Arūnui Sverdiolui
Meluoju nuo pat kūdikystės. Ak, ak...
Kai buvau gal dvejų, pasistvėriau kažkokį daiktą, kurio buvau prigrasintas šiukštu neimti. Kai pradėjo barti, kam vis dėlto paėmiau, kaip užsuktas leidaus kartoti: „Davė! Davė! Davė!“ Kol galiausiai buvo patikėta, kad gal kas nors ir davė...
Pradžioje, žinoma, nė neįtardavau, kad meluoju. Dar nesugebėjau aprėpti šio dvasios judesio tokia sąvoka. Paskui – jau supratau, bet nesukau sau dėl to mažytės galvos: man tai buvo tiesiog vaikučio elgesio norma. O visi bandymai aiškinti, kad čia esą fe, negražu, negerai, nuodėmė ir panašiai, mano akimis, tereiškė atkaklias (ir, žinoma, suvisai nesėkmingas) aplinkinių užmačias apriboti manąsias vaiko teises. Tačiau ilgainiui vis dėlto buvau šiek tiek paveiktas... Nors apie visišką melo išsižadėjimą negalėjo būti nė kalbos: toks žingsnis būtų reiškęs, kad imu gyventi kažkokį ketvirtarūšį gyvenimą... Bet rūdys, kuriomis jaučiausi apkrėstas, kartais, ypač paaugus, ėmė po truputį graužti. Reikėjo, kad kas nors paguostų. Tad baisiai apsidžiaugiau, kai Žemaitės „Autobiografijoje“ perskaičiau: „Iš pat mažo pati iš savęs labai gudriai mokėjau pameluoti...“ Vis dėlto korozija nesiliovė. Teko imtis melo anatomijos.
Studijų išvados labai paprastos: be melo nėra gyvenimo, be gyvenimo nėra melo.
Vien užmetęs akį į beribę melo lygumą, jau matai, kad ji sukomponuota nelyg iš dviejų lygumų: sankcionuotojo melo ir <>ne. Sankcionuotasis: reklama, mada, politika, priauginti nagai, komplimentai (kiek esu jų prisakęs!), karinės-istorinės dainos, esė, autobiografijos (neseniai vieną pateikiau), makiažas (niekada nesinaudojau), apgaulingas pažadas išgydyti (esu gavęs), cirko fokusai, plastinės operacijos, pastangos prasmukti be eilės (kiek kartų, Viešpatie!), žiniasklaida, kariniai paradai (teko dalyvauti, tiesa, itin lokaliame, 1965-aisiais), įdegio kremas, valstybiniai himnai, nealkoholinis alus (žiūriu su pašaipa), elgetavimas, prezidentų bučiniai, priklijuotos blakstienos (manosios – natūralios), laidotuvių ašaros, vestuvių ašaros, ilgai negendantys produktai (esu išbandęs), perukai, vitaminai vyrams... Nesankcionuotasis: suklastotas parašas, įvažiavimas be vizos (buvau sulaikytas Austrijoje), įėjimas be bilieto, dangstymasis svetima pavarde (buvo prisidengusių manąja), apsimetimas, kad esi negirtas, svetimo turto paskelbimas savu, neprisipažinimas per išpažintį, plagiatas (vaikystėje), apsimetimas inspektoriumi (esu pasielgęs dar bjauriau), netikrų pinigų spausdinimas, apgaulingas pažadas įdarbinti užsienyje, vaidinimas našlaičio (esu vaidinęs beprotį), grąžos nusukimas, santuokos nuslėpimas... Man, kaip vizualumo apologetui, žinoma, glosto širdį faktas, kad vizualiniai melai tarsi labiau sankcionuoti už verbalinius. Nors kai užmeti akį į žodinių metaforų ir panašias sritis: akmenėlis turi šaltą širdį; krūtinė apkalta ledais; mėnulio šviesa liaudiškai filosofuoja; bet mano protas verkiančios gegutės; marga suknelė ima lipti laiptais; geležiniuos dobiluos stovi karvė gražuolė; kapą sau kasu mene; jūra vaikšto pakraščiu tautos; aikčiojo perpjautos vėlės; nuo ašigalio atslenka spalis; slyvų žiedais apipiltos pelės...
