Tęsinys. Skaityti pradžią
S K R U Z D Ė L I Ų K A R O T A K A S
šiapus mirties
jie vaikšto anapus: ten demonstruojami
kino juostų iškarpymai, iš bėgančių
skruzdėlių karo tako
neturiu kur gyvent, ko dirbt
du metrai pirmyn, žingsnis į šoną, dar keli centimetrai per dangų
ir tušti jau paveikslų rėmai, chiromante, sakei tu netiesą
juos vežė sušaudyti policijos mašina (tai buvo
prie vokiečių, rodos, Italijoj, o gal Graikijoj, gerai neatsimenu
iš paskos važiavo sunkvežimis, veždamas jų grabus
(koks pagarbumas!) dar karo pradžioj
pastatė prie sienos, nugara, rankos pakelti
tada tik pamatė, kad pamiršo grandinių raktus (jų rankos
buvo sukaustytos antrankiais), o jie
atsisakė mirti surakintomis rankomis
jie sėdėjo ir rūkė, makì, narsūs vyrai
kol grįš atgal į Paryžių ir atveš jų raktus
kad galėtų sušaudyti, dar pačioj karo pradžioj
pagal protokolą
jie sėdėjo ir rūkė, makì, narsūs vyrai
pagaliau grįžo, atvežė jų raktus ir sušaudė
pagal protokolą, išlaisvintom rankom, pagal protokolą
ir praskrendantys paukščiai matė, kad viskas, kad jų nebėr
išvada būtų tokia, kad nieko nebepridėsi
kol sužvejoja vėžius nutrauktom žnyplėm: išnykit
o iš tikrųjų gražu numirti tikrai, pagal visas taisykles
taip, kaip pridera žmogui, kol jis yra, žmogus
1965–1971
Bložė, Vytautas. Polifonijos: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1981.
N E M A T O M I Ž M O N E S
tai aš mačiau, sėdėdamas su naščiais ant kranto
atsispindėdamas bronziniame veidrodėlyje, kuriame
upė skyrė mus – Šiaurinė Sungų dinastija, pamišėlis Mi 1, imperatorius
Hui Czungas2, miręs mongoloidų nelaisvėje
ir nuostabus jo darbelis – žydinti šakelė su spalvota papūga, virš
mano galvos
sodai tikrai žydėjo, gale miestelio
karvės rupšnojo pirmąją atilsio žole, tarp prekystalių
moterys šnekučiavosi su raitais ant buivolų
labai mažyčiais likusiais žmonėmis
antikvarai skundėsi vienas kitam
mano veidas labai jau bendras ir išblukęs
ir mano tušo hieroglifai maišosi smuklėje
mano perrišta galva
kaip pamatyti nematomus žmones, jie domėjosi
nematomus daiktus, neįžiūrimas
tas, neišskaitomas
pavardės, kurių jau nebėr vartosenoje
atsakiau, kad medžius pažįstame iš jų ošimo
darbus iš susikaupimo, iš užsimiršimo
šia prasme jums būtų geriausia mane
traktuoti kaip upę, neįžiūrimą, atspindinčią tai, kas nėra upė
kažkur lyg iš tamsaus kambario pamatai juos kitam, apšviestam
kambary
arba čia pat jie išeina iš meldų nustebę ir ima šypsotis
jų pramuštos galvos, ir ima byrėti jų trombai
kišeniniai žiebtuvėliai, vystyklai, motociklai, vaikiški vežimėliai
iš neįprastų rankų iškrinta man kinų kalbos vadovėlis ir tarp
arkliagrūšių mėtosi dulkėse
ir nebepakelia jo, ir toldamas jis mažėja
jau vasaros pabaiga, sako praeivis, mandagiai kilstelėjęs ant lazdutės
nešamą skrybėlę
palauk, tuoj jie užgrius iš miestelio, teisybės ieškotojai
