RUDENS MOTYVAS
Lyg jau slinktų ruduo –
tokie lietūs šalti
tyliai veidą užkris,
nors už lango šviesu,
Tu palinksi niūrus
lyg kaltė nebūta
vėlei slėgtų pečius
ir sakytų – esu.
Kaip rauda nebyli –
tie ražienų laukai.
Dulka vieškelis pilkas
ir veda tolyn.
Taip eini pro save,
kol staiga nelauktai
sugrįžti atgalios,
o sugrįžęs – tyli.
Jau iš tikro – ruduo.
Plaka lietūs akis,
o šarmotoj erdvėj
suliepsnoja klevai.
Kyla dūmai aukštyn,
ir šviesėja naktis,
su kuria susituokęs
vienatvėj buvai.
Balbierius, Alis. Delno irklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
KURČNEBYLYS
Akmenim užrakintos apaugusios samanom lūpos
jos be teisės kalbėti rašyti garsais erdvėje
jisai kojomis klauso kaip žemę lietus pasitinka
klauso naktį šalnojančių vėjy miškų
ak garsai ir kalba
liežuviu virsta akys ir kalba į vėjus
į veidus visur –
želia seserys žolės jas galima pirštais prakalbint
pirštais galima medžiui metus suskaičiuot
akmenim užrakintas – vis viena vis viena
vis viena
tu gyvas nors gyvas kitaip bet esi
žydi medis akių bet neužmezga vaisių jo šakos
skrenda bitė be garso ir geluonį savo pametus
susiveja lizdą ausies avily
Balbierius, Alis. Delno irklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
PASAULIAI Į KURIUOS NESPĖJAME
Pasauliai į kuriuos nespėjame
tai tolsta vėjais tai artėja
kankindami kankindami kasdien
norėtum būti medžio lapas
auksinio ryto saulės lašas
per lygumą keliaujanti skruzdė
gamtos visatoje – visatos
vienas mes jaučiame kitų nematome
šermukšnio žiedo strazdo akyje
minties strėlė – ji veria laiką
bet kūno niekas nesulaiko
kiekvienas kenčia vienas savyje
iš visko kas įmanoma
kas neįmanoma arba išdaloma
iškrinta tau tik vienas spindulys
jisai nubrėžia kelią tavo
kuriuo pasaulis vienas nušuoliavo
kitus nugindamas tolyn
Balbierius, Alis. Delno irklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
KNYGŲ ELEGIJA
Aš atversiu knygas ir klausysiu, ką šnara
man puslapių jūros,
tarsi vėjas lapus aš skaitysiu užmigusių žemėj
mintis.
Kai užges vakarai, aplankys tyras sapnas
iš knygų,
palytės mano veidą į dulkes prieš tūkstantį
metų pavirtus ranka.
Iškeliausiu aš sapno planetom į kraštą laukinį,
kur stebuklai tvaskėdami noksta ant medžių
ir driekiasi lygumos žaliosios link ateities.
Kur prasideda mūsų gyvenimai ir grumiasi
džiaugsmas prieš mirtį,
kur pergalės nieks nepatyrė ir kur nugalėtų
nėra.
Tarsi medis rūke laiko jūroj ištirpsiu ir plauksiu
finikiečių laivais per Viduržemio jūrą,
iš amforų dievišką vyną aš gersiu.
Būsiu viskuo, kuo tik panorėsiu – gyvensiu
visuose laikuose ir iš puslapių jūros
negrįšiu namo.
Taip kartojau, linguodamas sapno mėnulį
lyg monetą romėno, nugrimzdusią jūros smėly.
Laukė knygos manęs, kaip kad laukia namai
arba moterys,
Kaip mėnulio kas vakarą laukia jazmino šaka.
Balbierius, Alis. Delno irklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
SAPNAS IR SUGRĮŽIMAS
Kai kūnas lengvėja į nežinią krenta
ateina mergelė per sapno sniegynus
akim panašiom į žvaigždynus aukštuosius
iš liūdinčio laiko ateina ir žvelgia
į sielą lyg upę basa įsibridus
šukuoja papartis jai plaukus ilguosius
į mėnesio taurę jie teka nei vynas
pavėjui plevena sekundės ir valandos
mes vėl nusileidžiam į klonį miglotą
pasimetam rūko šaly baltavilnėj
ir prarasto ieškom kol tekanti saulė
į žvangantį rytą mane sugrąžina
per sapno sniegynus į aušrą varinę
nutolsta suknelė vien spindulį saulės
šukuoja papartis ir spindi lazdynas
o kūnas sunkėja iš miego išplaukęs
ir nieko negaila nes gaila vis viena:
nes viską užmiršiu laike samanotam
ir būsiu rasa kurią išgeria smėlis
kurioj nusiprausia mėnulis ir paukštis
Balbierius, Alis. Delno irklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
VIENATVĖ
Vienatvės plėnys krenta ant akių,
tiesų atsiskleidimas neša tik vienatvę.
