Tęsinys. Skaityti pradžią
III
staiga prisimenu, pribėgu susisukus galvai, vos nevemiu
(mane augino
Radvilų dvare, viso labo, mokė
kalbų ir kamerinės muzikos)
įsižiūrėdavau, pribėgdavau, vos nevemdamas pro rakto skylutę
jų dieviško sekso akimirkas skaičiuodavo laikrodžiai
išlaužtą dievo langą, pro, kaip žmonės sakydavo, pro
kur įėjai į rūkyklą pro ten ir išeisi
kur jie pastumdėliai aprūkyti gyveno
kur dabar įrengtas „aristotelis“, kambarėlis
senatvėje panaktiniams
apšilti
po mirties žmonės miegodavo nenusirengę, ji nebesiskalbė
nebekeitė degradavusi apatinių, kaip ir gyva būdama
visai jų nebedėvėjo, skurde praktiškiau: aš
įsimylėjęs buvau guvernantę, boną, mylimąją arba meilužę,
kunigaikščio, iš Aukštadvario
ir kai prie jos per kiemą pribėgdavau.
ir imdavau. glaustytis
ji trenkdavo man į nosį spiritu, gryna silke (čia apie ją, mano
motiną buvo kalbėta)
guvernantė
kaip per išpažintį man išsipasakojo, buvo kalta
kad pamišo
prieš man gimstant mano motušė, buvusi
nepaprastai graži, kuo betikėti, neregėtai
ilga ir puošni lyg voverės uodega šokant nuo vieno medžio ant kito
balta kaip vėliau ilgos vyrų perukų kasos
šokant
kasa jos išsipūsdavo: o plona kokia buvo! su kuo
belygintum
kaip smulkiai suskaldyta prakuroms balana, kad užsirusentų
senam židiny, pliauskos
žiemą, kai siausdavo pūgos, pravažiuojant, plonai suskaldyta
šnypšdavo, pagundai, balana
pokšėdavo senos pliauskos ir iš jų galų išsisunkdamos
varvėdavo putos
vėjas talpindavosi senoje koklių krosnyje, besikūrenant ūždamas
prišildydavo užmetamas duknas, senų žmonių miegui
prieš vidurnaktį
dar gaidžiams negiedojus, kitapus ošiančio parko, virš stogų,
už miestelio
po švedų, po marų, lyjant pro atvirus langus, pustant
pro atviras akis, smėlio pėdsakuose, smilkalų alsavime, lavonų
mėsai rūkyti dūmu, kur
lyg išplėštų namų kilimai išdulko prisiminimai, gėlėti, permesti
per virvę, šiuolaikiniam ekvilibristui, be pusiausvyros
išrūkė kaip lapę iš urvo
pasmilgių kadugiais kvepiančiais dūmais, iš inkrustuotos
krosnies, kur ji degdavo, šaltoje lovoje, sekretere, po užraktu
mėnesienoje
trenkdami dūmais ilgai valgydavom prie stalo
karčemoje inkognito, etmonas
manim persirengęs
škotų muškietininkas, samdytas, apsigaubęs
dūmų kapišonu
IV
tik liūdna būdavo kai ji degė: taip visi dega, palikdami po
savęs tuščią sceną, akto pabaigoj, krintančią užuolaidą
vėjų išnešiojamus pelenus
po plynę, kur vilkai, pagaugais nueidavau
pasivaikščioti, kur jau senatvėje, kai ji dėvėjo tik
vyriškai, daugiausia senų kareivių atiduotais nunešiotais
mundurais, milinėmis (taip pat jai atiduodavo
dignitoriai, praeiviai, užklydę keliautojai, kandžių sukapoti
jie buvo: kruvini kareivių marškoniai
neleisdavo jai nusirengti: dėvėjo
visus jų vargus ir rūpesčius, žinojo nebaigtą jų gyvenimą)
tiko aukštai tiesiai jos figūrai, nebaigtoms jos mintims
panašus
