Jeigu eini pasivaikščioti, tai turi eiti pasivaikščioti. Ne į krautuvę, vaistinę, paštą, banką, bažnyčią, šunų gydyklą – su viltimi, kad pasivaikščiosi pakeliui. Jei darysi šitaip, teišeis, kad davei šiek tiek išmaldos pasivaikščiojimui. Tačiau tikrai pasivaikščioti – nė nemėginai. Jei jau nori pasivaikščioti, tai pasivaikščiojimas turi būti vienintelis, aukščiausias ir galutinis tavo išėjimo (tarkime, iš namų) tikslas. Nieks nesako – negalima praeiti pro paštą, bažnyčią ar vaistinę, kad jau šios institucijos ėmė ir išsidėstė palei tavo trasą. Tačiau jei užsuksi bent vienon iš jų, nors mintyse tik tepridurdamas šį vizitą prie pasivaikščiojimo, tikrai bus ne pasivaikščiojimas plius, o pasivaikščiojimas minus. Kitaip tariant – atmieštas, praskiestas, kontaminuotas, užterštas, su kažkuo suplaktas p. O jis turi būti grynas, natūralus ir autentiškas – genuine, kaip kad dabar rašoma ant kai kurių produktų. Išties – prieš akis kartais gali būti visi pasivaikščiojimo sandai, o paties p. – nė kvapo. Kaip tame Stepheno Crane’o eilėraštyje: I cried, „Well, but – / The sand, the heat, the vacant horizon.“/ A voice said, „It is no desert.“

      Jeigu trokšti pasivaikščioti ir jau eini niekur neužsukdamas, šito, pasirodo, irgi dar negana. Antroji nepaprastos svarbos taisyklė – niekaip neskubėti. Ją jau esu šiek tiek gvildenęs viename savo tekste. Bet čia noriu reikšmingai papildyti. Neskubėti – vadinasi, nesibausti kur nors nukakti ar į kur nors grįžti. Jei baudiesi – viskas, tavo pasivaikščiojimas žlugęs. Kad jau užsimojai nukakti – tai ir kak sau sveikas, o kad turi sugrįžti – gal verčiau nė neišeik. Šiaip ar taip – bent jau nevelk čionai pasivaikščiojimo. Juk sakiau, kad jisai turi būti genuine. Galiu šiek tiek padėti. Patarti dviem atžvilgiais: ir kaip eliminuoti norą nukakti, ir kaip pakirsti užmojį grįžti. Dėl grįžimo. Išeitis gana paprasta: tereikia stipriai stipriai įsivaizduoti (nesakau suvokti, kad per daug neišgąsdinčiau), jog, tiesą sakant, neturi kur grįžti. Namai, sakai? Bet juk nėra taip jau neįmanoma pasijusti neturinčiam namų. Pakanka iš visų jėgų ryžtingai solidarizuotis su benamiais. Ir visai nebūtinai vien su žmonėmis. Ir net nebūtinai vien su gyvomis būtybėmis. Juk aplink tokia benamių įvairovė! Kur, gal galėtum pasakyti, yra, pavyzdžiui, šalčio, karščio ar drungnumos namai? O kur gyvena išmetamosios dujos? Arba – kur dedas, nepasiekę tikslo, vyrų ir moterų žvilgsniai? Net spalvos ir šviesos, tiesą sakant, neturi savo namų. Antraip – ar galėtume jas (aiškiai tas pačias) nuolatos matyt tai čia, tai ten? Dėl nukakimo: ko tau kur nors kakti, jei visur gali sutikti tuos pačius benamius? Žodžiu, beatodairiškai solidarizuokis su benamiais: su pakliuvusiomis tinkluosna žuvimis; su mėginančiomis savo galvas priglausti prie asfalto nuorūkomis; su paliktais likimo valiai tai kniūbsčiais, tai aukštielninkais alaus butelių kamštukais; su žvejo ištrauktais iš velėnos sliekais; su paukštynuose vištų ką tik padėtais kiaušiniais; su iškratytais iš dėžutės konservais; su prilipusiomis prie šaligatvių išspjautomis kramtomosiomis gumomis; su mėginančiais trūks plyš išsilaikyti ant bažnyčios bokšto smailės saulės spinduliais; su ką tik nukirptais nagais; su vėjo seniai blaškoma balandžio plunksna; su baigiančiomis sniege ištirpti provėžomis; su skystančiu atmintyje praeitos nakties sapnu... Ak, gera eiti, kai eini neturėdamas nei kur nueiti, nei į kur sugrįžti. Ak, gera, išėjus pasivaikščioti, liautis turėjus namus. Juk tuomet nereikia net vos vos skubėti.

