bloze_vytautasTYRAS ŠALTINIO VANDUO
muziejų eksponatai užkasti po žeme
virš žemės reprodukcijų rūkas
tūkstančiai dviračių
slenka laukais kas naktį
sunkvežimių kolonos užgesintom šviesom
dieną slidžios lėktuvų rankos čiupinėja tuščius kelius
aklos pilotu akys
priekyje nėra garso
karas tęsiasi dvidešimt metų
svarbiausia žiūrėti aukštyn, svarbiausia sekti kūdikių
akis, kad susidūrus žvilgsniams suprastum
kada lakūnas tave pastebėjo, svarbiausia
sekti veidais krintančias bombas
krautuvininkas iš Kalifornijos
visą vasarą po krūtine
skubios bankinės operacijos
priešpiet skrandžio operacijos
vėlai vakare
dukterys ištekėjusios
moteris išėjo šaltinio vandens
šaltinis užterštas, jame amputuoti nagai
išėjo kito šaltinio
kas naktį pabunda ligoninės, evakuotos į lietų
kaukolių trepanacija
plytos ir kaukolės. Pašėlusiai norisi miego
motinos supa užmuštus kūdikius
žilas barmenas rausiasi fojė po Šiukšlių dėžes
pats save apkabina rankomis lyg mimas
klaidingai suprastas
savo trisdešimt sidabrinių atgauna Kristus
laikas praranda trečią matavimą, ištįsta lyg
kramtomoji guma
ilgais plaukais, ilgais liūdnais pirštais
išėjo šaltinio vandens
aš savo kambaryje
negeriu, nerūkau
maitinuosi lempų šviesa
atsitiktiniais garsais
moteris išėjo šaltinio vandens, išvažiavo per rūką
dviračiu, išskrido lėktuvu per lietų
žodžiai, žodžiai, žodžiai
švies, išduodami, kur aš
karas tęsiasi, karas dar tęsis ir tęsis
gilzes čiulpę vaikai jau sukasi ratu zenitinių kėdėse
kare gimę vaikai jau užaugo
merginų krūtys lyg pilnatys, lūpos – delčios,
akys – įstriži horizontai
jas reikia glamonėt ir mylėti
reikia pradėti kūdikius
kad gimtų kare gimusiųjų vaikai
o pasauli
siurrealistiniam tavo veide hienos grimasa
žmogus važiuoja dviračiu
džiunglėmis važiuoja per lietų
mirtinai išvargęs
jo veidu srūva tyras šaltinio vanduo
šviesa – mirties ženklas
tamsa užgydo žaizdas
išnyksta tamsoj, tūkstantis pirmas, išnyksta tamsoj
1967
Bložė, Vytautas P. Noktiurnai: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1990.
ŽIEMOS GATVĖ
Nr. 1
v – v – v
z – z – z
v – z – ž –
padajut listja
zastylaja mogilu
kto pročtiot mojo imia
kotoroje ja sam už nie proiznošu
X.16
Nr. 2
Dobilui Pigagai
šviesa užsidega, o mano siela užgęsta –
pasakė draugas
atsigulęs šalia
šviesa
tiems, kurie ridinėja
kamuolius požemio rūsiuose
dausų dumplės
iš dantų, iš kaukolių
siela inkrustuotoj dėžutėj
ant jos kortos, visų rūšių, žmonių veidai
virš jų balnas
jie pažaboti
taip! jeigu į pragarą
bet aš joju į kalnų grandines man ant rankų
į tolimą rūką
ant beprotnamio narų jis prakaitavo pomirtiniu
prakaitu
šviesa užgęsta, o mano siela užsidega
X.23
Nr. 3
v krainiem slučiaje nad etim domom my možem
podniatj bielyj flag –
iškošė kitas –
violončelės futliaras
kažkuo panašus į žmogų
miegojo žmogus, nepabusdamas savo balse
permetęs lieptą į laivą, plaukiantį okeanais
seserys iš knygos lapų darė jiems kepuraites
jie saulės bijojo labiau nei savęs
bet jų nerimas veltui, jų pamišimas
veltui: violončelė perpjauta gerkle
žąsis švokščia ant sniego
ir baltas rašalas sunkiasi į raudoną rašalą
sutaupyk mane sau, sesuo, Viešpatie, juk mes broliai
nutraukiame apsupimą
nutraukiame tavo chalatą, baltą, ir iškeliame
virš beprotnamio, vėjas į ją, tavo burę
lai plaukia laivas, baltas vėjas
violončelė
jūra
laivas
X.25
Nr. 4
nereikia pralenkti kitų, nei savęs –
pasakė jis, bėgdamas žemyn nuo kalno
ir pėda buvo ilgesnė už žingsnį
aštri ir smaila
kiti neatsiliko, ardė save
per pusę perlaužė lazdą lyg paplotėlį
bet jos atspindys liko akyse žvilgėti
ak, spindulėliai!
