Nenorėčiau būti statula.


        Nes: ką aš žinau, kur mane pastatys? Nes: kai statulas stato, tai galvoja, kaip jos bus matyti, o ne - ką jos matys. Ar kai statė, pavyzdžiui, Petrą Cvirką, kas nors galvojo, kad jis turės kaip koks kerdžius dienų dienas ganyti besigrūdančias bandon transporto priemones Pamėnkalnio, Islandijos, Pylimo ir Jogailos gatvių sankirtoje? Aišku, kad negalvojo. Ir nelabai galėjo, tiesą sakant, galvoti. Nes tuomet, kai statė, nei gatvių tokių buvo, nei transporto priemonės buvo linkusios taip gyvuliškai grūstis. Bet net jei tos gatvės jau būtų buvusios, ir tos priemonės jau būtų linkusios, vis vien nebūtų galvoję. Nes statulos tiems, kurie jas stato (ne kuria), yra Kitas. Ne tas Kitas, kuriuo visaip domėtis ir rūpintis skatina dabar postmodernistai. O tas anas Kitas, kurio teises nuolat pažeidinėjo modernistai. Rūpinsis jie, matai, ką statula per šimtmečius matys!


        Nenorėčiau būti statula.


        Nes: negana to, kad tave stato, kur nori, ir priverčia žiūrėti į tai, į ką tu žiūrėti galbūt visai nenori, jie dar fiksuoja tavo žvilgsnį. Juk statulų žvilgsniai fiksuoti kaip kokių stebėjimo kamerų: matai nediduką plotelį, ir džiaukis. Galvos nepasukinėsi nei kairėn, nei dešinėn. O juo labiau - torso. Beveik kaip Vitalijaus Kalpidžio eilėraštyje: "В конечном итоге всё пападает прямо туда, / где голая женщина с книгой лежит у пруда / (я вижу её, вероятно, блестящую спину / и жидкие волосы, имя которым - вода)..." Tai dar nieko, jei statulos žvilgsnis remiasi į kokią nors knygą. O jei jis krinta nei šiaip nei taip įkypai - kaip Žemaitės: nei į kavos ir arbatos namus "Presto", nei į galinę budinčios vaistinės sieną, o čiuožia porą metrų lyg Gedimino, lyg Lenino prospekto grindinio (šaligatvio?) plytelėmis?


        Kita vertus: kas čia tokio, jeigu tavo vizualinei analizei patikėtas tik tikrovės plotelis. Baigėsi Didžiojo Pasakojimo laikai! Dabar juk lokalinių istorijų metas. Argi būtina žvelgti būtinai taip, kad matytum, kaip "Vilnius rūmais / Dunkso tarp kalnų plačiai!"? Juk vietinės istorijėlės, vykstančios, tarkim, šaligatvio atkarpoje ar atsispindinčios autotransporto languose, irgi gali būti be galo įdomios. Iš panašių mažmožių rytiečiai yra prigaminę tūkstančius haiku. Pamato kokį rasotą vikšrą - jau ir apima juos įkvėpimas. Išvysta, kaip peteliškė miega šuns dubenėlyje, - ir išmuša kūrybinis prakaitas. Tai kuo čia prasčiau? Tarkim, nurieda cementinėmis plytelėmis iš gražuolės drabužėlio ištrūkusi saga. Arba - smogia vakaro saulutės spinduliai į juodus aklojo akinius. Nežinoma šių istorijų pradžia nei pabaiga? O argi žinomi Didžiojo Pasakojimo pradžia ir galas? Tik spėjama, kad pasaulį sukonstravo Dievas, o dekonstruos teroristai. Tačiau tikrų, taip sakant, apčiuopiamų, žinių nei apie pradžią, nei apie pabaigą - nėra. Galų gale galima paklausti dar radikaliau: kas vis dėlto kiekvienam mūsų labiau rūpi: pasaulio pradžia, raida ir likimas ar mūsų asmeninio likimėlio krypsniai? Ką čia dar atsakinėti į tokius klausimus! Juk paprastai esame krečiami jaudulio ne tuomet, kai žiūrime į abu pasaulio istorijos galus, o kai drįstame pažvelgti į savo asmeninės istorijėlės galiuką.


        Bet vis dėlto nenorėčiau būti statula.