Bet kas iš to! Pamėginkite, būdami gyvenimo žaidimo dalyviai (aktantai, anot semiotikų), perbristi jo pelkutę ir nesušlapti kojų nors viename iš šiųdviejų melų...
Vis dėlto... Bekraštė melo drobulė aiškiai susiūta tokioje vietoje: yra puolamasis ir gynybinis melas. Puolamasis – kai jūs kurpiate savo artimo atžvilgiu šmeižtą, skundus, gandus ir panašius darinius, siekdami vienokios arba kitokios naudos sau, žalos jam. Gynybinis – kai kuriate įvairiausias istorijas, alibi, falsifikuojate faktus, prisiskiriate postus, sugebėjimus ir pažintis, trokšdami tik vieno: kaip nors išvengti fizinės ar dvasinės bausmės, skriaudos, vergystės, priklausomybės, ištikimybės ir taip toliau, o retesniais atvejais – ir užstodami kitą. Manau, kad esu kur kas narsesnis gynybinio m. fronto karys. Ir pasvėręs savąjį melo kapitalą, kurį pelniau per dešimtmečius uolios ir sąžiningos kovos šiame fronte, beveik galėčiau teigti, kad gynybinis m. sudaro kur kas didesnę viso man priklausančio melo pusę... Beveik galėčiau... Tą „beveik“ čia įterpia ne kas kitas, o minėtieji komplimentai. Juk pasižiūrėjus itin griežtai, mokslinė komplimento apibrėžtis turėtų prasidėti maždaug šitaip: „Komplimentas – tai sankcionuotas puolamasis melas...“ Nors čia pat peršasi ir mažų mažiausiai dvi išlygos. Pirmoji: labai neretai (bent jau man taip būdavo) tariant komplimentą puolama ne dėl kokios siekiamos naudos sau, žalos jai, o dėl paties puolimo. Taip sakant – l’art pour l’art. Antroji: besiginančioji pusė paprastai nestoja gintis ir net ima pykti, jei puolimas dėl vienokių ar kitokių priežasčių sustabdomas. Imkime kad ir tą istoriją su kojomis. Aš jai pasakiau, kad jos kojos – kaip du vandens lašai panašios į El Greco angelo kojas. Žinoma, kad tai buvo nedidukė poetinių dujų atakėlė, nors jokia pergalė ir iš jos pešima nauda, dievaži, nebuvo suplanuotos. Tačiau ji nė nemanė maukšlintis dujokaukės: užuot tai padariusi, leido suprasti, kad su mano teiginiu iš esmės sutinka, o vėliau tomis kojomis net leido man šiek tiek padisponuoti...
Galėčiau pateikti, kaip pavyzdžius, du tarpusavyje kažkaip koreliuojančius švelnaus gynybinio melo atvejus. Štai vienas. Tąkart Čikagoje neturėjau kitos išeities, kaip tik nakvoti pas tuos patriotiškai nusiteikusius lietuvius. Kai po vakarienės buvau paklaustas, kokius gi mokslus baigiau tarybinėje Lietuvoje, ne itin džiaugsmingai pareiškiau, esą lietuvių kalbą ir literatūrą... Nors iš tikrųjų tai rusų... Bet ko gi aš siekiau, atlikdamas šį melo judesį? Gal dolerių? Aš tik dėjau pastangas išvengti galimų apgailestavimų, potencialių įtarimų, visai įmanomos nemalonios įtampos. Ir gyniau melu, manau, ne tik save, bet ir vaišinguosius šeimininkus – juk tikrai nekaip, vaizduojuos, būtų jie pasijutę, apnakvindindami po savo stogu svečią rusistą... O šičia jau kitas atvejis. Iš autostopinės kelionės išilgai Rusijos su Sigitu G. ir dviem merginom. Pasistatę palapines jau beveik ant Uralo, virėmės vakarienę. Anapus upelio susikūrė laužą vietinė kompanija. Po kurio laiko mūsų pusėj ėmė leistis ne tik blt, jbtmt, bet ir vienas kitas Pauralės žemės grumstas. Ryžausi vykti derybų. Man išsilaipinus kitame krante ir pradėjus aiškinamąjį darbą, vienas jųjų paklausė: „А откуда, парень, ты так хорошо знаешь по-русски?“ – „Да мать у меня русская, только вот школу литовскую кончал“, – atsakiau. Paliaubos buvo sudarytos...