      Kad jau apmalšinai jausmus (manau, būtent prie jausmų priskirtinos fantazijos apie namus), tai apmalšink ir protą. Nustok galvojęs! Štai trečioji pasivaikščiojimo sąlyga. Kilnoti kojas protas nėra baisiai reikalingas. Tuo tarpu... Jei eidamas galvoj konstruosi paskaitą, deja, ne vaikščiosiesi, o vaikščiodamas ruošiesi kalbėt studentams. Lygiai tas pat, jei regsi mintyse eilėraštį, esė, romaną, kalbą, laišką, atkirtį į pastabas, išpažintį, komplimentus ar prašymą savivaldybei... Tai bus ne pasivaikščiojimas. Tai bus, varge, tiktai eilėraštis, esė, išpažintis, romanas, laiškas, komplimentai ar koks kitas žanras, kuriamas sykiu dėliojant kojas. Štai jau krūvelė metų, kai aš dėl ne tik man vienam žinomų priežasčių valgau, rašau, skaitau stovėdamas. Bet negaliu juk apie šitą savo veiklą pasakyt: stovėdamas aš stoviu. Nes aš iš tikro tai tuomet ne stoviu, o – valgau, rašau ir skaitau stovėdamas...

      Kas be ko, išeinant pasivaikščioti protas namuose nėra paliktinas. Nes jojo, labai galimas dalykas, kelyje prireiks. Bet kai jau žingsniuoji, jį nepatartina laikyti galvoje. Užtat kad ten jis, nori ar nenori, ima pernelyg aktyviai reikštis. Tai kur tuomet jį dėti? Tiksliai pasakyti negaliu. Kur nors... Užtat galėčiau pasipasakot, kaip išdėlioju savo sąmones. Lytos sąmonė, kaip jau esu minėjęs aname tekste, atsiduria gana savotiškoj erdvėj – tarpe tarp kojos pado ir bato vidpadžio. Kad, glausdamasi šičia, voktų, kaip mano padas lyti vidpadį. Regos sąmonės neiškeliu – ji lieka akyse. Taip pat – klausa palieka ausyse. Tačiau uoslės ir skonio sąmonėms liepiu pasnūduriuoti. O protas... Tačiau – kaip veikia sąmonės (ar – sąmonė) be proto? Manau, tai būtų galima mėginti nusakyti šitaip. Beprotė sąmonė vokia plačiai, nesismulkindama. Ji neklasifikuoja, nehierarchizuoja, nesusąvokina, neįžodina. Tuo tarpu protas... Jis (kas gi to nežino) – baisus pedantas. Jam tiesiog niežti nagus viską smulkinti, kataloguoti ir dėlioti į lentynas...

      Čia tenka prisiminti vieną liūdną atvejį. Kitados, bemaž prieš pusę šimtmečio, toksai pažįstamas studentas (M.) mėgino ir proto judesiams suteikti tokio lyg panoramiškumo: kurdavo žodžius ir sąvokas gerokai platesnius nei įprasta. Pavyzdžiui – nornenorimumas. Šis, tarkime, signifikuoja tam tikrą sąmonės veržlumo būseną, bet nesusiaurina tos būsenos iki banaliųjų (noras ar nenoras) normų. Deja, turiu gėdingai čia prisipažinti, kad, jo motinai kaimietei baisiai prašant, buvau tarp tų, kur įviliojom M. į pinkles, kad jis patektų į psichikos specų rankas... Šventai tikėjom: reikia gydymu sustiprinti jo protą. Nė neįtarėm, kad tasai protas kartais visiškai nereikalingas...

