Atrodė, kad nieko, o dabar šalta. Iš pradžių Polionija nenorėjo imti kailinių, nors Gapšienė siūlė prisispyrusi. Polionijai atrodė, kad ir lauke taip pat šilta, kaip ir žemoj Gapšienės troboj. Be to, Polionija dar smarkiai šildė iš vidaus Gapšienės „smirskis“, kurį varydavo, kartu virdama Gapšiui pusryčius ir kiaulėms jovalą. Kartais išeidavo neįtikėtinai geras, ypač dviejų varymų, tada bėgdavo iš viso kaimo vyrai ir kaulyte kaulydavo, žadėdami apdirbti arus, privežti malkų, prišienauti šieno, iškulti miežius, atlėkę paarti bulvių, suvežti nukastus daržus, pamėtėti Gapšienę ir kiaulę iki miesto, kur Gapšienė kiaulę turėdavo parduoti, siūlydavosi rytoj pat ateiti palopyti stogo, užtėkšti moliu perskilusį sieninį, pargabenti Gapšiui daktarą, jei tik reikia, ir, visus tuos pažadus girdėdamas, persenęs ir nuo neatmenamų laikų trūkį įsitaisęs Gapšys dejuodavo, supstydamasis galvą suplyšusiomis antklodėmis, dejuodavo, nes paskutinė gyvastis keldavo siutą, kad pats nieko nebegali. Kai nepadėdavo tie visi pažadai, nes Gapšienė jau žinojo, kokie jie tušti ir apgaulingi, smagesnis vyrukas, jei būdavo kauštelėjęs, paleisdavo į darbą ginklą, priverčiantį pasiduoti karalienes ir jų dukteris: imdavo girti Gapšienės gražius, dar mažai žilus plaukus, raudonus skruostus, sakydavo, kad jos daili eigastis (ir tas buvo gryna teisybė; eidavo Gapšienė kaip šito dalyko išmokusi miestietė), o rankas, jei tik ji leistų, tai bučiuotų ir bučiuotų. Ir jau tada puldavo bučiuoti, Gapšienė neplėšdavo šalin rankos, tada tasai prisitraukdavo ją arčiau, prisispausdamas prie tvirtos krūtinės, ir Gapšienė atsileisdavo: nešdavo iš kamaros paskutinius lašus, o kai ateidavo darbymetis, raugdavo naują, nes anie pažadai, kaip supratom, ir buvo tik pažadai, už kiekvieną pradalgę reikėjo užpilti.

       Prisiverkė Gapšienė užtektinai: kol dar Gapšys pagalėjo, gimdydavo beveik pametinius vaikus, o jie visi mirdavo. Paskui nebegimdė ir susitaikė su bjauria rykšte, nors užkaušusi neplepiai kaimynei prisipažindavo, kad ,,pakrykti“ kartais būtų neblogai. Pasisakydavo pirmiausia Polionijai, kuri dabar eina namo iš Gapšienės, jau yra naktis, gruodis, šaltis vis dėlto nemažas, vėjas pučia pasiutęs, ir Polionija užsisagsto Gapšienės kailinius. Polionijos viena koja trumpesnė, jei koks kaimynas tuo metu išėjo už daržinės su reikalu, tai girdi, kaip ritmingai Polionijos trumpoji koja kaukši į sušalusią žemę, ir atpažįsta Polioniją iš to garso. O ji sau eina jau per Budilniko pievą, skruostai kaista, toks gerumas apima, kad mintys bėgioja nuo vienos linksmybės prie kitos, nuo vieno liūdnumo prie kito. O ko, dieve, reikia? Nugyventa neblogai ir jau netrumpai, laikas prabėgo kaip toj dainoj baltkartis žirgas...

       Verkė Polionija, kai ją Zigmantas parsivedė į marčias. Įėjusi menkon vyro trobelėn, pagarbino, Zigmanto tėvas neatsiliepė, nors buvo viduj, gaudė iš sienos plyšių tarakonus, buvo vienmarškinis, gaudė ne pirštais, o su padegtu šakaliu svilino tiems muzikantams sparnus, ir tarakonai krisdavo ant žemės, pamėginę apdegintas jėgas paskutiniam skrydžiui. Polionija stovėjo susikeitusi rankas, buvo tada vis dėlto graži, ypač kai stovėdavo ir kai nereikėdavo striukesniąja koja žengti žingsnio. Zigmantas nebuvo mėmė, bet tėvo bijojo, tai ir jis dabar stovėjo išsižergęs, kol tėvas baigė darbą ir pasisuko į jų pusę, mesdamas šalin rūkstantį šakalį ir pajuodusiais nagais gremždamas sau šoną.

       – Tai eikšekit abu artyn, – tarė jis, dar labiau pagremždamas šoną, tik dabar kitą. Polionija ėjo, tur būt, dailiausiai per visą gyvenimą, ėjo tik du žingsnius, ir net Zigmantas nieko tokio nepastebėjo, tačiau tarakonmušys tėvas vėl išsižiojo:

       – Ė... Nagi, kuriam čia tau daikte yra lūžę?..

       Buvo ašarų, bet ką jos gali prieš nepalaužiamą gyvenimo spaudimą? Laimei ar nelaimei, senis neilgai trukus pasimirė, ėjo vidurvasarį baltu keliuku tarp rugių, užsidėjęs baltą lininę kepurę, sustojęs žiūrėjo žiūrėjo į danguje ratus sukantį vanagą, svarstydamas, į kurią sodybą iš tokių aukštybių vanagui bus patogiausia nerti, paskui pats ėmė suktis kartu su vanago ratais ir šitaip tiesus driokstelėjo žemėn ir nebesikėlė. Kad senio nebėra, netrukus pajuto visi: tarakonai šokinėdavo ne tik į sriubą; Polionija rytą vieną rado netgi tarp mažiuko Voliesiaus kojyčių, po vystyklais, ir tada ji ėmė šnekinti Zigmantą keltis kur nors arčiau miško, statytis trobą.

       Ir pasistatė, tikrai tik vieną trobą, Zigmantui užėjo nebenoras ar nebeūpas, sakė, velniams čia daugiau ko reikia, tad arkliui, karvei, avims ir kiaulei sukalė keturis kuolus, prie jų vytelėmis pritvirtino kartis, o tas kartis storai išpynė eglišakėmis. Tvartas buvo visai nieko, tiktai kasmet sienas reikėdavo pakeisti, nes eglišakių spygliai per vasarą išbyrėdavo. Trobelėj šilumos žiemą buvo irgi nekiek, tad kosėdavo visi – pradedant mažiuku Voliesium, kuris šiaipjau augo diktas ir sveikas, ir baigiant avimis, kurios kosėdavo be perstojo, nes buvo kelios. Kai avys ėriuodavosi, jas perkeldavo į trobelę, ir mažiukas Voliesius ne sykį yra smagiai pagulėjęs su minkštais ir švariais ėryčiais.

       Buvo ir gražių dienų, nėra ko skųstis. Gražiausi Polionijos atsiminimuose yra pavasariai, kai Zigmantas, apžergęs sukiužusį vežimą, išvažiuodavo į savo nedidelį lauką, o Polionija likdavosi namie, virdavo pusryčius ir liuobdavosi; rytais iš Sendvario pelkės pakildavo toks gražus rūkas, tikrai panašus į pieną, tenai nulėkdavo krykšdamas baltaplaukis Voliesiukas, pakeldavo iš lizdų gailiai klykiančias pempes.

       Tos trumpos akimirkos spausdavo jai ašaras, ir tada atrodydavo, kad vis tiek, ką sakysi, žmogus yra sutvertas šio pasaulio grožiui ir gerumui – jei jau ne pats tam gerumui daryti, tai bent suprasti, kad visa tai kažkas už tave jau yra padaręs.

       Tur būt, taip reikėjo, Polionija jau seniai su ta mintim apsiprato, kad tos gražumo valandos buvo nedažnos, viskas vertėsi kita puse, kuo toliau gyveno, tuo labiau Zigmantas ėjo iš proto, keikė visokį darbą, plūdo gyvenimą ir net Voliesiuką, o paskui įkibo baisiai gerti. Jau nebepataisomai viskas susvyravo nuo vieno rudens, kai čigonai pavogė Zigmanto arklį, išdraskė eglišakių sieną ir išjojo. Ir kad Polionija nebūtų sakiusi, ji lyg girdėjo pro miegus, kad brazda prie tvarto, pažadino Zigmantą, bet tas neėmė į galvą, sakė, kokiam durniui reikia tokios nuodvėsos, kaip jo arkliapalaikis. Ir vėl sau skaniai užknarkė. Aprimusi užmigo ir Polionija.

       Pikčiausia, kad tą pačią naktį čigonai išjojo ir Zigmanto pusseseres Palubinskytės Kaštanį, nors Palubinskytė nuo Zigmanto gyveno už dvylikos kilometrų. Čia jau būta kokio susitarimo ar ko. Susižinojo greitai, Palubinskytė buvo šnapsorka, kaip ir Gapšienė, turėjo daug pažįstamų, ir gudrių, tie patarė naktį laukti prie plento, čigonai dabar esą kur nors tankiame miške, o vakare išlįs, arklius jie turės gabenti mašina, kurią sustabdysią vidurnaktį. Nuėjo Zigmantas, Palubinskytė ir dar keli jos pažįstami, išsidėstė labiausiai tikėtinose vietose, ir teisybė – vidur nakties juodi kaip ta naktis čigonai iš krūmų išsivedė Zigmanto ir Palubinskytės arklius, susėdo pagriovy ir ėmė sau ramiausiai ėsti, laukdami mašinos. Tada visi juos puolė, vienas pabėgo, o antras mėgino užšokti ant Palubinskytės arklio, bet toji vožė jam atsakančiai pagaliu, čigonas susmuko po arklio kojomis, bet velnias neėmė, – kai norėjo jį surišti, mikliai paspruko ir šitas.

       Iš pradžių džiaugsmą šventė pas Palubinskytę, paskui abu ant Zigmanto arkliapalaikio parjojo pas Polioniją, nes Zigmantas sakė turįs buteliuką. Polionija labai džiaugėsi, nepyko, kad geria, pati išmetė, kvietė Palubinskytę nakvoti, kur ji eisianti tokį kelią, bet Palubinskytė, ar turėdama kokių užmačių, ar nenorėdama ankštinti ir taip ankšto Zigmantų gyvenimo, užsispyrė eisianti namo. Norėjo palydėti abu su Polionija, bet, prie alksnyno nuėjus, parūpo Voliesius, todėl Polionija grįžo, o Zigmantas sakė palydėsiąs nors iki Pabaltės kaimo.

       Velnio jų buvęs ir karštis, kad viskas atsitiko ne krūmuose, o vidur tokios Rožės kiemo. Ta Rožė gal ir nebuvo kokia didelė pasileidėlė, bet kad į tą dalyką žiūri labai atlaidžiai, visi gerai žinojo: Rožė į daržinę šieno krauti visada ateidavo ant nuogutėlaičio kūno užsivilkusi vienut vienutėlę suknelę, ir dar dailią; vyrai iš jos pasivaipydavo, bet nelabai drąsiai.

       Tegu ją galai tą Rožę, tesižino, duosim žmonėms gyventi, kaip kas nori, bet Rožė tai nedavė. Iš kokio pasiutimo ji tą naktį nemiegojo, tik matė, kaip Zigmantas su savo pussesere Palubinskyte pargriuvo jos kieme. Rožė žiūrėjo pro šakaliais suramstytą langą ir manė, kaip ir mes, duosianti gyventi, bet neišėjo, neišlaikė, puolė prie durų, bet kol atkišo ilgą skląstį, tas duris baisiai subaladojo, Zigmantas su Palubinskyte spėjo pabėgti. Zigmantas, dar kiek palydėjęs laimingą Palubinskytę – kiekvienas būtų laimingas, susigrąžinęs pavogtą arklį – kad ir grįžo aplinkiniais keliais, lenkdamas tą bjaurųjį Rožės kiemą (tai, matyt, buvo jo klaida), pėdsakų negalėjo paslėpti: rytą, kai Zigmantas buvo laukuose, Rožė atlėkė pas Polionija ir viską jai nupasakojo. Gal dar ir pridėdama, nors nelabai turėjo ką. Rožė kokia plepė nebuvo, papasakojo tik Polionijai, daugiau niekam, bet šito ir užteko: prie visko pratusi, prie to Polionija negalėjo priprasti ir kelias dienas šnirpščiodama Zigmantą klausinėjo, pavariusi šalin vaiką:

       – Zigmantai, kaip tenai buvo?..

       Tai linksmumas moteriškės! Zigmantas, nudelbęs į žemę akis, atsakydavo:

       – O tai kas buvo? Nieko, durnė ta Rožė...

       Tiesaus smūgio Zigmantas, be abejo, išvengė, užtat netiesusis baisesnis: Polionija verkdavo kas vakarą, ant kelių pasisodinusi Voliesiuką, nieko Zigmantui nebesakydama. Ir tas visiems suprantama – turi kiekvienas tam tikras ribas. Ima sykį ir pasirodo, kad jau viskas. Gal kas ir galėjo prikelti Polioniją, bet ji pati nebe. Kaip ir Zigmantas. Šitas tai visai išsikraustė iš proto: primušė persigėręs Rožę, o paskui bučiavo rankas, kad dovanotų, ir ta atlaidi moteriškė dovanojo, įtartinai meiliai paglostydama Zigmanto suveltą galvą, bet rūstybės Zigmantas vis tiek neišvengė – kitą pavasarį susiriejo su kaimynu Gopta, tas buvo labai stiprus žmogus, trinktelėjo sunkiu kumščiu per galvą, ir Zigmantas griuvo ant žemės. Atsigaiveliojęs pašoko, spyrė Goptai, tada įsimaišė Goptienė – amžinas moterų noras tvarkyti pasaulį – puolė pirma prie savo vyro, paskui prie Zigmanto, maldaudama liautis, bet Zigmantas ir Gopta buvo ne tik krauju iš pykčio apėję, o ir pasivaišinę Gapšienės ,,smirskiu“, todėl Zigmantas sykį dėjo Goptai koja tarp kelių, o kai šis, suėmęs Zigmanto rankas, jau rengėsi jį smeigti į žemę, Zigmantas spyrė antrusyk ir dabar pataikė į pilvą ne Goptai, o Goptienei, kuri, kaip paskui išsiblaivęs Zigmantas sužinojo, buvo su padėtim. Aišku, Gopta Zigmantą primušė kaip reikiant, bet ir to neužteko – buvo teismas, ir Zigmantas gavo sunkaus kalėjimo, nes Goptienė persileido.

       Kai taip atsitiko, Polionija beveik ir užmiršo savo nuoskaudą. Lydėjo Zigmantą į kalėjimą be ašarų, tik tyliai jam pašnibždėjo žinią:

       – Zigmantai, aš laukiuos. Kol tu atsėdėsi, paauginsiu, rasi sugrįžęs.

       Zigmantui dar nebuvo perėjęs siutas, todėl jis atsakė:

       – Gerai, kai turėsi, atiduok Goptienei, gal mane greičiau išleis...

       Mažu jau bus pusė kelio lig namelių. Polionijos galvoje beveik gera. Kodėl? Ogi todėl, kad visi tie nesmagumai yra praėję kadų kadai, kaip ir jauno ar dar neseno žmogaus kvailystė viską imti į galvą. Ji sau eina, apsivilkusi Gapšienės kailinius, ir viskas, kas šmėsčioja jos galvoje ir akyse, yra tarytum kieno nors kito gyvenimas, ne jos.

       Zigmantą išvežė. Susižinojo, kad jį nugrūdo statyti Lydavėnų tilto. Mėgino Polionija per kitus perduoti jam virtą vištuką, bet vištukas sugrįžo jau nebetinkamas valgyti: Zigmantui perduoti sargyba neleido. Per tą laiką, kol Zigmantas statė tiltą, Voliesiukas pasidarė beveik šeimininkas, ganė karvę, pavarydavo plūge ir arklį, tapo užvadas kaip reikiant. Sykį jo nebuvo namie, Polionija sėdėjo už stalo su savo jaunesne seserim, gražia ir lygiom kojom, ir kaip kartas tuo metu įvirto vokietukas, jaunas ir bene leitenantas, traukėsi sušilę jie savo trobučių pusėn. Šį sykį vokietukas nebeprašė nieko, jis pagriebė Polionija ir parsimetė čia pat ant slenksčio. Polionijos sesuo mėgino ginti, bet vokietukas ją nuspyrė šalin. Kai vokietukas išėjo, Polionija trynėsi ašaras ir drebančiu balsu šnekėjo:

       – Gerai, kad ne tave. Man dabar tai vis tiek.

       Sesuo pikta nusisuko: ar tie žodžiai nepatiko, ar dar kas.

       Iš paskos vokietukui, kartu su frontu, pargrįžo ir Zigmantas. Ne taip visai kartu, nes jau rado storžandį vyruką lopšy, jo vardas buvo Adzius. Labai mylavo Adzių, ant to prakeikto tilto buvo išsiilgęs vystyklų ir vaiko rėksmo.

       Kam viešpats davė žmogui liežuvį, jeigu jis nevertas karvės uodegos? Reikėk tu man Polionijos seseriai sykį išsižioti apie tą vokietuką. Ėjo sau ir nuėjo, ir mat jį velniai! Nors Polionija ir sakė tada, kai Zigmantą varė prie tilto, kad laukiasi, bet velnio kirminas kasdien graužėsi vis giliau ir giliau. Adzius jau lakstydavo smagus po kiemą, buvo miklus, gyvas vaikas, o Zigmantas žiūrės, žiūrės ir kad suriks:

       – Dink, rupke, iš akių!

       Adzius dingdavo, jo baimė dar nebuvo tikra, bijodavo, kad negautų į kailį, daugiau nieko, motina skreite jį apgindavo, bet Adzius jausdavo ir Polionijos ašaras ant savo plikai nukirptos galvos.

       Zigmantas nieko ir nešnekėdavo, tik tarpais aprėkdavo Adzių ar Polioniją. Kai apibendrino žemes, Zigmantas palaisvėjo, galėjo daugiau padykinėti, tai gerti laiko užteko. Ir čia dar viena nelaimė pasitaikė. Jis pagiriodamas turėjo įprotį eiti į mišką ir įsikaburkštinti į aukščiausią eglę, o iš ten dairytis į visas puses. Tikriausiai jis su ilgesiu žiūrėdavo į tą pusę, kur statė medinį tiltą, nes tenai gyventi buvo ar ne geriau. Sykį taip jam besidairant, pokštelėjo šūvis. Zigmantas neiškrito, nes pašovė tiktai koją, pamanę, kad jis dairosi su kokiais įtartinais tikslais. Koją susigydė, bet liko šlubas, ir dar teko pasitampyti pas visokius tardytojus.

       Namukas jau nebetoli, čia gera užuovėja, Polionija dabar atsisagsto Gapšienės kailinius, apeina tvartelį, kurio sienų šiemet dar nepakeitė, Zigmantas jau nebepadaro ir to, reikės jai pačiai. Troboj pasiutusiai šalta, Zigmantas, matyt, apsinakvojo kur nors už stalo, Polionija susikuria ugnį, susiranda žolių ar gyvatės užpilo, dar susišildo, o ugnelė duoda taip pat nemažai šilumos, spragsi sau pagaliukai, ir yra visai gera taip ramiai ir jaukiai pasėdėti prie ugnies, o gal ir pasnausti. Rūpesčių visai nedaug, Voliesius kelinti metai išėjęs į žentus, Adzius kariuomenėj, tikras ramumas.

       Į parytį parsiranda ir Zigmantas, aprimęs ir laimingas, jis dar kalbina Polioniją, bet ji nešneka, nešneka, ir nereikia, tad Zigmantas šiaip ne taip nusvirduliuoja iki lovos, atsigula pailsėti, o rytą keliasi skaudančia galva ir girdi inkščiant savo Polioniją. ..

       Greitoji mašinėlė gali atvažiuoti tik iki centro, tenai Polioniją Zigmantas gabena arkliuku, pats lydi iki miesto, o paskui jau sunkvežimiu grįžta su Polionija atgal, karstą nupirko už savo pinigus, bet pirmininkas sakė, kad pamokės, nepaliks nelaimėj žmogaus vieno, kaimynai jau pasiuntę ir telegramą Adziui, suspėjo parlėkti, daugiausia tvarkytis padėjo Voliesius. Kai palaidojo, visi susirinko Zigmanto troboj, kur dabar buvo šilta nuo žmonių. Po geros valandos pritrūko, todėl Voliesius su Adzium išskubėjo pas Gapšienę, kuri pati gulėjo ir sirgo, bet kad toks reikalas, neatsisakė, tik vis dėlto priminė, kad sudegė jos kailiniai, ne Polionijos, ir Voliesius uždėjo pinigų ir už kailinius, o paskui abu skubėjo, žvangindami butelius, tuo pačiu pašalusiu taku, kuriuo tą naktį taip ritmingai kalė Polionijos, jų motinos, kojos.