lygiai kaip ir jos, sudegintos
Orleano mergelės likimas
būsi būsi kuo nors, ji karščiuodavosi, maitindama mane
matininkais, vaistininkais, kartografais, graveriais, vargonininkais
ginklų kalėju ar laikrodininku
smilkindavo mane
žolelėmis pašventintomis
burti kerėti, sukelti vyrų meilę, išgydyti nuo nužiūrėjimo
apriejimo, ne vienam slapta tekdavo kopti į Šatriją
arba šiaip kokį
gimtinės klonių kalnelį, kur dar nuo pagonybės laikų
bendromis vaišėmis, jaunimo šokiais ir meilės žaidimais
apsvaigdavo, į transą, per Rasos
šventę, jonines, Brokeną primindavo, po valstiečių karo
kai juos kaip taboritus po pralaimėjimo pjovė, nekreipdami
dėmesio į nieką
kiekvienas savaip
mėsininkai ypač nieko nebojo
kas yra svaras, kulšis, kepenys, regėjimas, širdies plakimas
grašis, nuplikę nupešti gaidžiai giedojo savo kainas
jau po mirties, ji kalbėdavo, skridusi
į Šventbrastį, į jomarkus, kur šlakstydavomės
ji sakydavo, gyvi su negyvėliais, jaunatvės ugnim degdami,
nes jokio kito
ji sakydavo, pomirtinio gyvenimo ir nėra, kaip ir išsiskyrimo,
ji sakydavo
atsivedžiau tave, vilkutį, apsiėriavau, ir tu šlapindavaisi
šokiuose man ant rankų, su vilko kvapu, pirtyje ant vantų
gulėdama bijojau. tik būsimo alchemijos šundaktario
taip pat blogai pasibaigiančių meilės vaidinimų, komediantų
lodamas bėgdavai į Šventbrastį
nesiginčyk su. mokytojais ir pamokslininkais, sakydavau, nei
su Jonu Baptistu Kėdainiškiu, su kuriuo
gražiai tarpusavyje jau susilodydavot lenkiškai
(mašinų laužas, Pikaso akrobatai, sena užmiesčio elektrinė
Rilkės ir Džoiso įvaizdžiais paverstas erotinis šlamštas
ir jaunimo valkatavimas
nesutartis su savim)
dabar jau ne tas jau esi
per sapną, vienintelį pasimatymą, perduodu tau ragelį, trumpą
ir brangų pokalbį, su užsviečiu, perrašau tavo balsą
kalbėk vienas, dviem balsais
būdamas kas esi
mūšių bataliniuose paveiksluose analizuodamas šarvų nuotrupas
rinkdamas monetas, skardą užkulisių perkūnijoms, peilių
krūtinės vėrinius, karoliukus, minčių, čiaudomąjį tabaką
susivėrė ak! šunų numylėtinė, pavargėlė, įdėmiai
blaiviųjų nužiūrima ir sekama
anot Lietuvos Statuto, neturėjo teisės
vengdavo
slapstydavosi ūkaudama, kvatodama, deglais žaltvyksliaudama
džiovintų apuokų ekstraktais, gumbu, gąsdindama
mėnulio nušalinimu nuo gimdymo, mirusiais vaikais formaline
sausra, užtemimais, žaibais, ekskursijomis į gamtą, vokietukais
ekskomunikuota jos visa
bažnyčia, ubagų ir pamišėlių turgus
monstrų, siautėjimas suvaikėjusių senių, žmogaus
įduota lazda keleiviui, ne šuniui, mušti
V
jau būdama nebejauna
o gal ir dar šiek tiek anksčiau, parpuolė malūne ant miežių
paskui ant ruginių miltų, išsimiltavo smakrą
krūtinę, pilvą, įsikalbėjo
kad tapo nuo to, nuo miltų, nėščia, ir kad atsives
baltąjį avinėlį, atpirkimo ėriuką, visų skriaudoms ir atgailai
arba mane, atseit vilkiuką, jeigu. pastos
nuo šėtono
