Ilgesys
vėjas tai
o aš galvojau, kad tai tu
plaukus man
lyg rugio varpas švelniai glostai
upė tai
o aš galvojau, kad tai tu
tavo akių gelmėj
išvydau savo baukščią sielątu sugrįžai
tuo neišblėstančiu ugniakuru
tuo girios vėju, lauko vakaru
šešėliu
ant tako
tu sugrįžai
aukštų kalnų viršūnių ilgesiu
nepaliestų šaltinių žvilgesiu
plaštakių
liepsna
ak, ne, ne
nereikia smilkstančių žolynų
ne burtai, ne
ir žvakės ežeru neplauks
aš dabar
gražaus lėmimo chiromantė
likimą perskaičiau
aukštų žvaigždynų ilgesytu sugrįžai
tuo neišblėstančiu ugniakuru
tuo girios vėju, lauko vakaru
šešėliu
ant tako
tu sugrįžai
aukštų kalnų viršūnių ilgesiu
nepaliestų šaltinių žvilgesiu
plaštakių
liepsna
Bložė, Vytautas. Dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.
Smėlio pilys
o! saulėta jura
o jauna
žemės dalia
(tu ramiai ramiai miegok)
gintaro smėly
amžini
mūsų veidai
supilsiu tau aš
nuostabią pilį
pasakų pilį tau
amžiais gyvent
rankos nusvyra
lūpos nutyla
vienatvėj tuščioj
o-o-o-o!
smėlio pilys!
kol sapne
jūra sūpuos
(tu ramiai ramiai miegok)
jau vėliava plakas
iškelta
virš mūsų pilies
bijau bijau
vieno aš:
pikto smėlio žudančios
nebūties
o jei audra?
jei audra?
grius svajonių smėlio
pilis
nebėr jau smėlio rūmų
(vien tik audra)
nebėr jau balto sapno
(vien tik audra)
nebėr jau tavo veido
jūra plati plati
o-o-o-o!
smėlio pilys!
kiek jų daug!
kiek jų aplink!
(tu pabusk, pabusk, pabusk!)
gintaro smėly
išpiešti
mūsų veidai
ateis diena
be sparnų
mėlynom akiduobėm
tau šypsos
gyvent reikės
be pilių
be svajonių smėlio
dainos
vaikystės metai dingo
(vien tik audra)
kam pylei smėlio kapą?
(vien tik audra)
pažinsi baltą veidą
ten, kur banga
banga
Bložė, Vytautas. Dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.
Mieganti karalaitė
jau kambariai
skendi žydroj ramybėj
senoj pily
ginklai nutyla
dabar visur
tavo balsai lyg choras
lyg ežere
saulės šiluma
o! laikas pradėti
kur tu esi?
aš laukiu
gal tai tik aidai?
o! – o, o! – o
pamačiau
tartum šešėlį
kraujo dėmė
raudona
saulė
perverta
a-ša-ro-ja
kambarių tyloj
o! kaip tylu
veidrodžiuos tavo akys
matau: ranka
plaukus šukuoja
o grindyse
bėdos karų ir būgnų
paveikslai kabo
kapų rūsiuos
o! meilės muziejai
laikas atvert
artėja
laikas jus atrast
o! – o, o! – o
mano meilė
tartum herbas
kyla aukštyn
kur gęsta žvaigždės
mieganti
ka – ra – lai – te
tu gyva gyva
jau kambariai
skendi žydroj ramybėj
senoj pily
skydai, šalmai ir gėlės
o židiny
dulkina ugnis žydi
lyg durklas širdyje
Bložė, Vytautas. Dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.
Aš nenoriu mirt
kai vienąkart
pasibels į duris tau
laukų toluma
žvaigždžių ošesys
kai vienąkart
pasibels į duris tau
vienišas oras
kurio tu ilgies
kai vienąkart
pasibels tau į veidą
mašinų stabdžių
žali garsai
kai vienąkart
pasibels į krūtinę
kaklaraiščio spalvos
ir tavo širdis
kai vienąkart
tolimos stotys
tavo balsą išgirdę
tave pašauks vardu
kai vienąkart
tu staiga išgirsi
kad lūpų dažus
nuplauna mirtis – – – – – – – – – – –
aš nenoriu mirt
nušautas kare
aš nenoriu mirt
telegramoj
aš nenoriu mirt
tik vieną kartą metuose
aš nenoriu mirt
niekada!
