar tai tas pats vyras. Beatė atsakė ne iškart, vėliau tarė: Tave būčiau atpažinusi. Tai visai kas kita, pasakiau. Mane tu pažįsti. Valandėlę valgėme tylėdami. Tada ji pasakė: Beje, kodėl neatsiliepei, kai šaukiau tave? Šaukei mane? – suklusau. Mačiau tave, pasakė ji. Tu neatsiliepei. Aš neatsiliepiau. Mačiau tave, pasakė ji. Tai kodėl ėjai aplink namą? – paklausiau. Kad tu nesuprastum, jog aš tave mačiau, atsakė ji. Nemaniau, kad tu mane matei, atitariau. Kodėl neatsiliepei? – paklausė ji. Nebuvo reikalo atsiliepti, nes galvojau, kad manęs nematei, atsakiau. Juk galėjau būti visai kitur. Jeigu nebūtum manęs mačiusi ir nebūtum apsimetinėjusi, kad manęs nematei, nebūtų kilę jokių keblumų. Mielasis, pasakė ji, ir nėra jokių keblumų.
       Valandėlę daugiau nieko nesakėme. Beatė vis pasukdavo galvą ir pasižiūrėdavo pro langą. Ištariau: Taip ir nepradėjo lyti. Ne, atsakė ji vėliau. Padėjau ant stalo įrankius, atsilošiau kėdėje ir pasakiau: Žinai ką, kartais tu mane erzini. O? – ji atsuko akis. Niekada negali prisipažinti klydusi, pasakiau. Betgi galiu, tarė ji. Aš dažnai klystu. Visi klysta. Absoliučiai visi klysta. Aš tik žiūrėjau į ją ir mačiau, kad ji susiprato nuėjusi per toli. Atsistojo. Pagriebė padažinę ir tuščią indą daržovėms ir nuėjo į virtuvę. Nebegrįžo. Aš taip pat atsistojau. Apsivilkau striuke, valandėlę pastovėjau klausydamasis, tačiau buvo visiškai tylu. Išėjau į sodą, apėjau namą ir leidausi keliu. Ėjau į rytus, iš miesto. Buvau šiek tiek suirzęs. Namų kiemai abipus kelio buvo tušti, ir vienintelis mano girdimas garsas buvo beveik nuolatinis gaudesys, sklindantis nuo greitkelio. Praėjau namus ir traukiau per didelę lygumą, kuri driekėsi iki pat fiordo.
       Priėjau fiordą, mažą lauko kavinę ir atsisėdau prie stalelio, stovinčio prie pat vandens. Nusipirkau bokalą alaus ir prisidegiau cigaretę. Buvau sušilęs, bet striukės nenusirengiau, nes numaniau, kad marškinėlių pažastyse matysis prakaito dėmės. Visi kavinės lankytojai sėdėjo už manęs; priešais mačiau fiordą ir tolimus, miškais apaugusius kalnų šlaitus. Tylus balsų klegesys ir švelnus vandens teškenimas per pakrantės akmenis nuplukdė mane į mieguistą esi nesi būseną. Regis, mintys sruveno savo nelogiškomis vagomis ir jos nebuvo nemalonios, priešingai – jaučiausi neįprastai gerai, todėl dar labiau nesuprantama buvo tai, kad mane, be jokių pastebimų pokyčių, apėmė baimę keliantis vienišumo jausmas. Ir baimė, ir vienatvė aprėpė viską, naikino laiką, laimei, šis jausmas tetruko kelias sekundes, ir pojūčiai sugrąžino mane atgal į tikrovę.
       Namo ėjau tuo pačiu keliu, kuriuo buvau atėjęs, – per didžiąją lygumą. Saulė artėjo prie kalnų vakaruose; virš miesto tvyrojo migla, o ore nebuvo nė menkiausio vėjelio. Nenorėjau eiti namo, ir staiga šmėstelėjo mintis, aiški ir suprantama: O kad ji būtų mirusi.
       Tačiau traukiau namo. Įslinkau pro vartelius ir apėjau namą. Beatė sėdėjo prie stalo sode; priešais ją sėdėjo jos vyresnysis brolis. Priėjau prie jų, jaučiausi visiškai ramus. Apsikeitėm keletu tuščių žodžių. Beatė nepaklausė, kur aš buvau, ir nė vienas jų nepasiūlė man prie jų prisijungti, nors aš, pateikęs įtikinamą priežastį, būčiau atsisakęs.