nežinia kas tavo tėvas, sakė ji man, per sapną, pasauliui
sukantis
ar verčiantis ant kito šono miegoti: pragaro nebijau
dangaus netrokštu, ištariau jai ne savo
balsu: siela siela! ji kaip avinėlių
vilna puri ir lengva, nukerpama nuo kūno, kaip kūdikiui
grįžtelė
o man: pasmirs kūnas į trečią dieną, ji sakė, žiauru, dvokas
iškvepiamas iš kūno, kas buvo prikvėpuota, visokio brudo:
daktarų šunes
kaukši dantim, nesavais staugia balsais, net gaila jų
mirštantiesiems: ji neleido užrišti gerklės, toliau piktžodžiavo
nuo kosėjimo skarelėn sutino liežuvis, spjaudė krauju
šunes trepsėjo apie ją nenusiaudami
lekavo sukaitę
vargšai iškils aukštyn! ji sakė
kai kas ir iš patricijų atkris, pereis plebėjų pusėn
išdalinkit turtus savo, daktarai
kraujo nuosavybė bus įteisinta, niekas svetimo
kraujo nelies, bus tik donorai
nuosavybei
VI
klavesino viršus, kaipo karsto antvožas
dvokiančioje apačių duobėje
po pilies teismo, bokšto kalėjimas: virš išlaisvinto skeleto
visi broliai, lietuviai (kaip Moravijos broliai)
dešinys dešine, kairys kaire, mes kortas ir žegnosis
laikys savo pinigus banke, svetima ranka vogs iš savo
kišenės ir šauks: laikykit mane nes sugausiu save kaip vagį
abiem rankom suimsiu
jei tu dešinys, kairę akį primerk šaudamas į kairiarankį, jei
kairiarankis, viską daryk atvirkščiai, jei kairė sužeista
ar nutraukta, rentgeniškai nebeįžiūrima, nukirpta
sukarpant nuotraukas: kaire akompanuok dešinei arba
atvirkščiai
keturiom rankom venk, venk jų, beždžionių, geriau keturkojai,
dviem pirštais prisiek
kaire prisiek dešinei, dešine prisiek
tuokdamasis su sau nelygia, kaip Arnolfinių vedybose
drobėje, kaire, į pirmąją naktį, į paskutinįjį teismą
vesk (nes neprilygau jiems, ložėse, karbonarų slaptavietėse
masonų mišiose)
prisiminimų seanse iššauk Dostojevskio
vėlę, tiksliau.: literatūrinius jos parametrus
mane, pirmąją savo meilužę (ji dabar išsižiojusi miega pa-
vargęs seanso mediumas) ji nieko neprisimins: nei britų
salyno, nei pinigų dvasios, kurią išlaisvina nusikaltimas
išviliok iš jos
savo bendro gyvenimo dalį! Apnuodyto jos kraujo paveiktos
dėlės atkrito pačios ir išgaišo, baigėsi protokoluojamieji
padriki kliedesiai: dvasia išėjo pro vieną nosies šnervę ir
nepataikius rakto į skylutę, nuo žvakės apsvilus, puolė ąsotin
kur josios gyvos dėlės vėl ją apspito, likusios alkanos,
drabantai
seniai miegojo nuo tuščių plepalų, teismo sekretoriato
kliedesių
daktarų šunes
šnopavo negalėdami iškasti duobės įšalusioj žemėj
negalėdami jos pašalinti iš žemės, kuri šniokštė
visais plaučiais, lyg dvasia nuleidžiama iš statinės
VII
tai jos alkaniems žėlaunų pietų giedoriams, alus, gaidžiams ir
šunims
poetas aš, išvažiavau: per universitetus, peregrinacijas,
alchemikų mišias
sustodamas amatininkų cechuose: vilkstinė metų, raitėsi kaip
gyvatė
man iš paskos, asilai ir kupranugariai, padėdavom savo