Ne! Ne! Ne! Ne!
tegul skambės
mano balsas
kol aš girdžiu
savo dainą
tegul skambės
mano juokas
kol aš girdžiu
savo širdį
tegul skambės šis pasaulis
taip lengvai sutilpęs
manyje
Ah – ah – ah – ah!
Niekada!
Ne, ne, ne, ne!
Niekada!
Ne, ne, ne, ne!
Niekada!
Aš nenoriu mirt!
Bložė, Vytautas. Dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.
Kareivėliai
Vario tiltužėliai,
juodbėriai žirgai,
juodbėriai žirgai,
juodbėriai žirgai.
Narsūs kareivėliai,
vėliavų šilkai...
Vėliavų šilkai liepsnoja...
Hop – tralia – hop!Bitute
pilkoji,
kur pievom
lakioji,
bitute
pilkoji,
kapos tave kardai!
Tartum veidrodėliai
gilūs ežerai,
tylūs ežerai,
supas ežerai.
Vargo kareivėliai
drąsūs kaip arai.
Drąsūs kaip arai sparnuoti.
Hop – tralia – hop!Aukštai aukštai,
ant žilojo kalnelio,
baltais žaibais
kryžiavosi kardai.
Aukštai aukštai
ant tymojo balnelio,
rausvais žiedais
pražydo jų vardai.
Degė tiltužėliai,
skriejo jų žirgai,
vėjai lyg žirgai,
klupo jų žirgai.
Narsūs raitužėliai,
vėliavų šilkai
dūmais ir ugnim liepsnojo...
Hop – tralia – hop!Bitute
pilkoji,
kur pievom
lakioji,
bitute
pilkoji,
tau mūs rausvi žiedai!
Tartum veidrodėliai
gilūs ežerai,
tylūs ežerai,
supas ežerai.
Mūsų kareivėliai
drąsūs kaip arai,
kils vėl kaip arai į kovą –
hop – tralia – hop!
Bložė, Vytautas. Dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.
Tu man atleisk
Kai slenka vakaro karčiai stiklinė prieblanda,
kai virpa sutemos, šešėliuose ištįsdamos,
kada širdies gėla suranda savo prieglaudą, –
aš vėlei sau sunkus ir nepažįstamas.
Kodėl kodėl tave, kodėl tave aš įžeidžiau?
Buvau negeras tau, buvau tamsus kaip vakaras.
Dabar aš vėl tau geras geras būt pasižadu.
Tegul rusens mūs židinio ugniakuras...O paukšte paukšte, ko skrendi į tolį?
Kokie šešėliai medžiuos ir gamtoj!
Sakau tau: būsiu tau šešėliu,
būsiu tavo broliu, –
šiandien man atleisk, atleisk rytoj!
Nors rytoj!
Sakau tau: būsiu tau šešėliu,
būsiu tavo broliu, –
saule šviesk planetoje šaltoj!
Užgeso plėnys, vėjas žarsto laužo nuodegas...
Netikra viskas vėl, netikra ir pažeidžiama...
Atleisk atleisk tu man, atleiski mano nuodėmes:
tu man atleisk, jei visa tai atleidžiama!
Jei žūsta gulbė, – žūsta, krinta žemėn gulbinas,
sparnus suglaudęs, krinta žemėn neplasnodamas...
Atleiski viską, gerumu mane apstulbinus:
Tu man atleisk, atleisk nebūtas nuodėmes!..O paukšte paukšte, ko skrendi į tolį?
Kokie šešėliai medžiuos ir gamtoj!
Sakau tau: būsiu tau šešėliu,
būsiu tavo broliu, –
Šiandien man atleisk, atleisk rytoj!
Nors rytoj!
Sakau tau: būsiu tau šešėliu,
būsiu tavo broliu, –
saule šviesk planetoje šaltoj!
Bložė, Vytautas. Dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.
Motinai
Kai iš visų naktų
sugrįš žaibai ir vėjai
ir žingsniai sušlamės
ant lieptų užmirštų,
galvūgaly aukštam
išmuš sustojęs laikrodis
ir akys atsimerks
paveiksle šventame.