O toj tyloj vienatvės valandų
tiek pat tu pranašas, tiek pat – tu aklas.
Tau kalba jūros ir kalnai aukšti.
Sena vaizdų kalba – tyra ir begalinė.
Ir visa tai, ko, metams tolstant, netenki,
tau rodos, kad vienatvė sugrąžina.
Balbierius, Alis. Delno irklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
REZIGNACIJA
Vien nuosėdų vynas, apkartusios sienos,
diena ir naktis susilieja į viena.
Tu liūdnas galvoji – ar taip ir gyvensi,
fatališko liūdesio peržengęs slenkstį.
Rauda surūdija, ir ištrupa dantys,
kai žemėj prikaltas plasnoji į dangų.
Balbierius, Alis. Delno irklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
SUGRĮŽIMAS
Niūrus ir negražus žmogus
kaip strazdas melodingai švilpavo.
Ir jam spindėjo kambarys skurdus,
o jis nei paukštis, pasismaugęs kilpose,
pakilo vėl gyventi ir išėjo
į tas gatves, kuriom jis netikėjo.
Balbierius, Alis. Delno irklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
TIK TIEK
Tik tiek ištarsiu, tiktai tiek,
kiek duota man įveikt nakties.
Kiek duota man auksinių valandų
ir lėto rudenio gilių raudų.
Ką beištarsiu, tas nuslys
lyg gelsvo maumedžio spyglys,
o lapas sklęs nei siela prarasta,
tamsos vergijai pralošta.
Tik tiek ištarsiu, kiek man leis
kalbėt žvaigždės variniai spinduliai,
ir tiek gyvensiu, kiek man duos
gyventi vėjas varganuos laukuos.
Tik tiek paliksiu, kas yra –
beribėj žemėj žibanti žara,
šarmotas kietis sausio vidury,
strėlės mėnulio ašmens keturi.
Balbierius, Alis. Delno irklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
Lyg jau slinktų ruduo –
tokie lietūs šalti
tyliai veidą užkris,
nors už lango šviesu,
Tu palinksi niūrus
lyg kaltė nebūta
vėlei slėgtų pečius
ir sakytų – esu.
Kaip rauda nebyli –
tie ražienų laukai.
Dulka vieškelis pilkas
ir veda tolyn.
Taip eini pro save,
kol staiga nelauktai
sugrįžti atgalios,
o sugrįžęs – tyli.
Jau iš tikro – ruduo.
Plaka lietūs akis,
o šarmotoj erdvėj
suliepsnoja klevai.
Kyla dūmai aukštyn,
ir šviesėja naktis,
su kuria susituokęs
vienatvėj buvai.
Balbierius, Alis. Delno irklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
KURČNEBYLYS
Akmenim užrakintos apaugusios samanom lūpos
jos be teisės kalbėti rašyti garsais erdvėje
jisai kojomis klauso kaip žemę lietus pasitinka
klauso naktį šalnojančių vėjy miškų
ak garsai ir kalba
liežuviu virsta akys ir kalba į vėjus
į veidus visur –
želia seserys žolės jas galima pirštais prakalbint
pirštais galima medžiui metus suskaičiuot
akmenim užrakintas – vis viena vis viena
vis viena
tu gyvas nors gyvas kitaip bet esi
žydi medis akių bet neužmezga vaisių jo šakos
skrenda bitė be garso ir geluonį savo pametus
susiveja lizdą ausies avily
Balbierius, Alis. Delno irklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
PASAULIAI Į KURIUOS NESPĖJAME
Pasauliai į kuriuos nespėjame
tai tolsta vėjais tai artėja
kankindami kankindami kasdien
norėtum būti medžio lapas
auksinio ryto saulės lašas
per lygumą keliaujanti skruzdė
gamtos visatoje – visatos
vienas mes jaučiame kitų nematome
šermukšnio žiedo strazdo akyje
minties strėlė – ji veria laiką
bet kūno niekas nesulaiko
kiekvienas kenčia vienas savyje
iš visko kas įmanoma
kas neįmanoma arba išdaloma
iškrinta tau tik vienas spindulys
jisai nubrėžia kelią tavo
kuriuo pasaulis vienas nušuoliavo
kitus nugindamas tolyn
Balbierius, Alis. Delno irklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
KNYGŲ ELEGIJA
Aš atversiu knygas ir klausysiu, ką šnara
man puslapių jūros,
tarsi vėjas lapus aš skaitysiu užmigusių žemėj
mintis.