daktarams
baigti mokslus, ponų vaikams: vienur už stalo sodinamas, kitur
į bokšto rūsį, dingdamas ir vėl atsirasdamas
su rekomendacijomis, per sienas, stogais lipdamas
laikrodininkas vaiduoklis, ant katedros bokšto smaigo
kuris kartojo mane
viena koja stovėdamas ant kryžiaus šešėlio, aikštėj
vaiduoklis, svetimais pagaugais, per svetimus kailinius
dantimis įsikandęs į virvę aukštyn kojom kabėjau šešėlyje
vis ne tas ir ne tas, galvojau, nugenėtas šakojasi medis
knygų laiptais, šiaušdamas mintis kaip plaukus, negalėdamas
nieko pasiekti, nei atsispirti
maišto pagundai: kūno ir dvasios ramybei
nakvodavau savo kūne, per Maurus, Kastiliją
grįžau. (po kryžiaus karų)
nerasdamas šv. Gralio, juodųjų mišių, savy
užsisiuvęs sau burną
dantimis matytoje savo kaukolėje, rentgene
kapų bibliotekoje, Dantė, Petrarka, plėšiau
savo mintyse, sau laiškus rašydamas, inkščiau, laiškų dėžučių
numeriams, režisieriaus trupei, suflerio būdelei
gyvenimiškos komedijos, paskubom, mišioms, rūmų
ceremonijoms
miestiečių
šventėms ir šokiams, jomarkams
pasisiūlydamas
kartu su kitais šuleriais, šarlatanais ir šundaktariais
šunuodegavau, šaukiau ura! kai
išeidavo siera iš ausų, smala iš burnos
balandis, iš trečiosios akies, t. y.
aš, brolis jo
VIII
po pralaimėjimo liūdnas riterio vaizdas: gulėjo jisai
sanitarų priblokštas prie žemės ir sunkiai kliedėjo
ligoninėje: jis pats režisuosiąs šį filmą
apie pamišėlį riterį piligrimą
nes tamsuolis ginklanešys neturi teisės režisuoti: tegul
gubernatoriauja savo saloj, to jis tevertas: paukščių takas
mušė liūdną jo veidą scenovaizdyje: krito
kėdės, mansardos, avelės, grioviai, valkatų malūnai, drabužiai
nužmogintas superžmogiškumas, keturkojai, dvikojai, tarpusavio
aukos, kova, nužmogintas viršžmoniškumas. Prasigėrėme.
Pardavinėjome
grafiką, šriftus ir nuospaudas. Klasikos
palikimą. Barzdaskutys veltui
jam barzdą, jo bręstančiai vėlei. Spektaklis visai dykai
kaip ir dėlės, aptarnavę motutę (režisūra su spanguolių
sultimis). Visi tik to ir telaukė
atsiduso ir tapo
ėmiau tardyti apsišaukėlį ginklanešį, gilinausi į anamnezę
kokiu būdu jis galėjo pasisavinti scenarijaus rankraštį
kuris dar nebuvo nė parašytas, tik tik improvizuojamas
per mano pirmyn atgal siuntinėjamus laiškus? Prisiekė
pats visa tai pergyvenęs, raštingam žmogui perpasakojęs, gal tas
kam pardavė? (Servantesas raudo, nors dėjosi be galo abejingas
visam šiam reikalui, šiai bylai) negi vien honoraro čia
klausimas
tikroji garbė yra visą gyvenimą vargti ir numirti nepripa-
žintam ir apvogtam (neturėdavau net vežikui penso). Po jo
reanimacijos jupiterių prožektuotas rankraštis, iš po
kameros tuoj buvo perduotas į
archyvą (gautas iš bonifratrų vienuolyno), jau po visiškos
reabilitacijos: tik donas Kichotas ir jo ginklanešys
(jis taip pat apsimestinis Šekspyras) liko sėdėti (gulėti) toliau.
