I
tik vėjas
akių įgaliotinis
varpinės bokšte
tik raminantis
varnų kranksėjimas
švintant
tik pasivaikščiojimas
po snūduriuojančias
apylinkes
radau tik tuščią
lizdelį krūmelyje
Bložė, Vytautas P. Tuštuma: Eilėraščių poema. – Vilnius, Vario burnos, 2001.
II
bebėgdami jie suklumpa, paskum slenka pažeme nežymiai apsidairydami
kas atsiveja vėjas ruduo ar medžių lapai
baigę šniokščiančią savo kadenciją – ritmų pauzių garsų
nuo nieko tai nepriklauso
vėjo genami
slapstosi už plačiaskriblių medžių, atsispindinčių tvenkinių
už kupetų
sugrėbtų išvežt už miesto
nudiržę nušiurę
po banko apiplėšimo, po ilgo
armonikos tampymo
stoja eilėn prie valdiškų durų
turiu akis, turiu galvą, turiu
vijoklių laiptus, vėjuotą suolelį
dulkėtoj palėpėj stalelį, turiu
baigt
apsimetinėjimą
lietumi, lapais, lietingais
rudens paukščiais
a! jau šešta, buvo skelbta, užsuku
į televizorių krautuvę
pasižiūrėti rungtynių, teisėjavimo
kurčnebyliškų gestų: šunų kačių žąsų
kamuolio ritinėjimo, siūlo išsivyniojimo
bebėgdami jie suklumpa, paskum slenka pažeme nežymiai apsidairydami
kas atsiveja vėjas ruduo ar medžių lapai
baigę šniokščiančią savo kadenciją: ritmų pauzių garsų
nuo nieko tai nepriklauso
1980.X.3. (2000)
Bložė, Vytautas P. Tuštuma: Eilėraščių poema. – Vilnius, Vario burnos, 2001.
III
stengiuosi visiškai panaikinti nykstantį savo aš
kai matau, sakau, kad yra matoma, skaitau, yra skaitoma, verkiu, yra verkiama
myliu, mylima, ir tik kai nekenčiu, sakau, kad aš nekenčiu
kad galėčiau greičiau panaikinti, jį visai likviduoti
tapti dalim viso to kas yra
buvo ir bus, kas mano kūno virpėjime
tampa visa tuo, šiaip sau, iš nieko
ir jei nustočiau virpėti, nieko neliktų
nes neliktų manęs paties, viso to centro
kurio dalim tu ir aš (dar esu) pasiliekam
laukdami savo paties teismo, atsakomybės už viską
kas yra mumyse kaip supratimas ir atspindys, absoliuti visatos vienybė
1980.X.3.
Bložė, Vytautas P. Tuštuma: Eilėraščių poema. – Vilnius, Vario burnos, 2001.
IV
verkiu grįždamas iš kapų, nešdamasis kišenėje laikrodį
kuris prisuktas kaip mano kaklas prie kūno
prisukamas kas vakarą, man užmigus, kai aš
jaučiu savy jų vėles, sustojusio laiko tęsinį
dėl to ir bijau susikompromituoti ar būti labai švelnus
protėvių vėlės, aprengtos ne tais marškoniais
matomos veidrodžiuose, plentų sankryžose, juvelyrinėse krautuvėlėse
kur graveriška jų akis žiūri į mus pro lęšį
slapstausi už pakabintų paveikslų, muziejuose, kur jų vėlės
slenka šešėliais, klausydamos paaiškinimų, apie mus
sukasi jų šešėliai, kol mes treptelim koja juos nubaidydami, kad galėtume
ramiai užmigti prieš miegą
po du lašus, jų ašarų, mano ašarų, kai verkiu
jų povyza klūpodamas, laukdamas praregėjimo
kada pažinsiu suprasiu ir atgiedosiu juos
kriminalinius nusikaltėlius vagis garbėtroškas sadistus budelius ir nevykėlius
o kol kas grįžtu į kapus, kur vėjas
dabar jau sėdi ant nuošalaus suolelio susisupęs į skarą
pamerkęs kojas į ūkaną, nes jos naktimis gelia
vėjuotą naktį, kai gieda kapų numirėliai
atmirks kojos, laukai, dažai, lakas ir akys
mažiau regės ko nereikia nei tau nei man
kol mes dar nesunaikinom savęs vardan visko
atleisk mums
1980.X.3
Bložė, Vytautas P. Tuštuma: Eilėraščių poema. – Vilnius, Vario burnos, 2001.