upės dugne, tarp kriauklelių ir paskenduolių
guliu, karvės įbrenda į mane ir aš raginu: gerkite, buivolai mano
kad greičiau nusekčiau ir iškilčiau ir bučiau matomas
visiems – ir dėmesio centre stovėčiau ar gulėčiau
aš iškilsiu, iškilsiu, būtinai iškilsiu
nedaug jau liko laukti, lyg patekančio mėnesio
virš tuščios turgavietės, nebylių prekystalių
nesikalbėkit per miega, nesistumdykit, perkat? prašau suvyniot mane,
kad nesubyrėčiau kaip mumija, jaučių kinkinio vežama
kalnelio aukšto rūsin
muziejinėje tyloje viskas išgirsta, sustojusiame laike viskas fiksuojama,
ženklai, spalvos, linijos – keičiasi jų vertė
ar nematote, čia, mirusiame laike, čia, mano kūdiki, tu mane atpažinsi
atpažinsi man nepažįstamus ir nematomus daiktus ir žmones
ir atpažinsi save, verkiantį lietuje
arabeskomis, pauzėmis, alogizmais
mano šviečiančiu veidu, sako jis, akį primerkęs
ir pagaliau peršoka kapų mūrine tvorą, ištrūksta iš barokinių rėmų,
išsivynioja iš drobės ir skubiai perbėga kelią
katei, kuri neša lūpose žiurkę (o gal savo kačiuką?) ir eina turbūt
miestelin
iš miestelio į kapines, iš kapinių į miestelį – gimimų–mirčių
grandinėlė, o ir varpelis po geriančios karvės kaklu
kur žydi vyšnaitės, nematomi žmonės kalbasi, puse lūpų suprasdami
kas yra nenutrūkstantis
aš
kurio žydėjimas trumpas, supratau iš vyšnaičių ir saulėgrąžų
neišgelbės paviršutiniški burbulai
mane išduodantys: pailsau ir
geldelėje vietoj perlo randu savo trūnijantį kūną
paroda jau pasibaigė, nukabinėjamos virvės
ir nešami mano griaučiai į požemį ramiam susitaikymui su
nematomais žmonėmis iš nematomų sferų
kur ateis jie ilsėtis, žydint laukinėm slyvom, ir atneš man antikvarinį
perkainojimą
sutinku ir priimu, nes to vertas
nepatvarus mano kūnas, nusiplaunu rankas nuo jo
ir lieku jums nepažįstamas, kaip
neišskaitomas hieroglifas pamišėlio Mi kaligrafijoje
Van Gogo paveiksle sodai jau pailso
nubyrėjo pelenai nuo cigarečių, vardai
nuo pavardžių (išplaukiu iš rūko stovintis eldijos priekyje su ilga
ilga kartimi tebesiekiu dugno) kaip ir vaizdai
nuo akių užspaustų
1905–1980
1 Mi Fėjus (1050–1107) – kinų tapytojas, kaligrafas, kritikas, kolekcionierius (Atgal>>>)
2 Hui Czungas (1082–1135) – šiaurinės Sungų dinastijos imperatorius – dailininkas. (Atgal>>>)
Bložė, Vytautas. Polifonijos: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1981.
L A U K I A N Č I O J I
kur tolimoj karalystėj
kupriukas, dirbantis laiką
griuvėsiuose
pakeltoj stiklinėj jo laivas
vėjas
rankose
gelsvi ir sunkūs jo rūbai
stirnos
skęstančios upėje, kuri plauna
mūsų namų labirintus
rūmus
iššauk iš ten
tą dvasią: ją saugome
vizijose, Rytų turgavietėse, virš čalmotų
galvų, Prūsų
lygumose
sveika
kūdikio laukianti moterie, dievybe
pilna: ką perduosim
mirti: tai, kuo buvom
1965–1971
Bložė, Vytautas. Polifonijos: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1981.