man prisėjo grįžti
į LDK, pradėti iš naujo, perrašinėti viską nuo paskutinio
puslapio, tolyn, tik atskirais rakursais
grįžtant prie dabarties, jų gyvenimo: užsigulėjo mano
pašaukimas
tai jau antrasis atvejis: kaip ir su Servanteso
ankstyvąja kūryba
kad turėčiau kuo įrodyti savo egzistavimą: kad gyvenčiau taip
kaip įrodyta rankraštyje, t. y. mano išgyventa, iš tikro reikėjo
įrodyti, buvo ir taip, žmonių teismas: gynėjai, skundikai
palūkininkai advokatai, apkalbinėtojai paskalūnai
Reikėjo patvirtinti visa tai savo gyvenimu, tikriau jo
atkūrimu: po mirties
viešpats patvirtins mano parašą po jūsų, klajūnų, laiškais
IX
tad, tarė jis
kilk iš savęs, dvasia
anekdotuose, opinijoj, paskalų grožyje, pomirtinėse apkalbose
prisiimk, nesigink
tai sukurs tavo nemirštantį sielos grožį, jos etinę vertę
gyvųjų minties akcijoje lik gyvas toliau, priimdamas
tariamąją savo egzistenciją kaip tikrą, tuo pačiu išsilaisvindamas
galutinai iš empyriškų žemiškųjų tikslų, jų reikšmių
tapdamas gryna poetine siela, kenčiančia kitų nuodėmes
per save, už kitus: ar girdi mane
nupaveiksluota mano avele
mezganti save iš savo vilnos
X
slaugiau toliau savo motinos vėlę
ir tik kartą girdžiu per sapną staiga, kaip ji
iš po žemės kartoja man kažką, ne viską, ką sapnavau, jau
iš ten, iš kitapus Nemuno, kaip žmonės sako: iš Baltašiškės,
iš anos pusės, trūkčiojant transatlantiniam
kabeliui, trukdant
trumpųjų bangų siųstuvui: ji tauškė niekus apie nebaigtą
gimtųjų Kėdainių spektaklį, ligos istorijas
mirčių falsifikacijas, biurgeriškas tragedijas, teatro gaisrą
vakare visus išskyrusią gaisro uždangą, dujų kameras, mirties
stovyklas
ir apie mus, komediantus, staiga atskirtus nuo publikos
plojimų, bisų, bravo, be nušvilpimų bravūros: amžinybės
spektaklyje, kur gyvieji vaidina mirusiuosius, savo darbu
prisikeldami vėl, nes darbas išlaisvinąs, nuo žadintuvo rytais
XI
balta kapitulos vėliava virš puolamo mano malūno, ji
nusisuko nuo savęs, vėjas, pūga, nepakilo
pro gervės kaklą, pro svirtį virš šulinio, besisukančią
su galaktikomis
mirusiuos senuos laikrodžiuos, kurių
nebėr kam prikelti, kankorėžių svarsčių įtempti
veidų virš sprando, kuris nusisuka, kareiviškais svetimais
rūbais
nuo savo artimo
XII
ar ji moteris? suabejojo teisėjų kolegija, ir jai teko
įverti siūlą į adatą, t. y. užverti adatą ant siūlo, gynėjas
įrodė mane pagimdžius, atakuojamą miltų malūną, išrengtą
iki nuogumo
ilgais kariškais kontušais, mundurais, baudžiavinėm milinėm
neša ji kas virš žemės, stovi prie kiekvieno lovos
kartu su Jonušu, Radvila, ne tuo kurį turit galvoj, o su tuo
antruoju Jonušu, išlepėliu ir išpuikėliu, piktu ir nedoru
žmogum
Vaišunda Baltasis, giminės pirmtakas
visus juos pradėjęs, juoduosius, ruduosius, žaliuosius ir
raudonuosius
jų motinų dvasios virš malūnų lyg vėliavos plakasi, kilę iš
miltų
baltų kaip šviesa, virš žilos jo galvos
o jis verkė, nė ko nežinodamas, kol buvo išverktos akys
Bložė, Vytautas P. Miko Kėdainiškio laiškai...: Poema-romanas. – Vilnius, Vaga, 1986.