paskui jau, prie nuversto medžio
pajuto, kad lenkia save
kūnas parkrito į kažką atsitrenkęs
o šešėlis visu ūgiu tebebėgo
dabar
taip lengva
įkvepiu baltą saulę, iškvepiu jos šešėlį
kuris lenkia ir lenkia mane
X.26
Nr. 5
žiemos peizažas, pro šakų ažūrą
trapus sausainis, juodas
ir tu ateini ir žiūri, rausvas žvilgsnis
liečia mano rankas švelniai, tartum su ašara
ir gaila man tavęs, atėjusios prie to namo
padėti rožę, kuri
nuvyto ir nubyrėjo
keliais kąsniais viską surijo naktis
atleisk, jeigu aš neturiu jau nieko
kas mane pateisintų, degraduoja
ruduo mano sieloje
girdėti knarkimas, palata miega
kas pirmas? kas antras?
kas trečias?
iššoks pro langą: iš kur, jie klausia
o aš pažįstu tavo rankas, pažįstu
liūdnas akis, žeme
nedirbama, nemylima, nevaisinga
žeme, nuo kurios užsidaręs savy
nuėjau
X.29
Nr. 6
Breigelio žiemos vaizdai
daugybė paveikslų
kurie pynėsi
versdami griūti
veidu į priekį
veidu į nugarą
Kristaus istorija
kiekvienas gali suprasti savaip
į ją galima sugrįžti
iš visų paveikslų
kada tiki
kad geriausia yra – kūdikėlių žudymas
jau prasideda – šaltam sniege
storos mūro sienos, vakare spingsulės
oras žvaigždėtas, išjojo išžudę
vaikus, visus, tai mūsų dvasios pasaulis
aš žiūriu į save veidrodyje ir matau
šakų ažūrą
tarp mėnulio delčios ir žvaigždės
kuri atves mus į čia
sniegas, pirmas sniegas
žingsniai tamsoj, ilga nakties tamsa
pirmas sniegas akyse
ir krinta iš akių juodos snaigės
užverčiu juodą knygos lapą
sudie, mylimoji, tavo skeletas išbluko
balti rožių žiedai, baltos girliandos, balti pūkai
kažkas pervėrė peiliu savo pagalvę
XI.1
Nr. 7
galva guli ir ilsisi
ir paukščiai suskrenda ir šokinėja po šakeles
šokinėja po galvą
ir tu padedi švelnias rankas ant jos
o aš nueinu sau
kur po tiltu garlaiviai praplaukia, irkluotojai
renuariškai grakštūs šventiniai rūbai
ir virš visko neša kelneris padėklą, ant jo vaisiai
gundantys
atstumiantys
vaisiai kurių negalima suvalgyti
neša galvą ant to padėklo
aš nueinu, nes žinau, kad nėra many nieko
turiu išplėšti
visa tai, kas atvedė tave čionai
kad liktų tuščias padėklas, gražiai sudėvėtas karstas
atimk iš manęs ateitį
atimk plytų spalvą
atimk paukščių lengvumą, atimk
kalnus, kurie yra laisvė
numirti
arba gyventi
aš padedu ant paveikslo avinėlį
bičių spiečių ir keturias meškeres, visas
sudie sudie, rankos suspaustos
sudie sudie, pro grotų plyšius
sudie sudie, matyti tolimas miestas
sudie
XI.2
Nr. 8
variagų laivas
valstybė
su burėmis
korano skaitymas
karavanai
jau pakeitė kryptį, sudužę laivai
atpustomi: tik rožė
lieka žydėti
daugybė vergių, krikščionių, daugybė
daugybė pasmerktųjų patys
nusižudo, persipjaudami lynus
ir laivas vežamas jau dugnu
žuvys, apvirtę laivai
