Štai pakeliu ranką, štai raukšlės pribėga šešėlių.
Štai žydinčią šaką nulaužiu alyvų.
Visatos kvepėjimas tąją sekundę apmiršta.
Svarsčiau, svarsčiau, kuo atsilyginti Li Po
už tas gėles gražiai raudonas iš kalnų Rytinių, ir
pasiūliau mėlyną alyvų kekę; jis sutiko.
Kažin kelintaisiais alyvų žydėjimo metais,
kažin kiek nutolęs nuo kosmoso pakraščio, per
dvi arba tris pramanytojo laiko sekundes
nulaužiu štai žydinčią šaką alyvų.
Prabėgo pulkelis kurapkų. Jos rudos.
Jos niekur labai neskubėjo. Aš irgi
labai neskubėjau, aš į jas net visai
nežiūrėjau, o stebėjau tuo tarpu
baltą kaip pienas medžioklinį sakalą iš
gerai sustyguotų (plieninių?) senovinio,
tarkim, arabų (arba kinų) poeto eilučių.
Girdėjau, kaip ūkčiojo fleita, bet niekaip suprast negalėjau,
kas klausosi jos: ar tai aš, ar ne aš; nes nebuvo
ko įsitvert, kad esąs pasijustumei; kad pasijustum
esąs tas ir tas; kad patirtumei savo buvimą... Aplinkui
plytėjo, mainydama jokį (nors vietom sušvytintį kartais)
pavidalą savąjį, jokia tikrovė...
Tas paukštis lasiojo ant tako kankorėžių sėklas.
Jo gurklio plunksnikės gražiai paraudonino dailų vaizdelį.
Žinojau, kad nieko nėra, kad čia tiktai sąmonė žaidžia
pati su savim, apsimetus plunksnikėm ir žvilgsniu; bet argi
iš puikiojo šito žaidimo aš pirmas pabėgti galėjau?
Sušlamėjo lapuočiai; tai, žinoma, buvo nulemta
vakarinės šviesos; o jinai, savo ruožtu, pakluso
žemės bėgsmui tolyn orbita... Tuštuma nesiliovė: vis audė...
Aš šoviau, šoviau, šoviau, ir tos antys,
aišku, kad krito, krito... Jų plunksnelės raibos
gražiai nuo skaistraudonio kraujo dažės... Šitaip
manoji karma apkabino jųjų karmą...
Miražai, taškuoti kaip dievo karvytės, iš kosmoso kosmosan
driekės; bet mudu prie jų prisiartinti vengėm; stovėjom
toj vietoj, kur baigėsi mūsų drąsumas; žiūrėjom
apstulbę, kaip zylės kapnojo jų pakraščius; ir, o dangau...
Ieškojom, ieškojome kelio: ir fleita, ir aš; nors abudu
nenutuokėm, kaip jį surasti; bet čiuopėme pirštų galiukais
abudu: tai fleita, tai aš, tai abudu; taip muzika darės,
taip kilome iš tuštumos ir vėl nirom į jąją abudu...
Drugys atsitrenkė man į krūtinę; betgi
nusvirduliavo kažin kur toliau srautais rugpjūčio oro;
sakytum, jam dabar begal rūpėjo susirast Busoną ir sava
drugių kalba pranešti apie keistą balkšvą
truputį prakaituotą kliūtį jo kely į niekur...
Vabzdys padvejojo sekundę, gal dvi, ir pakilęs nuskrido
į rytus prieš saulę; ir tiekos aš jį temačiau; nežinau, kas
jį užnešė čia; bet galėčiau nedrąsiai spėlioti,
kad šitasai mano gyvenimas jam pasirodė
dar nepakankamai margas; todėl jis paliko
nedidelę pilkšvą dėmelę jame; ir pradingo ant amžių.
Lyg yriaus valtele maža per vandenis didžius, kurie
užlinkę buvo ties akiračiu, tačiau kažkaip vis viena tęsės
tolyn į begalybę... Jie manim nei džiaugėsi, nei stengėsi atstumti,
aš jiems, sakytum, nebuvau... Tačiau drugys! Plasnojo priekyje
ir laukdavo manęs, neglausdamas margų sparnų, kai atsilikdavau...
Keliavome lyg į svečius pas Laozi, o gal iš jojo grįžom...
Šviesa tai artėjo, tai tolo, tai aiškiai sustodavo vietoj;
iš kur ar į kur ji keliavo, paaiškint man nieks negalėjo;
taip pat negalėjo – ar jautė ji mano buvimą, ar šiaip jau,
manydama esanti be pašalinių, sau spindulius laidė...
O aš apie jąją, tuo tarpu, buvau tiek ir tiek prisvajojęs...
Jis šūktelėjo, ir nukrito lapas; jis šūktelėjo, ir nukrito kitas:
sušukęs šimtatūkstantąjį kartą, jis rudenį prisišaukė į girią;
bet nežinojo, ką su juo daryti: kaip kad anksčiau jau buvo nežinojęs,
ką veikt su vasara, kurios, tiesa, jisai tarytumei nebuvo šaukęs...
Įtaką savąją didino šiaurė; prieš jąją mėgino
vien tik šermukšniai laikytis; Cvetajevos eilės
skubinos jiems į pagalbą: рябина, рябина... Bet veikiai
lapkritis baigės; ką gruodis darys, nieks atspėt negalėjo.
Debesys čiuožė dangum: tuo neturėjom stebėtis:
buvo juk spalio pradžia: mūsuose – priešžiemio metas:
nieko pakeisti dabar nebegalėjom nė vienas...
Sakai, matys iš Paukščių Tako? Nemanau, kad įžiūrėtų,
jog silpstančios surfinijos šešėlis – šviesiai pilkas...
ŠA, 2007 11 17