(...)
MIKO KĖDAINIŠKIO LAIŠKAS NE SAU
laukiu kometos, kur šienpjovių žvaigždynas
panemunėm, už seno miesto griuvėsių
vaistažolių fabriko, sausų liepų, saulės nudeginto
laikrodžio rotušės bokšte, kur
batsiuvį vienakojį
viena vinim, nukryžiavo prie fabriko sienos, kur grotas
atskristi nutūpti
sopulingajai dievo motinai, ir tau, sėsli mergaite, įsigilinusi
į knygą
kuri tebevedžioja tave po pievas, po uogynus, kur rinkom
džiova sergančiųjų žodžius, kraujo lašus
gęstant sodžiaus saulėlydžiui, tu užsidegdavai žvakę
juoda ugnim sirpinančių tavo krūtų svaigūs saulėtekiai
kiek purvo pėdų, garlaivių, kanalan sutekančių iškasenų į
gyvą alsavimą: prasmės išsilygindavo
grįžęs klausdavau: kas? – ir nubudęs sau atsakydavau: – gal
mergaitė su verbomis?
Marija Magdelena? pripuldavai apiplauti
pavargėlių kojas aliejais. Ir užklumpa prisikeliantis
savęs pratęsimo instinktas
neturime ko prarast
amžiaus gale: tik kalbėti
su skausmu apie vienas kitą, tik
į juodąją knygą, nebaigus juodųjų mišių
laikas atitrūkęs nuo laikrodžio mirs
glausk prie krūtų mūsų suluošintą kūdikį
į vienuolyną, rodyklė, kur pabėgėliai, ir tu, jų sesuo
visi broliai, be giminės pratęsimo
tuštuma, rogių kely, tuštuma, išsaugokim ją
išnykdami: tik kaukolė glaudžiama prie krūtų, ir akys
įgręžtos į dangų, kur
veidrodis, atspindintis viską
fabrikas: paukščių: į jį sparnai atsimuša, miegodami skrenda jie
sukrinka, visatos dėsnių apykaitoje, išyra
rikiuotė jų, kad vėl užmigę alsuotų ir plauktų dangum
mokytis! iš vilkų! meilės ir partnerystės
instinkto, atrankos, varžybų, paskui
poravimosi, ištikimybės, atsidavimo, vienas kitam, vaikams
jie krykščia ir žaidžia: o ginantis: mirties prieš mirtį, drąsiai
pasirenkant
o! vilkų begalinė meilė, galingos rūšies išlikimui, mirčiai kaip
atrankai
mes sterilūs savo valia, tauta, pasitraukiam vardan kitų,
laukinių
kaip sudilę kortos nuo stalo
tušti buteliai, kaip džino
išlakto, regeneruojančio tuštumą, gemalai
pakeis mus kiti, sveikesni, vilkiškesni: Rytai
europocentrizmą
išsiurbs, perkels, genų savybes: miegantys paukščiai, veidrodyj,
krintančiais laukais
plunksnuotom strėlėm, į veidrodį, nugarose
nutraukiu tokią kalbą, imu žadinti, purtyti
nekartok mano laiškų man pačiam: visa tai
nurašyta, nuo savęs, su visais manijų dėsniais
aš, pavainikis, exnobilis ir beteisis
turim įveikti save! Savy
kometų likimą, išgirsti kaip staugia
pabėgęs į šaltą ir tuščią vienumą
vilkas, išsiilgęs
tavęs, ne manęs, mirtį kaip kaukolę
vėl į krūtinę
įdėk, senam giminės protėviui, išvedusiam mus iš
namų
pirmas laiškas ne sau, skaityk pritardama liutnia, sopulingoji,
kad pajustum
vilkų pranašumą geležies amžiuje, išsigąsi
to staugsmo: žiemos naktį prie rogių kelio miške
su pistoletu už diržo laukiu aš kunigaikščio
Bložė, Vytautas P. Miko Kėdainiškio laiškai...: Poema-romanas. – Vilnius, Vaga, 1986.
