bloze


***
Kai tavo akyse spindės vakaris girių gaisras,
O paupių rūkai pakels bures ir plaukios klonių
                                                                   pievom,
Prislinks ji tyliai prie tavęs; už nugaros sustojus,
Uždengs akis tau švelniai rankom ir paklaus:
                                                       „Atspėk, kas aš?“

Ir atsidusi tu giliu tamsių šilų atodūsiu,
Ir senas ilgesys krūtinę tau užlies,
Ir tu, prie lupų spausdamas rankas,
                                  kur švelniai uždengė akis tau,
Ištarsi: „Pažinau, tai tu – Naktis.“

1960

Bložė, Vytautas P. Septyni šienpjoviai: Eilėraščiai. – Vilnius:
Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961.




***
Dažnai nakčia, kai miegančiais miškais
Pradunda sunkiasvoriai traukiniai,
Kai laukuose pašoksta vasarojai
Ir šviečia toly upių elektrinės, –
Aš nemiegu, ir mintys tartum sieliai
Ramia tėkme nuplaukia tolumon...
Bet plyksteli prisiminimų žaibas,
Praskrosdamas jaunystės mano tamsą, –
Matau kadais matytą savo veidą
Ir alkanas trumpareges akis...
Ir, krūptelėjęs nuo beprasmio skausmo,
Sudegintus eilėraščius kartoju.

1960

Bložė, Vytautas P. Septyni šienpjoviai: Eilėraščiai. – Vilnius:
Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961.




***
Mes seniai viens kitam svetimi,
Ir perdaug viens kitam geri.
Tu bodiesi aistrų ugnimi
Ir iš įpročio meilę geri.

Taip mylėti galiu ir aš –
Nežiūrėt nei pirmyn, nei atgal,
Kol į seklumą vilnys išneš...
Gal tada susiprasime... Gal.

Taip mylėti galiu ir aš.
Bet kaip gelia širdį po to!
Oi nyku man, nyku, dievaž,
Nebylioj šermenų puotoj!

Jei parodysi man duris,
Aš vargu ar nuliūsiu. Vargu.
Tu dabar man tiktai moteris,
O kadaise buvai draugu.

1956

Bložė, Vytautas P. Septyni šienpjoviai: Eilėraščiai. – Vilnius:
Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961.




***
Lėktuvas nesudužo.
Traukinys nenuėjo nuo bėgių.
Aš gyvenu.
Vaikštau pajūrio smėliu ir klausausi žuvėdrų
                                                       klyksmo.
Ko jūs taip klykiat, žuvėdros?
Man ir taip pragaras krūtinėj.

Gana, žuvėdros, gana!
Jūs klykiat garsiau už sąžinę!
Kad nebūtų toks šaltas vanduo,
Kažką sau pasidaryčiau.
O dabar?
Pasistatau apykaklę ir einu sparčiau.
Ir krūtinėj nešuosi akmenį.
Ir tas akmuo plaka.

O jūra rami rami –
Nė bangelės.
Ir žiūri į mane dvi geros, užuojautos kupinos akys.
Dar niekas į mane šitaip nežiūrėjo.

Bet toli horizonte
Kyla juodi, tamsūs debesys.
Bus štormas.
O, kad būtų ir perkūnija!
Aš taip jos pasiilgau.

1958

Bložė, Vytautas P. Septyni šienpjoviai: Eilėraščiai. – Vilnius:
Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961.




PAVASARIS

Už miesto, blėstančio saulėlydžio fone,
Juodų alėjos medžių siluetai.
Ramiuos languos sužibo žiburiai,
Ir skersgatvy vien nerimas klajoja
Ir aš.

1960

Bložė, Vytautas P. Septyni šienpjoviai: Eilėraščiai. – Vilnius:
Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961.




EILĖRAŠTIS, PARAŠYTAS LYJANT


Lietus, lietus, lietus.
Jo lašai krinta į drumzliną upės vandenį.
Groja skardiniais stogų ksilofonais,
Merkia stadionų bėgimo takus,
Šnara liūdną piemenėlio dainą gelstančiam alksnyne,
Prausia margas karvių nugaras...
Ir pakrauti sunkvežimiai nebedulka laukų keliais,
            prie kurių subėgo smalsūs vienmarškiniai
                                                                   berželiai, –
Jie sunkiai slenka, prakaituotoj žemės nugaroj
                                  nuliesdami dvi provėžų kreives,
Slenka į klėtis ir elevatorius.

Lietus, lietus, lietus...
Jo sunkios ašaros ritasi mano kambario akių stiklais,
O man lengviau pačiam pravirkti,
Negu matyti kito ašaras.
Nei naktį žvaigždžių, nei dieną saulės!
Mane pagauna keistas baimės jausmas:
Pūva nenukąstos bulvės,
Dygsta nesuvežti javai!

Bulvės...
Jos man primena basakoję vaikystę,
Kadagiais pakvipusius laužų dūmus,
Karštuos pelenuos keptos bulvės skonį...
Štai kumetyne, pirkios prieblandoj,
Pora bekelnių vaikučių
Mėto spragančius žagarus
Į pasakiškąją ugnies karalystę,
Kurios hipnozei paklusnios jų nemirksinčios akutės,
O puode, virš ugnies,
Dainuoja vanduo,
Verda prasčiokų maistas –
Bulvės...

Dygsta nesuvežti javai!
Ne tešla lipa iš duonkubilio.
Ne vėjo malūnas daro rytmetinę mankštą,
Ne transatlantinis laivas veža kviečius liūčių ir
                                 potvynio nusiaubtiems indams, –
Tai mažas, apšepęs žmogelis,
Susisupęs į nudriskusią rudinę,
Iš sudygusių rugių
Grybais kvepiančioj pamiškėj
Varo samagoną.