Mama, motin, pastovėk šiąnakt čia prie lango
kaip šešėlis tylus –
jis kas metai nutolsta laukais.
Jau seniai nebėra
tų vargų, tų giesmių, tų maldaknygių,
tik nėra kelyje
tavo pėdsakų
pabaigos.
Už darželio tvoros
stovi medis išdrožtas ir gyvas,
o veja, o veja –
sužaliavus lig pačio dangaus.
Išeini tu basa,
atsistoji ant slenksčio girnapusės
ir šauki į namus,
mus, kur stovim paveiksle basi.
Mama, motin: tai naktis – ji ant tavo rankų.
tarp žirnelių kvapnių
tartum žvaigždės šiurena sode.
Pamiršti, užberti
tie takai, tie veidai, tie gyvenimai,
tik nėra kelyje
tavo pėdsakų
pabaigos.
Bložė, Vytautas. Dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.
Ant kalno aukštai
ant kalno aukštai
stogų du šimtai
Vilniaus tenai miestelis
tam mieste aukštam
gražiai papuoštam
stovi tenai vaiskelis
oi rito-rito
rytoj iš ryto
saulala saulužėla
ant kalno aukštai
varpų du šimtai
tai bent pasiklausysiu!
skersai išilgai
vainikai, šilkai –
tai visko pamatysiu!
gal ir atrasiu
ten vaiskelyj
aš savo bernužėlį
gal nenuskęstu
tam upelyj
giliajam Nemunėlyj
nedėlioj-oj-oj!
nedėlioooj!
plaukia plaukai
nedėlioj...
ant kalno aukštai
stogų du šimtai
ir po visais grumtynės
tai pešas jauni
tai pešas seni
prie sudaužtos stiklinės
gal ir surasiu
karčemėlėj
girtą piršlių pirštelį
gal ir nuskęstu
Nemunėlyj
tam negeram upelyj
negeram-am-am!
negeraaam!
sako širdis
negeram!
oi rito-rito
rytoj iš ryto
naktužė naktužėla!
ant kalno aukštai
šunų du šimtai
kur mano vainikėlis?
aukštai danguje
kraujužio gija –
ten mano bernužėlis
saulala
naktela
Bložė, Vytautas. Dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.
Putpelė
Ūti-ūti
to-to-tõ
ūti-jūti
to-to-tõ
jau saulelė
teka
jau dalgelį
plaka
bernužėliai
iš ryto
jau raselė
iškrito
tuk-tuk-tuk
širdelė mano plaka
saulelė skaisčiai teka
ilgina
mìlgina
rasõj
ūti-ūti
to-to-tõ
ūti-jūti
to-to-tõ
jau kraitelį
krauna
jau šienelį
pjauna
bernužėliai
pas upę
lopšiukėlį
pasupę
tuk-tuk-tuk
širdelė mano plaka
tarp akmenėlių teka
ùpkele
nùtgele
šalta
ūti-ūti
to-to-tõ
ūti-jūti
to-to-tõ
jau ugnelė
dega
pas upelio
vagą
bernužėliai
nuplaukia
vanagėliai
jų laukia
tuk-tuk-tuk
jau išplakė širdelę
žalioj rasoj dalgelė
ùtkele
putpele
laukų
Bložė, Vytautas. Dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.
Eglutė
M o t e r y s
oi eglute žalioji
mergele jaunoji
eglute žalioji
tai valužė
kai pakilo vėjelis
ant žirgelio bernelis
oi augo užaugo
tai eilelė
(kai vėjelis
anta žirgelio
augo užaugo
eglelė)
V i s i
eglute žalioji
mergužėle jaunoji
jau kerta girelę
medkirtėliai
ateina tėvelis
nešasi laikrodėlį
dūsauja bažnytėlėje
daunolylio
M o t e r . s o l o
oi eglelę palaužė
kalnely
stovėjo močiutė
verkdama
V i s i k i t i
(oi augo
šile eglelė
be vėjužėlio
daunolylio)
V i s i
bėga zuikelis
žvairas toksai
(atbėga)
išėjo tėvelis
kad po visam
(oi močiutė
verpalėlio
bėga zuikelis)
V i s i
eglute žalioji
palypėk į kalnelį
tai kerta girelę
medkirtėliai
ateina tėvelis
nešasi popierėlį
skuba į seklytėlę
bara mane
oi bara mane
oi bara mane
vai eglute
tu žalioji
kur užaugai
raškažėly
ant kalnelio
be vėjelio
viršūnėlę
sūpavai
M o t e r y s
oi eglute žalioji
mergele jaunoji
eglute žalioji
daunolylio
kai pakilo vėjelis
ant žirgelio bernelis
oi kūrė krosnelę
tai močiutė
(kai vėjelis
anta žirgelio
kūrė krosnelę
tai močiutė)
V i s i
atbėga zuikelis
ant žirgelio bernelis
oi augo užaugo
daunolylio
daunolyyylio
daunolyyylio
Bložė, Vytautas. Dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.