(...)
MIKO KĖDAINIŠKIO LAIŠKAS SAU PAČIAM
jau sugrįžo jie į karstus, į kalvinų koplyčios rūsį
kur ji, mano kulka? mano kartuvės? saulės laikrodžiai? egze-
kucijų ratai? gandrai
gandrai o gandrai! ką atnešite mums? ką išgelbėsit
įkeliam į kapinių aukštą medį jums tekinį: jūsų lizdams ir
vaikams, kuriuos mums nešite žemėn
o čia pat ir ji, apgriuvusiam pusrūsyje, vendeta, pusiaudienis
iš rūsio
skandinavai, švedų kareiviai
vežė ir statė patrankas, alkani ir moterų kraujo ištroškę
bus išgelbėta mirštanti jau tauta, kapitone! dvidešimt tris
ėriukus
atsives ji per vieną parą dvidešimt tris kartus
kareivių išniekinta. Neišnyks. Unija jus išgelbės
dvidešimt tris ėriukus laižys vilkė po kryžiumi
laikas eina ratu, siekdamas kito jo krašto: biblinė
knyginė neteisybė: ji gulėjo su kurčiųjų aimanomis
po kojomis patiesiama, verandoje, ant stalo išdarinėjama su
duona druska
liūdno vaizdo plėšikas! pataikęs miške kunigaikščiui į koją
įsiutę, šunys, švedkapius atkasė: ir už kiekvieną nužudytą
kareivį
liepė dešimt kartų tiek gyvų žmonių į žemę užkasti: neišnyksite
po dvidešimt tris vaiduoklius neš iš kapų gandrai
švedų priemiestyje, kalbėkitės polonizmais, tarkitės
su nepripažintais karaliais: prie stalo inkščiančius patarnaujančius
dvidešimt tris vilkiukus ir dar daugiau: plėšikus
ir mane, paskutinį, šioj puotoj nesijuokiantį, vos vos dar gyvą
vaiduoklį
pernakt pasenau prie rogių kelio miške
pinigai, garbė: nieko nebenupirksi
tuščiaviduriai štampai, variniai, joks pirklys
nebepriims netikros monetos, kaip ir manęs Mėmelio turguje
prie karčemos stalo susipešė, vendeta, dėl
prakištos širdžių devynakės, širdžių
kritusių už karalystę (nemylėjau vaiduoklių aš niekad
jei ne tarp žmonių, tarp gyvulėlių švelnumo ieškojau)
reformacija gimtąją
garantavo jiems kalbą (pirtyje su. vaiduokliais
ją perėmėm) ji leido man
vilkų (avelės ir avinėlio garbei) gimtąja kalba kalbėti
šita žemė dar laukia kažko, lyg po lietaus girių gaisras
Bložė, Vytautas P. Miko Kėdainiškio laiškai...: Poema-romanas. – Vilnius, Vaga, 1986.