        Nes: tie balandžiai. Aš krūpteliu kiekvieną sykį susidūręs su balandžiu. Įsivaizduokit, kaip tenka sukrūpčioti, kai susiduriu su visu jų būriu! Įsivaizduokit, kaip man reikėjo eiti per tą San Marco aikštę Venecijoje! Maža pasakyti, kad jie man šlykštūs: nuo jų eina pagaugais visas mano kūnas ir visa siela. Ypač nuo tų - su bigėmis vietoj kojų, su išsukiotais sparnais, su nutriušusiomis plunksnomis. Nežinau kodėl. Gal kartais todėl, kad kai buvau jaunas, pernelyg mėgau meksikiečių dainą "Paloma"? Dabar nuo tos dainos ir nuo tų balandžių vemti verčia. Bet kaip nusivemsi, jei esi statula? Gali nebent norėti vemti. Bet: norėti vemti ir neįstengti nusivemti - dar baisiau. Tai žino kiekvienas, turėjęs bent šiokių tokių reikalų su vėmimo pramone. Tad: apsivemti jokių šansų, o tavimi ropinėja balandžiai. Statulos būtis. Nebūtum statula - tiesiog negrįžtum namo, jei koridoriuje prieš tavo kambario duris įsitaiso balandis. Juk taip ir padarė Patricko Süskindo kūrinio herojus. Bet tu esi statula. Ir nors kai kurių poetų beprotiškuose eilėraščiuose jos vaikšto, čia ne tas atvejis. Tu negali nei grįžti, nei negrįžti namo. O kad balandžiai prisistatys - nė menkiausios abejonės. Ir dar gali atsitikti, kad koks bigiakojis pamėgins susilieti su tavimi. Juk apie ką šios (tiesa, irgi kiek beprotiškos) Radausko eilės: "Iš dangaus nusileido balandis / Ir, nutūpęs ant mirusios rankos, / Virto akmeniu..."? Manau, kad kažką panašaus numatė ir skulptorius Juozas Mikėnas jau iš anksto įsprausdamas į savo "Taikos" ranką akmeninį balandį... Aišku, balandžių Vilniuje dabar nedaug. Bet: neseniai išsirinkome naują prezidentą. Ar neatsitiks taip, kad jis pradės rūpintis balandžių populiacijos atkūrimu?


        Kita vertus: balandis - toks simbolis! Tarpininkas tarp dangaus ir žemės. Taika. Meilė. Šventoji Dvasia. Ko čia kvailai krūpčioti? Krūpčiojasi, ir tiek. Matyt, dar nesu pakankamai subrendęs taikai, meilei ir Šventajai Dvasiai. Matyt, dar neatėjo laikas tūpti ant manęs šiems (o galbūt ir kitiems) simboliams. Kad ir kaip būtų gaila. Esu nepasiruošęs, esu neparuoštas, esu toks pusfabrikatis. Ir norėčiau tų kitų sferų, ir bijau jų. Ir dar kaip bijau.


        Tad: nenorėčiau būti statula.


        Kad ir dėl to, jog jie tave laiko ne tuo, kuo esi. Juk tu esi Petro Aleksandravičiaus ar Juozo Mikėno skulptūra, o jie tave laiko Žemaite ar Petru Cvirka. Ir nors pasiusk. Ir niekas neateis paminėti tavo gimimo dienos, t. y. tos dienos, kai Aleksandravičiaus ar Mikėno galvoje galutinai subrendo skulptūros idėja arba kai eskizą patvirtino komisija, arba galų gale, kai tu buvai pastatyta. Užtat pradės plūsti (bent anksčiau taip būdavo) kokios Julijos Beniuševičiūtės ar Klangių Petro gimimo (mirties) dieną bei visaip juos garbstyti. Žinoma, dalis garbės teks ir tau: gėlės, prakalbos (kažkodėl kreipiamasi į tave), anksčiau dar ir pionierių saliutai, fotoaparatų ir kino kamerų žvilgsniai. Bet rimčiau pasvarsčius - tik liūdna nuo to darosi. Juk jie, rodydami pirštais į tave, turi galvoje kažką kitą. Visai kitą. Nes ne tu buvai linkus į melą nuo pat vaikystės (o ir jokios vaikystės, tiesą sakant, neturėjai); ne tu bėginėjai nuo vyro Žymanto pas studentą Višinskį; ne tu, kaip rašo Alfonsas Nyka-Niliūnas, vienplaukis, atsilapojusiu lietpalčiu ėjai su skrybėlėtu ir tvarkingai susisagsčiusiu Antanu Venclova baigiančia apsilapoti Laisvės alėja...