šalta naktimis, žvaigždės
virš dykumos
pamiršę savo motinas, garų pirtis
pasilenk prie manęs, odaliska: man virš galvos
turbanas
gaublys, skepetaitė, vaškinė žvakė
pasilenk prie manęs, mano verge, ištikimiausia
nelaisvėje
iš to viralo
kuris banguoja ir plaka kranto pušis
iš to viralo tas kitas
Tigras ir Eufratas, apjuosia mane ir suriša
pėsčias į Meką Mediną
Pranašas
liepė man pasnikauti ir aš sunaikinu
save: tūkstančius pėstininkų
mano odaliska kvepia laukine baime, medum
mano odaliska: ji niekada nepagimdys
sūnaus: užpustė jo pėdsakus jūra
vergas
esu aš savęs, nes viską
palietęs nesiimu: man nieko nereikia
tik ta imperija, tik ta dinastija
man liko tik laivas variagų: ramus mano karstas
XI.6
Nr. 9
iš lengvo išplaukia valtis
skirdama paukščių švendres
sietynas
virš tavo krūtinės
tik tiek
kranto dangus priplaukęs išsiima vazos žiedus
miršta kvapas, virvė
tu patrauki, suskamba varpas
mano slaptas šešėlis
kitoj pusėj sienos priešais mane
kas aš? kas tu?
padalijusi mus ir išskyrusi
nusirita maišas šieno per čerpes
žnekteli žemėn, ir tai ne maišas
asilai
neėda to šieno
kryžiumi tavo plaukai
kryžiumi kojos
ir sniegas rieškutėmis ant veido
tirpstantis alsavimas, sniege
mano slidi šypsena
žvilgsnio raktas iš senos arklių kojų spynos
mano algebra
mes už skaičių ribų
didžiulis džiaugsmas kaip mėnuo pateka
ir tirpsta stiklinėje nuodai
lieka
maža liekana: pasaulis
jau be mūsų
XI.7
Nr. 10
neatneša medis savo viršūnės padėti man ant kelių
pirmas raukšles veide užpustė sniegas
neatneša medis savo viršūnės
man
medis lieka sukaustytas
vidury lauko
išplėšta jo šerdis
aš atnešiau save čia
randu save ir nerandu
savęs, kur
tyloj meldžiuosi
saulei
dvigubas pagrindas veidui
suturėk mane
iškirsti medžiai sudeginami, išskrenda į pietus
paukščiai ir jų lizdai lieka many
XI.14
Nr. 11
mano marškiniai su ligoninės štampu
klausa pažeista. Lig šiolei
jaučiu, kaip vaikšto kūnas po mano sielą
galbūt
einu ratu ir sustoju
kur eglių šakos ties pirkia
arba jūra nebetelpanti į paveikslą
audros metu išsiliejanti
pastovėk šalia manęs. Tu irgi
sau patarnauji, ne Dievo, tarnas savęs
esi, štampas tavo marškiniuos
tik sieloje jų nėra
priimsim islamą, mokysimės
skambinti arfa
bare tamsu, išdaužyti langai
duoda kraujo plazmą
tūkstančiai blakių
per šventųjų nugaras
kieno tai kūnas? Mano nukirstas kūnas
praranda viltį sugrįžti
remiasi pečiais, nukirstom galvom
tai Judita, žiaurioji
jai atiduokim save
aš jos jau seniai neturiu
nukabinu paveikslą
mano prasmė neišaiškinta, ibn-al-M
mano aš, stiklinis aš, dūžtantis
išgerk iš manęs
išliek mane
išsaugok mirties grožį
apgink
paveikslas liks sieloje
plazma tekės iš akių
rėmai platės ir platės