MIKO KĖDAINISKIO LAIŠKAS NE SAU:
GRĮŽĘS ATGAL
o didžioji amžinoji visaapimanti šviesa
lūžtanti aklų stiklainėje, kraujo laše
nubyranti rože, neprasiskleidusi
kosmine minties versme, gyvybės versme
tampanti mėšlu ir paraku
vijoklių dvelksmu iš po kartuvių, o!
absoliuti išmintie
šaltam konsteliacijų rate tokia tolima
visaapimanti meile, taip abejingai
mūsų gašlumo akimirkomis smaugianti skausmo ištroškusiom
rankom užterštą nebesruvenantį mūsų džiaugsmo šaltinį
amžinoji rimtie, jei tu
be mūsų, kaip mes be tavęs, neegzistuoji
tarnauk man
absoliuti paslaptie
kanalų, pylimų, tvirtovių, bokštų, mūrų kruviname įsikūnijime
akiduobių angom šaudymui, tavo žvilgsniui
slepiančiam cukrų ir cinamoną, mūsų
puikybės rate, kuris mus jungia, man apsibrėžus
apie tave ir save, tavo abejingumo
miegančioje amžinybėje, aklai tikinčiųjų
akimis, išdavystėse
šunų uosle pėdsakais tavo
bėgančių mokslų smurte
įžiūrėk save, savo dėsnių
esmę ir paskirtį, kurčnebylio tavęs persekiojimo lenktynėse
apibrėžk save, ar mes telpam tavy, nebeturinčiame teisės
tylėti ir šalintis mūsų, atkreipk
trikampę savo kiklopinę, savo akies išmintį, antiišmintį
tuberkuliozinį spindulį, transcendentinį, prikeltą Lozoriaus spindulį
į mūsų akių negyvą veidrodį, pro kurį jau nėra kelio į čia
man į mane, tau į mane, tau į save
mūsų griaučių kopėčiomis
lipantį panaikinti tokį save, mūsų autorizuotą: silpną
mūsų atspindį, atspindį to, kas kilo, kyla ir kils iš mūsų
griuvėsių vardan gėrio: pragaro sieros, lavonų tulžies
laimėjime: tu. slepi, bet ieškai ryšio
per gėrį vardan blogio, vardan mūsų
pseudotikslų, kad jais, t. y. tavimi pačiu
tave surištume, kad ne mes tau, o tu. Mums
tarnautum, absoliute, apie save
piktžodžiaut man padėtum
įkvėptum savo dvasią, kur nėra jos, kad būtų
mūsų valia, tik ten kur mums reikia būtum savim ir kad mus
garbintum, atjaustum mus, suprastum, padėtum: trokštam
tave pažinti koks turi būti mūsų valia: pasmerktas
būti, koks nebuvai mūsų sąmonėje, savo tuštybėje: tu
mūsų valioje: atšaukti tavo gėris, grožis, meilė, tiesa
kaip neįsigalioję, ir įtvirtinti – mūsų, kad nebeatpažintum
savęs juose, tik mus, kad skirtingai suvokiantys
gėrį, grožį, meilę, tiesą
pasauliai susijungtų: skirtingai suvokdami tavo žodžius
kad jie nebesuvedžiotų mūsų, coniunctio opositorum
avelės ir mano
coitus
Marijos nebesijuokiančios iš manęs pamišimas, aš ją
nužudžiau, tad ir teks išgerti
tave ligi dugno
tave, mano kūne
pakelti prie lūpų kaip duoną ir vyną, išgerti ir sudaužyti
uterus, sveiką ir gražų indą
į kurį aš supyliau tave
ėjusį iš rankų į rankas, iš kapų
vėl į uterus, kapuose jau. kaip Logos, save kaip pirmapradę
išmintį
kurios tuoj nebebus (jei išdrįsiu): tik palaikų žvakės, aš
į savo taurę Marijos sielą supyliau, Logos
nuolankaus savo tarno
man be tavęs
kaip tau be manęs
teks žūt, nes be manęs tu esi niekas, kaip ir aš
be tavęs
esu
Bložė, Vytautas P. Miko Kėdainiškio laiškai...: Poema-romanas. – Vilnius, Vaga, 1986.