Pirmoji Agnės Biliūnaitės lyrikos knyga. Svarbiausi motyvai – meilės lyrika ir dramatiškas egzistencijos pojūtis, – praskaidrinami žodžių žaisme, rytietišku koloritu.
„Šį kartą Žemėj Žmonių Planetoj gimiau 1981 12 10. Užaugau Anykščiuose, gyvenu Vilniuje. Spintelėje guli du svarbūs popieriai: VU Orientalistikos centro Lyginamųjų Azijos studijų bakalauro ir VDA UNESCO Kultūros politikos ir kultūros vadybos magistro diplomai. Šioje neapibrėžtoje teritorijoje ir dirbu, ir laisvalaikį leidžiu. Taupydama popierių, autoportretinį škicą papildyčiau dar keliais raktiniais žodžiais: Sintezija, Opera, Argentinietiškas Tango, Nesibaigiančios Kelionės, Secesija, Skalvijos Kinematografas, Vynas ir Šokoladas...“ (Agnė Biliūnaitė).
galbūt vakaras:
vis dar sinkopiuoja (non) perpetuum mobile
užgesino bokštą dabar
nebe taip, tiesiog nebe taip
vėl vaikštinėjau tris kartus
aplink skaičiavau nemiegančiųjų
negęstančiųjų du – trys – penki – aštuoni – dvylika
nekalbančios didmiesčio gatvės naktį atvirsta
kaimo vieškeliais
nulytais ir kačių bindzinėjamais dar
moterim paltu raudonu be tulpių
skėčio papūgalvio
akmens kišenėlėj
tiesiog einančios tiesiai horizontaliai
į savo tankų betoninį
mišką užmigti ankštyje užmigti
du kartus per vieną vienintelę naktį
aš žinau, kad tu
ir žinai, kad aš
bet nesi ir nesu
ir tik tyliai lašnoja sniegas
ir dar nepavasaris
ir dar niekas niekur nesprogo
tykumą
ilguma
vakarienė pro langą akimis į kelią
rankomis į kelius
pėdom į cementą pasileidus nebesustočiau
per toli
nemanai, kad žinau
kad galiu
besiritant sapno pradžiai į griovį
tad esmi paranoja
dievų žaidimas akių karoliukais
stuburo slanksteliais ropinėjant sraigėms
per rudas nakčiai dangus
laukimas vardan laukimo nėra atsakymas
sningant šikšnosparniais ant metalinių palangių
aš nebetikiu žinojimu
įsipainioju
raidžių grafikoje
tylos įžaduose
liežuvio principuose
akistatoje akių
kas amžina – tas tik prasideda
šlapi skruostai slysta
šlaunimis girdžiu
suaugančias rankas su vardu
galva įsiremiant i aktą
įstiklintą ant sienos
žaliuzėm užveriant besidairančius baimėmis langus
nė viena mašina
šiąnakt nesuka
mudviejų gatvėn
čia nėra sustojimų
kelio ženklų ir mastelio
visa tampa tiesa
paviršiais ir gyliais išnirus
užsigeriant teguanyin
smėlis tampa pilim
net ir žinant ateisiant devintajai bangai
2007
oranžinis Stasys
prabudimas trečiai saulei šviečiant truputį
perkaitusia galva
vermutas
barbero
gimimų mirčių
žemaitiškų kalnų
veidrodžių apdangalų
mocarto grebniaus
naktis rytas
blaiviai baltas
balkšvai išbalęs
vietom pratirpęs
pavasariu prasprūdes
kažkodėl miltinis meko vardu sukasi
šimtas septyniasdešimt kilometrų
„aller pas a gaushe, aller pas a droit"
sugraužta arabiškų naktų sklendė
dešimt plius dešimt
pietums vėl prancūziškos mantros
oranžinis šmc Stasys
žvakiniai paveikslėliai
5x10 m prabėgtas stebuklas
po kažkieno kojom
kito kojom
lietiniai su kečupu
provincijos atidarymas
vyrai baltomis tulpėmis ir objektyvais
ant barzdų šį sykį jau trečias brolis
sukalbėtas barbero rosso
pypkių kaminai
