NEI KUR, NEI KAM
per vasarą tarp keturių sienų: tupim
nukarę sparnus, snapus nukabinę, lesinėjam
raides, iš šventraščių, marmaliuojam
rytines mantras, o štai atvažiuoja
juodu, laukų vėju dvelkiantys
senukai, iš apleisto, metų nebeskaičiuojančio
sodo, iš upelio pakrante nusidriekusio baž-
nytkaimio. Nušiurusiais sparnais kliūdami, siau-
ram tarpdury, už knygų lentynų, ati-
tempia pintines obuolių, saldų marmurinį
sūrį, dar šio to, sėdim snapus atkarę
čiauškam, stebeilinamės vieni į kitus
kas ir kaip, kada ir kur
ką nušovė, suvažinėjo, sumindžiojo
– kada atvažiuosit! –
klausia ir klausia, kada ir kada
o mes karksim
kad šiokios, kad tokios, na
kreipiam link populiarios pasakėčios apie
pračigonautą kumelę ir brikelę, apie
lapei patikėtus pinigus: tuk tuk tuk
zylė iš anapus veidrodžio, kaip ją
išleist? grįžteliu: už pečių
šypsosi, tarp paukščių iškamšų
taip taip, sakau, tulasi
karoliukai ant kaklo mum, o kaip
jiedviem? iš kito scenarijaus? salė nuščiuvusi, mirtina
tyla, pusmėnulio balkonai ryja mus
akimis, toks nemalonus vaidmens
nutrūkimas, nežinios
nuojauta
Bložė, Vytautas P. Visai ne apie tai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.
KOPETĖLĖS
ištisai tamsios dienos, naktys dar tamsesnės
lietus prausia stulpus ir pakeles
kaulus ir sąnarius, prailgina: sausgėlą, nesibaigiantį
rytmetį, kovarnių klegesį
be skėčio grįžau iš pirmadienio į sekmadienį, iš
užtrukusio laiko, į gatvelę, kur
seniai nugriauta mokykla, kur dar vaikas
mokiausi paukščių kalbos
medžių viršūnėse klegančių, kurių
klausiau, iš kurių mokiausi
ilgųjų ir trumpųjų
balsių ir priebalsių
Bložė, Vytautas P. Visai ne apie tai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.
MIRUSIŲJŲ MĖNUO
apvaikštau pelkės pakraščius, tušti
krūmokšniai, vėjas
inkščia pririštas prie trunėto stuobrio
grįžtu raisto pakrante, apmąstydamas
kas liko many iš mano tėvų, senelių ir prosenelių
praeinu pro šviečiančius langus, kažkas
ruošia Vėlinių nakčiai valgius gal, gal senoviškai
maitins, kaip kas ką valgė, sočiai, daugiausia mėsiškai
kodėl vėlėms ne vegetariškai? ne medaus
su aguonų pienu? ne meduolių
su varške? ne čatnio
su puriais? ne mėnulio kraitelės
su spanguolėm? visą mėnesį
valgydinsim vėles verandoje, kur pro atvirą sienų ertmę
kovarniai įjunko, kapinių medžių paukščiai, žino
kad aš jų nebaidau, tai mano naktų gyvenvietė, o dabar
grįžtu keliuko pakraščiu, pelkėje atsispindėdamas
traukiuosi vis labiau į save lyg sraigė
Bložė, Vytautas P. Visai ne apie tai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.
***
dienos šiltos, naktimis truputį pašąla
keista žiema, dar tik vasario pradžia, o
kvepia ore pavasariu: štai tau ir
pusė septintos dešimties, nors tu į tai
nekreipi dėmesio, vis tiek gyvenimas
visas priklausė ne tau: netiki, kad ir jo pabaigą
pasisavintum, tiek to, geriau apie ką kita
štai didžiosios zylės jau ciepsi, kai rytais
saulė už lango į pietryčius, tik pasaulis
niūrus ir bespalvis, tik debesys užslenka
pilki, bespalviai, naikina
žemėj minčių pasėlį. Eisiu prigulsiu kiek
Bložė, Vytautas P. Visai ne apie tai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.
***
žalioj žolėj tarp raudonų erškėtrožių
karolių, baltų paukštelio plunksnų
mirtina pagalvėlė, ir nė kaulelio
tik iš padangių
atvira akis, trumpas lietus
šešėlis ežerėlio dūžtančiu
veidrodžiu – o kas
kitapus to visko? Tik nematomo paukščio
klyktelėjimas, tik takelis
kalnan tarp išgertų ugniažolių
tik dingstantis mūsų pėdsakas
atsitiesiančiuose žolynuose
vaikystės atstumuose, giedrose
senatvės properšose
Bložė, Vytautas P. Visai ne apie tai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.
***
jau tik nuotraukose
įsižiūriu į stabtelėjusį laiką
gyvenime jis
tyliai pro šalį praslenka nepastebėtas
žydint gėlėms, sijonėliams, vaikų vežimėliams
arba kad ir dailės parodose dar
vaikštau, simboliškai, bičiuliškai
tarsi apžiūrinėdamas, prisimindamas, ko nemačiau
ko neturėjau, neprivalėjau
Bložė, Vytautas P. Visai ne apie tai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.
