PATS SAU
Atėjau aš nuo atviro lauko,
Atskridau su nuvytusiais lapais.
Su manim pievų žalesos plaukia,
Su manim girios sakinas kvapas.
Ir nežino, kad žvėriškai plikas,
Kad namų neturiu ir tėvynė kelmynas.
Tai namai man pasaulis išdykęs,
Sakalai man bičiuliais vadinas.
Kažkame, kur granito granitas
Ir akmuo piramidėm išlėkęs,
Atėjai vaivorykštėm pražydus,
Atėjai... Ir gana man. Ir nieko.
Tokia muzika, bangos ir tonai,
Ir liemuo, ir krūtinė, ir rankos.
Taip išvirpina miško varrgonai,
Tai gal sužavi žydinčios lankos.
Ir širdyje man blendės išsprogsta -
Kažin kas pats save tat praranda.
Pats savyje nuskendęs aš trokštu
Ir genu pats savyje gigantus.
PLAUKIANČIOS VARPOS
Kaip juodas mūras
Rugiai sustojo,
Suskaldė stiebus -
Išlindo varpos.
Ir visas laukas
Švinu banguoja,
Ir visa žemė
Rausvai išsirpus.
Medum geltonais
Karčiais kudlotos
Krypuoja varpos,
Kai mergų pynos.
Ir kvepia dulkėm
Prisėtas plotas,
Ir visas oras -
Medus ir vynas.
Ir smilksta dulkės,
Kaip mano mintys,
Su vėju plaukia,
Prie žemės plakas.
Jų laukia skaudžios
Jaunutės varpos,
Laukia žiedeliais
Sužeistos šakos.
Praeis jungtuvės,
Ir pilnos varpos
Baltom virvutėm
Nusvirs tada.
Praeis ir mano
Svajonės šarpios,
Nusvirs ir mano
Tuščia galva...
PRO DULKES
Vėtrina vėjas nuogus dirvonus,
Smėlis ir žvyrai sukasi grąžtais.
Vėjas, sukėlęs dulkių balionus,
Ūžia į tolimą mėlyną kraštą.
Lauki ir lauki, liūdna kažin ko:
Gedului vėjas taktą paduoda...
Medžiai užmigo, galvos nulinko,
Tingu, taip tingu, nuobodu.
Ne, nepridengsi savo nuogumo,
Žeme, ir lapų pakūges pripūtus.
Savo mėlynžydriuos etero rūmuos
Būsi visa, kaip apnuogintos krūtys.
Žingine žingine dulkinam lauke,
Kartais tiki dar ir kartais svajoji...
Ir užsimiršdamas lauki,
Kad kažin kas aplankys vienumoje...
JUODA PILIS
Subrendę vaisiai šakose linguojasi
Ir šokdami žemyn suskaldo ankštis,
Kiekvienas šventas žingsnis jų taip netikėtai išsilaisvina,
O man - visi kraštai ir visos šalys ankšta.
Uždusus žemė sualsavo visą orą,
Ir tuštumoj krūtinė neatgauna kvapo,
Nors žaibas sausą troškulį paliestų,
Nors griausmas, nors lietus ant žalių lapų.
Prayra audiniai, žiedai pabyra,
Tiek gyvasties ir svaigulio kiekvienoj protoplazmoje,
Juodon pilin ant juodo pylimo
Per juodą naktį atgabeno laimę plazdančią.
Ir išdalijo siela visą savo turtą,
Gyvybė išaikvojo visą šilimą.
Ir naktį ištuštėjusi pilis apkurto,
Juoda pilis ant juodo pylimo.
GYVENIMAS IŠSISKLEIDĖ
Kuo ji kalta, kad jos gyvenimas
Išsiskleidė, kaip ievos žiedas,
Ir karštas gundymas jos krauju penimas
Giliausias širdis ėda?
Ir pats lengviausias jos pasilenkimas sakė,
Ir išdavė kiekvienas pulso dūžis:
Nekaltinkit manęs, aš tik silpna plėštakė,
Aš karalaitė ta, kurios stikliniai rūmai tie sudužo.
Kuo ji kalta, kad rankos linko valkios
Į žemės vaisių sultingą visokį.
Ir permanė jinai, kad jos visi išalkę,
Ir džiaugėsi, kad suteikė parėdymą Aukščiausis tokį.
ŽYDĖJO LIEPOS
Netikėk mano žodžiais, vai ne:
Ką anąkart sakiau, buvo tai pramanyta.
O kas buvo širdy pas mane,
Negaliu išguldyti nei aš, nei kas kitas...
Bet suprask pagaliau, kad širdis pilna kraujo,
Ant krūtinės tavos gi išsirpusios vynuogių kekės...
Ar galiu aš ištroškęs žiūrėt į gaivinančią sraują?
Ar galiu neišgert nepragert supratimo netekęs?
Ir žinai gal, kas meilė per daiktas?
Nebandyk prisiliest, jei nuskęsti bijaisi...
Horoskopą aš savo žinau: su manim viskas baigta...
Bet žydėjo ir mums visos liepos kadaise!
KAPŲ ALYVOS
Ji rankoj nešėsi alyvų...
Pro veidą trąšios žiedų leikos linko,
Už tų alyvų šypsena tau taip pritinka,
Ir tas dantų perlininis kolektyvas!