daiktavardžių fonetika dešine
begemotas nikodemas kaire
hebrajiška daina aukštam kambary
lauko lempos šviesoje šešėliai gitaroj
triratuku per kambarį
turtas kokosinėj dėželėj centre tarp dviejų buvusių
iš daugelio
ledai vienas dl
paryžiaus kavinėj pabėgimas
maniakas apsirikęs
vardu per daug pažįstamo saldumo
kava pietinė
puodelio sienelė
traukinys pavilnys-stotis pasaka
žirnio kelionės ir pypkė triušio kailyje virsta triušio
kutosais į triušio sapną
smingant telebokštui
aitrūs mojavimai
telefonu perkeliama dienos-nakties riba
į patogesnį laiką
kada nebėra
už ką giedoti himnų
ausų kilogramais nuleidžiamas vonios vanduo
priputoję akiduobės
tik arbata
arbata teatneša dievą į mėlynojų namus
tuščiuos kibirėliuos kai kas dar tik pasisemia
2004
dekabrizmai
kai laukiesi tyloj
dekabristų žmonos languose pamėlsta
nuo bliuzo rankos kaktos rėveliais
slenka laivai inkarais akimis
į horizonto prospektą
nenuspėjama trajektorija
šuoliuoja dangaus avinai
nešiaudiniai stogai
sudega lietuje žvaigždžių
vakar tik taip atgultas
šešioliktą kartą neatsilieptas
naktinių gatvių partizanas
taip sėdėti ir tylėti ir jau nieko nenorėti
dar nemoku
dar stoviu
kalbu ir laukiu
išvalgyta žuvies alus netenkant kvapo
sužagsėjus vidury mišių išvirsta
iš kišenių voverėmis ateina
laikas skaičiuoti grindinio vaiduoklius
bijau tik medžių dangaus
ir negrįžtančio aido
visi tie žmonės
kuriuose apsirikus įžiūrėjau akis
paskutiniais troleibusais pargrįžo namo
2004
tangopera
choras
liūdesys šiemet chroniškas miestui.
šlapias moiros liežuvis lyžteli vokus
vienas dievas težino kas juos antspauduoja.
tik žinia, kad va šitaip nusibaigia visa ir visa prasideda
ir jau nieko nelieka prie miegančių vartų
kad parodytų kryptį paskui baltą žąsų karavaną...
jis
šiąnakt
dangus nusileido žemyn
taip žiema rudeniu atėjo
ir didžiulė sielos akis
kaktoje prasivėrus
išmušė sienas
išvartė duris
va toks nuogas visai atlapotas
va taip įsikniaubęs
į vėjo rankas ir laikaus
kol praauš
tavo pėdos ant mano dienų
ji
ilgesiu
prisirišu pakrantėje
tavo akių
mediniu lieptu
švilpauja vėjyje kirvarpų mintys
pragraužusios didelę valtį
mažam dangaus fone
vakaras šliaužioja
ir šnervės apčiuopia
tuščią peizažą
laužo dūmais apnertą
aplink pirštą
kojas
į vėsų
tavo delną sumerkus
češyriškas katinas klausės varpų
ten kažkur už mūsų šešėlių
surūdijęs vakaro aidas
slinko
basomis
jam iš paskos
žygiavo šešiom ir septyniom
stygom ginkluoti
žiedadulkių broliai
oranžinė samsara
apsuko ratuką
aplink horizontą
už girios punktyro palikdama
prigesintas šviesas
delnuose vietoj stigmų
kalės žvakidės
ir kai mes išėjom
ėjom ilgai
ir sodo
nebuvo matyti
smėlėtais veidais
ritosi saulė
ir erškėtrožių blunkantis kvapas
surišo mūsų pirštus
iki auštant
patys
sumaišėm išdžiūvusias sielas
palikę pernakt
kosminių pievų motinai karvei
išlaižyti
mirusį laiką
iš mūsų akių
choras
– kas tu, kas tu esi
– lyjant esu tavimi
– nieko aplink nebėra
– tai, kas dabar, tas tiesa
jis
ar jauti kaip prasilenkėm mudu?
laiko slenkstį ar jauti?
slenksčio šešėli
tarp mūsų taip atsigulusį?