V
kaip sakiau, po eilinio banko apiplėšimo
jie sėdi kur po ąžuolu prie laužo valgydami
nušauto briedžio likučius užkasdami į žemę
kad neužkluptų koks brakonierius
užkąsdami bičių duona, su visais koriais
kyla aukštyn po savo susirūpinimo
bičių sparnais, skruzdžių akimis, gegučių kukavimu
(kiek aš jų prisiklausiau beprotnamyje)
tačiau jie negirdi viso to, įkaitų nepaleidžia
tai knygos, sukrautos šalia rietuvėm, smulkiaburžuazinė moralė
bus sunaikinta, jeigu kas persekios jų briedžius
jų bites gegutes skruzdes, jų bičių duoną
jau aušta rytuos saulėtekis, padvelkia klevo lapais
rytinis šaltis (geriausias džiazo pianistas) bet jie nepasitiki
kad tai rytas (po sunkaus mūšio lauke liko tūkstančiai poilsiautojų)
dirsčioja į marodierišką laikrodį
1980.X.3.
Bložė, Vytautas P. Tuštuma: Eilėraščių poema. – Vilnius, Vario burnos, 2001.
VI
tau reikia ne gyvenimo draugės kuri pasižymėtų kantrybe, darbštumu.sąži-
ningumu, rūpestingumu, atsidavimu ir ištverme
tau reikia legalios paleistuvės kad galėtum ištvirkauti
parėjęs iš darbo, iš stadiono, kur žaidžia vėjas
su keturiom savo iškamšom
dėl to ir klausi pirmiausia kaip atrodo
ir dar nesupažindintas nori pamatyti iš tolo
laukus, girias, pievas ir to krašto upes
kurios įteka į Letos upę
atsipeikėk nuo savo donkichotiškumo
(nori tik šviesios Dulcinėjos) tamsa slepia daugiau paslapčių prieš užmiegant
ypač prieš pabundant, tamsoj slypi
moterų akys, jų upės, šešėliai jų, ilgų blakstienų gluosniai ant žemų šlaitų, jų
falšas, jų ekvinokcija
geriau jau atsisakysim padėti tau išsirinkti žmoną mielas prosenoli gyvųjų
pasaulyje
ir susituokti kapų koplyčioje ir išsivežt iš kapų
skambant žvangučiams, rogėms liepsnojant, bėgant per sniegą
atsivejantiems vilkams
1980.X.3
Bložė, Vytautas P. Tuštuma: Eilėraščių poema. – Vilnius, Vario burnos, 2001.
(...)
XIX
ak, mielas mano bičiuli (iš laikraščio)! kokia trapi
žodžių prasmė, kai stengiamės apibrėžti
tuštumą, t.y. ničnieko, yra kas yra mano
gyvasis numirėli
o vis dėlto gražiai papostringavai apibūdindamas
atributikos kasdienybę, kaime, žmonių ir gyvulių
naštą, be pasirinkimo, vištų dėtį, podėlį
iš jų iš jų visa tai
ačiū ir tau kitas mano bičiuli (iš kito laikraščio) kuris
suriktavai kas kurlink kam kodėl kada ir už ką
bus teisiamas už tuštumos tuštybę: prikirpai
ir kreivą mano gyslelę (aplink žiūrint) bet mano
liga anaiptol ne ta: akinių mano rėmai
nuo Jėzaus rašomojo
stalo, pasisavinti, nežinia ar tai gerai, ateitis
parodys, kai nebereiks grąžinsiu
todėl tuštuma man yra visai ne tas: jinai yra
dešinė mano ranka (o taip pat kairė)
ant stalo smailuoju galu Kolumbo tekšteltas
kiaušinis, likęs kur tekšteltas
man visa tai yra, dovanok, grįžtančios iš laukų
karvės, pilni tešmenys, rudeniop tuštuma man yra
tabletės, kapsulės, daktaro V.Kudirkos kapas, ji yra
namo parsinešti tušti paukštelių lizdeliai
ant tuščio stalo, paskutinė Van Gogho vakarienė
tuščiuos namuos prie tuščių paveikslų, nepakabintų
alkana vargšų piniginė, bilsnojimas į langines
vėjo, nacionalizuoto ir išdalinto vėjo pamušalams
tuštuma, vėjas tvirtina, yra matheria (nuo žodžio
mather, t.y. moteris, motina) ji yra Prakrti arba (mūsiškai)
prakartėlė, jai priimant į save Purušą ji yra
gyvybė, gimimas, reinkarnacija, vėjo pūstelėjimas
nes tuštuma yra visų, t.y. mūsų trijų
įsiurbiančių į save iš
siurbėlių, kaltumo erkių, nekaltybės
perpylimo stočių, visa tai viena ir tas pat
nusiplaunu rankas kaip Pilotas, nes tai
yra vandenligė, aptukimas, akmenys
akmens molekulė, asmens
pažymėjimas, t.y. vairuotojo pažymėjimas
tuštuma yra šis eilėraštis kylantis iš
aukštesniųjų energijų netekties, ilgesio, liūdesio
džiaugsmo badaujant tyruose, mūsų tarpmirtiniuose
pasisveikinimuose, pasilaidojimuose, pasibažinimuose
būt ar nebūt? tuštuma yra būti, tuštuma yra
sodas, žemė, arklys palaidas žolę pešantis už lango
tuštuma yra druska bulvės rauginti kopūstai daržas saulėgrąžos
tuštuma yra tai kas nusibosta aiškinti
ai! užgeso (užmiršau) mano pasikurta krosnis
grybams džiovinti, dabar eisiu pasikursiu iš naujo
užmiršau iš ko ugnis? iš degtuko
ir iš laikraščio kur eilėraštis spėlionės sapalionės
Bložė, Vytautas P. Tuštuma: Eilėraščių poema. – Vilnius, Vario burnos, 2001.