       Nuėjau į miegamąjį, nusivilkau striukę ir marškinėlius. Dvigulės lovos pusė, priklausanti Beatei, buvo nepaklota. Ant naktinio stalelio stovėjo peleninė su dviem nuorūkom, o šalia peleninės gulėjo viršeliais į viršų atversta knyga. Užverčiau knygą; peleninę nunešiau į vonios kambarį ir nuorūkas išpyliau į klozetą. Nusirengiau, atsukau dušo čiaupą, bet vanduo buvo vos drungnas, beveik šaltas, todėl prausimasis buvo kitoks ir daug trumpesnis, negu tikėjausi.
       Stovėdamas prie atviro miegamojo lango ir rengdamasis girdėjau, kaip Beatė juokėsi. Paskubomis baigiau rengtis ir nusileidau į rūsyje įrengtą skalbyklą; ten pro langą galėjau ją stebėti, o pats likti nematomas. Ji sėdėjo atsirėmusi į kėdės atlošą, suknelė vos dengė praskėstas šlaunis, o rankos sukryžiuotos ant sprando taip, kad plonytė suknelės medžiaga priglustų prie krūtų. Kažkuo nepadori buvo jos laikysena, ir tai mane sudirgino, o dar labiau dirgino tai, kad ji šitaip sėdėjo prieš vyrą, kuris iš tikrųjų buvo jos brolis.
       Valandėlę stovėjau ir žiūrėjau; ji sėdėjo ne toliau nei septyni aštuoni metrai nuo manęs, bet dėl lysvėje prie pat rūsio lango augančių daugiamečių augalų aš buvau įsitikinęs, kad ji manęs nepastebės. Stengiausi išgirsti, ką jie kalbėjo, bet jie šnekėjosi per tyliai, man pasirodė, ypatingai tyliai. Paskui ji atsistojo, jos brolis taip pat atsistojo, o aš greitai užlipau rūsio laiptais ir įėjau į virtuvę. Atsukau šalto vandens čiaupą ir pasiėmiau stiklinę, bet ji neatėjo, taigi aš užsukau čiaupą ir pastačiau stiklinę į vietą.
       Nurimęs įėjau į svetainę ir atsisėdau pavartyti technikos žurnalą. Saulė jau buvo nusileidusi, bet jungti šviesos dar nereikėjo. Varčiau puslapius. Verandos durys buvo atviros. Prisidegiau cigaretę. Girdėjau tolimą lėktuvo garsą, daugiau nieko. Vėl tapau neramus, atsistojau ir išėjau į sodą. Ten nieko nebuvo. Mediniai varteliai praviri. Priėjau ir uždariau juos. Pagalvojau: Ji tikriausiai stovi už krūmų ir mane stebi. Grįžau prie stalo sode, vieną kėdę perstačiau taip, kad atlošas būtų nugręžtas į mišką, ir atsisėdau. Įsitikinau, kad nebūčiau atkreipęs dėmesio, jeigu kas nors būtų stovėjęs rūsyje ir mane stebėjęs. Surūkiau dvi cigaretes. Pradėjo temti, bet oras nesikeitė, buvo beveik šilta. Blankus mėnulio pjautuvas kabojo virš kalnų viršūnių rytuose, buvo šiek tiek po dešimtos. Surūkiau dar vieną cigaretę. Tada išgirdau tylų medinių vartelių girgžtelėjimą, tačiau neatsigręžiau. Ji atsisėdo ir ant stalo padėjo puokštelę lauko gėlių. Koks malonus vakaras, tarė ji. Taip, pasakiau. Gal turi cigaretę? – paklausė ji. Daviau jai cigaretę ir ugnies. Tada ji vaikiškai nekantriu balsu, kuriam man visada taip sunku atsispirti, pasakė: Atnešiu butelį vyno, gerai? Ir man dar neapsisprendus ką atsakyti, ji atsistojo, pagriebė puokštę gėlių ir nuskubėjo per žolę link verandos laiptų. Pagalvojau: Juk nieko neįvyko. Nieko, apie ką ji žinotų. Ir kai ji vėl pasirodė nešina vyno buteliu ir dviem taurėm, ir netgi mėlyna languota staltiese, aš buvau beveik visiškai ramus. Ji įjungė šviesą virš verandos durų, o aš pasukau kėdę taip, kad galėčiau matyti mišką. Beatė pripylė taures, ir mes gėrėme. Mmm, pasakė ji, kaip gera. Miškas stūksojo kaip juodas siluetas blyškiai mėlyname danguje. Kaip ramu, pasakė ji. Taip, pritariau. Atkišau jai cigarečių pakelį, bet ji rūkyti nenorėjo. Aš vieną cigaretę pasiėmiau. Pažiūrėk, jaunas mėnuo, tarė ji. Taip, pasakiau. Toks plonytis, pridūrė ji. Taip, pasakiau. Gurgštelėjau vyno. Prie Viduržemio jūros jis guli ant nugaros, pasakė ji. Nieko neatsakiau. Ar prisimeni šunis Tesalonikuose, kaip jie po sueities negalėjo atsiplėšti vienas nuo kito, pasakė ji. Kavaloje, pritariau. Visi tie triukšmingai nepasitenkinimą reiškiantys seniai prie kavinės, pasakė ji, ir šunys, kaukiantys ir iš visų jėgų besistengiantys išsilaisvinti vienas nuo kito. O kai išvažiavome iš miesto, švietė toks ant nugaros gulintis jaunas mėnuo, ir mes geidėme vienas kito, ar prisimeni? Taip, atsakiau. Beatė dar įpylė vyno. Paskui sėdėjome tylėdami, gan ilgai. Jos žodžiai man sukėlė nerimą, o vėliau stojusi tyla tik dar labiau jį sustiprino. Galvojau, ką pasakyti, ką nors, kas nukreiptų nuo temos, būtų kasdieniška. Beatė atsistojo. Apėjo aplink stalą ir sustojo man už nugaros. Išsigandau, pagalvojau: Dabar man ji ką nors padarys. Ir kai pajutau jos rankas prie savo kaklo, krūptelėjau, staiga galva ir viršutine kūno dalimi palinkau į priekį. Beveik tą pačią akimirką suvokiau ką padaręs ir pasakiau neatsigręždamas: Tu mane išgąsdinai. Ji nieko neatsakė. Atsilošiau kėdėje. Girdėjau, kaip ji kvėpavo. Paskui nuėjo.
       Galiausiai pakilau eiti vidun. Buvo visiškai sutemę. Sėdėdamas išgėriau vyną ir apgalvojau, ką reikės sakyti, tai užtruko. Paėmiau taures ir tuščią butelį, bet mėlyną languotą staltiesę, pagalvojęs, palikau ant stalo. Svetainėj buvo tuščia. Nuėjau į virtuvę ir pastačiau butelį ir taures prie plautuvės. Šiek tiek po vienuoliktos. Užrakinau verandos duris ir išjungiau šviesas, po to laiptais pakilau į miegamąjį. Mano naktinė lempa buvo įjungta. Nugręžusi veidą Beatė miegojo arba apsimetė, kad miega. Mano antklodė buvo atklota, o ant paklodės gulėjo lazda, kuria naudojausi po nelaimės mūsų pirmaisiais santuokos metais. Paėmiau ją ir norėjau pakišti po lova, bet persigalvojau. Laikiau ją rankoje nenuleisdamas akių nuo klubo lanko po plona vasarine antklode, ir mane beveik užvaldė netikėta aistra. Taigi paskubomis išėjau iš kambario ir nusileidau į svetainę. Buvau pasiėmęs lazdą, ir aiškiai nesuvokdamas kodėl, stipriai sudaviau ja per šlaunį, perlaužiau pusiau. Smūgis sukėlė skausmą, aš nurimau. Įėjau į darbo kambarį ir virš braižybos lentos uždegiau šviesą. Užgesinau ją ir atsiguliau ant kušetės, užsiklojau pledu ir užsimerkiau. Aiškiai regėjau Beatę. Atsimerkiau, bet vis tiek ją regėjau.
       Kelis kartus naktį prabudau ir anksti atsikėliau. Įėjau į svetainę ketindamas išnešti lazdą, nenorėjau, kad Beatė pamatytų, jog ją sulaužiau. Ji sėdėjo ant sofos. Žiūrėjo į mane. Labas rytas, pasakė. Aš linktelėjau. Ji ir toliau į mane žiūrėjo. Ar mes priešai? – paklausė ji. Ne, pasakiau. Ji laikė mane sugavusi žvilgsniu, niekaip nesupratau, ką jis reiškė. Norėdamas jo išvengti, atsisėdau. Tu neteisingai supratai, pasakiau. Nepastebėjau, kaip tu atsistojai, buvau paskendęs mintyse, ir kai staiga prie kaklo pajutau rankas, aš supratau, kad tu... bet aš nežinojau, kad ten stovėjai tu. Ji nieko nesakė. Pasižiūrėjau į ją, susidūriau su tuo pačiu neperprantamu žvilgsniu. Privalai manimi tikėti, pasakiau. Ji atitraukė žvilgsnį. Taip, tarė ji, privalau tikėti.

       Versta iš:
       Kjell Askildsen. SAMLEDE NOVELLER. Oslo: Forlaget Oktober, 1999