Kai užges vakarai, aplankys tyras sapnas
iš knygų,
palytės mano veidą į dulkes prieš tūkstantį
metų pavirtus ranka.
Iškeliausiu aš sapno planetom į kraštą laukinį,
kur stebuklai tvaskėdami noksta ant medžių
ir driekiasi lygumos žaliosios link ateities.
Kur prasideda mūsų gyvenimai ir grumiasi
džiaugsmas prieš mirtį,
kur pergalės nieks nepatyrė ir kur nugalėtų
nėra.
Tarsi medis rūke laiko jūroj ištirpsiu ir plauksiu
finikiečių laivais per Viduržemio jūrą,
iš amforų dievišką vyną aš gersiu.
Būsiu viskuo, kuo tik panorėsiu – gyvensiu
visuose laikuose ir iš puslapių jūros
negrįšiu namo.
Taip kartojau, linguodamas sapno mėnulį
lyg monetą romėno, nugrimzdusią jūros smėly.
Laukė knygos manęs, kaip kad laukia namai
arba moterys,
Kaip mėnulio kas vakarą laukia jazmino šaka.
Balbierius, Alis. Delno irklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
SAPNAS IR SUGRĮŽIMAS
Kai kūnas lengvėja į nežinią krenta
ateina mergelė per sapno sniegynus
akim panašiom į žvaigždynus aukštuosius
iš liūdinčio laiko ateina ir žvelgia
į sielą lyg upę basa įsibridus
šukuoja papartis jai plaukus ilguosius
į mėnesio taurę jie teka nei vynas
pavėjui plevena sekundės ir valandos
mes vėl nusileidžiam į klonį miglotą
pasimetam rūko šaly baltavilnėj
ir prarasto ieškom kol tekanti saulė
į žvangantį rytą mane sugrąžina
per sapno sniegynus į aušrą varinę
nutolsta suknelė vien spindulį saulės
šukuoja papartis ir spindi lazdynas
o kūnas sunkėja iš miego išplaukęs
ir nieko negaila nes gaila vis viena:
nes viską užmiršiu laike samanotam
ir būsiu rasa kurią išgeria smėlis
kurioj nusiprausia mėnulis ir paukštis
Balbierius, Alis. Delno irklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
VIENATVĖ
Vienatvės plėnys krenta ant akių,
tiesų atsiskleidimas neša tik vienatvę.
O toj tyloj vienatvės valandų
tiek pat tu pranašas, tiek pat – tu aklas.
Tau kalba jūros ir kalnai aukšti.
Sena vaizdų kalba – tyra ir begalinė.
Ir visa tai, ko, metams tolstant, netenki,
tau rodos, kad vienatvė sugrąžina.
Balbierius, Alis. Delno irklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
REZIGNACIJA
Vien nuosėdų vynas, apkartusios sienos,
diena ir naktis susilieja į viena.
Tu liūdnas galvoji – ar taip ir gyvensi,
fatališko liūdesio peržengęs slenkstį.
Rauda surūdija, ir ištrupa dantys,
kai žemėj prikaltas plasnoji į dangų.
Balbierius, Alis. Delno irklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
SUGRĮŽIMAS
Niūrus ir negražus žmogus
kaip strazdas melodingai švilpavo.
Ir jam spindėjo kambarys skurdus,
o jis nei paukštis, pasismaugęs kilpose,
pakilo vėl gyventi ir išėjo
į tas gatves, kuriom jis netikėjo.
Balbierius, Alis. Delno irklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.
TIK TIEK
Tik tiek ištarsiu, tiktai tiek,
kiek duota man įveikt nakties.
Kiek duota man auksinių valandų
ir lėto rudenio gilių raudų.
Ką beištarsiu, tas nuslys
lyg gelsvo maumedžio spyglys,
o lapas sklęs nei siela prarasta,
tamsos vergijai pralošta.
Tik tiek ištarsiu, kiek man leis
kalbėt žvaigždės variniai spinduliai,
ir tiek gyvensiu, kiek man duos
gyventi vėjas varganuos laukuos.
Tik tiek paliksiu, kas yra –
beribėj žemėj žibanti žara,
šarmotas kietis sausio vidury,
strėlės mėnulio ašmens keturi.
Balbierius, Alis. Delno irklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.