XX
nėr didesnės ramybės kaip naktį miške:
jokių minčių, jokių balsų, jokių žingsnių
tik trekšteli po koja pasimetusi
mintis pašiurpusi
o rytą? rytą kartais pateka saulė
kartais, vakarais, mėnuo, šviečia tuo šonu
kur nusileido saulė, o jei į parytį, tai
kitu šonu
sakiau, jokių minčių, o matai? krebžda treška, varvekliai
atkrinta kaip liga: vaikystė, jaunystė, tas paikas laikas, kai
fotografavausi su kinikais (cinikais irgi)
tai buvo, rodos, drąsa, rizika, o iš tikrųjų?
tėvas kažkada, seniai seniai, irgi fotografuodavo, tačiau nieko
neliko: nei nuotraukų, nei tų, ką fotografavo, t.y. klojimų
avilių, žmonių: paskui sesers sužadėtinis fotografuodavo (ir jo draugai)
irgi neniko: išsiblaškė, po miškus po sibirus
nei dienų, nei naktų dabar, nei to kažko
įkvėpto neaprėpiamo kaip jūra arba vėjas
bažnytėlė ant kranto, užkalta uždaryta
ir aš, t.y. sapnas
iškęsk iškęsk, kartojau, bus bus kas nors
pamatysi, išgirsi
nusimesi nuo pečių kelionmaišį, nusipurtysi
sniegą nuo kojų, užkrosnėj atsigulsi
nei kapų, nei švaraus smėlio akiduobėms
o vis dar taries, kad kartu, kad su visais, kad
stovi arba sėdi tarp jų, neišlikusių (nuotraukose, kurių nebėr)
reikėdavo ilgo išsilaikymo: nesukrutėk, nesumirksėk, nenusižiovauk
koks skirtumas dabar? sujudėjai ar užsimerkei
juk nieko, kaip ir gyvenime, pakeist neįmanoma
Bložė, Vytautas P. Tuštuma: Eilėraščių poema. – Vilnius, Vario burnos, 2001.
XXI
vėjo alsavimo, krintančių lapų
klajonių po nebylias apylinkes nežinia kur
miškų takeliais
senais tilteliais pajūrio
kopomis paupiu
ne, jeigu apie mane, tai
ne kaip kiti kad mąsliais žingsniais kad rankos
už nugaros apsipadaiksliuotų kad mintys
iš po baltų skriblių prasikaltų: ne ne: pustekinis
tolyn tolyn iš po nepavejamo
lietaus, debesies užgriūvančio
pabarbarbarimais į snaudžiantį
stogą: debesie debesie, sakau
skalbk kurčnebylystę mano
iki nubundant (išklerusiam krėsle) iki
aukštų sulig galva smilgų po sena
kriauše kur inkilas
vasarai: per pasivaikščiojimus rastų
plunksnų, nutilusių paukščių
Bložė, Vytautas P. Tuštuma: Eilėraščių poema. – Vilnius, Vario burnos, 2001.