I Z I D Ė
jau artėja tas medis su paukščių lizdais: būk palaiminta
vasara, sauganti
rugių laukus, miško uogas
upe, nešauti
žuvis prie akmens: mąstau
apie tave, tylus šlamėjime
tarp žolių: palaiminta
Izidė, slepianti savy, iš ko yra žemė
tylusis
tekėjimas, tas
kuriam melstumeis
ant motinos rankų: jakuto kelionėj į šiaurę: jo palapinėj
kur elniai
stovi nuleidę galvas
pustomas smėlis
iš rankų, kai tu beri
pirmąją saują į karstą: prisikeik
einanti kriauše, būk
miško šlamėjimu
miško šlamėjimu
1965–1971
Bložė, Vytautas. Polifonijos: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1981.
P A S K U T I N Ė
kapuos
už tuščio stalo, ir jis
atletas, surištom rankom: žmonės iš sandėlio
suplėšo užuolaidą: štai
toji scena: veidas
jau seno žmogaus: aplinkui
dvylika jų: jie tyli
kažkas
stebi pasąmonėj, iš kartos į kartą, augąs kaip antroji jų pusė
paslaptyje, kurioj savo nelaimei
atpirko juos
už piramidžių
tamsoj
suposi ir lingavo
ant kranto
ant kiekvieno jų delno po gėlę
jų vakarienė: mirštant
ant kiekvieno jų delno
gėlė pavirsta į rupūžę
1965–1971
Bložė, Vytautas. Polifonijos: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1981.
K O T U I E Š K O J A I
ritmas
jūros dugne
virš kurios
laivai
begalybė
kuri, kai jau mūsų
nebėr
tarp žiedų, tarp malūnų, kurie
tavo pety, tu pavargus: pamerksim
į mėlyną indą: čia liko
burė ir debesis
tu ieškojai
ritmo to
1965–1971
Bložė, Vytautas. Polifonijos: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1981.
Ž O L Ė S
PIRMOJI: MUMIJOS
iečių galai jau pusiaukelėj
tuoj pasirodys
pusiaukelėj
ta ramybė
šiurpas
jau būti
kai laukia
tie būgnai
raiboji paukštė
jos kiaušinėliai
žvaigždėti tartum dangus, rieda
per žolę: o! kokios žalios
mergaitės akys: prabėga
kūnas per šiurkščią drobę
išlikdamas
jau medienoje
vešlios tos pievos, kur ūkanų
šokiai, žaidimai
kylantys, kol pro rūmų langus
neįneša mumijų
kaulėtais pirštais
paliečia žolę: aklieji
žąsele susikibę
kūdikio
pėdsakai ant miltuotų grindų
malūne
kur sukasi
žemės girnos
kraujo
lašai ant akmens
aušroj
kur eina jie
rugių lauke
saulės kvapas
pro kadugius
lūpose
nusikaltimas
lyg
nubudimas
iš ryto
plaukai dar nesurišti lyg raganų šluotos
prie stulpo
ir tūkstančiai kilimų
ją suvynioja
ir išneša
tuo tarpu kūdikio
jos vėlė
lieka gyventi
Bložė, Vytautas. Polifonijos: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1981.
ANTROJI: BABILONAS
vėjas
pilies bokštuose, kur skraidė
krucifiksų šešėliai
ir krito
į vandenį
šnypšdami lyg nuodėguliai
vandeniu
nuo kaktos jis nusiplovė kreidą
minios praeivių kalbino jį sutartais nebylių judesiais
atkasus
Babelio
Bokštą
kilo žmonės
trumpai pakirptom galvom: šungaudžiai
blaškėsi
ieškodami kitakalbių
moterys
stovėjo nuogos, paleidę plaukus, pridengę jais savo kūną
laukdamos
jo eilės
aikštėse smilko laužai: masiniai reginiai, mirusiųjų
naikinimas
vėlių
prohibicija
ėriukas
surištas masalas
praskrendantiems
pasivaidenantis
Bložė, Vytautas. Polifonijos: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1981.