***
ant didelio plokščio iškalinėto akmens
pačioj paežerėj, giliai tarp žolių
rasoj šlitinėjančių, ant didelio
akmens primesta
smulkių baltų centų – auka
senovei, senatvei, artėjančiam
rudeniui, trumpėjančiai
dienai – iki pat vakaro, kol ima žliumbti
krūmuose užsikniaubę šešėliai
ko dabar? ko dabar
naktį ateina iš kapinaičių
pusbadžiu mitęs girtuoklis, susirenka
monetas, vieną palikdamas
kaip padėlį lizde kitai dienai, tačiau
paryčiui jo boba atšlama
ir tą pasiima
skamba ilgos privačios giesmės
pabaidytas bėga nakties puslakščiais žaislinis kiškelis
protėvių dvaro pamiškėje
beldžia į tuščią drevę kerdžius
kol išskrenda į pietus atbukinta tavo siela
gieda
elgeta, iš viršelio kiša galvą girta jo
boba. Sudie
Bložė, Vytautas P. Visai ne apie tai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.
***
vėlyvas rytas
iš lėto slenka lyg sraigė
traktoriukas, sustoja ir papsi
stovi, negesina
laiko, kuris slenka, daugiausia padange
su debesimis, o pažeme
su vėjo vartomais lapais
kol kapinės sukruta
susikužda susimoko
atsikelia moteris
iš virtuvės
išneša išlaikytą senovišką butelį
paskutines įkapes
pinigų niekas čia neima
Bložė, Vytautas P. Visai ne apie tai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.
***
toli toli šlapi laukai nusitiesia
praradę atmintį, senas ribas
neįžiūrimas
kyla vėjas, ateina laikas
stovi po atviru langu
skeptiškai klauso, ką aš mąstau
žiūri, ką rašau
Bložė, Vytautas P. Visai ne apie tai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.
***
rašiau bloknote lig šiol viską pirmyn ir pirmyn
kol priėjau pabaigą, apvertęs
dabar rašysiu atgal, kitoj pusėj puslapio
kol mėnuo žvelgs pro langą
į ant lango nebegyvas muses
o vis padarėlis, gyvybė, o vis
debesims nesibaigiant
ant aukšto miršta nugaišdamos
rudeninės musės
tik viena kita neamžinai
užmiega su viltim – pirmyn atgal –
nubusti kitą pavasarį
gal kito padaro širdyje
krutės tavo mintys, o iš esmės
Viešpaties mintys apie mus
kokie esam, kiek sugebėjom
įsiklausyti
Bložė, Vytautas P. Visai ne apie tai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.
***
varnos visai dienai išskrenda į neaprėpiamus laukus
katės visai nakčiai
išsėlina, tykoja po laukus
vagies šešėlio, dairykis
ugnin žibintuvėlio
kapų ugnelės
palei šilą
kur tik atminty
dideliais žingsniais slenka pro šalį
šešėliai, artimi tolimi
protėviai, sraigės, šarvai
ir geldelės
prisiminimų dugne, upelio dugne
ilsisi
sapnų karalystės vaiduokliai
išduodantys ir apleidžiantys
save žmonės: ilga nenatūrali atranka
ne į tą pusę
vedė tave, tylus upeli
mokė mokė plaukti, kol užtvenkė
trumpa mirtis, mintis ir šakos
vėjo apimtose viršūnėse, balto
rudens mėnesio pilnatį
tik trumpam tik trumpam
tik šiam gyvenimui
Bložė, Vytautas P. Visai ne apie tai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.
***
atėjo sena moteris klausinėdama
numirėlio: kur dedate
savo senus rūbus
daugiausia ant kėdės
atsakiau, ir pagalvojau
kad rytą vėl apsirengsiu
tad neparduosiu
Bložė, Vytautas P. Visai ne apie tai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.
***
kaip galėjo nukristi pieštukas
gulėjo ant stalo
kaip galėjo užgesti elektra
buvo uždegtos visos žvakės
kaip galėjo vėjas išrauti medį
jeigu išpjautos tik šešios lentos
kaip galėjo vėjas į akis nešti smėlį
jei mes sėmėm rieškutėm ir bėrėm ant karsto
kol pavargom, jis prašė
vaiduoklis
už jį pasimelsti
prašė stovėdamas tarpduryje
ar ant lango
protekinis dūmais iš kamino
kildamas, vėjo nešamas
Bložė, Vytautas P. Visai ne apie tai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.
SURIŠTOJO LAIDOJIMAS
ant kurio šono beapsiverstum
žemė po galva, mėnulis
viršum
Bložė, Vytautas P. Visai ne apie tai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.
***
plast plast plast – į parytį
boba kieme ėmė pluncyti
nepaskrendantį kilimėlį
Bložė, Vytautas P. Visai ne apie tai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.