Vėjo botagėlis
– Kur tu, berneli,
per purvynėlį?
– Dega ant kalnelio
pinigėliai.
– Nedega ant kalnelio
pinigėliai:
pakalnėj šviečia
lango kryželis.
– Kur tu, berneli,
per purvynėlį?
– Pakalnėj šviečia
lango kryželis.
– Nešviečia pakalnėj
lango kryželis:
žiūri mergelė
į žvaigždelę.
– Kur tu, berneli,
per purvynėlį?
– Žiūri mergelė
į žvaigždelę.
Oi tu, berneli,
vėjo botagėli!
Šlapiam purvynėly
dega tavo kojelės.
Bložė, Vytautas. Dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.
Malūno vėtrungėlė
Skrenda gulbelės
tamsią naktelę
viršum miestelių, upelių.
Grįžta gulbelės
pas tėvužėlį,
baltąjį mėnesėlį.
Skrenda gulbelės
šviesią dienelę
viršum jūrelių marelių.
Laukia saulelė,
Jų motinėlė,
baltųjų savo dukrelių.
Baltos gulbelės
išlips į krantą
baltom jaunom mergelėm.
Ateis bernelis,
jaunas medelis,
kepurėle miltuota.
Oi išsirinks sau
baltą gulbelę
malūno vėtrungėlei.
Oi išsirinks sau
jauną mergelę
šluot miltų malūnėlį.
Bložė, Vytautas. Dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.
Žolės viršūnėje
nelygu kas pakėlė
nelygu kas užrašė
išnešė
aplink šventorių giedodami
sapnuose joninių gėlės
iš jūrų
iš marių
tekėjo iš upių šaltinio
parsivadino našlaitę
apvesdino su šuneliu
o šunelis iš tos nelaimės
džiaugėsi džiaugsmu neapsakomu
ir saugojo
kai ji grįždavo
atgijo žolynai ir medžiai
pritrintos šeivos užstalėje
į kur išleisi našlaitę
ganyti akmenis laukuose
iškaltas akmuo iš kryžiaus
iškalta mūka iš to akmenio
kur tėvulis guli neatsigulėdamas
žolės viršūnėje švilpaudamas
Bložė, Vytautas. Dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.
Lopšinė
kas pažiūrėjo
į akis naktužei?
aš pažiūrėjau
šalia kelio stovėdama
močiut močiute
supk vargų svarstyklėlį
veideliai užnešioti
ir marškinėliai
zuikelis guli
kapų žolėj. Prikelkime
vaikšto danguj rasodami
debesėliai
dievulėliau, koks šaltas
upelio varpelis. Pajudink
mėnuo duos tau pienelio
spenelio
ir išgirdo išgirdo
lūpose balsą. Bėga
zovada apie maniežą
kol galvelė susisuka
dugne jau sujudo kaimai
pilni žmonių kiemai. Jų dūmuose
vaikšto mano vaikelis
su mergele kuldamas
priimk vainikėli tą
dievuli, tą svarstyklėlį
ant vėjo prie kelio stovėdamas
liksi nematomas
Bložė, Vytautas. Dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.