TREČIOJI: IŠSIGELBĖTI
palinkę prie žemės
kur tiltas
upelis
ir bėgiai
apkritę kortom
vėlu jau
pro langą
kiekvienas
mindo. Madoną? Nuoga ji
pasivaideno
tai
laukų mergaitė: karininkai
jau karpo lapus, artėdami
prie jų tvoros, kur jos
amuletinė
statulėlė
ranka
ji pridengė liepsną, kad joks
veido mostas
jos neužpūstų
jos laukė
turgaus aikštėje pririštas
asilėlis
lydės
vienas vienintelis juodaodis: kaip skamba
vėstanti žemė
po asilėlio
kanopom
žmones
sienoj taškomi
jūros purslų
nupiešti, vaikai
per juodas nuo suodžių grindis
per sieną
pėdsakai
bėga
kur? Į
Egiptą
Bložė, Vytautas. Polifonijos: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1981.
KETVIRTOJI: PASĄMONĖ
– kur vedate
šitą žmogų? –
– pas siuzereną
atsakyti
kodėl jos statulėlę
sukūrė laukų madoną
mylėdamas
ją pamiršo –
– ką
siuzerenas? –
– liepė
atpažinti jos veidą –
– o jis? –
– jis matė joj tik save, ir bus
nubaustas –
pokalbis
kartojosi tūkstančius metų
kol Nilas
nyko po jų
kojomis
žirgai
skabė nakties žoles: – aš pratęsiu
tave –
ji priėjo prie jo
– tęsinio
nėr: šią paslaptį
mes grąžinam –
– sutartis
nebaigta –
tai buvo
siuzereno
balsas
1965–1971
Bložė, Vytautas. Polifonijos: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1981.
N I E K A S
Nieką galima interpretuoti kaip filosofinę sąvoką (palyg. budistinį „šunjata“ – tuštuma, niekas, iš ko absoliučiąją prasme ir kyla viskas) ir kaip socialinę (,,kas buvo nieks, tas bus viskuo“).
,,Aš“ poetiniame tekste gali būti ne subjektas, bet objektas.
Iš savo pastebėjimų
tuose rūmuose niekas negyveno
niekas nevaikščiojo kambariais ir koridoriais, nelipo laiptais
niekas negrojo fleita balkone žiemos vakarais
niekas, netgi aš
kaip dūmas
vėjo bloškiamas ir nukreipiamas
šešėlių rate
besisukančių nuo šviesos ir saulės
išnykdavo
be pėdsakų, sniege, už kapinių, gale sodo
ar
iškrisdavo šlapiais suodžiais prie kryžkelės
laikas
įsiūbuodamas keitė metūges, žemės rūbą arba
sunkiai girgždėdavo tekintoje
rašomojo stalo kojoje, nė žingsnio
pirmyn nei atgal
po stalu
o spintoje sukabinti šešėliai, o ant sienų paveikslai
o kamarose lašinių paltys
niekas jų nelietė
tik sienom lipanti pelė
žiūrėjo į pakartus lašinius, tik jos
dantukai ten: ji išsirinkdavo kas kam
nieko nedomino
įteisinta
mirusioji gamta
tylus gyvenimas
tik iš rūsių
pavargę ir išblyškę bulvių sielos
žiūrėjo pro grotas į tolstančias žvaigždes
ir stiebėsi į apšarmojusias vinis ir durų rankenas
arkliai stati miegodavo nakčia
ir niekas
nė nesapnavo ubago žebrikės
tik kas sekmadienį
arklių muštynės
aš toks nykštukas blogomis akim
padėtomis ant dubulto virtuvės lango
žvelgiau
į nieką
svirtis kas rytą kilo, nusileisdama
vakarop, iškeldama
kibirą
žemės
trumpom žiemos dienom išleisdavo paukščius į kiemą
dienodavo
varvėdavo nuo tvarto stogo, kaspinai
plasnodavo ant parištų sparnų, jie neišskrido į dausas
kaip žmonės
kurie numirę likdavo gulėt ir išsižioję
knarkdavo
kol baigdavo gyvenimišką sapną, išeinantį per prakaitą kaktoj ir
kryžkelių raukšles ant rankų
tarp žvakių
uždegtų baidyt šešėlių tamsai
vaiduokliškai suūžavusiai pūgai