Bet kam žiedai lavono skleidė kvapą?
Gal ant kapų tu juos nuskynei?
Tas kraujas, kurs pulsavo kieno nors krūtinėj,
Pražydo dabar žiede, prasiskverbė į lapą,
Mirtis tu mano ir gyvenimas,
Tu šypsena išsprendei viską ir alyvomis,
Kaip vasaros naktimis vėlyvomis
Tamsa kai susimaišo ir rožinis šviesos sruvenimas.
BALADĖ
Į mėlynio tolio bedugnę gilybę
Įsmigusios miršta jos akys:
Jų tėviškė tūkstančio saulių beribė,
Čionai nesupras jų, nė viens nepakakins.
Aš būrimą būriau ir nieks neišėjo:
Prakeiktąją gelmę mintim neišsemsi,
Šiandieną praradęs viską vaikštinėju,
Neklausdamas kokią nelaimę rytojui nulemsi.
Pačiups mane vėtros ir smogs kur į prarają,
Tenai aš dabaigsiu, kas šiandien nesibaigė.
Kas meilė, kad kančia gyvenimas daro ją,
Gyvenimas kas man, kurs pats save pribaigia!
O tu vis žiūrėsi... O tu vis žiūrėsi!..
Ir laikas praeis, ir ateis Amžinybė.
O tus vis žiūrėsi ir dingsi gelmėse
Į paslaptį didžią nagais įsikibus.
Ir liksim mes pasakos, pasakos liksim,
Aš judinsiu jūrą, tu spindulius sėsi.
Kasdieną ant kranto aukštai susitiksim
Ir šoksim kartu ir pradingsim gelmėse...
SIMFONIJA
Drėgni garai
Išdrikusiai sugulę.
Naktis gili - - -
Kaip juodas embrijonų miegas.
Sapne - gyvybė gimstanti,
Ir senkapio molinė moteriškė
Sunki, kaip pražudyta laimė,
Troškina širdį - - -
Ir smaugia... Aiii! Ir smaugia -
Buvo akla - -
Aklam sapne gimdyta.
Akys - tušti mėnulio urvai...
Jos nevadino nieks Lijole bei Amalija:
Ji iš tenai, kur nėra vardo - - -
Kažkokios išsukinėtos rankos,
Sulaužytos gipsinės kojos...
Bet laimei...
Ko reikėjo mūsų laimei - -
Nežmoniškai turtiga buvo.
SRAIGĖ
Slydus deimantinis,
Plonai pasirėdęs,
Mylėdamas žemę,
Upelis juokauja.
Gaivina žolių
Nuslabnėjusius žiedus
Ir pylioja žvyrą
Tarp žvilgančių saujų.
Gaivinama srovės,
Galandama žvyro,
Šalta, kaip ir viskas,
Lepinasi sraigė.
Ir niekam nereikia,
Kad sraigė ten yra,
Kad sraigėj gyvybės
Dvasia užsilaikė.
Pražysta vanduo,
Ir gyvūnai sujunda:
Kožnam sava laimė
Širdyje apsąla.
O sraigės pasaulio
Sapnai nesugundo,
Ji tekina rūmus
Auksinių koralų.
Ji myli save,
Ji gyvena savyje.
Jos negiria niekas,
Jos niekas nepeikia.
Pati savo laimę
Į kamuolius vija,
Ir sraigė vis mąsto,
Kad nieko nereikia.
VOSILKŲ GIESMĖ
Prasigręžia pro sukietėjusią titnagan žemę
Mažytis, kaip adatos dūris, aidėjimas...
Pro mūrą septynetos sieksnių
Prasiskverbia laisvėn ir semias ir semias,
Kaip dulkės nuo žiedo lig žiedo,
Nejuntamo vėjo nematomos rankos sėjamas...
Pro gruntą per dieną galąstuvan virtusį
Anta šilkinių kojyčių
Prasmenga ir zvimbina vamzdį,
Ir šokdamas liuli lilingu lilingu...
Nėra tik kas priima sielon tą ultrą misteriją,
Kas meldžiasi, kaip prieš altorių bažnyčioj,
Nors prieblandos knibžda knibždėte gyvenimo,
Ir šventas lilingu lilingu gili taip įsminga...
Vosilkos tatai išlukėjusios dieną,
Prie žemės pridėjusios smilkstančius mėlynus žiedus,
Pajunta ištirpusią paslaptį ore
Ir visos kaip vienas
Šnerėdamos, ūždamos niekam nežinomą giesmę užgieda...
MANO MARATONO
Nekaltinkit manęs, jei priilsau,
Nes mano kelias ilgas, pats aš ir silpnas ir negreitas.
Našta taip pat man ne lengviausia teko,
Bet dovanas, kurias nešiausi, ar matei tas?
Aš mirsiu vienas dykumon išguitas,
Ir mano slėpinį nuo lūpų niekas nepaims ant plonų pirštų.
Ir verdančiu krauju sutingusiam veide įvirinsiu
Tuos žodžius tris: išvydau, pažinau ir mirštu.
Paimkite mane, o broliai, broliai,
Ir mirusį nuneškite į aną angą.
Kam reikia, tepažįsta mano mįslę,
Ir mano finišo sopulingą tango.
iš rinkinio "Žingsniai prie sfinkso", išleido "Sakalo" bendrovė, Kaunas 1931
kalba autentiška