Ašarėlė
ak tiesa
netiesa
ašarėlės miegas
netiesa
ak rasa
nerasa
vasarėlės sniegas
netiesa
oi močiut
oi motinėle
leisk pabūt
pas dukružėlę
oi močiut
oi motinėle
pas dukružėlę
būt
kuo vardu
tuo vardu
mano ašarėlė
ji vardu
ar graudu
negraudu
mano ašarėlė
ji vardu
pamačiau
jau motinėlę
kelk anksčiau
tą dukružėlę
pamačiau
jau motinėlę
jau, ašarėle
čiao!
tik staiga
pienių pūkas
kyla plasnodamas
pievų rūkas
tik staiga
lyg žaisliukas
daug negalvodamas
atvirukas
tik staiga
ašarėlė
lieja raudodama
ašarėles
ak tiesa
netiesa
myli ar nemyli
netiesa
ak rasa
nerasa
nemirė ar mirė
netiesa
oi močiut
oi žiežulėle
dar trupu'
pas mažutėlę
pamačiau
jos ašarėlę
oi motinėle
čiao!
nebereik
nieko tokio
bėgu plasnodamas
nieko tokio
kuo vardu?
nieko tokio
daug negalvodamas
nieko tokio
tik staiga
ašarėlė
lieja raudodama
ašarėles
Bložė, Vytautas. Dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.
Medžioklė
Ėjo į medžioklę
vyrai keturi,
ėjo į medžioklę
trys draugai geri,
o ketvirtas buvo
žemažiūris toks,
po kiekvieno šūvio
visad nusijuoks:
– Kuk-kud-kud-ku-dã,
vištele!
Likt sau sveika,
žmonele!
Būki sau gera
per dieną.
Bus gera dešra –
Šerniena.
Me-ke-ke-ke-ke,
ožkele!
Nestovėk lauke
ant kelio!
Nepagraužki karklo
krūmo!
Reik medžioklėj
apsukrumo...
Dievulėli,
per visą dieną
eglynėly
uosčiau šerniena...
Tas šautuvėlis,
tas titnaginis...
Vis kibirkštėlės
nėra geros...
Dievulėliau,
per visą dieną
nepakėliau
zuikio nė vieno...
Geras šunelis –
vis apie kojas,
pėdsakais seka
man iš paskos... –
Ėjo į medžioklę
vyrai keturi,
ėjo į medžioklę
trys šauliai geri,
o ketvirtas buvo
žemažiūris toks,
po kiekvieno šūvio
visad nusijuoks...
Viens du trys –
į balą šovė...
Vilkas ožką jau
papjovė...
Lapė jau vištelę
peša...
Tiesiai į kalnelį
neša...
O žmona ant aukšto
guli,
šaukštą laiko jau
didžiulį
ir sapnuoja anties
kvapą...
Duos dievulis
visą kapą!
O kaip čia nutiko,
kaip jam atsitiko,
kad nušovė lapę,
kur vištelę nešė,
o paskui ir vilką,
kur ožkelę vilko!
Bus dabar ožkienos,
bus dabar vištienos!
Vilką pasiklosiu,
lapę užsiklosiu –
tai išsimiegosiu!
Bložė, Vytautas. Dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.
Ar moki meluoti?
(Užgavėnių štukoriai)
Vieškelėli vieškelėli,
ką veji, kur bėgi?
Tinginėli tinginėli,
raišas besermėgi!
Pasakysiu pasaką:
vilkas rijo ašaką.
Rijo rijo, kol užkliuvo
už liežuvio.Vai du bernai
ožį pjovė.
Ožį pjovė.
Ožį pjovė.
Bus du skvernai
ir rankovė.
Ir rankovė.
Cha-cha-cha!
Vai du bernai
ožį lupo.
Ožį lupo.
Ožį lupo.
Girių varnai
juos užklupo.
Juos užklupo.
Cha-cha-cha!
Vieškelėli vieškelėli,
ką veji, kur bėgi?
Našlaitėli našlaitėli,
vargšas besermėgi!
Pasakysiu pasaką:
vilkas rijo ašaką.
Rijo rijo, kol užkliuvo
už liežuvio.Vai dvi mergi
gaidį pešė.
Gaidį pešė.
Gaidį pešė.
– Vai ar sergi? –
manęs prašė.
Manęs prašė.
Cha-cha-cha!
Vai dvi mergi
vaikio laukė.
Vaikio laukė.
Vaikio laukė.
Tas „Ko verki?“
dainą traukė.
Dainą traukė.
Cha-cha-cha!
Našlaitėli našlaitėli,
ką mali, ką plauni?
Šautuvėli šautuvėli,
nieko nenušauni!
Ačiū mum už pasakas!
Ačiū jum už pasukas!