        Antra vertus: kiek kartų gyvenime buvo kreiptasi tarsi į mane, o vis dėlto - kažkur pro šalį. Ypač tais atvejais, kai besikreipiantysis(-čioji) kaip nors įvardydavo tą, į kurį kreipiasi: "Juk tu esi geras berniukas, tiesa?", "Koks tu vis dėlto niekšas!", "Kiaule tu paskutinis!" Turiu prisipažinti, kad, viską nuodugniai apžiūrėjęs, nei gero berniuko, nei niekšo, o juo labiau - paskutinės kiaulės savyje nerasdavau. Vadinasi, buvo kreipiamasi lyg į mane, bet vis dėlto ir ne į mane. Tačiau aš tai atlaikiau, perkenčiau, ištvėriau. Kodėl tad, būdamas tik Žemaitės statula, turėčiau susileisti, jei koks oratorius man sušuktų: "Brangioji mūsų literatūros klasike!" Gal aš čia pernelyg save nuvertinu...


        O nenorėčiau būti statula.


        Nes: negali mintyse deklamuotis eilėraščių. Pasisakyti sau, pavyzdžiui, kokios Plath: "Little poppies, little hell flames, / Do you do no harm?" Arba kokio Frosto: "The woods are lovely, dark and deep. / But I have promises to keep..." Arba kokio Gedos: "Aš tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus..." Ką ten pasideklamuoti! Net pasiskaityti negali. Net tuo atveju, jei tavo žvilgsnis, kaip Kalpidžio eilėraštyje, krinta tiesiai į eilių knygą. Nes tu nebesi kalbos namai. Mat - neturi suvokimo aparato. Kad tik jo! Tu neturi nei kairiojo, nei dešiniojo pusrutulio. Neturi širdies. Neturi atminties. Neturi nervų sistemos. Neturi kraujotakos nė kraujosruvos. Esi tuščias kaip Laozi laivo triumas. Kartais - tuščias ir tiesiogine prasme (jei padirbtas, pavyzdžiui, iš bronzos). O jau perkeltine prasme - tuščias visuomet: ar tu iš bronzos, kaip Žemaitė su Cvirka, ar iš marmuro - kaip kūras su kora. Tuščias tuštutėlis. T. y.: jokių minčių, jokių jausmų, jokių asociacijų, jokių fantazijų, jokios graužaties, jokios vilties, jokių projektų, jokios atgailos... Net pojūčių - jokių. Esi atsidavęs (vėl Nyka-Niliūnas) gamtos elementų globai. Kai pučia vėjas - nejauti, kad gairina; kai plieskia saulė - nesimarkstai; kai lyja lietus - negaili naujo palto; kai sninga - sutinki su snaigių pasirinktom vietom. Gal kamuotų blogi sapnai - bet nemiegi, gal lauktum nesulaukdamas ryto - bet nebudi, gal rūpintumeis per greit nepasenti - bet neturi rūpesčio, gal ilgėtumeis tėviškės - bet iš kur esi kilęs?


        Bet juk tai! Na, aš nesakau, kad tai satori. Juolab nesakau, kad tai nirvana. Tikrai netvirtinu, jog čia neintencionalus mąstymas. Bet šiaip ar taip - norų nėra. Šiaip ar taip - kančios nėra. Vienaip ar kitaip - reinkarnuotis labai maža šansų. Negalioja jokie anksčiau vardyti autotransportai, jokie balandžiai, jokie apgaulingi kreipiniai. Tad gal vis dėlto?


        Ir vis dėlto - ne. Nenorėčiau būti statula. Viską viską atmetus, galiausiai lieka vienintelė neatmetama priežastis - aš noriu dar pamisti tekstais.

       Alfonsas Andriuškevičius. Rašymas dūmais: esė rinkinys. - Vilnius: Apostrofa, 2004.