KAUNO JAUNIEJI: II KNYGA. PROZOS ALMANACHAS / Parengė ir sudarė P. Palilionis, P. Venclovas. – Kaunas: Naujasis lankas, 2005. – 248 p.

       Per pastaruosius dvejus metus Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius parengė ir išleido du leidinius: „Kauno jaunieji: poezijos almanachas: I knyga“ (2004) ir „Kauno jaunieji: prozos almanachas: II knyga“ (2005). Įdomu, kad šių leidinių idėją subrandino vyresnieji rašytojai, turbūt norėdami pasižvalgyti ir įsitikinti, kas eina jų pėdomis. Prisiminus, kad sovietmečiu LRS turėjo literatūros konsultantus, kurie rūpindavosi, globodavo, savotiškai ugdydavo jaunuosius literatus, netgi padėdavo rengti jų pirmąsias knygas, galima tvirtinti, kad šiuo metu situacija yra visiškai pasikeitusi: nebėra jaunųjų rašytojų sekcijų, debiutuojantys kūrėjai nepatikliai žiūri į tokias organizacijas, jie linkę dirbti individualiai, labiau pasitiki savo jėgomis, o tie, kurie parašo daugiau kūrinių ir turi šiek tiek lėšų, skuba leisti pirmąsias savo knygas. Ir dar: labiau vertina ne vyresniųjų kolegų, o savo draugų ir ypač žiniasklaidos nuomonę. Tiesa, yra ir tokių, kuriuos vilioja galimybė skelbti tekstus internete, o publikavimąsi laikraščiuose, žurnaluose ar knygose jie vertina atsainiai arba net ironiškai. Gal todėl, kad internete galima „pasislėpti už pseudonimo“, kad čia neegzistuoja meniniai kriterijai, autorius neįsipareigoja ir nejaučia atsakomybės nei prieš skaitytoją, nei prieš save.

       Kad ir kaip būtų pasikeitusi literatūros situacija, jauni žmonės nori rašyti: vieni gal tik išbandyti ir išreikšti save, kiti galbūt siekia visuotinesnių, su menine kūryba susijusių tikslų. Visuomenėje vyraujant verslo ir rinkos ekonomikos dvasiai, tai atrodo nesuprantama, galbūt net juokinga ir anachroniška, tačiau tikriausiai jaunieji menininkai pasąmoningai suvokia būtinybę kurti ir gal nujaučia ar net žino tai, ko nebesupranta arba neigia dauguma žmonių, iš esmės tapusių tik vartotojais. Tačiau nemažai jaunų kūrybingų asmenybių, pasikeitus sąlygoms, anksčiau ar vėliau liaujasi rašyti, atsideda „rimtajai“ veiklai ir pritampa arba sutampa su tais, kurie pripažįsta tik materialias vertybes. Ir kas tada gali pasakyti, ko netenkame arba ką prarandame?