– Margi, nagi! –
– Negi vagį?
– Ne: melagį. –Jima – hoho! – jima–jima,
Jima-jima-jima-jima.
Pjudo – oho! – pjudo-pjudo,
pjudo–pjudo.
Cha-cha-cha!
Jau įšokom į vežimą.
Sūdo-sūdo-sūdo-sūdo!
Likome sveiki abudu.
Mudu–mudu.
Cha-cha-cha!
Bložė, Vytautas. Dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.
Lopšinė
(Iš negrų tautosakos)
Mik, mažyti!
Žvaigždutės skaisčiai švyti...
Tik aš ties tavo lopšeliu
budėsiu pernakt.
Mik, mažyti!
Saldžiai saldžiai užmiki.
Tau lulai lu
dainuot galiu
ar pasaką pasekt.Ak lulai, lulai, lulai, lulai, baibai.
Jau pakilo mėnesėlis.
Tu sidabro spindulėliais
pažaiski ir užmik.
Ak lulai, lulai, lulai, lulai, baibai,
juodasis angelėli,
miegoki, skambalėli
mano, lulai, lulai, lulai, lulai, bai.
Mik, mažyti!
Jau nieko nematyti.
Tik vaikšto po namus tamsa
iš girių juodų...
Tuoj, mažyti,
atskris juoda paukštytė,
linksmi drugeliai atplasnos,
iškris juoda rasa.Ak lulai, lulai, lulai, lulai, baibai.
Jau pakilo mėnesėlis.
Tu sidabro spindulėliais
pažaiski ir užmik.
Ak lulai, lulai, lulai, lulai, baibai,
juodasis angelėli,
miegoki, skambalėli
mano, lulai, lulai, lulai, lulai, bai.
Bložė, Vytautas. Dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.
Nykštukai
gyveno
žemėj
nykštukai
barzdoti
nykštukai
maži
jie laimę
visiems
dalijo
savo
širdutėm
mažom
o!
paskubėk!
Rieškutes
ištiesk!
o!
nekalbėk!
žvakute
pašviesk!
miega
milžinai
jie paseno
visai
miega
ant kalno
milžinai
gyveno
žemėj
nykštukai
barzdoti
nykštukai
maži
jie meilę
visiem
dalijo
visiem –
mažiem
dideliem
o!
paskubėk!
žiedelius
suverk!
o!
sukalbėk!
nors žodelį
tark!
miega
milžinai
jie paseno
visai
miega
ant kalno
milžinai
gyveno
žemėj
nykštukai
barzdoti
nykštukai
maži
jie sakė
nereik būt
dideliu
reikia
tik būti
geru
o!
neskubėk!
kol dar jie
yra – – –
žiedus
pasėk!
Žemelė
gera!
verkia
milžinai
jie paseno
visai
verkia
pro miegą
milžinai
Bložė, Vytautas. Dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.
Kelionė žirgais
ė – – – – – – – – – – – – –
tolimas kelias
ė – – – – – – – – – –
šilų šilai
sudie
rūpesčių naktys
o – – – – – – – – – – – – –
žirgų prunkštimas ir vėjas gaivus
dulkantis kelias
a – – – – – – – – – – – – –
žema žolė
aplink
lyg nujautimas
o – – – – – – – – – – – – –
plasnoja stepėm šešėlio sparnai
stovi kalnuos tu liekna ir liūdna lyg diena lyg
naktis
paukščiai negrįžta iš tavo akių atvirų
lyg naktis
tolumoj
šokanti jūra
a – – – – – – – – –
melsva erdvė
aukšta
virpanti saulė
a – – – – – – – – –
žirgų kanopų varinė kalba
stovi kalnuos tu liekna ir liūdna lyg diena lyg
naktis
ašaros rieda iš tavo akių atvirų
lyg naktis
tolumoj
dulkantis kelias
a – – – – – – – – – – – – –
šilų šilai
gyva
laukianti žemė
ė – – – – – – – – – – – – –
kaip lekia priekin dulkėti žirgai
Bložė, Vytautas. Dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.
Sakmė apie Narcizo gėlę
J I
Tu pamiršai mane,
kaip dūmas pelenus pamiršta.
Tuščiam name
laukinės pievų gėlės tyliai miršta.