Didelės lietaus ašaros ritasi stiklinėmis lango akimis.
Traktorių vikšrai nebešliaužia laukais,
Melioratoriai, saulei leidžiantis,
Nebeplauna savo juodų kojų
Skaidriame ištiesinto upelio vandenyje
Ir, užsėdę ant dviračio,
Nebeparveža žmonoms vakarienei
Dumble pagautų vijūnų.

Bet ko aš taip ištižau?
Iš kur ta panika?
Sėduos už stalo Ir rašau odę.
Odę lietui,
Odę vandeniui.

Mirtinai sužeistas karys
Klausosi netoliese čiurlenančio šaltiniu simfonijos,
O išblyškę jo lūpos
Šnabžda paskutinį kartą:
„Vandens!“
Ir jo ginklo draugas,
Nusiėmęs šaltu prakaitu trenkiantį šalmą,
Graibo šaltinyje spindinčias žvaigždes
Ir girdo jomis
Mirštantį didvyrį.

Per smėlio dykumą slenka išsekęs karavanas.
Lūpos supleišėję,
Burnos išdžiūvę.
O, kaip sunku nešti tuščias gertuves!
Kupranugariai tiesia savo riestus kaklus –
Kad tik greičiau,
Kad tik greičiau
Pasiektų oazę!

Vėjas nešioja Kara-Kumų smėlį,
Nešioja švilpiančią mirtį,
Kuri glosto kritusio žirgo skeletą,
O ties juo lyg niūrūs vienuoliai
Budi dykumų grifai.
Bet kažkur tolumoj gaudžia naujausios technikos
                                                                  vargonai,
Lyg geriančios gervės
Linkčioja ekskavatoriai,
Geležiniais instrumentais groja skreperiai ir
                                                                  buldozeriai.
Tai gražiausias žemės fonotekos įrašas,
Kovos ir darbo himnas,
Kurį, lyg aplodismentų jūra, lydi kanalo vandens
                                                                  Šniokštimas

Ir dykumoj pražysta persikai ir abrikosai,
Ir būrelis grakščių gazelių,
Saulei tekant, geria gėlų Amu-Darjos vandenį,
Kuris veržiasi link žilaplaukės Kaspijos;
Ir pirmasis dykumos žvejys,
Sustabdęs motociklą,
Užmeta meškerę.

Hidroelektrinės statytojai,
Pažaboję tykųjį, bet atkaklųjį Nemunėlį,
Žvelgia į žvaigždes,
Bet juos žavi
Ne meteorų lietus, –
Paprastas lietus,
Vandens lašai.

Tekėkit, upeliai!
Auk, naujoji, žmonių (ne dievo rankų) sukurta jūra!
Suk turbinas,
Naujam, dar drėgnam bute įžiebk pirmąją Iljičiaus
                                                                   lemputę,
Kurios spindulių pluoštas
Tegul mums primena tėviškės laukų varpas,
Mylimos mergaitės nupintą pabaigtuvių vainiką.

Aš keliuos ir atveriu langą.
Lietaus lašai monotoniškai vaikščioja po rudenio
                                                                  sodą,
Tik kartkartėm krūpteli žolė, išgąsdinta krintančio
                                                                  obuolio,
Ir ūžia vašku ir pikiu pakvipę aviliai.

Žiūriu aukštyn į pilkus debesis,
Ir į atviras mano akis
Byra smulkūs lietaus lašeliai,
Ir iš mano akių rieda
Nebe tokios sūrios džiaugsmo ašaros.

1959

Bložė, Vytautas P. Septyni šienpjoviai: Eilėraščiai. – Vilnius:
Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961.




PASKUTINIS ŠŪVIS


Sienoj krūpčioja juodas šešėlis,
Susigūžęs, apšepęs, rūstus.
Pirmo šerkšno baltosios gėlės
Apšarmojo žeminės rąstus.

Skrenda lapai per rudenio girią
Į pietus su paukščiais išlėkt,
Bet į samanas krinta numirę
Savo tulžį žemei išliet.

Baigės kovos, ir baigės žudynės,
Temdę pokario rūsčius metus.
Paskutinis „žaliasis miškinis“
Savo bunkery... siuva batus.

Kartais senis atšliaužia per samanas,
Ir prasideda tylūs mainai:
Už pasiūtus batus ir kamanas –
Samagonas ir lašiniai.

Dega rausvos pragertos akys –
Dvi žarijos, įspraustos kakton...
Štai miškinis, lyg proto netekęs,
Sušnairuoja akim piktom,

Sviedžia nebaigtą batą į kampą,
Atsistoja visu ūgiu
Ir, nuvertęs nuo stalo lempą,
Švokščia: „Viskas... Gana... Baigiu...“

Šnabžda brauningas automatui:
„Kaip ilgai vadas neina gult!“
Išrikiuota armija batų
Kantriai laukia įsakymo pult.

O jis klausosi, visas nuščiuvęs,
Pistoletą sugniaužęs ranka...
Ir žeminėj pokšteli šūvis,
Ir kakton įsisiurbia kulka.

Krinta kraujas ant rudenio lapų,
Juodas kraujas – juodam atlape...
Ir nereiks jam iškasti kapo:
Jis
Nusižudė
Kape.

1959

Bložė, Vytautas P. Septyni šienpjoviai: Eilėraščiai. – Vilnius:
Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961.