rėmai sujungę mus į vieną paveikslą
XI.15
Nr. 12
varnų kranksėjimas priemiesčio pušų viršūnėse
šiaurės vėjas, vakaras, šąla
mano pečiai atsilikę
slysta tamsa
nuo debesies
o tu stovi prie vartų ir verki
nes šaltas vakaras ir varnos lange
nutolsta
kas ateis? „Labas vakaras, mesjė Gogenai
labas vakaras“: tai ne aš
aš tik laukiu ir skaičiuoju iki trijų
trys varpinės, trys veidai, trys ašaros
baltas sniegas iš lėto krinta, pradeda pustyti
neša sniegą rankomis vėjas supjaustytas
vėjas prikaltas prie deimanto
gamta atkuria vėl save
išeina mažas krosniakurys, pila į vežimėlį anglį
maišo anglį su sniegu
susimaišė
varnų kranksėjimas su tavo rankomis
susimaišė sniegas ir anglys
prabėgo daug metų mums atsisveikinant
obuoliai
ir miegas, natiurmorte
kur šalia spingsulės žila galva
apkabink savo atmintį, visa, ką pakėlei
išgyvenai, tik atsimeni, kaip viskas tolima
kaip tolimi mes nuo savęs, kokius atsimename
ne tuos gyvenimo metus, visai ne tuos, ne tuos
1973.XI.16
Bložė, Vytautas P. Noktiurnai: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1990.
DON ŽUANAS
Tobulo grožio nėra.
Aš buvau kvailas svajotojas.
Nėra meilės! O tiek dėl jos atstūmiau širdžių!
Gana: vesiu: turtingą našlę.
Šiandien pakviečiau vakarienės
komandoro statulą, iš kapinių,
donjos Anos tėvą, kurį kadais nužudžiau
jo paties sode, žilą senį.
Gonsaleso de Uljoa kapas, rūsys,
kur užkluptas pasislėpiau
nuo samdytų galvažudžių,
manęs visoj žemėj ieškančių.
O, donja Ana!
Per vėlai supratau,
kad tobulas grožis
tai tu.
Mus skiria tėvo lavonas
ir tavo išsiuvinėtos rožės,
kurias aš, tave atstumdamas,
patariau tau vienumoj siuvinėti...
Beldžias kažkas į duris
tartum kūjo trenksmu.
Tai akmeninis paminklas
atžengia marmuro laiptais.
„Jau daug naktų nemiegu dėl tavęs, –
rašo man mano tėvas, –
ką nors nukaudamas dvikovoj,
tu prarandi dalį sielos.“
O taip!
Mano siela suakmenėjo.
Tėvo laišką
suplėšau į skutelius.
Aš jas pamiršdavau greit.
Tik jos manęs nepamiršdavo.
Vienuolynan, upėn, sielvartan
grimzdavo jų balti kūnai.
Prigulė lyg šunes žvakių liežuviai.
Vėjo šuoras. Ėmė rūkti.
– Štai ir aš, don Žuanai,
tu mane kvietei, – tarė statula.
– Džiaugiuosi, kad atvykote.
Akmeninis svety.
Ei, paže, daugiau žvakių!
Auksuotą krėslą! Pabėgo pažas.
Menu tėvo žodžius,
kai atstūmiau pirmąją sužadėtinę:
– Tu renkiesi žmoną,
kaip žinovas paveikslą.
Pamilk visa širdimi,
pažvelk į moterį meilės akimis,
ir ji pasirodys tobula.
Štai kelias į laimę. –
Ir pridūrė: – Man baisu su tavim.
Rytą aplankęs tarė tėvas: –
Sudie, sūnau, šiame pasaulyje
nebepasimatysim. –
Tai buvo šį rytą,
ir aš pagalvojau:
paseno tėvas,
laikas ir jam tarti tiesą.
– Jus mokat siuvinėti rožes, donja Ana?
