Neringa Abrutytė (g. 1972 m.) – poetė, į lietuvių poeziją įvedusi provokuojančias temas ir kalbėjimo stilių, atpažįstamą iš išradingų sintaksinių eksperimentų, kuriančių savitą ritmą, intonaciją ir kelias perskaitymo galimybes. VU studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Yra dirbusi redaktore ir mokytoja. Išleido tris eilėraščių rinkinius: „Rojaus ruduo“ (1995), „iš pažintis“ (1997) ir „Neringos m.“ (2003). Kritikai N. Abrutytės poeziją apibūdina kaip atvirą, savitą, modernią, kartais net šokiruojančią savo intymumu. N. Abrutytė poezijoje atvirai pasakoja apie draudžiamą meilę vyresniam vyrui, panieką tėvams ir savo norą įsitvirtinti poezijos Olimpe. Jos eilėraštis atrodo lyg mergaitės – moters dienoraščio fragmentas, kuriame svarbiausios kasdienybės patirtys. „Svarbiausia Neringai – ne jos išgyvenimai, o gyvas pulsuojantis kalbos organizmas. Ne poetinės puošmenos ir sudėtingi vaizdiniai, o žodžio, sakinio, net skiemens kvėpavimo ritmas“ (Laima Kreivytė).

Apie Neringą Abrutytę ir jos tekstus:
Neringos Abrutytės bibliografija
Neringa Abrutytė. Atvirumas poezijoje pasiteisina, jei jis nuskamba ironiškai (2005)
Karolis Baublys. Sakinys – lyg pasaulio atvaizdas (Neringa Abrutytė. Neringos M., 2003)
Jurga Katkuvienė. Sirpstanti poezija? (Neringa Abrutytė. Neringos M., 2003)
Šarūnas Monkevičius. Abrutytė ir M. (Neringa Abrutytė. Neringos M., 2003)
Rima Pociūtė. Įgyti tai, ko galėtų būti pavydima (Neringa Abrutytė. Neringos M., 2003)
Jolanta Tumasaitė, Judita Polovinkina. Neringos Abrutytės „Neringos M.” recenzija. Dvi versijos (2003)

Neringos Abrutytės tekstai: