
Variantai
Lengvai gyvenam,
Rašom lengvai.
Lengvai gyvenam,
O rašom sunkiai.
Sunkiai gyvenam,
O rašom lengvai.
Ir gyvename sunkiai,
Ir sunkiai rašom.
1981 m. rugpjūtis
Baltakis, Algimantas. Atodūsis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993.
Vargas dėl proto
Kadaise
labai norėjau kalbėti –
netgi tada,
kai neturėjau ką pasakyti.
Dabar jau, rodos,
turėčiau ką pasakyti,
bet nebenoriu kalbėti.
Ir šias eilutes užrašau tik todėl,
kad įsitikinčiau dar kartą:
gražiausi eilėraščiai tie,
kuriuos sugalvoju ir užmirštu...
1983 m. rugpjūtis
Baltakis, Algimantas. Atodūsis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993.
Užburtas ratas
Noriu gyventi,
nenoriu galvoti.
Noriu galvoti,
nenoriu kalbėti.
Noriu kalbėti,
nenoriu klausytis.
Noriu klausytis,
nenoriu suprasti.
Noriu suprasti,
nenoriu gyventi.
1981 rugsėjis–1986 balandis
Baltakis, Algimantas. Atodūsis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993.
Procesija
Šituo tuščiu, užžėlusiu vieškeliu
eina ir eina žmonės, ir aš einu,
tik į priešingą pusę.
Kaip sunku eiti prieš srovę!
Viešpatie, kokios aštrios skeletų alkūnės
ir kaip kraupiai kaukši žandikauliai!
O vienas skeletas man ranką ištiesia
ir klausia:
negi nepažįsti?
Pažįstu, jam atsakau, –
iš skylutės
kaukolės kaktoje.
Nusišaipo vaiduoklis: sakai,
iš skylutės – pasižiūrėk, kiek čia tų,
su skylutėm kaktoj!
Ir nueina užžėlusiu vieškeliu – į amžinybę
O aš – į priešingą pusę,
ligi lemtingojo posūkio...
1991 m. balandis
Baltakis, Algimantas. Atodūsis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993.
Apvirtę Grįžulo Ratai
Kai tau labai skauda, bičiuli,
argi nenuslūgsta skausmas aplink tave, –
tu sugeri jį tartum kempinė.
Su tavo pagalba, mielas bičiuli,
gal dar ištversim lig vakaro,
gal dar ištversim.
Po vidurnakčio kartais
iš tikro nieko nelieka –
nei tavęs, nei manęs,
tik apvirtę Grįžulo Ratai.
1991 m. gegužė
Baltakis, Algimantas. Atodūsis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993.
Ars poetica
Kada visi tyli –
poetas kalba.
Kada visi kalba –
poetas tyli.
1988 m. liepos 12 d.
Baltakis, Algimantas. Atodūsis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993.
Be punktuacijos
Tylėti negalima kalbėti
eilėraštyje be kablelių
lyg sapnuotum nemiegodamas
taip ir baigiasi tavo gyvenimas
1990 m. liepa
Baltakis, Algimantas. Atodūsis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993.
Kriminalinė Strazdiškio elegija
Pernai, pačiu viduvasariu:
Strazdišky nėra Strazdiškio,
tik šulinys, bet ir jį sunku
rasti: laikas – piktadarys,
naikinantis savo pėdsakus
savaime, tai tikro profesionalo
žymė, Justinai, ieškokim abu: gal
surasim tą šulinį: jis todėl gerai
užmaskuotas, kad jame – o siaube! –
piktadarys pats save paskandino:
tiko tik potekstė V. P. B. slaptaraščiuose
po varnalėšom po piktdagiais po dilgėlėm
po Edgaru Po kanapėm likuonėm
pasiilgau aiškumo, Justinai:
jei surasime šulinį, jo dugne
užtiksime nuogą vaikiuką, jis laiko delne
riešuto kevalą, tame kevale
nieko nėra, tiktai kir kir kir,
bet jeigu yra kir–mėlytė,
vadinas, ne viskas dar baigta:
jinai kaip nors išropos į paviršių,
gal net anoje obuolio pusėje,
Amerikoj, ačiū Dievui, neduok Dieve, Justinai,
išropos iš to prakeikto šulinio, kurį
po ilgų vargų vis dėlto radom pernai
po varnalėšom, po kanapėm, Jus...
1991 m. gegužės 24 d.
Baltakis, Algimantas. Atodūsis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993.
Minimalizmas
Koks trumpas gyvenimas!
Tik truputį ilgesnis
už šitą eilėraštį.
1991m. rugpjūčio 24 d.
Baltakis, Algimantas. Atodūsis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993.
Siaubas
Siaubas –
ne tai,
ką girdi,
ką matai,
o tai,
nuo ko bandai
nusisukti.
Siaubas
yra tat,
kam negali
rasti vardo.
1992 m. gegužės 1 d.
Baltakis, Algimantas. Atodūsis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993.
Nespėmė
Sigitui Gedai
Mūsų kupros – nuo baisios skubros.
Mūs veidai ištįsę nuo nespėmės.
Mūsų sielos – tartum gatvių pienės,
Žydinčios angliarūgštės garuos.
Kur jūs dingot, ryto aušros tykios?
Lyg patrakęs lekia garvežys.
Greit sugrauš visus mus kaip vėžys
Amžina nespėmė, laiko stygius.
Ceitnoto bijodami, paikai
Stumdom karalius po tuščią lentą.
Per nespėmę vėl pralošti lemta!
Rodos, vos pradėjęs – jau baigei.
Kur skubi, apsidairyt nespėjęs?
Pailsėsim žemės kauburiuos.
Mūsų kupros – nuo baisios skubros.
Mūs veidai ištįsę nuo nespėmės.
1992 m. rugpjūčio 11 d., Nida
Baltakis, Algimantas. Atodūsis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993.
Du Tadeušo Ruževičiaus prašnekinimai
1.
Poetas yra tas kuris rašo eiles
ir tas kuris nerašo eilių
poetas yra tas kuris pančius sutrauko
ir tas kuris save supančioja
poetas yra tas kuris tiki
ir tas kuris tikėti negali
poetas yra tas kuris mulkina kitus
ir tas kuris pats mulkinamas
tas kuris parpuolė
ir tas kuris atsikėlė
poetas yra tas kuris išeina
ir tas kuris neįstengia išeiti.
2.
Užsiėmęs daugeliu darbų
labai svarbių
užmiršau
jog reikės dar
ir mirti
būdamas lengvabūdis
tos priedermės arba nepaisiau
arba į ją žvelgiau
paviršutiniškai
nuo rytdienos
viskas bus kitaip
pradėsiu mirti stropiai
išmintingai optimistiškai
nė valandos negaišdamas.
1992 m. kovas
Baltakis, Algimantas. Atodūsis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993.