užklupusiai juos naktį kelyje
kada namuos
rytais kas atsikasinėdavo takus
nuo vieno kapo ligi kito
ir taip ligi koplyčios
kol traukiau aš iš skrandžio degtukus
norėdamas užkurti krosnį
iš jos pakilo zylių debesis
ir nusileido ant balanų ir ant malkų
girdėdavos
šešėlių choras iš koplyčios ir paveiksluos
lyg sujudėdavo kažkas
iš mirusios gamtos, medžioklės scenų ir batalijų
apeinamų kaip stacijos
ir aš
dar tik nykštukas augančioje rankoje, kuri
gal išmaldos prašys, gal susigniauš krumpliuotai maldai arba
kumščiui, grasinančiam pro langą man atgal
kol apie kojas man šešėlis mano
kasdien iš naujo sukdavosi lyg
vijoklis apynys apie negyvą kartį
prie lango įsmeigtą į šulnio renginėlį
blogom akim
aptraiškanojusiom per miegą
žiūrėdavau, kaip gražiai
tie gyvulėliai klaupiasi per pakylėjimą ant priešakinių kojų
žiūrėk, jau pasipjaudavo kas nors
ant blėkos kojom į duris gulėdavo ant stalo
jei paukštis, nukirstais sparnais, o artimieji, kaimynai, giminės,
pažįstami
giedodavo, ratu aplink susėdę, nuo lūpų braukdami
putojantį salyklą
kartų alų
kur lyg dvasia, įkalinta statinėj
išmušdavo voles jiems iš dantų
ir imdavo jie kaukti kaip vilkai
kol vieną dieną žiūrim: iš to miestelio galo, kur Amerika
per patį vidurį, vadinas, per Kaukazą
kitan galan, kur už upelio, per tiltelį
Berlyno kumetynas,– į tą kauksmą
jau bėga
kas?
niekas
ir nešasi rankoje
neuždegtą žvakę
grabnyčia
pasaulio pabaigai, šio nesamo, kur niekas
nė negyvena ir kur viskas
virsta į dulkes, nepalikdamas nė krintančio šešėlio sau iš rankų
anachronistiškai jau atplėštų nuo laiko
tik iš po antpečių ir antveidžių
nuo balkonų žemyn
krinta vijoklinės kopėčios
bet niekas nesustoja
ir pašarvotieji skubiai pernešami iš menės
į pusrūsį, kur jiems
nebegirdėti paukščių čirškesys virtuvėje
jų dvasia
išskėstais sparnais
tarp
apsnigtų iškamšų šalia gaublio
lyg siūlą susiraizgiusi tarp pirštų
bandau vyniot
atgal šešėlį savo, jis man apie kojas
taip susivijo, jog virstu iš klumpių
mažų, nykštukiškų, ak, atsitokėjęs
glaudausi apie karvių šonus, kai jau po sumos
jos eina iš bažnyčios, ar klausaus arklių
kai jie
kalbėdamiesi traukia iš po
sniego baltumo staltiesės pakreigtą kūčių šieną – vienam
ilgesnis, kitam
trumpesnis šiaudelis – kieno koks gyvenimas
centurijos
erelis
išriedėjo
iš kaukolės, jų visa krūva, lyg paveiksle ant lentynos sudėti kiaušiniai
visa kapa
klojime iš po šiaudų
ir kuopa
iš savisaugos
ugnis! plykstelėjo
bet niekas neparkrito
tik ant kelio į dvarą, kur niekas negyveno
degė žvakė
ar tik ne grabnyčia
viskam? –
sujudo
paukščių iškamšos ant lentynų, kur ant gražių lovų
gula dulkės, nuo balkonų
krinta vijoklinės kopėčios, virtuvėje
čirška paukščiai. Ereliai palesinti. Kepenimis. Paveiksluose jau
liturginiais rūbais
šešėliai
iš spintų
krinta žemėn, ilgėdami
žalia žole
ir vešlūs rožių krūmai
ir niekas nepalaidotas
nei kambary, nei sodo takelyje, nei tarp delnų dirstelėjus vėjui
kas?
niekas
dega many
kai tamsu
1965–1979
Bložė, Vytautas. Polifonijos: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1981.