Dar sutemoj girdžiu
griaustinio tolstantį aidą –
ir tavo veidą,
liūdną veidą,
vienumoj –
jau tolumoj.
Neklausinėk, kodėl
nutilo mano karštos lūpos.
Tamsoj ir vėl
šešėlis tavo man po kojų klūpos.
Naktis ilga ilga
lyg tas kopimas į kalną,
kai tavo delną,
tvirtą delną,
vėl staiga
juntu, atsiremiu vėl...
Neklausinėk, kodėl.
J I S
Aš pamiršau tave,
kaip dūmas pelenus pamiršta.
Drumsta gatve
skubu lyg smėlis, byrantis tarp pirštų.
Tiek bokštų, tiek sparnų
ir tiek saulėtekių laukia.
Ir upė plaukia,
upė plaukia
toldama.
Mus nešdama.
Neklausinėk, kodėl
žibintai aštrūs tartum strėlės.
Tamsoj ir vėl
atgyja mano nerimo šešėlis.
Diena ilga ilga
lyg tas kopimas į kalną.
Jaučiu aš delną,
tuščią delną,
ir staiga
pakalnėn leidžiuosi vėl...
Neklausinėk, kodėl.
A B U
Tekės dienų tėkmė
pro tuos paveikslus ant sienų.
Sena prasmė
kaip tas aušroj išblyškęs ryto mėnuo.
Aštri aštri delčia...
Ant stalo vystančios gėlės...
Kai nimfų vėlės
lyg šešėlis
nejučia
praskries nakčia...
Aš pamiršau tave (tu pamiršai mane),
kaip dūmas pelenus pamiršta.
Drumsta srove
lyg smėlis laikas byrantis tarp pirštų.
Sena sakmė gyva –
apie Narcizą ir Echo:
už tai, kad nieko
nemylėjo,
vien save –
Narcizas tapo gėle,
o Echo aidu šile.
...Sakmė apie Narcizo gėlę.
Bložė, Vytautas. Dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.
Laiškai (iš Prancūzijos)
M o t e r . s o l o
mažas
kambarėlis
ir šilti lietaus lašai
baltos
pievų gėlės
tu laiške ir vėl man rašai
kad toluma
ant rankų guli
kaip nykuma
nemylima
svetima
A n s a m b l i s
nenusimink
jis grįš
sugrįš atgal
laiškai
guli
kambary
ant stalo
dvi rankos
M o t e r . s o l o
Mažas
kambarėlis
karvelėliai mėlyni
baltos
pievų gėlės
tu laiške vėl viską meni
kad tiek naktų
švininiai pirštai
tiek nutrauktų
sukas ratu
tiek naktų
A n s a m b l i s
grįš
kareivėliai
švininiai
rakteliu
žaidžia
ir joja
raiti
prisukti
M o t e r . s o l o
viską menu
ir verandoj šviesą
dvi taureles
šaltą pievos rasą
du raktus
ir nejučiom
lyg maldą vėl
lyg maldą
o kad liktų man
kad man
kad liktų man
kartoju
mažas
kambarėlis
uosto vėjas ir laukai
baltos
pievų gėlės
tu man jas, vien jas palikai
o nykuma
ant rankų guli
kaip mylima
nemylima
svetima
A n s a m b l i s
grįš
laivai
cha – cha – cha – cha
grįš
laisvai
jo lovoj
guli
svetima
M o t e r . s o l o
vėl suvirpėk
vėl pajuskim dviese
teka aušra
teka skruostais
du lietaus lašai
ir nejučiom
lyg maldą vėl
lyg maldą
o kad liktų man
kad man
kad liktų man
kartoju
mažas kambarėlis
ir šilti lietaus lašai
baltos
pievų gėlės
ir laiškai
pageltę laiškai
laiškai
pageltę laiškai
laiškai
pageltę laiškai
A n s a m b l i s
grįš
laisvai
cha – cha – cha – cha
jis guli
kape su kita
kape su kita
kape su kita
Bložė, Vytautas. Dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.
Karčema
Ei, du-du, įpilk po vieną,
ei, du-du, įpilk po du.
Man galvelė
lyg avelė
sukasi ratu. Ei,
du-du-du-du!
Ei, du-du – per visą dieną.
Ei, du-du, įpilk po du.
Vežėm šieną,
lūžo iena.
