Dabar papasakosiu liūdną liūdną istoriją, kaip ir kodėl pasaulyje atsirado piktieji nykštukai-gėjai.

Seniai seniai nykštukų karalystėje vienoje mokykloje buvo toks būrelis, kur po pamokų moksleiviai ėjo mokytis šokti baletą. Baletas tai toks gražus gražus šokis, kai groja labai graži muzika, o dėdės ir tetos – šokėjai – šokinėja, gali visaip lankstyti kojas, kaip niekas kitas negali, ir gali labai aukštai pašokti į orą ir nenusileisdami ant žemės suktis ratu tris minutes.

Tame būrelyje šokdavo daug berniukų ir daug mergaičių, jie gražiai apsirengdavo –­­ mergaitės turėdavo tokius gražius sijonus, pakeltus į viršų, o berniukams mokytojas vardu Jurijus liepdavo mautis mergaitiškas pėdkelnes. Dėl to berniukai truputį pykdavo ant mokytojo vardu Jurijus ir greit nustodavo lankyti šokių būrelį. O iš tų, kurie ir toliau lankydavo šokių būrelį, labai labai juokdavosi mergaitės, kurios šokdavo su gražiais sijonais, be to, jos išpasakodavo visiems mokyklos draugams ir draugėms, kad berniukai šokių būrelyje šoka apsimovę mergaitiškas pėdkelnes. Tada iš šių berniukų kitąsyk juokdavosi visi likę mokyklos mokiniai ir sakydavo: „Ė, parodyk mums savo pėdkelnes.“ Jie labai įsižeisdavo ir pėdkelnių nerodydavo. Šie berniukai irgi labai pyko ant mergaičių ir repeticijų metu šokdami su mergaitėmis joms būtinai mindydavo kojas, o neretai ir ranką užlauždavo, kai mokytojas vardu Jurijus nepamatydavo. Gabiausiems šito būrelio mokiniams mokytojas vardu Jurijus liepdavo eiti į kitą mokyklą, kur mokydavo tik baleto. Ten iš berniukų juokdavosi truputį mažiau, nes toje mokykloje jau mokydavosi šokti berniukai ir mergaitės tik baletą, o tai reiškė, kad visi tos mokyklos berniukai turėdavo dėvėti mergaitiškas pėdkelnes. Jie vieni iš kitų nesijuokdavo, nes kvaila būtų juoktis iš berniuko dėl to, kad jis su mergaitiškomis pėdkelnėmis, kai ir pats esi su tokiomis pačiomis. Vis dėlto į tą naująją mokyklą ateidavo ir tų negerųjų mergaičių, kurios ankstesnėje mokykloje juokdavosi, tad ir čia draugystės tarp berniukų ir mergaičių nelauk. Toks posakis. Nors jos jau ir nebesijuokė, berniukai draugauti su jomis nebenorėjo, ir toliau kojas jų mindė ir rankas užlaužinėjo, kol mokytojas vardu Jurijus nematydavo. Kartais mergaitės supykusios imdavo ir pasiskųsdavo mokytojui vardu Jurijus: „Mokytojau Jurijau, o berniukai mums mindo kojas ir rankas užlaužia“, tačiau mokytojas vardu Jurijus labai berniukus mėgo ir mergaičių skundus praleisdavo pro ausis. Kartais dalis mergaičių skundų mokytojui vardu Jurijus patekdavo ir į nosį, tais kartais jam imdavo labai slinkti plaukai, bet dažniausiai vis dėlto visi mergaičių skundai mokytojui vardu Jurijus praeidavo pro ausis.

Toje mokykloje buvo graži repeticijų salė su veidrodine siena, kad visi šokėjai galėtų ne tik šokti, o ir į save pažiūrėti. Tingesni šokėjai daugiau laiko praleisdavo net prie tų veidrodžių, užuot mokęsi šokti. Jie, stovėdami priešais veidrodį, užkelia koją ant pagalio ir žiūri į save. Taip bežiūrint net berniukams ėmė rodytis visai gražios jų mergaitiškos pėdkelnės. Nors iš tikrųjų juk negalima vyrams rengtis moteriškų drabužių. Ir jokiais būdais negalėjo būti gražu, kad berniukas apsirengia mergaitišką rūbą.

Galop tie berniukai ir mergaitės užaugo ir dauguma jų iš tos mokyklos nuėjo dirbti į tikrą teatrą, kur reikėdavo žiūrovams šokti baletą. Duobėj palei sceną grodavo tikras didelis orkestras, o scenoje šokėjai šokdavo. Duobėj – muzika, o scenoj – šokis.