Šis darbas sušvelnins
liūdesio valandas.
Ji suprato,
išdidžiai atsistojo
ir nuėjo
į rūmus.
Žudikai pamatė ir puolė vytis.
Pasislėpti nėr kur. Iš dešinės ir kairės mūro sienos.
Vėjas į akis bloškia dulkes.
Loja šunes. Kažkas skubiai užrakina vartus.
Atsišlieju į sieną.
Brangiai parduosiu gyvybę.
Staiga – karieta pro šalį.
Atplėšiu duris. Ten dvi damos.
Įšokau. Sukliko. Sukirto žirgams.
Išgelbėtas!..
– Kam dėkot už gyvybę? –
Donja Ana?!
Ne keršijo, o išgelbėjo! ,,...Dangus jus nuteis...“
– Duok ranką, don Žuanai,
jeigu džiaugiesi, kad atėjau.
Tu tiek rankų prašei ir atstūmei!
Duok paspausti tau ranką! –
Akmeninis svečias lėtai paima man ranką
ir suspaudžia lyg gniaužtais.
Ak, donja Ana!
Gal tavęs niekuomet ir nebuvo?
Laimė, meilė, ištikimybė?
Kur jis, tobulas grožis?
Vaškuotos grindys
prasiskyrė po kojom.
Akmeninis svečias ir aš –
mes garniam abu bedugnėn.
Tobulo grožio nėra!
Aš buvau kvailas svajotojas.
1974.X
Bložė, Vytautas P. Noktiurnai: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1990.
PAUKŠTIS LAISVĖJE
Per mane tu dalyvavai kuriant vieną
kitą drobę, – jos netgi per audrą dvelkia
ramybe.
V i n c e n t as v a n G o g a s
1.
niekas neverkia
vėjas paryčiui
I.6
2.
kur vienuolis ilgaplaukis linkčioja melsdamasis
juodoji madona
upės
I.7
3.
mažyte kriauše, verkianti vėjuotą naktį
kai stambūs lašai lyg vaisiai krinta ant avilių stogų
stogai po žaliais medžiais
po dūmais, rūkstančiais viršum jų
varge, pjuvenos, dujokaukės
susikrimtę išpjaustyti mediniai veidai
laiškai iš po akmenų, tylinti
žemė, ištikima, ir durpė, rūkstanti, nebyli
sukasi centrifugos, lietus
sukasi virš galvų, apsisuka
ir žaibai keisti gale laukų į kaimą
į varvantį aiškiaregį, kuris byloja
apie tarnaitę, užsimušusią dviračiu
prie šventoriaus kampo
raudonarmiečių sunkvežimis, ratai, ta pati, katafalkas
plečiasi ir plečiasi kapinės, viršum stogų
žvakės
vėjo žingsniai per stalą
lydiniai
plokštės
I.11
4.
ieškok teisybės, įsikniaubk į krūtinę ir verk
nelaimės siluetas lange
nemirsiu, ne, mano pažadas tikras
lūkesčio valandą ištirps citrina stiklinėje
bičių spiečius ūš liepoje, kuri žydės
išeis motina, pašauks pusryčių (iš kapų balsas)
ir tu nueisi basomis kojomis šokinėdamas per savo
vaikystę
užguitas veidas, baisus, šiurpus, tu neatsiliepi
negirdi motinos, nušauti guli kiškiai virtuvėje
ant grindų
iš teisybės šaknų išauga melo asfaltas
ir pasaga prikalta prie kaktos tam, kuris eina į rojų
įrodo teisybę
įrodo nemigą
įrodo skurdą
įrodo neįrodoma
po varpine
kurios varpai skendi ežere
kartų lėktuvai, dvišakiai sparnai
įgyjamos patirties likučiai
apdulkėjusios smilgos prie kelio
suklumpa po ąžuolu
atėję pasimelsti
bitės šešėliui liepoje
motinos balsui iš vaikystės kapų
ir tau, verkiančiai, kumšteliais suspaudusiai
marškinius man ant krūtinės
įsikniaubusiai
pasižadu: aš nemirsiu
I.12
5.
iš tikrųjų, kur nuogas kūnas, kur minties paveikslas,
kur tvarstis
per pusę perrištas žiedas, bet juk tai pumpuras
nėra pasitikėjimo, katė ir paukštis
katė narvelyje – paukštis laisvėje
aš gyvenu visuos kambariuos, visuos pirštuos
be savo namų, be savo kampo
be savo narvelio, paukštis laisvėje
sapnuoju upės vandenyje savo atvaizdą
o būk teisinga, gatvių valytoja
sodininke, parduodanti surištas gėles
į puokštę, į erdvę mėlynėje
į namus visuos kambariuos, į getą
nėra čia mirties, nėra mirties po alyvomis
kaltai, replės, laužtės, žirklės plaukams garbanoti
valerijono šaknys, duodamos katei narvelyje
valerijono kvapas, po audros, vėjuje
grąžink man vaikystę, grąžink tėvo sukaltus avilius
dildes, drožles, bičių medų, pupelių virkščių kvapą
tai mes virtuvėje ant cementinių grindų aižome
pupeles
rūksta žibalinė lempa, kvepia vaikyste, mieguistu
tyliu vidurnakčiu
tai katė, tai paukštis, valerijonai
popieriniame maišelyje ant šėpos
tai katytis girtas raitosi iš juoko
jis rado sau kvaišalą
tada uždarė jį į paukščio narvelį
tada vežė jį ratais tolyn ratu vis arčiau ir arčiau
kol žemės rutulys pasibaigė
kitapus dvaro sodo
šalia pakelės kryžiaus, su nukryžiuota kate
o paukštis laisvas, šventoji dvasia, Dievo pasaulyje
paukštis laisvas žiūri pro grotas
kaip katinas dvesia vasaros kaitroje
kaip baltą jo kailį apkrinta sniegas
sniegas ant Kristaus kepurės
ant Mahometo lazdos
ant Budos charakterio
absoliutaus nieko nesupratimo
tai mano pupelės, česnakai, pikis, medus
vaško koriai, saulės lydomi veidrodžio krosnelėje, aš
nepanašus į save, dar nematęs tavęs, dar
tebelaukiantis
kad tu ateitum, vienintelė, karalaitė, ant žirnių,
ant pupelių, ant riešutų
sudie, ačiū tau, tu atėjai
sudie, vėlai sulaukiau, jau nebebuvo
jau aš miegojau po žirniais, po pupelėm, po riešutais
nuimtas nuo kryžiaus ir palaidotas
kūdikis mažas, paukštis, katinas
narvelis sau pačiam, ratas savyje
daiktas savyje, sau nepažįstamas
aš, žirnis, pupelė, riešutas
I.13
6.
blėstančiuos laužuos sudeginti prisiminimų šešėliai
ir kančių konvulsijos pasitraukia įpiečiau
dvelkia vėjai pavasariniai, iš meldų pakyla paukščiai
Kiršino dugne durpių vandens karalystė
tartakas, lentpjūvė, kelias per pervažą
nukasti grubų kalneliai, jau po vandeniu, po užtvanka
prunkšdamas stirninas bėga, muistosi, bėga
kol sukniumba ant ledo ir slidinėja ir slidinėja
ilgiuosi tavęs, man taip tavęs reikia
čia žmonės girti, nušautas Dievo sūnus
ir aš baruosi su jais įrodinėdamas, kad negalėjo
būt gėręs
viskas buvo sušalę, jis tegalėjo sužeistas ryti sniegą
ilgiuosi tavęs, stirninas, iš miško, buvo nušautas
jo vėlė atsitrenkė ragais į pakelės beržą
iškrito Dievas iš medžio su pyragu rankoje
ilgiuosi tavęs, pasiilgau tavęs, verkdamas
nebeišgelbėsi, sako, žmonijos, iš po ledo žuvis,
iš po ledo
žuvęs ant masalo žuvies sugautas žmogus
nušauti jie guli eilėmis ant ledo, aikštėj prieš
bažnyčią
ir šokinėja varnas nuo vieno kaktos ant kitos
nurenka nuo žiedų pirštus, nuima laikrodžius
nuo valandų, ištraukia iš atminties kalendorius
dabar jau bėga prunkšdamas stirninas kitapus
debesies pašvaistėje
stoviu, išsiilgęs tavęs, miške prie laužo
mėtydamas žariją iš vienos rankos į kitą
ilgiuosi tavęs, tyliai sakau, kad neišgirstum
kad neateitum čia, kur aš tik ir gyvas tuo ilgesiu
ilgiuosi tavęs, po tiek dienų apledėjimo
dega knygų laužas lentynoje, vaikšto sargybinis
bėk, stirnine, bėk, nesuklupdamas, neatsitrenkdamas
ragais į tavo krūtinę, į tavo lūpas
bėk, stirnine, bėk, ilgesys begalinis
vienintelė, iš jų visų, paskutine
bėk
1976.I.17
7.
iš šiapus ir anapus horizonto
iš trilapio dobilo, iš ryto rasos
iš pakelės kryžkelėje numesto akmens
upė
tavęs ir manęs
iš tarp mūsų esančių malūnų ir lentpjūvių
iš siuvamų mašinų ir karšyklų
iš cukraus, iš miltų, iš miegančio pagalvio
tu stovėjai tada mano vaizduotės prisiminimuose
ten, kur nebuvo tavęs, kur nebuvo manęs
kur lentų tvora, kur pakrypę vartai
ir išbėga vaikutis risdamas ratlankį
miške prisirpo uogos, pribrendo riešutai
miške iškrito pirmas sniegas, pirmi stirnų pėdsakai
ir šunes bėgantys ir lojantys žemyn žemyn
tu miegojai kitapus ledo upėje
stovėjai kitapus veidrodžio kambaryje
sėdėjai kitapus paveikslo sienoje
ėjai kitapus viso to, kitapus paskutinio puslapio
maldaknygėj, kuria aš netikėjau
stovėjau bažnyčioje ir žiūrėjau kaip krinta saulės
spinduliai pro vitražą
tu buvai kitapus klausyklos, kitapus altoriaus,
kitapus vargonų muzikos
kitapus manęs, koks aš dar turėjau būti, kitapus
koks aš nebuvau, o tu esi
nedrąsi ir baili, keista ir išsigąstanti
to, kas yra tiesa
juodas pasaulio dumblas
mirties tyla po kapų varpais
švebeldžiuodama ištarei: aš
Dieve padėk tau
Dieve padėk tau
padėk
mirtis yra kiekvienam vaisiuje
kiekvienam vaisiuje esi tu
esi duonoje, esi ramunėje, esi svogūno žiedelyje
tik aš jau esu už viso to, toli
kaip nepasiekiama ir negrąžinama vaikystė
I.19
8.
nutūpę paukščiai, laikinas inkilas, varžtai
troba perpjaunama per pusę ir padalijama
šulinio dugne, tabletės nuo galvos
nuimtos pasisveikinant kartu su kepure
kartu su plaukais, skalpas
nuimtas sau pačiam, galva pasidėta po kojų
vakaras, po kojų, medžiai, po kojų
gamta sveikina po kojų iškastą duobę
klausyk? girdi? krebžda pelės
mano pilve, portfelis su lašiniais
trys pūrai kviečių, girdi? Jaučiaragis
vaikšto ir jaučia, kad jį rytoj pjaus
pjaus, girdi? galandami peiliai
dvaro kalvėje juodi suodini veidai
eketėje supasi pasaulio vaizdas
mes, vaikai, maudomės žydkapiuose kartu su senais
vaiduokliais
girdi? gaisras, girdi? širdis plaka
girdi, savo skalpą pažinęs sustoju turguje
kur vežimai, atbulai pastatyti arkliai
skaito laikraščius ratuose, kuriais uždengti pomidorai
vardas mano? aš. Pavardė? ne–aš
laukdamas pavasario išgyvenau per žiemą
jaučiaragio skalpas, jaučiaragio kepurė
kirmija vartai į sodą kartu su obuoliais
tau ant krūtinės malda, tau ant krūtinės žiedas
tau ant krūtinės vežimas, pilnas šieno ir malkų
tau ant krūtinės aš, skaitantis laikraščius,
valgantis pomidorus ir žiūrintis tiesiai
į bažnyčią, iš priekio
ji statyta kaip kumetynas, kaizerininkai uniformuoti
nusitraukė kartu su manim
jau nusiėmę skalpus kairėj rankoje ties krūtine
aš supratau: užeinu tiesiog į bažnyčią
pro praviras karšyklos duris, Kristus su vailokais
stovi ir kalbasi su keliais žydais tarpkojyje
prieinu prie jo (jis ant kryžiaus) ir nuimu skalpą
mano rankos kruvinos, jose erškėčių vainikas
girdi? aš čia, girdi? tarpe mūsų
nieko nebuvo, du likusieji žydai
pastatė kopėčias ir užlipo
į karvelidę: balandžiai mes esam, balandžiai
I.23
9.
paprasčiausią ramų kampelį numirti
ramų kampą, savo, iš kur nebūtum ryt išmestas
gatvėn
iš kur ryt tavęs neprašytų kraustytis
o kad turėčiau ramų kampelį numirti
ramų kampelį ir daug ką: žirkles
veidrodį, ausis, rankas ir kojines
ir žiurstuką maudymuisi, tau
ir lūpų pieštuką ugniai užpūsti
o kad turėčiau nors dalį savo skausmo
skausmo, kuris atsispindėjo upely man einant pro
šoną
skausmas, kuris gulėjo upelio dugne
sakydamas, kad jis ne mano
o žmonės gyvena nejausdami savęs upelio atspindyje
nerasdami savo liūdesio, nepažindami jo po lietaus
kai jis nuplauna alkoholį, rutiną, anemiją, miegą
dirbant ir keliantis kasdien kasdien ir po darbo
o, kaip aš mėgstu save
mėgstu save kramtyti ir knaisiotis po savim
mėgstu save, pažįstamą sau, matyti upelyje
arba savo kampe save savaip išvedžiojantį
mėgstu maryti save
man patinka jo skausmo šešėliai pro langus
iš svetimo buto
pažįstu butelio kainą, joj pamerktą širdį
pažįstu barsuką plaukiantį upeliu
jie nelaimingi, nepavydžiu jiems
jie kenčia daugiau negu aš
bet priprato būt kariami ir nebepastebi
ir skausmas jiems kasdieninis barsuko miegas
matau tave upelio krante nusirengiančią
aš ne jo undinė, aš ne jo, ne barsuko
aš gimiau skausme pagimdydama skausmą
ir kančia mus sujungė upelio dugne valio
ten rasime savo kampą numirti
ir mūsų sielos plauks upelio paviršiumi
lyg du jauni dievai, ir kūnai gulės žolėj
ir tik drabužiai pakils į dangų, ugnies drabužiai
mes nepažinom to
aš įžengiau į save ligi pusės
kita pusė liko vandenyje
kuris stovėjo kampu prieš mane
gėlių žiedeliai išsiskleidė
žvaigždutėmis iš mūsų kūnų porų
ir liko trejybė: kūnas, siela ir rūbas, nesulaukęs
manęs
ir verkė vienišas kampas
aš tebebijojau savo lavono
savo parašo, savo paso, savo antkapio
aš tebebijojau savo pirmos raidės
aš turiu paskutinę (E. T.) raidę
valio! valio monotonija
pomirtinė rutina, kasdienybė, aš praradau save
aš buvau
po mano mirties manęs nebėr
ačiū tau, tu perėmei mano atvaizdą
kitoj pusėj vandens, atsispindėjai manim
tu perėmei mane
ak, kaip gera numirti iš naujo
iš naujo kampo
tavo kojų kampe
kančios žiedeliai žvaigždutėmis
žydi mano burnoj
III.14
Bložė, Vytautas P. Noktiurnai: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1990.
Skaityti toliau