XXII
po ilgo nebuvimo vėl narstau savo kaulus, pučiu stuburo fleitą
vartau deimantines akis, čiupinėju dantis, karpau nagus
valau žarnas, išplaunu druskas, šveičiu grindis, kapų numeraciją, keičiu sienų
apmušalus
aprengiu sielą mėlynais rūbais
per naktį važiavau sunkiu autobusu, naktis drybsojo po ratais
užsimetus nertinę antklodę ir žiūrėjo pro langus
paplokščias mėnuo, žemažiūris, kuriam per devyniasdešimt dienų Bregas galėtų
pataisyti akis
kad žvelgtų į šulinio dugną ir matytų brangakmenius
jis žiūri iš arti į mane prisispaudęs prie stiklo
uodas kanda jam į antakį, bet jis to nejaučia
jį pagavo transas, tas ėjimas į mano liūną
pro sukąstus dantis, užrakintas duris, pro tarpkojį
lupikautojau, grąžink lupenų armonikėlę, noriu šokti
noriu dainuoti apie save, praradusį gyvenimo druską
atvirą kaip protėvių kripta, iš kur su batareika
nueina užrištom akim mano šešėlis
treptelk koja į grindis, iššoks protėvių sodo rožių gegutė
atskris gandras mane atnešęs čionai
išbėgs pelė, surinkusi pieninius mano dantis ir atidavusi savo
geležinius, rožių spyglius, mano vaikystės rožių, kurių nė nuotraukų neišliko
alpinistai nusileidžia į tą mažytę trobelę
paveikslėlyje ant mano sienos kur aš netvarkingai
iškratau save ieškodamas to ko nebėr, kas prarasta
per tave ir mane nesugrįžtamai grįžta grįžtė
baigiasi kelionė per naktį iš uostamiesčio į čia
pajūrio mažas kaimelis baigia išnykti jūroje
jau bangos plauna mano pamatus, ant pečių
užsimestą rūką ir vieną kitą žvaigždę kalvėj išlietą
sunarstau save išsižadėtą, save išduotą neapkūrentą ir alkaną
kavos puodelio, žiupsnio vyno, raidžių neišskaitomų
išsiilgęs varstau save akimis El Greco ištemptu veidu
srūva juodas mano liūdesys į barzdos mano samanas
mėnuo prisiglaudžia, pavirsta manim ir šviečia dabar iš vidaus
autobuso, kuriame nuvargę vestuvininkai
miega batais į priekį, rankom sunertom po kaklu
laukinių rožių krūme slapstosi nutilęs rudeninis svirplys
iš paveikslėlio, atviruko, iš mėlyno giedro dangaus
leidžiasi viršum sodybos rūkas ant jūros kranto
leidžiasi alpinistai, nusileidžia aukštai nuo kalnų
nešdami šalto sniego rožių, šalnų, pakandančių žirkles pamiršusius plaukus
1980. X. 6.
Bložė, Vytautas P. Tuštuma: Eilėraščių poema. – Vilnius, Vario burnos, 2001.
XXIII
kai prieisiu išpažinties raštu iš viso gyvenimo
nematomos upės plauks nematomos gėlės žydės
grįš kas seniai atmintyje buvo prarasta
pamesta viduryje kelio kaip arklio kanopa
kai prieisiu, pakelsiu, pasėdėsiu ir pasidėsiu
(kur mes pasidėsim, vėjų gėlės, vėjui blaškant ir darganai žydint
kur mes pasidėsim?) po galva, protėvių vėlės, po galva
šventosios upės tekėjime, ten kur kryžius
iš medžio iškritęs kur girių liepa
ant kranto kur bitės drevėj, iš manęs išvaromos
dūmais, tepalais ir krapylais -išstumiamas paskutinis sąstatas
manęs, siauruko traukiniuko, nebaigto statyti
nes prasidėjo karas, ne uostas grįžo mums, bet mes prijungti buvom prie uosto
nebaigto statyti uosto, manęs, palūžusio pačiam akmens skaldos sužydėjime
tarp miško gėlių, aikštelėse, kur žalvarniai
kur tetervinai, kur lakštingalos, volungės ir diletantas
prieisiu, protėvių vėlės, pas jus raštu paskutinės išpažinties
atnešiu pėsčias pareiškimą, prismeigsiu prie svirno durų
kad nutariau čia likt visam gyvenimui
ant balto popieriaus lapo, su arklio kanopa po galva
užantspaudavusia mano inventoriaus sandėlį, iš kur
nepatirta atmintis man kuždėjo ir ėmė busti
seni pamiršti kapai paupy vidur girios
per audrą, perkūniją, žaibo šviesoj, kuri nudegino sąmonę
busti, šnabždėti, busti šnabždėti, bustišnabždėti
liepa gėlei, gėlė upei, upė mėnesiui, mėnesis metams
metai amžiams, amžiai kaulams, kaulai man
geliantys mano kaulai per audrą nubudę skausmu iš viso gyvenimo
kad nubusčiau, kad prisikelčiau raštu
gale gryčios stovėčiau kaip trikojis
su lazda nugarkaulyje, kupra krintančia iš akių
kad stovėčiau stovėčiau stovėčiau pakol nugriūčiau
1980. X. 6.
Bložė, Vytautas P. Tuštuma: Eilėraščių poema. – Vilnius, Vario burnos, 2001.