Ir jau niekada šokėjai tarpusavy nebedraugaudavo. Dėl to, kad suaugę jau buvo tie berniukai, rankų suaugusioms mergaitėms jau nebeužlaužinėdavo ir kojų jau beveik nebemindžiodavo. Mergaitėms jau lyg ir būtų viskas gerai, net ir šokėjų pėdkelnės patiktų, bet vyrai – ne, nebedraugaus su tomis moterimis niekada niekada. Jiems visą vaikystę ir paauglystę sugadinusios tuometės mergaičių patyčios ir juokas, draugų jie turėję truputį mažiau, nei kiti berniukai turėdavo. Nors, kai pagalvoji, juk iš tiesų be galo juokinga: berniukas su mergaitiškomis pėdkelnėmis. Bet šokėjams visai nebuvo tai juokinga. Priešingai –­ jiems atrodė labai normalus toks rūbas, net šypsnio nekeldavęs.

Po spektaklio šokėjai išsiskirstydavo į persirengimo kambarius – vyrai – į vyrų, o moterys – į moterų. Moterys dažnai labai norėdavo patekti į vyrų persirengimo kambarį pasižiūrėti, o gali būti ir susidraugauti su vyrais, kartais bandydavo įsėlinti, tačiau dažniausiai vyrai iš piktumo duris užsikabindavo metaliniu kabliuku, o sykį vienai įslinkusiai numindžiojo kojas ir užlaužė ranką.

Todėl moterys labai nusiminė ir dar šiandien balete gali matyti baleto šokėjas liūdnumo perkreiptais veidais.

Persirengimo kambariuose būdavo daug veidrodžių, kaip ir repeticijų salėse, kur šokėjai galėdavo pažiūrėti į save visuomet. Deja, kartais jie imdavo ir pažiūrėdavo vieni į kitus, nors iš tikrųjų galima žiūrėti tik vyrui į moterį, o moteriai į vyrą. Ir tai tik tada, kai myli. O čia – atsistoja šokėjai ir žiūri vieni į kitus. Ir galvoja: „Gal ir visai neblogai tos moteriškos pėdkelnės? Švelnios tokios. Kaip įdomu būtų paliesti štai to kito šokėjo pėdkelnes.“ Jie taip negražiai bemąstydami kartais imdavo ir tarpusavy susitardavo, kad esą galima paliesti vienas kito pėdkelnes. O kai paliesdavo, jiems labai gera pasidarydavo ir labai negražių dalykų šokėjai sumanydavo tuomet. Imdavo galvoti: „Gal man visai gražus tas kitas šokėjas. Kaip įdomu būtų su juo pasibučiuoti!“ Ir atsitikdavo teatre tokių blogybių, kad šokėjai susitardavo, jog galima jiems pasibučiuoti ir jog čia gal nieko bloga. O iš tikrųjų galima bučiuotis tik vyrui su moterimi ir tik tada, kai labai labai myli. Jie pabandydavo ir kaip koks šišas visus iškart apsėsdavo, kaip liga didžiulė atsirasdavo – šokėjams taip imdavo šitie blogi dalykai patikti, kad jie daugiau nieko nebenorėdavo, tik po šokio teatre skubėti į persirengimo kambarį, pažiūrėti vieni į kitus ir negerų dalykų padaryti. Taip sugedo visas baleto teatras nykštukų karalystėje, nes susirgo daug žmonių baisia liga ir pavirto nykštukai blogaisiais nykštukais-gėjais, net mokytojas vardu Jurijus nieko negalėjo padaryti, kad išgintų šią ligą. Jis nuleido rankas ir nuėjo į persirengimo kambarį, atsistojo prieš veidrodį ir žiūrėjo, kaip jam moterų skundai pro ausis eina. Kartais įeidavo į nosį, tuomet galėjo matyti, kaip plaukai slenka, bet dažniausiai skundai ėjo pro ausis. Iš proto taip išėjo mokytojas vardu Jurijus, susisielojęs dėl tokios didelės nelaimės jo baleto teatre, ir išvis nebešoko, o dainas dainuoti pradėjo. O kai nedainuodavo, tik prie veidrodžio stovėdavo. O moterys šokėjos labai liūdėjo ir vaikų negimdė, nes niekas jų nemylėjo, o vyrai šokėjai labai negražius dalykus darė tik.

Labai supyko Dzeusas ant visos tos nykštukų šalies už tai, kad tokia liga negera negera jie susirgę, ir tvaną pasiuntė į jų šalį –­ lietus lijo daug dienų ir daug naktų, per parą prilydavo 20 cm, o nykštukai buvę 19,8 cm ūgio, todėl jiems tvanas buvęs pragaištingas. Didelei nelaimei, du pikti nykštukai-gėjai – Eltonas ir kitas rūbų siuvėjas Juozas – greitai greitai susikalę medinį laivą ir taip išsigelbėję nuo žūties. Dar ir šiandien jiedu gyvenantys kažkur žemėje, ir kas juos sutinka, tas tuoj ir suserga nelaiminga ir bloga bloga liga, užsikrečia ir sunkiai serga, kitus žmones sugadindami visam laikui.

Literatūra ir menas, 2008-02-22