VISAI NE APIE TAI
ypač smerktiniems nusikaltėliams
(remiantis LDK Statutu)
apnuogintus kūnus, gyvus, pririštus
prie didžiulio tekinio, iškeldavo
(tai vadinosi „tempti ant rato“)
užstebulinę ant stiebo
viršūnės. Tada
iš džiaugsmo rėkdami
sulėkdavo aplinkinių girių
ir miestelių varnai ir varnos
podraug ir kt. vabzdžialesiai
pamažu įsidrąsindami
imdavo lest mūsų kūnus
štiš! štiš! štiš! – visaip kaip
maskatuodavom rankom ir kojom, kol
pailsę apsiramindavom, su šiuo pasauliu susitai-
kydami ir leisdavomės
aplesami, nuvalomi švariai iki
baltų kaulelių
vėjui, lietui, sniegui, saulutei
gairinti balinti: nes visai ne apie tai
visą gyvenimą rašėme
Bložė, Vytautas P. Visai ne apie tai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.
Į SODUS GRĮŽAU IR LAUKUS
iš Tao Juanmingo
pasaulio man triukšmas
svetimas nuo mažens
nuo mažens ilgėjaus
kalnų ir miškų, erdvių
patekau per klaidą –
trisdešimties tesulaukęs –
Į tuštybės paspęstus
šio pasaulio tinklus
net paukštis narve
šešėliuotos ilgisi girios
net žuvis tvenkiny
trokšta upelio tėkmės
ak, velėnos! teks plėšti jas
užmirštoj pietų provincijoj
natūralus pašaukimas:
į sodus grįžau ir laukus
visas mano ūkis
dešimt mu turbūt, ne daugiau
šiaudais dengtas namas
aštuoni devyni kambariai
uosio ir gluosnio
ant stogo šešėliai krinta
persikas ir slyva
praviras globia duris
tolumoj ūkanotoj
žmonių gyvenami sodžiai
kvepia dūmais, vėjas
atneša juos ir garsus
loja šuo kažkur
kaimo drumstam akligatvyj
gieda kieme gaidys
ant šilkmedžio užplasnojęs šakos
pasaulio triukšmo
čia nė dulkelės
saugo tušti kambariai
mano ramybę ir tylą
kaip ilgai gyvenau
kaip tas narvo liūdintis paukštis
kol pagaliau grįžau
laisvėn natūralion
Bložė, Vytautas P. Visai ne apie tai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.
KĄ APIE ŽMONES ŽINAU?
iš Tao Juanmingo
įsižiūrėjau į klonyj
tarp medžių žaliuojančią pušį
žiemos vasaros keičiasi
o ji tokia pat žalia
nors ne visai: kas žiemą
baltu šerkšnu pražyla ji, bet
metų laikų cikle
amžinai tokia pat, tokia pat
man vienadienių reikšmių
tuščia kalba nusibodo
trauksiu į Lingdzy, ten
gal bendraminčių sau rasiu
girdėjau, prie Dzėsia vartų
ten buriasi raštų aiškintojai
gal jie padės suprasti
iškylančias man mintis
susikroviau, išsirengiau
kad išvykstu, apsiskelbiau
jau su šeima atsisveikinau
ir su tais, kas išlydi mane
bet dar pro vartus neišėjęs
susvyravau ir sustojau
gal sugrįžt ir prisėsti
ir, kaip sakoma, dar pagalvot
neišsigandau supratęs
kad kelionė ilga manęs laukia
išsigandau: o kas aš?
ką apie žmones žinau?
o jeigu pokalbiuose mūsų
mintys kryps skirtingais keliais?
o jei aš jiems pasirodysiu tik
apsimetėlis juokdarys?
kas man slegia krūtinę
nelengva žodžiais išreikšti
gal nors tu tai suprasi
perskaitęs šias eilutes
Bložė, Vytautas P. Visai ne apie tai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.
SAVO BIČIULIUI POETUI
iš Tu Fu
Rods, talentingi. Žmonės skiria mus
Prie geriausiųjų.
Deja deja! Varganos mūsų pašiūrės
To nepaliudija:
Pusalkaniai, prastai apsirengę. Net tarnai
Dėbso į mus su panieka. Pusamžiai,
O jau raukšlėtom kaktom.
Kam galvoj
Mūsų bėdos? Patys esam viens kito
Publika. Vardinam
Kits kito nuopelnus: kad su savo eilėm įsiterpsim
Tarp didžiųjų mirusiųjų. Ir dar:
Pasiguoskim,
Kad turim įpėdinių.
Bložė, Vytautas P. Visai ne apie tai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.
PŪGA
iš Tu Fu
Šurmulys, verksmas, iš kur tiek vėlių?
Nusivylęs, senatvėn krypdamas, vienas pats sau
Giedu. Miglų draikalai
Į vis sunkesnes gula sutemas. Vėjo ir
Sniego verpetai. Taurė
Išgerta. Butelis tuščias.
Ugnis židiny užgesusi.
Jei kalbamasi, tik pašnabždom.
Koks beprasmiškas rašymas, galvoju.
Bložė, Vytautas P. Visai ne apie tai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998.