NEMIRŠTAMA POEMA
Kai mano žemė taip žydi
Kad net svaigsta jauna galva
Eilėraščius gera rašyti,
Bet geriausia, draugai, gyvent,
Į pačią gyvenimo tirštumą
Įsiveržt širdim neramia.
Gyvenimas – tai nemirštama,
Didingiausia žmogaus poema.
1953
Baltakis, Algimantas. Lietučiui dulkiant: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955.
APIE VESTUVES
Humoreska
Mama be galo rūpestinga,
Su meile visad pasitinka,
Tačiau vis vien kažko man stinga,
Kažko vis stinga, stinga, stinga...
Ir paslapčiom širdis man kužda:
„Tau laikas suktis savo gūžtą.
Gana jau vakarais prilaukė
Tavęs audėja geltonplaukė.“
Širdele, ak, jei tu žinotum,
Kas buvo – tu kitaip kukuotum! –
Seniai prašau audėjos rankos,
Bet ji vis tyli, vis dar renkas.
Ir kur jinai akis padėjo,
Ta mūsų išgirta audėja?
Nemato iš arti, keistuolė,
To, kas kitiems matyt iš tolo.
Gal nemyliu aš jos, širdele?
Gal tinginys aš koks, snaudalis,
Gal mielo žodžio nerandu jai,
Neišbučiuoju gal veidų jai?
Su kuo ji ras geresnę dalią?
Ką bekalbėti čia, širdele!
Juk aš dėl jos – į ugnį eisiu,
Jos skriausti niekam aš neleisiu.
Ir šiaip – parnešiu visą algą,
Priskaldysiu virtuvei malkų.
Į fabriką ją palydėsiu,
Sakysiu visad šventą tiesą.
Alaus negersiu, nei degtinės
(Nebent kai gims mums pirmutinis)
Dėl moterų kitų – nevargsiu:
Pamatęs gražią, užsimerksiu.
Širdele, juk dabar matai tu,
Už ko audėjai tenka eiti –
Už doro vyro, už spartuolio,
Už pavyzdingo komjaunuolio.
Ne toks aš kaip kiti vaikinai –
Tik lig vestuvių kaip šilkiniai.
Aš išimtis. Lig žilo plauko
Mylėsiu savo geltonplaukę.
1953
Baltakis, Algimantas. Lietučiui dulkiant: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955.
TUŠČIAS LANGAS
Bičiulio pasakojimas
– Palauk, kur tu! –
Dar pašaukė vardu.
Bet aš vienplaukis išėjau į kelią.
Kas man yra?
Kodėl krūtinę gelia?
Kodėl ramios aš vietos nerandu?
Ją vieną palikau...
Ar ji kalta,
Kad gyvenau ne taip,
Kaip privalėjau?
Ji rūpinosi manimi,
Mylėjo...
Tačiau ir aš ne tas,
Ir ji ne ta...
Širdis šalta...
Kur eit,
Ką veikti,
Kaip jėgų surast?
Į karštą kaktą šaltas vėjas pūtė.
Reikėjo man vienam tada pabūti
Su savo sąžine
Ir atsigaut, suprast...
Gyvenimas toks didelis.
Ir čia
Keliai atsiskiria,
Kryžiuojasi,
Subėga.
Kur pakabinsiu savo aš sermėgą,
Išėjęs šitaip iš namų nakčia?
Kodėl buvau aš toks neatsargus?
Gyvenimu žaidžiau
Ir negalvojau,
Kad gresia man baisus pavojus,
Kad neužilgo graušiu sau nagus.
Ir štai užgriuvo
Nelaukta bėda.
Mane kaip dykinėtoją atleido.
Draugai kalbėjo...
Spjoviau jiems į veidą...
Iš komjaunimo išmetė tada.
Į barą nuslinkau.
– Nenusimink! –
Pasakė sėbrai man,
Nusikvatojo.
Degtinė liejos vėl,
Alus putojo.
Klegėjo vėl
Girti balsai aplink.
Parsvyravau,
Kai aušo jau diena.
Atsiguliau, nė žodžio nepasakęs.
Bet akys jos,
Tos liūdnos, tyros akys!
Jos tartum peiliais pervėrė mane.
Nepriminė ji nieko ir paskiau.
Geroji! Vis dar manimi tikėjo...
Neaiškios dienos,
Slogios naktys ėjo.
Ir darės man sunkiau vis ir sunkiau.
Ir nutariau išeiti.
Taip geriau...
Ne man su ja
Po vienu stogu būti...
Tai buvo gruodžio naktį.
Vėjas pūtė...
Sunkius vartus iš lėto uždariau...
Nepasakosiu,
Ką širdy jutau
Išėjęs iš namų.
Mane pakėlė
Draugai geri.
Štai dirbu vėlei,
Knygas skaitau,
Žodžiu, apsipratau.
Tik kartais vakarais aš nueinu
Į langą pažiūrėt, kadaise mielą.
Bet nematau pažįstamo šešėlio.
Jinai išvyko.
Kur – nėra žinių.
1955
Baltakis, Algimantas. Lietučiui dulkiant: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955.