Bet esti, žinokite, ir puolamoji tiesa. Ji tarpsta visose amžiaus grupėse, visuose socialiniuose sluoksniuose, visuose raštingumo lygmenyse. Sunku svajoti, kad normalioje vaikų bendruomenėje raišas berniukas nebūtų pravardžiuojamas Šlubiu. Nelengva įsivaizduoti, kad smagiu greičiu lekiantis automobilininkas, priverstas staigiai stabdyti dėl ne vietoje per gatvę sliūkinančio pusblaivio piliečio, užuot apipylęs jį ne visuose žodynuose įteisintų žodžių kruša, bičiuliškai tartų: „Na, būk atsargesnis, tėvuk...“ Galiaus beveik nepafantazuojama, kad C&P, apčiuopę minkštą kokio literato (-ės) vietą, neimtų džiaugsmingai skelbti gerosios (blogosios) naujienos „Šiaurės Atėnuose“... O ką jau kalbėti apie mažiau naivius atvejus... O kai pagalvoji, kaip naudoja puolamąją tiesą vienas kito atžvilgiu politizuotieji asmenys, tai tiesiog mirk iš juoko... Simpatizuoju toli gražu ne kiekvienai puolamajai tiesai. Simpatizuoju tik stilizuotajai. Nestilizuota puolamoji tiesa man atgrasi... Nors esu, aišku, naudojęsis ir ja. Ir beveik visus sykius, taip sakant, apsišikau – paskui pasirodė, kad mano puolamoji t. ne visai sutapo su teisybe...
Griežtai žiūrint, tai, žinoma, nėra nei tiesos, nei melo. Juodu – tik konvencijos, fantazijos, manieringa proto produkcija.
Tačiau šioje tikrovėje plačiai paplitęs požiūris, kad jųdviejų išties esama.
Jeigu laikomės pozicijos, kad vis dėlto taip, tuomet tenka dar šį tą apie juosius pasakyti.
Tuomet tenka pasakyti, kad melas (nėra taisyklės be išimties) egzistuoja kažkaip solidžiau, įžūliau, patvariau, fundamentaliau, sunkiasvoriškiau, vy(prisiminkime yin ir yang)riškiau. Tuo tarpu tiesa (ir čia galioja išimties iš taisyklės taisyklė) – baikščiau, efemeriškiau, slapčiau, chameleoniškiau, delikačiau, mo(vėl prisiminkime)teriškiau. Palyginkite juodu vien ploto atžvilgiu: melas – kaip Rusija, o tiesa – tik kaip Lietuva! O kur dar visuotinis pripažinimas, kad tiesa – reliatyvi, reliacinė, subjektyvi, sutartinė, asmeninė, vidinė ir taip toliau. Apie reliatyvų ar subjektyvų melą, kaip ir apie asmeninį bei vidinį, išties teko labai nedaug girdėti. Lyginant tiesą su melu, ateina į galvą epizodas iš Johanno Wolfgango Goethės romano „Vilhelmo Meisterio klajonių metai“ pradžios. Ten paauglys sūnus, radęs kalnuose akmens gabalą su kažkokiais žibukais viduje, klausia tėvo, ar tai kartais ne auksas. Tėvas atsako, kad tai vadinamasis katinų auksas. Tad: melas – kieta pilka uoliena, o tiesa – kartkartėmis jame sužybsintis katinų auksas. Kitaip tariant – melas yra labiau...
Tad kaip gyventi? Ogi taip ir gyventi. Būti, kiek leidžia tamstų galimybės, daugiau katinų aukso negu pilkosios uolienos pusėje. Tik jau verčiau neimti, jei įmanoma, į nagus visai nestilizuotos puolamosios tiesos. Nepersistengti sankcionuotojo m. srity. Naudotis labiau gynybiniu (ypač – švelniosiomis jo formomis) melu nei puolamuoju (nebent susidarytų kokia ypatingoji padėtis). Iš įsivaizduojamo t. ir m. dualumo išsunkti kokią esė... O ir šiaip... Tačiau svarbiausia – atminti, atminti, atminti... Atminti ką? Kad be gyvenimo meno – nėra melo...
ŠA, 2007 09 22