Sudorota
jau šerniena.
Vai galvelė
lyg avelė
sukasi ratu!
Y-jy-jy-jy –
verkia smuikai...
Tas čigonas
velnio monas!
Y-jy-jy-jy –
trypia puikiai
vyrai, bobos –
blauzdos nuogos.
Bu-bu-bu-bu –
trenkia būgnai...
Čia ne kryžiai,
čia ne būbnai!
Tru-tu-tu-tu –
kerdžiaus ragas.
Pyška poška
jo botagas.
Aukštyn kojom verčiama –
tiek svečių! –
šoka trypia karčema
lig gaidžių.
Kunigaikščiai ir tarnai,
lepeškuoti jų bernai.
O virš smuklės tos pelėda
visą naktį klykia bėdą.
...Už aukštųjų kalnelių,
už giliųjų marelių
guli žalnierėlis
lauke pakavotas...
Ei, du-du, įpilk po vieną,
ei, du-du, įpilk po du.
Jau žemelė
lyg avelė
sukasi ratu. Ei,
du-du-du-du!
Ei, du-du – per visą naktį.
Ei, du-du, visi kartu.
O-pa, o-pa!
Su kanopa!
Dėki lopą
ten, kur sopa!
Jau saulelė
lyg avelė
sukasi ratu.
Y-jy-jy-jy –
klykia smuikai.
Už atolą
dar į skolą!
Y-jy-jy-jy –
šokit, mulkiai!
Šokit, bobos!
Šokit nuogos!
Bu-bu-bu-bu –
trenkia būgnai.
Kerta kryžiai,
kerta būbnai.
Tru-tu-tu-tu –
plyšta ragas.
Paukščio nagas
ir botagas!
Aukštyn kojom verčiama –
tiek svečių! –
šoka trypia karčema
lig gaidžių.
Kunigaikščiai ir tarnai,
su muškietom jų bernai.
O virš smuklės tos pelėda
klykia, klykia, klykia bėdą.
...Išgėriau septynias,
dar gersiu devynias,
dar mano galvelėj
dar nieko nėra...
– Leiba, kam smuklėn įleidai!
– Žegnok jį! Žegnok jį!
– Meška! Ją vengras vedžioja!
– Pilk iš muškietos!
Ei, du-du, įpilk po vieną,
ei, du-du, įpilk po du.
Vežėm šieną,
lūžo iena.
Sudorota jau šerniena.
Ei, du-du – per visą dieną.
Ei, du-du – įpilk po du.
O-pa, o-pa!
Su kanopa!
Dėk per lopą!
Ten, kur sopa!
Ei, du-du – net kyla rūkas.
Ei, du-du – visi kartu.
Striukas bukas
vokietukas
kaip dundukas
asloj sukas...
Oi žemelė,
oi žemelė,
oi žemelė,
veriasi po kojų...
Ei!
Bložė, Vytautas. Dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.
Kupolio kupolėlio
– kur tu užaugai?
– tai ant rankelių
– ką užauginai?
– vargo dienelę
– kam ta dienelė?
– tavo žemelei
– kam ta žemelė?
– tavo širdelei
kam žemelei
dobilėliai?
kam žemelei
vasarėlė ?
kam rankelėms
negandėlė?
kam rugeliams
griaustinėliai?
bėk, saulute, į kalnelį
į kalnelį
duok, širdele, vasarėlę
vasarėlę
vandeniliai
ir laiveliai
oi saulele!
ant kalnelio
per ugnelę
kaip jonvabalėliai
per naktelę
ant kalnelio
šokam per ugnelę
kupolio kupolėlio
gražūs rugeliai
kupolio kupolėlio
ir dobilėliai
– kam ta žemelė?
– tavo širdelei
neik per širdelę
rupūžės bateliais
vėle sengalvėle!
iš vortinklėlio
vėle sengalvėle
nebylio kalbele!
ant kalnelio
Raskilėlio
išdeginom širdelę
širdelę vargdienėlę
žemele žemenėle
užaugo jau rugeliai
žemele žemenėle
užaugo dobilėliai
žemele žemenėle
žemelei ta širdelė
žemele žemenėle
nesudega saulelė
kupolio kupolėlio
žaliasai!
oi žaliasai!
Bložė, Vytautas. Dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1976.