      Kai pristabdyti proto įgaliojimai, kai sąmonės jau yra daugmaž beprotės (arba miega), kai eini sau niekaip neskubėdamas ir niekur neužsukdamas, kai visai visai neturi nei kur nukakti, nei į kur sugrįžti, transformuojasi aplinkinis pasaulis. Reikšmingas teigiamo, pozityvaus (t. y. signalizuojančio, kad pasivaikščiojimas bus, ko gero, genuine) jo persimainymo požymis – aplinkui akys regi tiktai tuščias formas. Tai, reikia pasakyti, šiek tiek savotiškas, bet drauge – ir mielas reiškinys. Bėda tik ta, jog nuolat tenka prižiūrėti protą, kad jis neimtų kyščiot savo trigrašio ir visko vėl nesugadintų. Mat formos tampa tuščios tada, kai akys pastebi, atspindi, užfiksuoja aplink besibūriuojančius reiškinius ir daiktus (juk neisi pasivaikščiot užsimerkęs), o protas vis dėlto negauna (kadangi uždrausta) jųjų identifikuoti. Aišku, šiek tiek identifikuoja. Bet – tik šiek tiek, ant, kaip sakoma, pražangos ribos. Tuomet regi, pavyzdžiui, ne patakės medžius, o tiktai kartais apskritokas, kartais ištemptas aukštyn žemyn, pataršytas, išdėmėtas, retsykiais sukrūpčiojančias formas. Tačiau nesupranti, kad čia štai – liepos, čia štai – eglės, o čionai – žilvičiai. Regi tik formas! Toliau: matai, kaip kairėje (ar dešinėj), tokia lyg pažeme, taryt pirmyn atgal vis zuja, zuja susigūžę, susimetę į kupras objektai. Bet tau tikrai nepasidaro aišku, kad čionai – automobiliai. Juk regi tik formas! Arba: prieš akis – stamboki, pasispalvinę, pastėrę, išmušti stačiakampėm dėmėm geometriniai, sakytum, kūnai. O galvon nė topt (nes kaipgi toptelės, jei tuo metu jinai be proto): čia – namai. Regi tik formas! Dar toliau: negali nepastebėti, kaip kažkur (tarkime, ore) sušmėžuoja, sušmėžuoja vis kažkas. Bet iš kur galėtumei žinoti, kad tai paukščiai, jei žinių šaltinis apmarintas? Juk sakau: regi tik formas! Keista... Atrodo, turėtum jaustis kaip nesavas, na, bent jau ganėtinai sutrikęs šitoje tuščių (ar mažų mažiausia pustuščių) formų sueigoje. O išeina visai priešingai: jautiesi atitrikęs ir jautiesi itin itin savas. Jautiesi, lyg būtum atsidūręs kažin kokioj proproprotėvynėj. Štai jinai, tikrojo pasivaikščiojimo jėga! Ir čia – šio pasakojimo esmė.

      Tas pat – su klausos sąmone. Girdi, pavyzdžiui, balsą, panašų į dhrupado dainininkų leidžiamus žemus vibruojančius garsus. Žinai, kad tai ne tai, bet drauge – ir nežinai. Nes neidentifikuoji. Neleidi protui nustatyti, kad tai kranksi varnas. Arba: pasigirsta kažin kas, ką galbūt pajėgtumei susieti su Sylvijos Plath eilėraščio žodžiais: and a din like silversmiths / Beating and beating at an intractable metal. Bet nesusieji. Nes tų žodžių neprisimeni. O kad čia aidi Jeruzalės bažnyčios varpas – nutuoki tik kokiais penkiais nuošimčiais...

      Taigi, eini sau pasivaikščiodamas...

      Bet štai ant tavo (dviračių) tako kažin kokia dvinarė forma...

      Dabar jau, nori ar nenori, tenka išsitraukti protą. Jis tučtuojau identifikuoja: tai moteris su vežimėliu sustojusi ir pasilenkusi kažką daro kūdikiui. Protas pasako ir kaip elgtis: apeiti. Bet dar jis pakužda kai ką svarbesnio. Pirma: nesuirzti. Antra: nesuirzti todėl, kad ne ji yra kliūtis, užtvėrusi tau kelią. Trečia: kad tai tu pats esi judanti kliūtis, iš kažkur atpėdinusi ir išdygusi šalia nežinia kokiais tikslais... Jei paklausai šių proto patarimų, viskas baigiasi sėkmingai. Čia tau ne vaistinė ir ne bažnyčia, ir ne bankas, ir ne koks paštas... Čia moteris su vežimėliu, pasilenkusi ir kažką daranti kūdikiui... Tu nebuvai numatęs josios susitikti. O dar nė nesuirzai! O dar suvokei – kad tai tu esi kliūtis! Tavasis pasivaikščiojimas kaip buvo, taip ir liko genuine... Vėl gali paslėpti protą. Kelionė tęsiasi...

      Beje, tikras pasivaikščiojimas tegali būti rudeninis. Bet visai ne todėl, kad čia trūks plyš reikia rudens sezono, taip sakant, kad anapus akių būtų – ruduo. Joksai sezonas metų laiko prasme reikšmės šiam reikalui neturi. Jis netgi suvisai nereikalingas. Reikia ko kita. Reikia, kad pačiame pasivaikščiojimo subjekte tvyrotų ruduo. Galėčiau pasigirti, kad manyje – jau priešžiemis...

      ŠA, 2008 04 25