tai ne vėjas daužos spengia
sueižėjusiam labirinte sielos
ne minotauras mauroja
mano mirtis patyliukais
irklais mojuoja
prieš srovę
nenusigąsk
ji – prijaukinta
tiek manęs joje
kiek ir jos manv
nenusigąsk
tu gyvenimas mano
ir mano mirtis
pasibaidžius tavęs
tik prasilenkėm mudu
ir slenksčio šešėlis
šalčiu atsiduoda
šalčiu ir pelėsiais
tu gyvenimas mano
trumpas
žydėjimas džiūstančio medžio
bundančio budos regėjimas
niekad nebūtas būdas buvimo
brėkštantis
man kažkodėl pažadėtas
taip netikėtai
taip ne laiku patekėjęs
taip prasilenkęs su mano keliu
tavo kelias
per gyvenimą mano
taip per vėlai
ji
tu, tu, tu,
nejaugi tai nesiliaus
tavo veidas pilnaties palaižytas
šalčio aureole aplink mano riešus
pririša žvangančią būtojo laiko grandinę
viena diena viena grandis
viena naktis viena ertmė
smėlėtais lūpų kraštais
varva mintis garso lašais
tiek vaikų pilna saujoj
tik nė vienas neištarė vardo
susirišk savo tamsą
išsinešk ją į savo namus
susirink savo peilio kirčius
išsinešk savo balsą
tiek to vėjo pripūsta tarp mudviejų pirštų
kad smėlis jau semia pušis
nebėra šito kelio link jūros
akys pametė takus
šalikus
per petį permestus
mušk savo būgną
skelbk savo karą
tik karalvstė paliko kurčia
ir sudegus žemėlapio žemė
po galva vaikus pasidėjus
tau jų nebeduos
basomis išmaitins
susiradus lentyną – į ją sudėlios
kad mirtų karaliais
ir taptų šviesa
nebegirdyk žirgų alumi
jie manęs nepažįsta
ir karalystė mana grandine prie būties būtos
šoks prirakinta
bet tu neverk
aš buvau tau
kaitra ir sapnas ir kančia
tu man buvai vanduo ir užmarščia
ir buvom viena buvom tikra
tik vardo netarėm viens kito
ir ežerai nenusileido ir jūromis nevirto
choras
kartais esam fajansiniai indai
kartais mūsų iš viso nėra
smėlio slėniuose žaidžiame priešus
nes pažįstamais būt netiesa
jis
iš šitos tylos jau niekas neiškilo
bet prieš ją dar buvo
trys varnai kapojo lyną
pririštų laivų
vyniojos sijomis
ataušęs vėjas
per marias lingavo debesis
debesy lindėjo
išsakytas rudenio lietus
per abu krantus mes tąsyk subyrėjom
lygiai dviese tąkart
lygiai dviejuose
tik atsiminėm
bevardį kelio galą
pro pelkyną
ten kur kojom
mynėm žodį
vienas kitą raikėm akimis
sudūlėjusi daina trupėjo pirštuose
pasiliko tik viena styga
ją delne lig ryto grūdinom
ir putėm
mintį nuo minties.
kol buvo per vėlu
pražilt
sulinkom iki pusės
taip ir nesulaukę
skersvėjo, kuris atvertęs puslapį
verstų knygą iš eilės
ji
mūsų jūra užšąla
kaip užšąla dangus
dievo pirštui nukritus į žemę
dideli begaliniai laukai
sklidini to priplėkusio rūko
braidom rankiojam skubam
kol išsitepam
šaltalankiais
savo mirusius veidus
vilkus atrajoja naktis
šąla
dievo pirštas užvertas ant smilgos
sąla
ir aušta mintis
pieštuku užrašyta delne
nusiplauna naktis
stačiakampis oranžinis rytas
lūžta pusiau
mušiau
nebesibaigsiu
sulig tavim
mušiau
tavimi
langines gėlėmis prakaposiu
skiedrom tą rūką
iš sąžinės išsikūrensiu
palikdama tik varinę sielos vinutę
staktoje taip nepatogiai
pasikabinti
tavo šešėliui
choras
mes patys esam
savęs pačių
pradžios ir pabaigos
rankoje to,
kuris sugalvojo mus
vienas kito delnais
vienas kito veidams
panardinti...
ji
ir jei ne tai
ne tai ir būtų prasidėję
ir pasibaigę būtų juk ne taip
ir tik ne šičia
ir ne manyje
tiek po lietaus tos vietos
tuščia
kur būta buvo
kvapo tavo
štai įkuždėjau
ąžuolo drevėn
trisdešimt trejus
tavo vardus
moliu užtepiau moliu
samanom apkaišiau apkaišiau
tavo vardus
apdangsčiau šakomis apdangsčiau
eglišakių šakomis
spygliais pirštus prasikiurdžiau
ir tiek teišverkus
galiukus pirštų galiukus savo pirštų
šalia sukaišiau ir palikus
su visam pamiršau
tebūnie pamiršau
tebūnie tavo veidus
tavo akis
pamiršau
tavo sielą
iš sielos savo tebūnie išprašiau...
choras
mano dievo čia nėra
čia nėra mano dievas ten
palei užupio tiltus vaikšto
vartelius į namus užrakinęs
ir raktus ant šakos pakabines
2008
Agnė Biliūnaitė. Miegantys sufleriai: eilėraščiai. V: rašytojų sąjungos leidykla, 2008.