       Almanachų sudarytojai ir redaktoriai (Petras Palilionis, Enrika Striogaitė, Dovilė Zelčiūtė ir Petras Venclovas) iš tiesų nuveikė nemažą darbą: iš daugiau nei 200 autorių atrinko 26 poetus ir 17 prozininkų. Tačiau niekas negali tvirtinti, kad koks nors jaunas ir gabus kūrėjas neliko „už borto“: vienų galbūt nepasiekė informacija apie tokį leidinį, kiti galbūt nepanoro jame dalyvauti. Į almanachus pateko tam tikro amžiaus (iki 35 metų) autoriai: daugiausia Kauno vidurinių mokyklų ir gimnazijų moksleiviai, aukštųjų mokyklų studentai ir absolventai, vienas kitas dėstytojas. Kai kurie iš jų publikavę savo kūrinius literatūrinėje ir kultūrinėje spaudoje („Nemune“, „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“), tačiau dar neišleidę pirmųjų savo knygų. Be abejo, dauguma apie jas svajoja, bet yra ir tokių autorių, kurie savo rašymus vertina gana blaiviai ir santūriai. „Kūryba ant popieriaus lapo nėra mano gyvenimas. Veikiau tai viena iš daugelio išraiškos formų, kuria noriu ką nors pasakyti, įprasminti“, – teigia 2005 m. vidurinę mokyklą baigęs Jaunius Petraitis, vienas įdomiausių prozos almanacho autorių. Jo apysaka „Tesco“, parašyta dienoraščio forma, savitai atspindi jaunimo gyvenimo realijas, karčią patirtį užsienyje (šiukšlininko darbas Londone), pasižymi pastabumu ir atidumu žmogui, autoironija gražiai dera su lyrizmu, taiklios detalės išplėtojamos iki simbolių. Prozos almanache yra dar keli autoriai, turintys potencijų išleisti pirmąsias knygas: VDU dėstytojas Tomas Kavaliauskas, KTU magistrantė Živilė Bakaitytė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventas Ramūnas Jaras, pastaruoju metu „Šiaurės Atėnuose“ publikuojąs žaismingus, išmone žaižaruojančius tekstus, visiškai atitinkančius postmodernistinio mąstymo logiką. Tikras šio almanacho atradimas gali būti penkiolikmetės Kauno Dariaus ir Girėno gimnazijos moksleivės Karinos Taruškaitės kūryba. Stebina jos novelių įtaigumas, gyvas stilius, įdomus požiūris į bendraamžių ir suaugusiųjų pasaulį, detektyvinis pradas natūraliai susiejamas su buitiniu pasakojimu, kuriame kartkartėmis žybteli keisti paradoksai.

       Prozos almanache buvo mėginta atspindėti įvairių stilių, požiūrių ir supratimų vaivorykštę nuo realistinio, turinčio gilias tradicijas, bet jau šiek tiek modifikuoto, pasakojimo (T. Kavaliauskas, Ž. Bakaitytė, Saulius Rimkus) per romantinius, neretai į akis krintančio literatūriškumo paveiktus kūrinius (Mindaugas Grigaitis, Asta Tamulevičiūtė, Austėja Masiokaitė), neaplenkiant psichologinės prozos pavyzdžių (Ignas Kalpokas, Rasa Marija Mitė), iki pat naujausių postmodernistinių ieškojimų (jau minėtas R. Jaras, VDU dėstytojas Rimantas Viedrynaitis). Ateitis, be abejo, parodys, kiek jaunieji prozininkai yra savarankiški, bandantys kalbėti savo balsu, ir kiek čia esama mėgdžiojimo bei pripažintos literatūros įtakos. Antra vertus, būtų naivu teigti, kad tiek poezijos, tiek ir prozos almanachų debiutantai norės ir pajėgs susieti savo gyvenimus su literatūros kūrimu. Tai galbūt, pasak šių knygų įžangos žodžių autoriaus P. Palilionio, „kūrybinių jėgų ar tik jaunatviško maksimalizmo proveržiai. Nei pažadai, nei įsipareigojimai“.

       Poezijos almanache, kaip ir dera, daugiau jaunų autorių – moksleivių ir, žinoma, daugiau merginų nei vaikinų (21 ir 5). Todėl nereikėtų stebėtis, kad pakliūvame į romantizuotą pasaulį, kuriame mažiau realybės, daugiau svajonių, prisiminimų, vizijų, žvilgsnių į save. Tačiau ir tokioje apsuptyje neretai pasigirsta šaižokų intonacijų ir šmėsteli blaivus požiūris į dabartinį laikotarpį bei aplinką. Štai Ieva Karpavičiūtė taip pradeda vieną savo eilėraštį: „Sunokink man vaivorykštės tiltą, / jį nuspalvink juostuotu / išminties ašarų spindesiu“. Ir taip jį baigia: „Ir tuomet parduok mane / Maksimoje šalia majonezo“. Tarp vienodokų ir nelabai išraiškingų autorių nudžiungi užtikęs poetą, gebantį valdyti mintį, nuotaiką, formą, o kartkartėm dar ir gražiai bei prasmingai ką nors pasakantį. Smagu pasidaro, kad paskubom nepravertei trumpų Aistės Mišinytės eilėraščių. Vieną pacituosiu: „Nerandu tavęs tarp paklodžių, / neturiu tavo rašto pavyzdžių, kuriuos / susiūčiau į bylą – / esi man vienintelė ekspertizės išvada – / dailiai supjaustytas peiliais / pavasaris“.

       Kai kurių poetų pavardės girdėtos, nes jie yra publikavę savo eilėraščių periodikoje, vadinasi, perėję per reiklias redaktorių rankas. Galima numanyti, kad jie domisi šiuolaikine poezija, skaito ją ir galbūt iš jos mokosi. O juk tenka pripažinti, kad neretai tikrovė būna visiškai kitokia: mokyklose net mokytojai lituanistai neima į rankas dabartinių eilėraščių knygų, pripažįsta tik kelis autoritetingus poetus, dažniausiai išeivijos, tad ir jų mokiniai gromuliuoja bei atkartoja garsiausių pirmosios XX a. pusės arba sovietmečio autorių kūrybą.

       Manau, kad poezijos almanache originaliausias ir labiausiai savo stilių išlavinęs yra VDA Kauno dailės fakulteto absolventas Gvidas Latakas. Skaitytoją sudomina jo energija, minties ryškumas ir raiškumas, poleminė dvasia ir vertybių hierarchijos suvokimas. Beveik visi jo publikacijos eilėraščiai yra gyvastingi ir verčiantys suklusti. Įdomesni, labiau vienu ar kitu aspektu patraukiantys dėmesį yra dar keli šioje knygoje publikuojami poetai: Austėja Banytė, Vaiva Grainytė, Giedrė Kazlauskaitė, Vaiva Kuodytė, jau minėta A. Mišinytė, Paulius Norvila, Indrė Valantinaitė (ypač jos eil. „paliktoJI (Ūlai)“. Man regis, kad šiuo metu jie, palyginus su kitais, yra vienu kitu žingsniu paėjėję tolėliau.

       Sakoma, kad prognozės – rizikingas dalykas. O ką nors prognozuoti, paskaičius jauno kūrėjo vieną kitą eilėraštį arba novelę, būtų pernelyg drąsu arba net neatsakinga. Menininkais ir gimstama, ir tampama. Galbūt dažniau net tampama: tai ilgas ir sudėtingas procesas, reikalaujantis ne tik gabumų, bet ir kantrybės, užsispyrimo, tikėjimo pasirinkto tikslo prasmingumu. Pritariu P. Palilionio nuomonei, kad „vienus debiutantus pasirinks gerbėjai, kitus – literatūra“.

       Abu almanachai patrauklios išvaizdos, juos malonu paimti į rankas. Be abejo, tai patyrusio ir su meile dirbančio dailininko Gedimino Pempės nuopelnas. Kauno miesto savivaldybė patikėjo, kad tokie leidiniai reikalingi ne tik jauniesiems autoriams ar jų vyresniesiems kolegoms, bet ir platesnei Lietuvos skaitytojų auditorijai, tad geranoriškai parėmė jų leidybą. Toks požiūris gali būti pavyzdys ir kitų miestų savivaldybėms.

       Vienas iš šio projekto sumanytojų tikėjosi, kad Kauno jaunųjų poetų ir prozininkų kūryba, sudėta į dvi solidžiai atrodančias knygas, išpranašaus binkišką pavasarį. Žinome, kad viena kregždė – dar ne pavasaris. Bet jeigu jų – dvi, trys ir daugiau, tai jau šį tą reiškia, argi ne?